Didžiausias iššūkis – ne ledinis vanduo

Di­džiau­sias iš­šū­kis – ne le­di­nis van­duo

Rad­vi­liš­kie­tis Ta­das Gri­mai­la ki­tą sa­vai­tę kar­tu su bend­ra­min­čiais šoks į le­di­nį Ei­ba­riš­kių tven­ki­nio van­de­nį.

Ne vie­ną kar­tą le­di­niuo­se iš­šū­kiuo­se da­ly­va­vu­siam ka­riš­kiui be­ne di­džiau­siu gy­ve­ni­mo iš­šū­kiu ta­po iš tven­ki­nio iš­trauk­tas ir iš­gel­bė­tas sken­dęs žmo­gus. Už šį poel­gį Ta­das su ko­le­ga bu­vo ap­do­va­no­ti Žū­van­čių­jų gel­bė­ji­mo kry­žiu­mi.

Lai­ma AGA­NAUS­KIE­NĖ

alaima@skrastas.lt

Ta­do le­di­niai iš­šū­kiai

Šiau­lių įgu­los ka­ro po­li­ci­jos vy­riau­sia­sis ka­ro po­li­ci­nin­kas T. Gri­mai­la le­di­nį van­de­nį pir­mą kar­tą „pri­si­jau­ki­no“ prieš pen­ke­ris me­tus. Tuo­met kar­tu su dviem ko­le­go­mis pa­si­ry­žo kar­tu iš­mė­gin­ti šal­tą Bal­ti­jos jū­ros van­de­nį, ta­čiau į jū­rą iš­drį­so įšok­ti tik jis vie­nas. Nuo ta­da šal­tas ir net le­di­nis van­duo ta­po jo drau­gu.

Per­nai T. Gri­mai­la priė­mė so­cia­li­niuo­se tink­luo­se pa­skleis­tą iš­šū­kį „30 die­nų eke­tė­je“ ir pa­ts ini­ci­a­vo gru­pę „ruo­nių“, ne­pa­bū­gu­sių įšok­ti į po­pu­lia­raus mies­to tven­ki­nio Ei­ba­riš­kių mik­ro­ra­jo­ne eke­tę.

Tą­kart ka­riš­kis su­lau­kė ir sa­vo ko­le­gų, ir ra­jo­ne vei­kian­čio svei­kuo­lių klu­bo „At­ga­ja“ na­rių, ir vi­sai ne­pa­žįs­ta­mų rad­vi­liš­kie­čių pa­lai­ky­mo – apie dvi de­šim­tis „ruo­nių“ šo­ko į tven­ki­ny­je iš­kirs­tą eke­tę, ne­pa­bū­gę sting­dan­čio šal­čio. Ir taip – kiek­vie­ną die­ną vi­są mė­ne­sį.

Per­nai ko­vo pra­džio­je vy­ras da­ly­va­vo ir Tra­kuo­se vy­ku­sio­se pir­mo­sio­se ša­ly­je 25 met­rų plau­ki­mo eke­tė­je var­žy­bo­se ir jo­se iš­ko­vo­jo tre­čią­ją vie­tą.

Šie­met Ta­das jau ir­gi ati­da­rė ma­si­nių žie­mos mau­dy­nių se­zo­ną – sau­sio 1-ąją, pa­sau­li­nę ruo­nių die­ną, kar­tu su bū­riu rad­vi­liš­kie­čių ni­ro į šal­tą van­de­nį.

Ta­das džiau­gia­si, kad jo bend­ra­min­čių ra­tas di­dė­ja ir šių­me­tė­se mau­dy­nė­se da­ly­va­vo jau dau­giau žmo­nių, tarp ku­rių bu­vo ir vy­rų, ir mo­te­rų, ir net vai­kų.

„Sau­sio vi­du­ry­je vėl ke­ti­na­me pra­dė­ti le­di­nio iš­šū­kio ma­ra­to­ną – tik lau­kia­me Svei­kuo­lių są­jun­gos sig­na­lo. Ti­kiuo­si, kad šie­met per 30 mau­dy­mo­si die­nų su­lauk­si­me ne tik šal­čio, bet ir le­do, kad vėl tu­rė­si­me ma­lo­nu­mą pa­nir­ti į eke­tę“, – sa­ko 29 me­tų svei­kuo­lis.

