
Naujausios
Vokalo dėstytojas padeda suskambėti talentams
Kelmės meno mokyklos mokytojas metodininkas ir dar visai neseniai docentu Šiaulių universitete dirbęs vokalo dėstytojas Vaidotas Juozas Lygutas parengė ne vieną muzikos mokytoją ir atlikėją.
Dviejuose televizijos projektuose puikiai pasirodė jo mokinė Živilė Gedvilaitė. Šiomis dienomis LNK „Lietuvos balse“ spindi Monikos Marijos Paulauskaitės žvaigždė. Devyniolikmetė kelmiškė, dabar Vilniaus universiteto studentė, pateko į superfinalą ir rytoj kausis dėl geriausiojo „Lietuvos balso“ titulo.
Su garsiu pedagogu, 2012 metais tapusiu Kelmės rajono „Metų mokytoju“, muzikos vadovėlių bendraautoriumi, mokslinių straipsnių, dainų rinkinių, metodinių priemonių autoriumi, kompozitoriumi Vaidotu Juozu LYGUTU kalbamės apie talentų atradimo galimybes, apie jų puoselėjimą ir provincijos dirvą, kurioje išauga pulkai kūrėjų.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
– Kaip vertinate puikų Monikos Marijos Paulauskaitės pasirodymą „Lietuvos balse“? Ar galėtumėte jai prognozuoti pergalę projekte?
– Moniką Mariją vokalo mokiau kelerius metus. Dalyvavome daugybėje konkursų. Beveik visuose tapdavo laureate. Talentinga mergina. Didelis džiaugsmas su tokiais mokiniais dirbti. Juk mokytojas tik padeda talentui atsiskleisti. Žinoma, jeigu mokiniai turi iš ko atsiskleisti. Monika yra tas žiedas, kuris turėjo iš ko išsiskleisti ir vis dar skleidžiasi. Tikiu, jog dar ne kartą nustebins žiūrovus.
O prognozuoti konkurso baigtį – sudėtinga. Pats nedėkingiausias dalykas prognozuoti. Gerbiu ir vertinu Monikos Marijos talentą. Bet viskas atiduota į žiūrovų rankas. Kaip jie balsuos, taip ir bus.
Manau, kad tokiuose konkursuose finalininkų vertinimas turėtų priklausyti ir nuo komisijos. Turėtų būti sumuojama ir žiūrovų, ir komisijos nuomonė. Žinoma, pats balsuosiu už Moniką Mariją, raginu tai daryti kitus kraštiečius ir linkiu savo mokinei kuo didžiausios sėkmės.
– Kaip manote, ar reikalingi televizijos projektai? Yra skeptikų, kurie teigia, jog dalyviams jie nieko neduoda. Talentai suspindi projekte ir vėl pradingsta.
– Niekuomet labai giliai nemąsčiau apie televizijos projektus. Bet manau, kad jie reikalingi. Juk apie tuos talentingus jaunuolius ir merginas nieko nežinotume. Pavyzdžiui, šiemet televizijų konkursuose pasirodo labai balsingi jauni žmonės.
Jie turi šansą išbandyti ne tik savo talentą, bet ir dvasios stiprybę. Ne kiekvienas nugali baimes ir drąsiai stoja prieš komisiją, kuri apie dainininko stipriąsias puses ir klaidas kalba visai Lietuvai.
– Poroje televizijos projektų dalyvavo ir kita jūsų mokinė, tik jau ne meno mokykloje, o universitete Živilė Gedvilaitė. Ar stebėjote jos pasirodymus? Kaip vertinote?
– Žinoma, stebėjau. Dalyvaudama projektuose Živilė dar ir konsultuodavosi su manimi. Matyt, todėl, kad mus siejo tarpusavio supratimas. Mokytojui ir mokiniui tai labai svarbu – jausti, ką kiekvienas nori pasakyti. Kitam mokiniui gali sakyti ką nori – nėra jokios atašaukos.
Živilė puikiai pasirodydavo projektuose. Nors netapo nugalėtoja, bet nukeliauti iki finalinių kovų – labai didelis pasiekimas. Tarsi ženklas, jog esi vienas iš geriausiųjų.
– Kiek žinau, ši pedagogė ir daininkė tarsi kartoja jūsų kelią. Dirba toje pačioje mokykloje, kurioje dėstėte jūs. Dabar dar dėsto ir universitete.
– Taip, tai tiesa. Tokie sutapimai. Bet aš jau išėjau iš universiteto. Laikas pailsėti. Tik Kelmės meno mokykloje pasilikau pamokų, nes čia užtenka atvažiuoti porą dienų per savaitę.
