Žinomo poeto dukros lietuviškumo pamoka

Ži­no­mo poe­to duk­ros lie­tu­viš­ku­mo pa­mo­ka

Jo­niš­kio Jo­no Avy­žiaus vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je vie­šė­ju­si poe­to Ka­zio Bra­dū­no duk­ra et­no­lo­gė Ele­na Bradūnaitė-Aglinskienė pa­ro­dė lie­tu­viš­ku­mo pa­mo­ką, pa­sa­ko­da­ma, kaip jos tė­ve­lis per kal­bą, li­te­ra­tū­rą, Kris­ti­jo­no Do­ne­lai­čio ir Mi­ka­lo­jaus Kons­tan­ti­no Čiur­lio­no, ku­riuos lai­kė ker­ti­niais lie­tu­vy­bės ak­me­ni­mis, kū­ry­bą, jai ir bro­liui įskie­pi­jo mei­lę sa­vam kraš­tui ir tau­ti­nę sa­vi­mo­nę. Nors poe­to duk­ra JAV at­si­dū­rė bū­da­ma vos de­vy­nių mė­ne­sių, vi­sa­da be ak­cen­to pui­kiai kal­bė­jo ir kal­ba lie­tu­viš­kai, o bui­ti­nę išei­vių kal­bą va­di­na „ku­ge­li­ne“.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Nie­ka­da ne­nu­to­lo nuo lie­tu­vy­bės

Su­si­ti­ki­mo, ku­riam or­ga­ni­zuo­ti mi­nint Ka­zio Bra­dū­no gi­mi­mo 100-ąsias me­ti­nes min­tį da­vė poe­tas Jo­nas Iva­naus­kas, pra­džio­je ir pa­bai­go­je į su­si­rin­ku­sius iš ek­ra­no pra­bi­lo pa­ts poe­tas. Ka­zys Bra­dū­nas iš­trau­ko­je iš fil­mo sim­bo­li­niu pa­va­di­ni­mu „Išvykimas–sugrįžimas“ pa­sa­ko­jo apie pa­si­trau­ki­mą į Va­ka­rus ka­ro me­tais, ka­da su ke­tu­riais ark­liais ir dviem ve­ži­mais gru­pė žmo­nių nu­ke­lia­vo per di­džią­ją da­lį Eu­ro­pos, bėg­da­mi įvei­kė Al­pių kal­nus, nors tam ne­bu­vo pa­si­ruoš­ta, pri­trū­ko pa­ša­ro. Lai­mei, su­tik­tas veng­rų ka­va­le­ri­jos pul­kas pa­dė­jo mais­tu, da­vė avi­žų. Di­džiau­sias skaus­mas bu­vo ta­da, kai, iš­plau­kiant į JAV, tuos ark­lius te­ko par­duo­ti ir su jais at­si­svei­kin­ti. Tė­vui per vei­dą ri­edė­jo aša­ros.

Apie jas neuž­si­min­ta, ta­čiau ne ma­žiau sun­ku K. Bra­dū­nui bu­vo su­grį­žus į Lie­tu­vą 1990-ai­siais – tė­viš­kė­je Kir­šų kai­me ne­be­ra­do nei tro­be­sių, nei me­džių, tik brūz­gy­nus. Čia sto­vė­jus so­dy­bą liu­di­ja tik nuo 1940-ųjų iš­li­kęs ąžuo­li­nis poe­to tė­vo sta­ty­tas kry­žius.

