Ką Jums reiškia Sausio tryliktoji?

Ką Jums reiš­kia Sau­sio try­lik­to­ji?

Šian­dien mi­ni­me 27–ąsias Sau­sio try­lik­to­sios me­ti­nes. Ką Jums reiš­kia Sau­sio try­lik­to­ji? Ko­kius pri­si­mi­ni­mus, ko­kias min­tis ir ko­kias aso­cia­ci­jas ji su­ke­lia?“

Ri­ta AND­RU­LIE­NĖ, Kra­žių Žy­gi­man­to Liauks­mi­no gim­na­zi­jos di­rek­to­rė:

– Kiek­vie­nais me­tais gim­na­zi­jo­je pa­mi­ni­me šią da­tą. Pa­si­ruo­šia­me žva­ku­čių, ku­rias už­de­ga­me žu­vu­siems Lais­vės gy­nė­jams. Pa­ruo­šia­me sten­dą su jų nuo­trau­ko­mis. Prieš pa­mo­kas su­ren­gia­me rim­ties va­lan­dė­lę. Skai­to­me ei­les apie gy­ve­ni­mo ir lais­vės pra­smę, mei­lę Tė­vy­nei. Vi­są die­ną per per­trau­kas skam­ba kla­si­ki­nė mu­zi­ka.

Ma­žie­siems mo­ki­niams siun­čia­ma pa­trio­tiz­mo ži­nu­tė. Vy­res­nie­ji jau lin­kę mąs­ty­ti, ana­li­zuo­ti, ver­tin­ti.

Man ši die­na ke­lia dve­jo­pus jaus­mus. Ap­gai­les­tau­ja­me, kad tiek žmo­nių žu­vo. Ir jau­čia­me pa­gar­bą tiems, ku­rie ne­bi­jo­jo sto­vė­ti pir­mo­sio­se gre­to­se, nors grė­sė mir­tis. Tu­rė­tu­me im­ti pa­vyz­dį iš jų ir taip pat vie­nin­gai sto­ti prieš vi­sas mū­sų ša­ly­je kles­tin­čias ne­ge­ro­ves, bū­ti vie­nin­gi kaip su­spaus­tas kumš­tis. Bet daž­niau­siai bi­jo­me. Ne­tu­ri­me nei tiek drą­sos, nei pi­lie­ti­nės bran­dos kaip mū­sų Lais­vės gy­nė­jai. Mums dar mo­ky­tis iš jų, to­bu­lė­ti. Tik tuo­met jų au­ka įgaus pra­smę.

Jo­nas STA­BIN­GIS, Par­la­men­to gy­nė­jas, ap­do­va­no­tas me­da­liu, Ko­vo 11–osios klu­bo ir Kel­mės ra­jo­no sen­jo­rų klu­bo „Ar­ti­mi“ va­do­vas:

– Tie­sio­giai da­ly­va­vau to me­to įvy­kiuo­se, to­dėl man šven­ta ši die­na. Prie Par­la­men­to nu­va­žia­vo­me sau­sio 11–ąją. Ke­tu­rio­li­ka vy­rų iš Kel­mės ra­jo­no bu­vo­me pa­si­ruo­šę bu­dė­ti Par­la­men­to rū­muo­se. Bu­vo pra­si­dė­jęs Spau­dos rū­mų štur­mas. Sup­ra­to­me, jog puo­li­mas prieš Lie­tu­vą ga­li bū­ti ne vie­na­die­nis.

Mums bu­vo skir­ta 20 mi­nu­čių ap­si­gal­vo­ti – išei­ti ar duo­ti prie­sai­ką. Vie­nam kel­miš­kiui dėl gar­baus am­žiaus pa­tar­ta ste­bė­ti įvy­kius lau­ke, nes bus už­ra­kin­tos du­rys, ir nie­kas ne­ga­lės išei­ti. Ga­li neat­lai­ky­ti žmo­gaus svei­ka­ta.

Po dvi­de­šim­ties mi­nu­čių da­vė­me prie­sai­ką. Mū­sų bu­vo per 400. Su­va­žia­vę iš įvai­rių Lie­tu­vos kam­pe­lių. Lau­kė­me ei­lė­je pas ku­ni­gą Gri­gą. Vi­si no­rė­jo­me at­lik­ti iš­pa­žin­tį. Ką ga­li ži­no­ti, gal jau šią­nakt žū­si­me. Pas­kui su­sto­jo­me į ei­lę prie lai­di­nio te­le­fo­no. No­rė­jo­me at­si­svei­kin­ti su ar­ti­mai­siais.

Aš bu­dė­jau prie da­bar­ti­nės Ko­vo 11–osios sa­lės. Ruo­šė­mės smė­lio mai­šus, „Mo­lo­to­vo kok­tei­lius“. Ki­to­kių gink­lų ne­tu­rė­jo­me.

Nak­tį vi­siš­kai iš­jung­da­vo švie­sas. Nors tu­rė­jo­me spe­cia­lius lei­di­mus, bet to­mis die­no­mis nie­kur ne­ga­lė­jo­me išei­ti.

