Meškuičių krašto ambasadoriai

Meš­kui­čių kraš­to am­ba­sa­do­riai

Šiau­lių ra­jo­no Dau­no­rų kai­mo gy­ven­to­jai An­ge­lė ir Rim­tau­tas Gend­vi­lai – vie­na iš pen­kių šei­mų, ku­rios yra Meš­kui­čių se­niū­ni­jos am­ba­sa­do­rės. Su­tuok­ti­niai – vi­suo­me­ni­nin­kai, ak­ty­viai da­ly­vau­jan­tys se­niū­ni­jos gy­ve­ni­me. „To­kie ge­ra­no­riš­ki ir darbš­tūs žmo­nės puo­šia mū­sų kraš­tą“, – apie An­ge­lę ir Rim­tau­tą sa­ko Meš­kui­čių se­niū­nė Jo­lan­ta Baš­kie­nė.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Kei­tė­si lai­kas, kei­tė­si te­ma­ti­ka

Sau­sio 12 die­ną Meš­kui­čių kul­tū­ros na­muo­se, ar­tė­jant Sau­sio 13-ajai, su­reng­ta R. Gend­vi­lo fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­da „Anuo­met“. Jo­je – ke­lios de­šim­tys su­stab­dy­tų aki­mir­kų iš meš­kui­tiš­kių gy­ve­ni­mo.

Meš­kui­čių se­niū­ni­jai nuo­trau­ko­mis vi­sa­da no­riai tal­ki­nan­tis ir bend­ruo­me­nės ren­gi­nių me­tu fo­toa­pa­ra­to iš ran­kų ne­pa­lei­džian­tis R. Gend­vi­las sa­ko, kad pa­ro­dą ke­tin­ta ati­da­ry­ti dar prieš Nau­juo­sius, tad ir te­ma­ti­ka bu­vo su­si­ju­si su di­džio­sio­mis me­tų šven­tė­mis bei tuo, kaip jas šven­čia se­niū­ni­jos žmo­nės.

Vis dėlto eks­po­zi­ci­ją pa­vy­ko ati­da­ry­ti jau su­ti­kus 2018-uo­sius. Rim­tau­tui dėl to te­ko įtemp­tai pa­plu­šė­ti ieš­kant nuo­trau­kų, ku­rios liu­dy­tų, ko­kio­mis nuo­tai­ko­mis 1991-ųjų sau­sį iš­gy­ve­no meš­kui­tiš­kiai.

O per­nai, Meš­kui­čiams šven­čiant 460 me­tų ju­bi­lie­jų, R. Gend­vi­las se­niū­ni­jos gy­ven­to­jams pa­tei­kė vaiz­di­nę me­džia­gą, ku­rio­je taip pat bu­vo už­fik­sa­vęs vie­tos gy­ven­to­jus – da­bar­ti­nius ir anuo­met.

Is­to­ri­jos lo­biai

R. Gend­vi­lo as­me­ni­niuo­se ar­chy­vuo­se – ne vie­nas tūks­tan­tis nuo­trau­kų, de­šim­tys – vaiz­do įra­šų. Pra­de­dant nuo šei­mos is­to­ri­jos, so­vie­ti­nio lai­ko­tar­pio gy­ve­ni­mo, ra­jo­no mies­te­lių kū­ri­mo­si iki ša­lį ne kar­tą krė­tu­sių įvy­kių 1991-ai­siais.

Rim­tau­to tė­ve­lis Kos­tas Gend­vi­las, Meš­kui­čių kraš­to tau­to­dai­li­nin­kas, sa­vo kraš­tą gar­si­nęs ne tik ta­py­bos dar­bais, ei­lė­raš­čiais, bet uni­ka­liais so­dy­bos sta­ti­niais, gy­ve­ni­mo lai­vu „Mai­ro­nis“.

Rim­tau­tas tė­čio, prieš dau­giau nei de­šimt me­tų išė­ju­sio Am­ži­ny­bėn, at­mi­ni­mą iš­sau­go­jo nuo­trau­ko­se. Jo­se pla­čiai pa­gar­sė­jęs me­ni­nin­kas – su šei­ma prie sta­lo, gam­to­je, sa­vo so­dy­bo­je, gy­ve­ni­mo lai­vo, ku­rį pa­va­di­no „Mai­ro­niu“, de­ny­je.