Nors JAV Ka­zys Bra­dū­nas iš­gy­ve­no be­veik pus­šim­tį me­tų, sve­ti­mo­je ša­ly­je šli­fa­vo ak­me­nis sta­ty­boms, nie­ka­da ne­nu­to­lo nuo lie­tu­vy­bės, jam ypač svar­bus bu­vo tau­ti­nės sa­vi­mo­nės iš­sau­go­ji­mas. Jis emig­ra­ci­jo­je itin daug dir­bo ra­šy­da­mas, re­da­guo­da­mas straips­nius žur­na­lui „Li­te­ra­tū­ros lan­kai“ ir sa­kė pri­va­ląs ta kryp­ti­mi dirb­ti tri­gu­bai dau­giau, ne tik už sa­ve, bet ir už Lie­tu­vo­je žu­vu­sius bi­čiu­lius poe­tus Vy­tau­tą Ma­čer­nį, Ma­mer­tą Ind­ri­liū­ną, Bro­nių Kri­vic­ką. Pas­ta­rą­jį jis lai­kė ge­riau­siu par­ti­za­ni­nės poe­zi­jos au­to­riu­mi.

„Li­te­ra­tū­ros lan­kus“ jis po dar­bo va­ka­rais pa­kuo­da­vo ir siųs­da­vo į ki­tas lie­tu­vių ko­lo­ni­jas JAV.

Apie „ku­ge­li­nę“ ir tik­rą kal­bą

„Tė­ve­liui, au­gu­siam tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je, bu­vo įdieg­ta, kad kiek­vie­nas žmo­gus – ra­šy­to­jas, mo­ky­to­jas, in­ži­nie­rius ar šiukš­lių ve­žė­jas – yra la­bai svar­bus ir rei­ka­lin­gas be­si­ku­rian­čiai vals­ty­bei“, – apie ano me­to su­for­muo­tą po­žiū­rį, la­bai be­si­ski­rian­tį nuo šių lai­kų kal­bė­jo poe­to duk­ra.

„Kai su bro­liu Jur­giu au­go­me Bal­ti­mo­rė­je, tė­ve­lis aiš­kin­da­vo, kad Kris­ti­jo­nas Do­ne­lai­tis yra ker­ti­nis ak­muo mū­sų tau­tiš­ku­mo iš­sau­go­ji­mui, ry­šiui su gim­tą­ja kal­ba ir že­me. O Mi­ka­lo­jų Kons­tan­ti­ną Čiur­lio­nį jis va­di­no pa­grin­di­ne kū­ry­bos – me­no ir mu­zi­kos – at­ra­ma bei ra­gi­no mus jo kū­ri­nius pri­sta­ty­ti mo­kyk­lo­je, uni­ver­si­te­te. Na­muo­se kiek­vie­ną va­ka­rą tė­ve­lis mums, vai­kams, liep­da­vo vis­ką, ką tą die­ną iš­mo­ko­me ang­lų kal­ba mo­kyk­lo­je: dau­gy­bos len­te­lę, geog­ra­fi­nius pa­va­di­ni­mus, is­to­ri­nius var­dus ir fak­tus pa­kar­to­ti lie­tu­viš­kai. Tam, kad, kaip jis sa­ky­da­vo, ga­lė­tu­me šne­kė­ti sklan­džiai, o ne bui­tiš­kai „ku­ge­li­ne“ kal­ba: „Ma­ma, duok ku­ge­lio“, – vaiz­džiai pa­sa­ko­jo Ele­na Bradūnaitė-Aglinskienė.

Tė­vo pa­mo­ka

Poe­to duk­ra pri­si­mi­nė, kaip tė­ve­lis kar­tą pa­tei­kė ge­rą pa­vyz­dį, ko­dėl bū­ti­na sau­go­ti lie­tu­vių kal­bą ir tau­tiš­ku­mą. Jis nu­pie­šė ke­lias ei­les žmo­ge­liu­kų, tik pir­mo­ji bu­vo la­bai il­ga, ant­ra trum­pes­nė, tre­čia – dar trum­pes­nė, o pa­sku­ti­nė­je ei­lė­je jų te­bu­vo ke­tu­ri. O ta­da paaiš­ki­no: pir­mo­ji il­giau­sia ei­lė – tai ang­la­kal­biai. Jei­gu du žmo­nes nu­trin­si, vis tiek la­bai daug liks. Ki­to­se, vis trum­pes­nė­se ei­lė­se – kal­ban­tie­ji vo­kie­čių, is­pa­nų, pran­cū­zų, ita­lų kal­bo­mis. Ir jo­se nu­brau­kus po du žmo­nes, dar ne tra­ge­di­ja. Pas­ku­ti­nė­je ei­lė­je – šne­kan­tie­ji lie­tu­viš­kai.