Mie­go­jo­me ant grin­dų, įsi­vy­nio­ję į ki­li­mus. Ki­ti pa­snaus­da­vo­me ant kė­džių sė­dė­da­mi.

Prieš pat sau­sio 13–ąją mus įlei­do į res­to­ra­ną. Lei­do im­ti ir val­gy­ti vis­ką, ką no­rim. Nes ateis ru­sai ir vis tiek vis­ką „su­si­šluos“. Tą aki­mir­ką dar skau­džiau su­pra­to­me pa­dė­ties rim­tu­mą.

Par­la­men­te iš­bu­vau sa­vai­tę, kol si­tua­ci­ja su­švel­nė­jo. Mais­tu mus dos­niai rė­mė Kel­mės ra­jo­no ir ki­tų ša­lies ra­jo­nų ūki­nin­kai.

Kaip Ko­vo 11–osios klu­bo va­do­vas jau­čiu pa­rei­gą kiek­vie­nais me­tais pa­mi­nė­ti Sau­sio 13–ąją. Kar­tu su Kel­mės kraš­to mu­zie­ju­mi tai da­ro­me jau 15 me­tų. Mums tai su­si­mąs­ty­mo apie lais­vės kai­ną ir tau­tos iš­li­ki­mą die­na.

Jus­ti­na VIR­ŽIN­TIE­NĖ, Ty­tu­vė­nų apy­lin­kių se­niū­ni­jos Bud­rai­čių kai­mo gy­ven­to­ja, eko­no­mis­tė, vi­suo­me­ni­nin­kė:

– Sau­sio 11–13 die­nas pri­si­me­nu kaip siau­bo die­nas. Iš mū­sų kai­mo prie Par­la­men­to sau­sio 11–ąją iš­va­žia­vo lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja Dan­guo­lė Bur­du­ly­tė ir ma­no vy­ras a.a. Ig­nas Vir­žin­tas. Aš pa­ti bi­jo­jau va­žiuo­ti. Ži­no­jau, jog tai ne­pat­rio­tiš­ka, bet ne­ga­lė­jau nu­ga­lė­ti sa­vęs.

Li­ku­si na­muo­se se­kiau įvy­kius per te­le­vi­zi­ją. Vi­są nak­tį į sau­sio 12–ąją klū­pė­jau ir mel­džiau­si. Ry­tą su­grį­žęs vy­ras klau­sė:"Jus­ti­nė­le, ar tu ser­gi?“ Ma­tyt, tik­rai sir­gau be­ga­li­ne bai­me ir pa­ni­ka, ku­rios bu­vo­me pri­pum­puo­ti. Va­ka­re bi­jo­da­vo­me nuei­ti pa­šer­ti kar­vės į tvar­tą. Die­ną steng­da­vo­mės dirb­ti ko­kius nors pri­mi­ty­vius dar­bus, kad ma­žiau gal­vo­tu­me ir pra­si­blaš­ky­tu­me.

Į anuos įvy­kius žiū­riu šiek tiek re­zer­vuo­tai. Gal už­si­trauk­siu ne­ma­lo­nės, bet ma­nau, jog tau­tos tė­vais sa­ve ti­tu­luo­jan­tys vals­ty­bės va­do­vai ne­tu­rė­jo leis­ti žmo­nių po tan­kais.

Bu­vau mi­tin­ge Vil­niu­je, prie bib­lio­te­kos. Ten bu­vo tiek ne­pag­rįs­tos eu­fo­ri­jos ir vie­no žmo­gaus kul­to. Mi­nia skan­da­vo, jog jis – tai Lie­tu­va. Šian­dien tą žmo­gų pro­vin­ci­ja, o ypač kai­mas kal­ti­na dėl kai­mo su­grio­vi­mo. Dėl to, kad šian­dien čia nė­ra dar­bo, iš kai­mo bė­ga žmo­nės. Li­ku­sie­ji pra­si­ge­ria.

Ne­ži­nau, ką apie tai ra­šys is­to­ri­jos va­do­vė­liai ir ką gal­vos atei­ties kar­tos.

Ed­var­das DIR­MEI­KIS, kra­žiš­kis is­to­ri­kas ir kraš­to­ty­ri­nin­kas:

– Sau­sio try­lik­to­sios įvy­kiai mums pri­me­na Lais­vės kai­ną. Tu­riu ome­ny­je ne tik tos die­nos įvy­kius, bet ir anks­tes­nes, šimt­me­čius tru­ku­sias lie­tu­vių ko­vas už Nep­rik­lau­so­my­bę. De­vy­nio­lik­to­jo am­žiaus su­ki­li­mai, dvi­de­šim­to­jo am­žiaus ka­rai, Hit­le­rio ir Sta­li­no są­moks­las. Lais­vė Lie­tu­vai kai­na­vo daug krau­jo.

Da­bar, pa­ju­tę Lais­vės al­sa­vi­mą, nė vie­nas ne­no­rė­tu­me gy­ven­ti nar­ve­ly­je. Juk tik vie­nas ki­tas ma­no kar­tos žmo­gus yra bu­vęs už­sie­ny­je. Da­bar ga­li ke­liau­ti, vie­toj vie­no žiū­ri­me ke­lias­de­šimt te­le­vi­zi­jos ka­na­lų, skai­to­me įvai­riau­sius laik­raš­čius. Iš dau­ge­lio šal­ti­nių ga­li­me su­si­for­muo­ti tei­sin­ges­nę nuo­mo­nę.

