Miestą galėtų pakeisti ir mažos švieselės

Pak­ruo­jis +

Mies­tą ga­lė­tų pa­keis­ti ir ma­žos švie­se­lės

„Šiau­lių kraš­tas“ tę­sia dis­ku­si­ją „Pak­ruo­jis +“ – apie tai, ko trūks­ta šiam mies­tui, ką da­ry­ti, kad tuš­tė­jan­tis ra­jo­no cent­ras at­gy­tų, tap­tų pa­trauk­lia vie­ta gy­ven­ti? Kad iš­vy­ku­sie­ji pa­no­rė­tų grįž­ti, o be­si­krau­nan­tys la­ga­mi­nus – ap­si­gal­vo­tų?

Sa­vo įžval­go­mis da­li­ja­si vers­li­nin­kė Jū­ra­tė VA­SI­LIAUS­KIE­NĖ, kar­tu su vy­ru Arū­nu prieš še­še­rius me­tus Pak­ruo­jy­je įkū­ru­si pre­ky­bos ir pa­slau­gų įmo­nę „Jū­rū­nė“.

– Ko rei­kia, kad jau­ni pa­kruo­jie­čiai ne­si­dai­ry­tų į di­džiuo­sius mies­tus ar už­sie­nius, o im­tų­si kur­ti gy­ve­ni­mą, vers­lą sa­va­me mies­te?

– Pir­miau­sia – sva­jo­ti ir iš­drįs­ti im­tis veiks­mų, kad tos sva­jo­nės iš­si­pil­dy­tų. Iš tik­rų­jų sun­kiai su­pran­ta­ma, ko­dėl su­ma­nūs, ener­gin­gi žmo­nės krau­na­si la­ga­mi­nus... Ne kar­tą esa­me svars­tę: vie­nas pa­žįs­ta­mas tu­ri neei­li­nių ga­bu­mų vie­no­je sri­ty­je, ki­tas – na­gin­gas ki­to­je. Im­tų­si šiuos ta­len­tus rea­li­zuo­ti Pak­ruo­jy­je vie­nas, ant­ras, tre­čias, de­šim­tas – at­si­ras­tų ju­dė­ji­mas. Sa­va­me kraš­te ir ne­sėk­mė ga­li bū­ti ne to­kia sun­ki, kai ša­lia yra ar­ti­mie­ji, drau­gai: pa­lai­kan­tys, ska­ti­nan­tys mo­ky­tis iš klai­dų ir ban­dy­ti rea­li­zuo­ti sva­jo­nes dar kar­tą.

Jau ne­beį­si­vaiz­duo­ju, kad ga­lė­čiau gy­ven­ti kaž­kur ki­tur, ei­ti ne į sa­vo dar­bą. Tai – ge­riau­sia kū­ry­biš­kiems žmo­nėms! Nors, kaip ir vi­siems vers­li­nin­kams, pa­si­tai­ko ge­res­nių ir blo­ges­nių die­nų, min­čių už­da­ry­ti „Jū­rū­nę“ ne­ky­la.

Kar­tu su drą­sio­mis sva­jo­nė­mis rei­kia ir daug kant­ry­bės: re­zul­ta­tai nea­teis nei per die­ną, nei per ke­lias. Teks įdė­ti pa­stan­gų ir va­lios, iš­mok­ti pa­ro­dy­ti sa­vo veik­los ge­rą­sias pu­ses.

Pa­čiam pir­ma­jam vers­lui ge­riau­siai ka­pi­ta­lą su­si­tau­py­ti. Jau kur­da­mi šei­mą, su Arū­nu ži­no­jo­me, kad ne­ke­ti­na­me vi­są lai­ką bū­ti sam­do­mais dar­buo­to­jais – no­ri­me dirb­ti sau, pa­gal sa­vo in­di­vi­dua­lius ga­bu­mus! To­dėl ves­tu­vių sve­čių iš anks­to pa­pra­šė­me do­va­no­ti ne daik­tus (kur juos dė­si­me ma­žuo­se sa­vo na­me­liuo­se?), o pi­ni­gus. Prie šių do­va­nų dar pa­si­tau­pę, po ke­le­rių me­tų ir įkū­rė­me „Jū­rū­nę“.

