
Naujausios
PAGAMINTA ŠIAULIŲ REGIONE
Gal pageidaujate šamo šokolade?
Pakiršinyje (Radviliškio rajonas) veikianti UAB „Baisogalos bioenergija“ ne tik šildo baisogaliečių namus – ketvirtus metus bendrovė plėtoja netradicinį verslą – augina, rūko, perdirba šamus ir viliasi, kad pavyks šį verslą išjudinti bei išlaikyti.
Laima AGANAUSKIENĖ
alaima@skrastas.lt
Pradžia – ne pagal verslo vadovėlį
Iš uždarajai akcinei bendrovei „Baisogalos bioenergija“ 15 metų vadovaujančio Vytauto Praninsko galima tikėtis visko, bet kad centralizuotą šilumą tiekiančios bendrovės patalpų rezervuaruose ims rangytis ūsuotos žuvys, ne vienam kėlė nuostabą.
Atrodytų skirtingos veiklos V. Praninskui nuostabos nekelia. Atvirkščiai, ant vienos kojos stovintis verslas jam atrodo pavojingas.
„Geriausiai, kai verslą „ramsto“ trys-keturios kojos. Mėgstu eksperimentuoti, todėl papildoma veikla mums nėra naujiena. Teikėme žemės ūkio, transporto paslaugas, turėjome lentpjūvę, kalėme padėklus. Ne viskas sekėsi. Savo kailiu pajutome 2008 metų krizę. Brangiai prisipirkome rąstų, o kainos krito – lentų ir padėklų niekam nebereikėjo. Teko atleisti 15 žmonių. Spėjome laiku užsidaryti su 115 tūkstančių litų „uodega", – pasakoja bendrovės direktorius, joje valdantis dalį akcijų.
Kaip kilo mintis imtis žuvininkystės?
V. Praninskas šypsosi: kai mažai žinai, tada labai drąsiai imies bet ko. Taip esą buvo ir su afrikinių šamų auginimu uždarose recirkuliacinėse sistemose.
„Mums atrodė, kad šiam verslui nieko daug nereikia: patalpų laisvų turime, žmonių tokiam darbui yra, o supratimas ateis savaime, juolab, internete galima rasti informacijas apie technologijas, todėl – pabandom. Skaičiavome paprastai: užaugini šamą už 2 eurus, parduodi – už 5, rūkytą – už 10 ir turi labai neblogą biznį.
Įgyvendinti idėją ėmėmės ne pagal klasikinį verslo vadovėlį: netyrėme rinkos, nerašėme verslo planų, nevertinome rizikų. Mus valdė maksimalistinė mintis: jei kiti kone garažuose gali šamus auginti, kodėl negalime mes? Svarbu turėti gerą produktą“, – pirmuosius papildomo verslo žingsnius prisiminė Vytautas.
Mokėsi iš savo klaidų
Kad būtų tvirčiau, dar nuvažiavo į porą šamynų, tačiau juose pasidalijimo patirtimi nesulaukė – konkurencija yra konkurencija.
„Todėl į šį verslą stačia galva nėrėme be kitų pagalbos. Dar nepradėję veiklos, įstojome į asociaciją. Sunkiai, bet gavome 50 tūkstančių eurų Europos Sąjungos paramos. Iš viso investavome apie 600 tūkstančių.
Daug ką kūrėme patys, žinodami pagrindinius principus. Pagal mūsų darytus brėžinius viena Lietuvos firma mums pagamino vonias, vamzdynus pirkome iš suomių, siurblius – iš italų, automatika – lietuviška. Įrangos našumas – 100 tonų žuvies per metus.
Pramovėme, tiksliau, aš pramoviau, su patalpų ventiliacija. Nežinojau, pagal ką reikia suskaičiuoti, todėl pasiėmiau seną zootechnikos žinyną ir viską paskaičiavau lyg auginant veršelius. Pasirodo, reikiamai neįvertinau drėgmės, vandens, todėl ventiliaciją turėjome dvigubai silpnesnę nei reikia. Visa kita susikūrėme pakankamai neblogai“, – su šypsena pasakoja direktorius.
Dabar jau kaip smagų nutikimą Vytautas prisimena atvejį, kai dar nemokėjo elgtis su mailiumi ir iš Rygos parsivežė sergančių žuvyčių.
„Per valandą krisdavo apie 1000 žuvų. Valandos eina, o mes nežinom, ką daryti. Ieškom pagalbos Veterinarijos akademijoje – nežino, pas kolegas – nesako arba nežino. Tuomet šovė mintis susirasti Kauno prekybos centro „Mega“ akvariumo prižiūrėtoją. Ji pasakė, kad tokio vaisto turi „Kikos“ prekybos tinklas. Vaistų buteliuko užtenka 10-ies litrų akvariumui. O mums reikia 140-iai kubų. Pasirodo, visoj Lietuvoj tokio kiekio nėra.