Šal­tos mau­dy­nės – ener­gi­ja vi­sai die­nai

Anot Ta­do, jam dar ne­te­ko gir­dė­ti kad bū­tų nu­si­vy­lu­sių le­di­nė­mis mau­dy­nė­mis. At­virkš­čiai, įvei­ku­sie­ji sa­ve, sa­vo bai­mes iš van­dens iš­li­pa lyg iš nau­jo gi­mę.

„Mums ne­bū­na šal­ta iš­li­pus – kū­nas mus šil­do. O ko­kios ge­ros emo­ci­jos vi­sus už­plūs­ta, sun­ku žo­džiais ap­sa­ky­ti. Svar­bu prieš len­dant į van­de­nį iš­ju­din­ti kū­ną: leng­vai ap­šil­ti, pra­bėg­ti kro­siu­ką, at­lik­ti ke­lis pra­ti­mus, o vi­sų svar­biau­sia – nu­vy­ti vi­sas ne­ga­ty­vias min­tis ir į van­de­nį lįs­ti „šva­ria“ gal­va“, – pa­sa­ko­ja vy­ras.

Jis pa­ts po „ruo­nių“ mau­dy­nių nė kar­to nė­ra su­si­rgęs, o ir ki­tu me­tu vos po­rą kar­tų yra pa­slo­ga­vęs.

„Mau­dy­ma­sis šal­ta­me van­de­ny­je ge­ri­na imu­ni­te­tą ir krau­jo apy­ta­ką, ma­ži­na stre­są ir su­tei­kia ener­gi­jos vi­sai die­nai, ge­ri­na odos būk­lę ir ma­ži­na rau­me­nų skaus­mą, su­tei­kia pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi ir mo­ty­va­ci­jos. Tarp kit­ko, mau­dy­da­ma­sis šal­ta­me van­de­ny­je ne­reiš­kia, kad bū­si svei­kas. Tai tik da­lis to. Rei­kia ne­pa­mirš­ti mi­ty­bos, fi­zi­nio ak­ty­vu­mo, poil­sio,

La­bai svar­bu po­žiū­ris ir nu­si­tei­ki­mas, po­zi­ty­vios min­tys ir op­ti­miz­mas. Re­ko­men­duo­ju vi­siems, jei nė­ra ga­li­my­bės ar no­ro įšok­ti eže­re į eke­tę, iš­ban­dy­ti grū­di­ni­mą­si sa­vo na­muo­se, iš­ban­dant kont­ras­ti­nį du­šą.

Kiek­vie­nas žmo­gus pa­ts ren­ka­si ke­lią, kaip jam nu­gy­ven­ti sa­vo gy­ve­ni­mą ir nie­ko ne­rei­kia da­ry­ti per prie­var­tą. Tu­ri klau­sy­tis sa­vęs ir spręs­ti, ar tau rei­kia to ar ne“, – ne taip se­niai pa­ties at­ras­tas tie­sas dės­to Ta­das.

Svar­bu įsi­klau­sy­ti kū­no

Ta­das su dviem bend­ra­min­čiais Ei­ba­riš­kių tven­ki­nio van­de­nį iš­ban­do ko­ne kiek­vie­ną ry­tą. Ke­lia­si tuoj po 5 ir po 20-ies mi­nu­čių jau bū­na prie van­dens tel­ki­nio. Ta­da – leng­va mankš­te­lė, ny­ris į šal­tą van­de­nį, ir pui­ki die­nos pra­džia jau už­tik­rin­ta.

T. Gri­mai­la jau ku­ris lai­kas sten­gia­si gy­ven­ti svei­kai – ne­var­to­ja al­ko­ho­lio, ne­rū­ko, pri­si­žiū­ri, ką val­go, in­ten­sy­viai spor­tuo­ja.

Vie­ne­rių ir pen­ke­rių me­tų duk­ros kol kas dar per ma­žos „ekst­ry­mams“, nors jau pa­reiš­kia no­rą mau­dy­tis kaip tė­tis. Žmo­na, sa­ko Ta­das, iš pra­džių į vi­sa tai žiū­rė­ju­si skep­tiš­kai, da­bar jau ir­gi į šal­tą­sias mau­dy­nes ima žiū­rė­ti at­lai­džiau ir ne­tgi pra­de­da gal­vo­ti, jog ir pa­ti no­rė­tų tai iš­mė­gin­ti. Bet tik jū­ro­je.

Mo­te­rys, pa­sak Ta­do, yra drą­ses­nės ir smal­ses­nės, to­dėl jų vi­sur bū­na dau­giau – net at­ro­dy­tų vy­riš­kuo­se ir ekst­re­ma­liuo­se iš­šū­kiuo­se.