Tai­gi įmo­nė – tar­si mū­sų ves­tu­vi­nė do­va­na, ku­rio­je ir pra­dė­jo­me nuo pre­ky­bos abie­jų dir­bi­niais, o pa­siū­lą plė­tė­me, įsi­klau­sy­da­mi į klien­tų pa­gei­da­vi­mus. Me­tams bė­gant at­si­ra­do ir do­va­nų pa­ka­vi­mo, puokš­čių kom­po­na­vi­mo bei pri­sta­ty­mo pa­slau­gos. Bū­tent klien­tų pa­ska­tin­ti, ėmė­mės ir šven­čių puo­ši­mo pa­slau­gos. Mū­sų šei­my­ni­nis vers­las (nes „iš ša­lies“ per­ka­me tik bu­hal­te­ri­jos tvar­ky­mo pa­slau­gas) jau se­no­kai per­žen­gė Pak­ruo­jo ri­bas, su­lau­kia­me už­sa­ko­vų iš vi­sos Lie­tu­vos. Esa­me gy­vas pa­vyz­dys, kad vers­lui šian­dien svar­bu ne vien tik vie­ta, kur vei­kia įmo­nė.

– Ar ap­lin­ka Pak­ruo­jy­je ir ša­ly­je pa­lan­ki kur­ti vers­lą? Ar nau­do­jo­tės ko­kia siū­lo­ma pa­ra­ma?

– Ži­nau apie ra­jo­ne esan­tį pa­ra­mos ma­žam vers­lui fon­dą, bet dėl jos ne­si­krei­pė­me – no­rin­tiems ke­lia­mi rei­ka­la­vi­mai, ku­rių mū­sų įmo­nė nea­ti­tin­ka.

Ge­riau­siai vis­ką da­ry­ti sa­vais pi­ni­gais. La­bai ven­gia­me sko­lų, jų iki šiol ne­tu­ri­me jo­kių! Gal dėl to įmo­nės veik­la ple­čia­si ne­grei­tai. Ta­čiau esa­me ra­mūs, kad net iš­ti­kus di­de­lei bė­dai, ji bus tik mū­sų su Arū­nu: ne­teks vers­tis per gal­vą, kad at­si­skai­ty­tu­me su tie­kė­jais, kre­di­to­riais.

Pas­ko­lą są­ly­gi­nai pa­tei­sin­čiau tik ima­mą vers­lo plėt­rai, esant di­de­liems šan­sams, kad pla­nai pa­vyks. Ta­čiau leng­vai pa­sie­kia­mi pi­ni­gai – ir ri­zi­ka pra­ras­ti blai­vų po­žiū­rį: ga­li­ma pri­da­ry­ti neap­gal­vo­tų in­ves­ti­ci­jų, dėl ku­rių, ne­pa­si­tei­si­nu­sių, vė­liau teks gai­lė­tis. O ri­bo­ti fi­nan­si­niai iš­tek­liai iš­mo­ko dis­cip­li­nos – pla­nuo­ti iš­lai­das, nuo­lat ste­bė­ti pa­klau­są ir rea­guo­ti jai kei­čian­tis.

Ži­no­ma, ir mo­kes­čiai smul­kie­siems vers­li­nin­kams ga­lė­tų bū­ti pa­lan­kes­ni, bet – yra kaip yra...