Ta­čiau sa­vo lais­vę ne vi­sai ra­cio­na­liai iš­nau­do­ja­me. Jei­gu su­skai­čiuo­tu­me vi­sus per po­rą šimt­me­čių už lais­vę žu­vu­sius, paaiš­kė­tų, jog ir at­ga­vu­si lais­vę mū­sų tau­ta smar­kiai nu­krau­ja­vo, pra­ras­da­ma be­veik mi­li­jo­ną gy­ven­to­jų. Aiš­ku, jie ne­žu­vo. Bet jau­ni, stip­rūs, iš­si­la­vi­nę, šiuo­lai­kiš­ki žmo­nės la­bai rei­ka­lin­gi Lie­tu­vai. Juk par­la­men­te sė­di dau­gy­bė už­kie­tė­ju­sių se­nių. Kai atė­jo nau­ja po­li­ti­nė jė­ga ir šiek tiek pa­ju­di­no „už­si­sto­vė­ju­sius“ rei­ka­lus, koks ažio­ta­žas ki­lo.

Pa­žiū­rė­ki­me ko­kį iš­si­la­vi­nu­sį prem­je­rą iš­si­rin­ko len­kai! Mū­sų ša­liai taip pat rei­kia to­kių pro­tin­gų žmo­nių, ku­rie stum­tų ša­lį pir­myn ir įpras­min­tų bran­giai kai­na­vu­sią lais­vę.

Onu­tė GRA­NIC­KIE­NĖ, Jun­ki­lų kai­mo gy­ven­to­ja, Už­ven­čio kul­tū­ros cent­ro me­no mė­gė­jų ko­lek­ty­vų va­do­vė, Kelmės ra­jo­no Ta­ry­bos na­rė:

– 1991 me­tų Sau­sio 13–ąją pa­si­ju­to­me tar­si bū­tu­me tė­vų pa­sa­ko­ji­mų apie ka­rą he­ro­jai, nes įvy­kiai pri­mi­nė ka­rą. Pas­kui da­ly­va­vo­me Sau­sio 13 –osios au­kų lai­do­tu­vė­se. Da­ly­va­vo di­džiu­liai bū­riai žmo­nių. Vi­si at­ro­dė to­kie vie­nin­gi ir su­si­tel­kę.

Praė­jus ke­le­riems me­tams po sau­sio įvy­kių, kul­tū­ros cent­re pra­dė­jo­me mi­nė­ti šią da­tą. Rei­kė­jo mi­nė­ti. Rei­kė­jo pa­sa­ko­ti apie mū­sų lais­vės kai­ną tiems, ku­rie tuo­met dar ne­bu­vo gi­mę ar­ba bu­vo ma­ži ir nie­ko ne­sup­ra­to.

Sta­sys RA­MA­NAUS­KAS, Kra­žių se­niū­ni­jos But­kiš­kės kai­mo gy­ven­to­jas, dvie­jų kny­gų au­to­rius, Kai­mo ra­šy­to­jų są­jun­gos na­rys:

– Ma­ne tą die­ną api­ma dar stip­res­ni pa­trio­ti­niai jaus­mai, nors su jais gy­ve­nu kas­dien.

Tik gai­la, kad kar­tais ne vi­si ir ne vi­sa­da pa­gal­vo­ja apie mū­sų lais­vės kai­ną ir ją tin­ka­mai įver­ti­na. Vi­so­kių nuo­mo­nių yra. Spjau­na ant Lie­tu­vos ir jos lais­vės. Iš­va­žiuo­ja. La­bai gai­la, kad Lie­tu­va bai­gia iš­sklis­ti. Neaiš­ku, ko­kia bus mū­sų atei­tis.

Aš as­me­niš­kai nor­ma­liai gy­ve­nu. Gau­nu kuk­lią ko­lū­ki­nę pen­si­jė­lę. La­bai tau­py­da­mas ga­liu pra­gy­ven­ti.

Pa­ra­šiau ir ga­lė­jau iš­leis­ti po­rą kny­gų, nors ne­su pro­fe­sio­na­las ra­šy­to­jas. So­vie­ti­niais lai­kais ne­bū­čiau ga­lė­jęs to pa­da­ry­ti. Kny­gas ra­šė ir lei­do tik stip­rūs pro­fe­sio­na­lai.

Ger­biu gal­vas už lais­vę pa­dė­ju­sius lais­vės gy­nė­jus. O drau­ge ap­mau­du, kad mes ne vi­siš­kai at­lie­pia­me jų au­kai. Lais­vę tu­ri­me, bet re­zul­ta­tai, ku­riuos ji tu­rė­jo už­tik­rin­ti, – pra­sti. Re­zul­ta­tų, ga­li­ma sa­ky­ti, ne­tu­ri­me.

Kal­bi­no Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

Re­gi­nos MUS­NEC­KIE­NĖS nuo­tr.