„Pats esu iš­šū­kių mė­gė­jas – no­riu nu­ga­lė­ti sa­vo bai­mes. Kol kas tai pa­vyks­ta vi­sai ne­blo­gai. Vis­kas yra įma­no­ma, te­rei­kia to no­rė­ti ir tuo ti­kė­ti. Ir la­bai klau­sy­ti vi­daus – jei tau ne­rei­kia to le­di­nio du­šo, ir ne­lįsk. Įsik­lau­syk sa­vo kū­no – jei šis sir­gu­liuo­ja, ge­riau pa­delsk. Šok į eke­tę tik ta­da, kai jau esi tam pa­si­ren­gęs psi­cho­lo­giš­kai. Prie­vo­lės tam nė­ra“.

Di­džiau­sias gy­ve­ni­mo iš­šū­kis

Be­ne pa­čiu di­džiau­siu T. Gri­mai­los gy­ve­ni­mo iš­šū­kiu ta­po 2016 me­tų įvy­kis prie to pa­ties Ei­ba­riš­kių tven­ki­nio, kai Ta­do ir jo drau­go aky­se ėmė skęs­ti van­de­ny­je be­si­mau­dęs vy­ras.

„Gal­vo­ti ar dve­jo­ti ne­bu­vo ka­da – tu­rė­jo­me tą pa­čią aki­mir­ką nu­spręs­ti, ar pri­siim­si­me at­sa­ko­my­bę. Ma­nau, jog gy­ve­ni­me nie­ko nė­ra at­si­tik­ti­nio. Ir tą­dien, ke­lios mi­nu­tės prieš įvy­kį, mes su ko­le­ga ap­ta­ri­nė­jom, kaip tei­sin­gai da­ro­mas dirb­ti­nis kvė­pa­vi­mas. Ir štai to pri­rei­kė tuoj po po­kal­bio – mū­sų iš van­dens iš­trauk­tas vy­ras jau ne­bek­vė­pa­vo, vei­das bu­vo pa­mė­lęs“, – lem­tin­gą­jį įvy­kį pri­si­mi­nė Tadas.

Pa­sak jau­no vy­ro, ka­riuo­me­nė­je jie yra mo­ko­mi su­teik­ti pir­mą­ją pa­gal­bą, ta­čiau šį kar­tą rei­kė­jo spaus­ti ne­be lė­lės krū­ti­nę, o gel­bė­ti są­mo­nės ne­te­ku­sį, van­dens pri­gė­ru­sį žmo­gų.

Už drą­sų poel­gį tą­kart T. Gri­mai­la ir jo ko­le­ga Oro gy­ny­bos ba­ta­lio­no vy­res­ny­sis ei­li­nis Aud­rius Ste­po­na­vi­čius ga­vo Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės ap­do­va­no­ji­mą už ryž­tą ir drą­są.

Už drą­są iš­gel­bė­jant tven­ki­ny­je sken­du­sį vy­riš­kį Žū­van­čių­jų gel­bė­ji­mo kry­žiu­mi per­nai abu bu­vo ap­do­va­no­ti Pre­zi­den­tū­ro­je.

„Ne­me­luo­siu – bu­vo ma­lo­nu gau­ti ap­do­va­no­ji­mus. Bet kur kas ma­lo­nes­nis bu­vo už­plū­dęs jaus­mas, kad pa­jė­gė­me iš­gel­bė­ti žmo­gaus gy­vy­bę“, – sa­ko ka­riš­kis.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Pirmąkart į le­di­nį van­denį Ta­das niro prieš pen­ke­ris me­tus.

Per­nai Ta­dui pa­vy­ko su­bur­ti ne­ma­žą bū­rį bend­ra­min­čių, su­ti­ku­sių priim­ti le­do iš­šū­kį.

„Ruo­nių“ mau­dy­nės ta­po Ta­do Gri­mai­los (prie­ky­je) gy­ve­ni­mo da­li­mi.

Praė­ju­sių me­tų va­sa­rą Ta­dui Gri­mai­lai ša­lies Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė įtei­kė Žū­van­čių­jų gel­bė­ji­mo kry­žių už iš­gel­bė­tą sken­du­sį žmo­gų.

Au­to­rės nuo­tr.

Iš­šū­kių ne­ven­gian­tis rad­vi­liš­kie­tis Ta­das Gri­mai­la sa­ko, kad jiems pir­miau­sia rei­kia no­ro ir psi­cho­lo­gi­nio nu­si­tei­ki­mo.