Vers­lo ap­lin­ką sun­ki­na ne tik „šo­ki­nė­jan­čios“ kai­nos, bet ir ne­gra­žūs tar­pu­sa­vio kon­ku­ren­ci­jos me­to­dai, kuo­met klien­tus sie­kia­ma pri­trauk­ti ne ge­res­nė­mis pa­slau­go­mis. Ne­se­niai apie mū­sų įmo­nę kon­ku­ren­tai ėmė skleis­ti įžū­lų me­lą. Neiš­lai­kiu­si at­si­kir­tau so­cia­li­niuo­se tink­luo­se. Bet pa­si­ro­dė, kad me­la­gius už lie­žu­vio dar anks­čiau pri­čiu­po mū­sų klien­tai, ži­no­ję tik­rą­ją pa­dė­tį!

Ne­tu­riu lai­ko už­siim­ti ko­jų ki­tiems kai­šio­ji­mu – ver­čiau kaž­ką su­kur­ti. O klien­tai te­gul įver­ti­na. Kur­ki­te su džiaugs­mu, su mei­le sa­vo dar­bui – re­zul­ta­tas ne­nu­vils! Pa­sku­ti­niu lai­ku įmo­nę pa­sie­kian­tys su­si­do­mė­ju­sių po­ten­cia­lių klien­tų laiš­kai ne­re­tai pra­si­de­da žo­džiais „man jus re­ko­men­da­vo“. Tai – pa­ts tik­riau­sias įver­ti­ni­mas ir ge­riau­sia rek­la­ma bet ko­kiam vers­lui.

– Ko­kių pra­mo­gų, lais­va­lai­kio lei­di­mo vie­tų Pak­ruo­jy­je trūks­ta?

– La­biau­siai, ir ne mums vie­niems su Arū­nu, stin­ga ma­žų, jau­kių ka­vi­nu­kių. To­kių, ku­rio­se ga­lė­tum su vie­nu ar ke­liais ar­ti­mais žmo­nė­mis ra­miai pa­sė­dė­ti prie ka­vos ar ar­ba­tos puo­de­lio, pa­si­vai­šin­ti py­ra­gė­liu ar ban­de­le. Nes bū­na, kad po dar­bo die­nos ne­be­si­no­ri na­mie sto­tis prie vi­ryk­lės, o trau­kia kaž­kur išei­ti. Pak­ruo­jy­je nė­ra nė vie­nos to­kios ka­vi­nės, o štai kai­my­nys­tė­je Šiau­liuo­se – jų pil­na. Ir sė­dam į au­to­mo­bi­lį, va­žiuo­jam į Šiau­lius... Taip su lai­ku at­si­ran­da įpro­tis lais­va­lai­kį leis­ti ten, o ne sa­va­me mies­te.

Ko­dėl to­kio vers­lo ne­sii­ma pa­kruo­jie­čiai? Juk ir tos ma­žos šil­tos švie­se­lės pa­da­ry­tų mies­tą daug jau­kes­nį, pa­trauk­les­nį no­rin­tiems čia gy­ven­ti.

Gir­dė­jau abe­jo­nių, ar pa­vyk­tų iš­si­lai­ky­ti to­kioms ka­vi­nu­kėms. Sun­ku spė­lio­ti, ta­čiau ga­li­ma pa­ly­gin­ti – Pak­ruo­jy­je vei­kia tik­rai daug ma­žų kir­pyk­lų, ir vi­sos gy­vuo­ja, tu­ri sa­vų klien­tų.

Nors bu­vo la­bai ne­ti­kė­ta, kai po Nau­jų­jų už­si­da­rė bu­vu­si po­pu­lia­ri mies­te ke­pyk­lė­lė, ku­rios ga­mi­niai tik­rai tu­rė­jo bū­rius pir­kė­jų.

Kal­bė­jo­si Ja­ni­na ŠA­PAR­NIE­NĖ

Au­to­rės nuo­tr.

Šei­mos vers­lą puo­se­lė­jan­ti Jū­ra­tė Va­si­liaus­kie­nė ma­no, kad Pak­ruo­jį ga­lė­tų gai­vin­ti, pa­da­ry­ti jau­kes­nį ir bū­rys ma­žų įmo­nių.