Ki­ta­me R. Gend­vi­lo ar­chy­vi­nių nuo­trau­kų ap­lan­ke – kraš­to is­to­ri­ja. Nai­sių kai­mo spor­to sa­lės sta­ty­ba, „Lais­vės“ pa­mink­lo iš­kė­li­mo iš ka­rių ka­pi­nių Meš­kui­čiuo­se mo­men­tai, ma­lū­no re­konst­ruk­ci­jos dar­bai, mies­te­lio gy­ve­ni­mas, kai ja­me tik kū­rė­si gat­vės, bu­vo sta­to­mi na­mai. Me­tai po me­tų be­si­kei­čian­tis Kry­žių kal­nas.

Rim­tau­tas dir­bo Meš­kui­čių apy­lin­kės li­go­ni­nės vai­ruo­to­ju, tad, lauk­da­mas gy­dy­to­jo, ne­pa­tin­gė­da­vo ap­si­žval­gy­ti po apy­lin­kės ir „nu­spaus­ti“ vie­ną ki­tą kad­rą.

Į Vil­nių

Dar vie­nas Rim­tau­to ar­chy­vų ap­lan­kas – ko­vos dėl Lie­tu­vos 1991-ai­siais. Aukš­čiau­sio­ji Ta­ry­ba, įtam­pa Lie­tu­vos did­mies­čiuo­se, gy­nė­jų pa­si­prie­ši­ni­mas. Žiū­rint šias nuo­trau­kas, R. Gend­vi­lui su­grįž­ta pri­si­mi­ni­mai.

Pri­si­me­na, sau­sio 10-ąją pa­si­tai­kė poilsio die­na. Sė­do į trau­ki­nį ir nu­va­žia­vo į Vil­nių. Net oras nuo po­li­ti­nės įtam­pos sos­ti­nė­je at­ro­dė karš­tas. Fik­sa­vo vis­ką, ką ma­tė, ką jau­tė esant rei­ka­lin­ga. Rim­tau­to nuo­trau­ko­se dau­gy­bė to­mis die­no­mis už­fik­suo­tų su­si­kau­pu­sių vei­dų. Vi­są sau­sio 11-osios nak­tį vaikš­čio­jo ap­link Par­la­men­tą, pabudėjo ki­tuo­se „karš­tuo­se“ taš­kuo­se.

Sau­sio 12-ąją bu­vo dar­ba­die­nis, grį­žo na­mo. Kru­vi­ną­ją 13-osios nak­tį fo­tog­ra­fas pra­mie­go­jo po bu­dė­ji­mo. Pa­ža­di­nęs gi­mi­nai­tis pra­ne­šė, kas vyks­ta Vil­niu­je.

Į sos­ti­nę R. Gend­vi­las dar va­žia­vo ne kar­tą. Kar­tais į Vil­nių at­vež­da­vo li­go­nius – kol jie li­go­ni­nė­je, Rim­tau­tas – fik­suo­ti is­to­ri­jos.

At­min­tis at­gy­ja

Prieš dau­ge­lį me­tų at­ro­dė, kad kai ku­rios nuo­trau­kos nie­ko ver­tos. Šian­dien vis­kas ki­taip: vaiz­dai ta­po is­to­ri­ja.

„Mėgs­tu žiū­rė­ti nuo­trau­kas. Žiū­ri ir su­pran­ti, kad vie­ną ar ki­tą mo­men­tą at­min­tis jau bu­vo iš­try­nu­si, o pa­žiū­rė­jus, įvy­kiai tar­si at­gy­ja“, – sa­ko fo­tog­ra­fas.

Dau­gu­ma R. Gend­vi­lo nuo­trau­kų su už­fik­suo­tais mo­men­tais šian­dien yra su­skait­me­nin­tos, to­dėl se­nus ver­tin­gus vaiz­dus ga­li­ma žiū­rė­ti iš kom­piu­te­rio ek­ra­no.