„Jei­gu iš tų ke­tu­rių nu­trin­siu du – ta­ve su Jur­giu, kas liks? Pa­žiū­rė­jau ir su­pra­tau – tik tė­ve­liai. Bai­su pa­si­da­rė. Ne­ga­li­ma leis­ti kal­bai nu­nyk­ti“, – sa­kė, to­kią iš­va­dą sau vai­kys­tė­je pa­da­riu­si Ele­na Bradūnaitė-Aglinskienė.

Svar­bu – dva­si­nis pa­vel­das

Iš šei­mos ji ga­vo pa­vyz­dį, kad svar­bu yra ne ma­te­ria­lus, bet dva­si­nis pa­vel­das. Iš­vyks­tant į JAV ma­ma pa­siė­mė tau­ti­nį kos­tiu­mą, ku­rį vil­kė­jo per ves­tu­ves, tė­ve­lis – kny­gas, se­ne­lis – kan­tič­kas.

To­dėl ir grįž­ti į Lie­tu­vą, jai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę, bu­vo ne­sun­ku. Nors nie­kas ne­ti­kė­jo, kad po tra­giš­kų sau­sio 13-osios įvy­kių šei­ma no­rės va­žiuo­ti į gim­ti­nę, Bra­dū­nai grei­tai iš­da­li­no tu­rė­tus daik­tus, bal­dus ir su­si­ruo­šė iš­vyk­ti.

„Tai bu­vo tar­si „at­bu­los ves­tu­vės“. Ži­no­te, kaip per ves­tu­ves vi­si su­ne­ša do­va­nas, o čia – vis­kas iš­da­li­na­ma“, – šmaikš­ta­vo E. Bradūnaitė-Aglinskienė.

Jos tei­gi­mu, di­de­lę įta­ką K. Bra­dū­nui, kaip bū­si­mam poe­tui, pa­da­rė jo auk­lė Ona Šu­lins­kie­nė, ku­ri pa­sa­ko­da­vo įvai­rias le­gen­das, pa­da­vi­mus ir gal­būt „iš­ku­te­no“ pir­muo­sius poe­ti­nius ban­dy­mus.

„Kar­tą per mie­gus tė­ve­lį iš­gir­dau šnabž­dan­tį. Priė­jau ir gir­džiu: „Te­ta, te­ta, atei­kit, pa­pa­sa­ko­siu, kaip ra­sa ant žo­lės ži­ba“. Sup­ra­tau, kad sap­nuo­da­mas krei­pė­si į auk­lę, nes, kai jau bu­vo ak­la, jis jai vis­ką nu­pa­sa­ko­da­vo“, – sa­kė E. Bradūnaitė-Aglinskienė.

Vieš­nios pa­sa­ko­ji­mą pa­ly­dė­jo ak­to­riaus And­riaus Bia­lob­žes­kio skai­to­mos Ka­zio Bra­dū­no ei­lės.

Au­to­rės nuo­tr.

Ele­nos Bradūnaitės–Aglinskienės pri­si­mi­ni­mus apie tė­vą ir lie­tu­vy­bės pa­mo­kas pa­ly­dė­jo ak­to­riaus And­riaus Bia­lob­žes­kio s­kai­to­mos Ka­zio Bra­dū­no ei­lės.

Ele­na Bradūnaitė–Aglickienė sa­kė iš tė­vų ga­vu­si pa­vyz­dį, kad svar­bu yra ne ma­te­ria­lus, bet dva­si­nis pa­vel­das.