– Šiuo metu žmones užvaldžiusi visuotinė urbanizacija. Nors provincijoje gyventi daugiau komforto, pigiau, jaunimas masiškai bėga į didelius miestus, sako, jog ten daugiau galimybių realizuoti savo gebėjimus, atsiskleisti talentui. Bet jūsų mokinių pavyzdžiai rodo, jog ir provincijoje gali subręsti dideli talentai.
– Kaip tik galvočiau, kad talentui subręsti provincija, o ypač kaimas – žymiai palankesnė dirva. Juk kaimas – tai savotiškas rojaus sodas, kuriame gali laisvai kvėpuoti, jausti tik tau priklausančią erdvę. Būtent iš kaimo yra kilę labai daug talentingų menininkų, politikų. Ten geresnės sąlygos augti žmogaus dvasiai. Natūralesnė aplinka.
Aš ir pats kilęs iš kaimo. Jeigu būčiau augęs mieste, gal šiandien ir nebūčiau tas, kas esu. Ko gero, būčiau visai kita asmenybė.
O kaime man šventenybė atrodė bažnyčios vargonai. Mama giedojo bažnyčios chore. Ir mane kartais nusivesdavo. Sugrįžęs ant palangės nusipaišiau klavišus ir taip pats „grojau“ vargonais.
Pamačiusi mano grojimą, gera ir pasiaukojanti mama pardavė karvę ir nupirko man akordeoną. Tai paskatino gyvenimą susieti su muzika.
Žinoma, nepaneigsi, kad miestuose daugiau galimybių realizuoti savo talentą. Bet subręsti jis gali visur. Svarbu jį turėti.
– Dirbdamas Šiaulių dvyliktojoje vidurinėje mokykloje paruošdavote labai daug dainorėlių „Dainų dainelės“ konkursui. Didelė dalis jų tapdavo laureatais. Tai, ko gero, taip pat rodo, jog provincija ne pati blogiausia vieta talentams atsiskleisti?
– Mokykloje pavykdavo rasti labai daug talentingų vaikų. Jie yra daug gabesni negu mums atrodo. Mokytojas turi gal tik 15 – 20 procentų įtakos. Visa kita paties mokinio talentas ir darbas.
Daug buvusių mokinių pasirinko muzikos mokytojo kelią. Kai kurie tapo atlikėjais. Iš Kelmės solisčių karjerą pradėjo ne tik jūsų paminėtos Monika Marija Paulauskaitė ir Živilė Gedvilaitė, bet ir Iveta Stanevičiūtė, atliekanti solo partijas Vilniuje „Gabijos“ chore.
– Mokydamas vokalo jūs vadovaujatės ypatinga giluminio kvėpavimo metodika. Kaip ji padeda mokiniui ir atlikėjui?
– Giluminis kvėpavimas padeda lengviau išeiti vokaliniam garsui. Šios metodikos Vilniaus pedagoginiame institute mane mokė dėstytoja Ona Kavaliauskienė. Ją mokė Italijos vokalo meistrai.
Plačiau apie tai sužinojau 2009 metais, dalyvaudamas Pasaulio vokalo pedagogų konferencijoje Paryžiuje.
Šio metodo pradininkė kinų kilmės amerikietė Nancy Zi, parašiusi knygą „Kvėpavimo menas“, kuri išversta į lietuvių kalbą.
– Kiek teko girdėti, jūs ne tik naudojate, bet ir propaguojate šį metodą?
– Teko dalytis šia patirtimi su kolegomis iš kitų Lietuvos miestų bei užsienio: skaityti paskaitas Portugalijoje, Vengrijoje, Austrijoje, Švedijoje, Suomijoje, rengti autorinius seminarus. Parengiau metodinę priemonę „Kūno suderinimas dainavimui“.
– Kaip muzikos pedagogas pelnėte Švietimo ministerijos apdovanojimą. Kelmėje jus išrinko „Metų mokytoju“. Per iškilmes dainą jums skyrė mokinė Monika Marija Paulauskaitė. Kas pedagogui svarbiau – ar oficialus pripažinimas, ar mokinių meilė ir pagarba?
– Svarbiau mokiniai. Jų tyra dvasia ir troškimas išmokti. Meilė muzikai. Atrodo, jog tereikia tų vaikų dvasią įtempti kaip stygą, kad suskambėtų. O kai styga suskamba, tada ir mokytojui džiaugsmas.
Autorės nuotr.
Vaidotas Juozas Lygutas didžiuojasi savo mokiniais.
Kelmės meno mokykloje dainavimo Vaidotas Juozas Lygutas moko Ramintą Lečiauskaitę.
Dar dirbdamas Šiaulių universitete Vaidotas Juozas Lygutas atrado Kelmę, o joje – talentingų mokinių.
Asmeninė nuotr.
Buvusią Vaidoto Juozo Lyguto mokinę Moniką Mariją Paulauskaitę „Lietuvos balse“ lydi sėkmė. Rytoj ji dainuos superfinale.