R. Gend­vi­las ne­si­mo­kė fo­tog­ra­fa­vi­mo tech­ni­kos, ne­stu­di­ja­vo me­nų. Šyp­so­si, grei­čiau­siai tai įdė­ta į jo ge­nus: fo­tog­ra­fa­vo tė­tis, fo­tog­ra­fa­vo dė­dė, du bro­liai taip pat pa­mė­gę fo­tog­ra­fi­ją. Fo­toa­pa­ra­to iš ran­kų ne­pa­leis­da­vo ir Am­ži­ny­bėn išė­ju­si vie­na iš Gend­vi­lų tri­jų at­ža­lų – duk­ra Bri­gi­ta. Ji jaus­da­vo spal­vas, iš jos Rim­tau­tas sa­ko iš­mo­kęs pa­ste­bė­ti de­ta­lių.

Bai­gęs mo­kyk­lą, R. Gend­vi­las apie pro­fe­sio­na­laus fo­tog­ra­fo kar­je­rą ne­sva­jo­jo – pa­li­ko tai lais­va­lai­kiui. Ėmė stu­di­juo­ti ki­no me­cha­ni­ką. Ta­čiau pla­nas dirb­ti ki­no me­cha­ni­ku ne­pa­vy­ko – tar­nau­jant ar­mi­jo­je Rim­tau­tui pa­sa­ky­ta: „Bū­si sunk­ve­ži­mio vai­ruo­to­ju.“

Taip jis ta­po vai­ruo­to­ju. De­šimt­me­tį dir­bo Meš­kui­čių apy­lin­kės li­go­ni­nė­je, vė­liau sep­ty­ne­rius au­to­mo­bi­lio vai­rą su­kio­jo Šiau­lių pre­ky­bos na­muo­se.

Se­niū­ni­jos am­ba­sa­do­riai

Užk­lu­po li­ga. Te­ko at­si­sa­ky­ti dar­bo. Ta­čiau 54 me­tų R. Gend­vilas neuž­si­da­rė na­muo­se.

Rim­tau­tas du kar­tus per sa­vai­tę lan­ko jo­gos tre­ni­ruo­tes, gie­da baž­ny­čios cho­re, fil­muo­ja ir fo­tog­ra­fuo­ja baž­ny­čios ren­gi­nius.

Abu su žmo­na An­ge­le no­riai da­ly­vau­ja ren­gi­niuo­se. Ūkiš­kai gy­ve­nan­tys su­tuok­ti­niai į šven­tes va­žiuo­ja bū­ti­nai su vai­šė­mis – kep­tais sū­riais, py­ra­gais.

Šiau­lių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Kul­tū­ros sky­riaus, Kul­tū­ros cent­ro, se­niū­ni­jos ir vi­suo­me­ni­nė mo­te­rų or­ga­ni­za­ci­jos „At­gai­va“ ini­cia­ty­va įvy­ku­siuo­se rin­ki­muo­se, An­ge­lė ir Rim­tau­tas Gend­vi­lai už ak­ty­vią veik­lą bend­ruo­me­nės gy­ve­ni­me ta­po šei­ma – Meš­kui­čių se­niū­ni­jos am­ba­sa­do­re.

Meš­kui­čių se­niū­nė Jo­lan­ta Baš­kie­nė, kal­bė­da­ma apie šią šei­mą, įvar­di­ja ją kaip do­ros, darbš­tu­mo, san­tū­ru­mo, pi­lie­tiš­ku­mo pa­vyz­dį.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Meš­kui­čių se­niū­ni­jos Dau­no­rų kai­mo gy­ven­to­jas Rim­tau­tas Gend­vi­las ir jo mėgs­ta­ma veik­la – fo­tog­ra­fi­ja.

Kuk­li Rim­tau­to Gend­vi­lo fo­to­la­bo­ra­to­ri­ja – čia sau­go­ma tūks­tan­čiai is­to­riš­kai ver­tin­gų nuo­trau­kų.

Šei­mos nuo­tr.

Gend­vi­lų šei­ma – Meš­kui­čių se­niū­ni­jos šeima-ambasadorė: Rim­tau­tas ir An­ge­lė Gend­vi­lai. Duk­ra Gab­rie­lė (vi­du­ry­je) ir sū­nus Jo­nas. Kai­rė­je – prieš ke­le­rius me­tus Am­ži­ny­bėn išė­ju­si duk­ra Bri­gi­ta...