Tada griebėmės šiaudo – perskaitę vaistų sudėtį, ėmėmės gaminti patys.
Atskyrėm 20 tūkstančių mažiukų ir pradėjom juos „maudyti“ vaistų tirpale. Ir ką – rytojaus dieną žuvytės nustojo dvėst, grybelis neišplito“.
Dabar jau mokame su tuo tvarkytis – mailius pirmiausia pereina karantiną, o ir darbuotojai griežtai laikosi nustatytos tvarkos. Aš į patalpas įeiti negaliu“.
Kada paskutinį kartą valgėte šamą?
Po pusės metų bendrovė jau turėjo šamų, kuriuos galėjo parduoti. Ir čia karuselė sustojo – išaiškėjo, jog užauginti juos yra pats lengviausiais darbas, o kur juos užaugintus dėti?
Nejaugi niekas nepirko?
„O kada jūs paskutinį kartą valgėte šamą?“ – klausimu į klausimą atsako Vytautas.
„Aš – per Kalėdas, sūnus parvežė“, – šypteliu.
„O mes neįvertinome, kad lietuvis ant stalo deda silkę, jūros lydeką, skumbrę, dabar jau – ir lašišą, o šamą labiau žino tik žvejai ir gurmanai, todėl realizacija ėmė strigti“, – direktoriui visai nejuokinga. Juolab, kad vienas po kito iš žemėlapio ėmė dingti anksčiau už juos pradėję veikti šamynai.
Kad sumažėjo konkurencija, gal ir neblogai, tačiau realizacijos tai neišjudino.
Pasak V. Praninsko, augintojai žino, kad šamas – gera žuvis, tarp jos ir lašišos esą galima dėti lygybės ženklą. Už karpį ji esą daug geresnė, tačiau koją kiša per mažas žuvies žinomumas.
Ši problema buvo keliama ir asociacijoje, siūlyta rengti bendrą reklamą, tačiau pasiūlymai taip ir liko popieriuje – neatsirado norinčių tam investuoti pinigų.
„Parodai, pavyzdžiui, Berlyne gali gauti iki 30 tūkstančių eurų europinės paramos. Reklamai, viešinimui. O vietinė reklama ir produkcijos žinomumo didinimas – tavo paties reikalas.“
Norvegai per 25-erius metus padarė tokią lašišos reklamą, kad šią žuvį dabar jau žino visi, o šamas dar tik turi skintis kelią rinkoje.
„Dantis sukandę metėme nemažai pinigų, samdėme rinkodaros specialistus, nes šios srities mes nė vienas nežinome. Taip atsirado naujas pavaduotojo etatas, rinkodaros specialistų, už užsakymus ir prekybą atsakingas žmogus.
Mūsų pavadinimas buvo „Baisogalos žuvys“. Pasirodo, jis nepatrauklus, todėl yra netinkamas. Pakeitėme į „Žuvėją“ – žuvingą idėją. Ir produkcijos nuotraukų kitokių prireikė, daugelio kitų dalykų.“
Dar baisogaliečiai suprato, kad dalį produkcijos turi perdirbti. Iš pradžių galvojo, kad užteks dešimtadalio – degustacijai, reklamai, skonio tyrimams.
Kreipėsi pagalbos į „Norvelitos“ įmonę. Labai pagelbėjo. Tačiau kiek jie gali žaisti su mažais kiekiais, jei jų įmonė per parą po 80 tonų žuvies perdirba.
„Žuvėjai“ teko ištisus metus vargti, kol gavo visus perdirbimui reikiamus leidimus ir galėjo patys pradėti perdirbimo procesą.
Šamo variacijos: su apelsinais, spanguolėmis, šokoladu
„Bedirbdami supratome, kad pirkėjui daug priimtinesnis variantas yra nusipirkti ne visą šamą, o jo dalį. Todėl ėmėme gaminti šamo filė (su oda, be odos, įvairiose pakuotėse). O kai išpjauni geriausią žuvies dalį, lieka nemažai kokybiškos žuvies“, – pasakoja V. Praninskas.
Mėnesį „Žuvėjos“ darbuotojai vargo, kol išmoko skaniai išrūkyti šamą. Teko kreiptis net į mokslo žmones, kad paaiškintų, kodėl turima rūkykla neišrūko žuvies tinkamai.
Į Kauno technologijos universiteto Maisto instituto specialistus kreipėsi kitos pagalbos – kad padėtų sukurti naujas perdirbamos produkcijos receptūras.
Taip atsirado džiovintų šamo filė juostelių su šokoladu rinkinys, šamo filė su apelsinais, cukatomis ir imbierais, filė su baravykais, su spanguolėmis ir lęšiais, užtepėlės su avinžirniais ir anakardžių riešutais, šamo filė kepsneliai su kariu ir čiobreliais ir daug kitokių produktų.
Jų „Žuvėjos“ asortimente – per 30 pavadinimų.
Bendrovė turi savo autoparduotuvę, kuri prekiauja mugėse, turguose ir taip tiria rinką, sužino valgytojų nuomonę, pastabas.
V. Praninskas pasidžiaugia: sunkiai, bet pavyko prasimušti į kelis didžiuosius prekybos centrų tinklus. Tai bendrovę verčia labai pasitempti.
„Turi būti kažkuo įdomus, nenuobodus, turi nuolat ką nors keisti: pakuotės spalvą, užrašų šriftus, įpakavimo dydžius, produkciją, nes antraip pasirinks ne tave, o tą, kuris pasiūlys įdomesnių, klientus viliojančių naujovių“.
Užsikabino ir tikisi išsilaikyti
Šiandien V. Praninskas sako: žuvininkystė – sunkus verslas. Pagauti žuvį ir ją perdirbti yra gerokai paprasčiau ir pigiau, negu ją užauginti ir perdirbti. Augindamas žuvį, jos negali laikyti ilgiau, negu to reikia, nes tuomet kiekviena diena pradeda nešti nuostolių: žuvį reikia šerti, keisti vandenį.
Gal todėl šiandien iš rinkos jau iškrito Šiaulių, Dotnuvos, Kauno šaminės ir baisogaliečiai liko rinkoje vieni iš „kiečiausių“?
„Mes irgi turėsime „sukramtyti“ minusą, nes po visų pertvarkų ir naujovių tik nuo praėjusių metų liepos reikalai pajudėjo į priekį, pradėjome atsigauti. Pagaliau pasirodė įdėtų pastangų rezultatas ir pradėjome lipti į kalną“, – teigiamu postūmiu džiaugėsi vadovas.
Gruodį įmonės pardavimai šoktelėjo 25 procentais. Svarbiausia, kad užsakymai eina ir sausio mėnesį. Anot V. Praninsko, jie šiek tiek mažesni, bet eina. Toks ir buvo bendrovės tikslas.
2017 metais „Žuvėjos“ pardavimai buvo 74 procentais didesni nei 2016-aisiais. Pinigine išraiška – 90 procentų daugiau. Prie to prisidėjo sprendimas patiems perdirbti produkciją.
„Gamini ir parduodi 8 tonas per mėnesį, ir jau esi pliuse. Kuo didesni gamybos kiekiai, tuo mažesni gamybos kaštai. Apie 55 procentus sąnaudų sudaro pašarai. 1,2 kilogramo pašaro užaugina 1 kilogramą žuvies. Jei tik perlaikai, kaštai auga“, – sako direktorius.
Pasak V. Praninsko, „Žuvėjoje“ dirba 10 darbuotojų, kurių amžiaus vidurkis – apie 30 metų. Gruodį jų atlyginimas buvo nuo 600 iki 850 eurų – kaime kažin ar rasi didesnį uždarbį.
Direktorius pasidžiaugė: viena šeima grįžo iš Norvegijos ir atėjo pas juos, kita mergina nevažiavo pas mamą į Londoną ir liko čia, technologu pradėjo dirbti jaunas specialistas. Smagu.
„Pajudės reikalai labiau, galėsime galvoti ir apie didesnius atlyginimus. Jei viską atskaičius, kažkiek lieka ir bendrovei, jaučiu pasitenkinimą šiuo darbu“, – išlydi V. Praninskas.
Autorės nuotr.
Kilogramas atvėsinto ūsuotojo gražuolio kainuoja per 5 eurus.
Patalpoje, kurioje stovi rezervuarai su šamais, vyrauja šiluma ir drėgmė. Triukšmas ir šviesa šamams nepatinka.
UAB „Baisogalos bioenergija“ direktorius Vytautas Praninskas: „Pradėjus žuvininkystės verslą, nemažai įrangos sukūrė patys „Baisogalos bioenergijos“ darbuotojai“.
„Žuvėjos“ technologas Giedrius Šarauskas – jaunas specialistas, čia atėjęs dirbti įgijęsLietuvos sveikatos mokslų universiteto diplomą.
Vasarą šamams auginti pakanka saulės baterijų energijos.
Net šamo atliekose yra naudingų medžiagų – gliukozamino.
Dalis produkcijos vakuumuojama.
Rūkymo ciklas trunka apie 4 valandas.
Pernai vykusioje Lietuvos gamintojų parodoje „Žuvėjos“ džiovintos šamo filė juostelės pelnė „Rinkis prekę lietuvišką 2017“ diplomą.
Apie verslo iššūkius
UAB „Baisogalos bioenergija“ direktorius Vytautas Praninskas: „Turi būti kažkuo įdomus, nenuobodus, turi nuolat ką nors keisti: pakuotės spalvą, užrašų šriftus, įpakavimo dydžius, produkciją, nes antraip pasirinks ne tave, o tą, kuris pasiūlys įdomesnių, klientus viliojančių naujovių.“