Palydim Gaidį, sutinkam Šunį

Pa­ly­dim Gai­dį, su­tin­kam Šu­nį

Ry­toj iš­ly­dė­si­me se­nuo­sius 2017 – uo­sius Gai­džio me­tus. Su­tik­si­me Gel­to­no­jo Šuns me­tus.

„KO­KIE BU­VO SE­NIE­JI IR KO TI­KI­TĖS IŠ NAU­JŲ­JŲ ME­TŲ?“ – klau­sia­me „Kel­mės kraš­to“ skai­ty­to­jų.

Juo­zas RIM­KUS – Sei­mo na­rys:

– Praei­nan­tys me­tai bu­vo ge­ri, la­bai dar­bin­gi. Gal­būt kol kas ne­daug te­si­ma­to konk­re­čių Sei­mo dar­bų, ta­čiau ti­ki­mės jog atei­nan­čiais me­tais rin­kė­jai pa­ma­tys dau­giau Sei­mo dar­bo re­zul­ta­tų.

Džiau­giuo­si, jog po de­šimt­me­tį tru­ku­sio są­stin­gio pra­dė­jo­me spręs­ti kai ku­rias so­cia­li­nes pro­ble­mas. Kad vi­soms la­biau­siai pa­žei­džia­moms gru­pėms ga­lė­jo­me duo­ti bent po tru­pi­nį dau­giau.

Jei­gu ma­žiau bū­tų truk­džiu­si opo­zi­ci­ja ir ne vi­suo­met drau­giš­ka ži­niask­lai­da, bū­tu­me ga­lė­ję pa­da­ry­ti dar dau­giau.

Šie­met sun­kiai, bet vis dėl­to pa­vy­ko pa­dė­ti pa­ma­tus vi­sų Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­ro­vei. Ki­tų me­tų biu­že­tas bus dos­nes­nis. O 2019 me­tai ma­te­ria­li­ne pra­sme tu­rė­tų bū­ti la­bai ge­ri. Tei­gia­mus po­ky­čius pa­jus vi­si Lie­tu­vos gy­ven­to­jai.

Mei­lu­tė MA­SALS­KIE­NĖ – Ku­ke­čių se­niū­nė:

– Man as­me­niš­kai vi­si ir vi­so­kie me­tai – ge­ri. Kai pa­tys sten­gia­mės, kad vis­kas ge­rai sek­tų­si, tai ir se­ka­si.

Aiš­ku, kar­tais esa­me pri­klau­so­mi nuo gam­tos. Pa­vyz­džiui, sun­ku iš­sau­go­ti ge­rus ke­lius, juos pri­žiū­rė­ti, kai nuo­la­tos ly­ja. Bet ti­kiuo­si, kad se­niū­ni­jos gy­ven­to­jai su­pran­ta, jog kiek be­pil­tum žvy­ro, drėg­mė vis tiek jį pra­ris.

Ma­nau, jog ge­ri ar blo­gi me­tai, la­biau­siai pri­klau­so nuo mū­sų po­žiū­rio ir žmo­nių tar­pu­sa­vio san­ty­kių. Kai žmo­nės vie­ni ki­tiems pa­de­da, nea­be­jin­gi ki­to ne­lai­mėms, ga­li­ma iš­bris­ti iš vi­sų bė­dų ir ne­rei­kia keik­ti me­tų.

Svar­biau­sia pa­gar­ba vie­nas ki­tam, žmo­giš­ka pa­gal­ba, su­pra­tin­gu­mas.

Se­niū­ni­jo­je yra vi­so­kių žmo­nių – ir be­si­ka­bi­nan­čių į že­mę, ir tu­rin­čių dar­bo, ir tų, ku­rie gy­ve­na iš pa­šal­pų, bet atei­na ir už pa­ra­mą są­ži­nin­gai ati­dir­ba, ir iš­ge­rian­čių, bet ki­tą die­ną iš­si­pa­gi­rio­jan­čių ir vėl dir­ban­čių. Vi­si vie­no­di bū­ti ne­ga­lim.

Ti­kiu, jog nė­ra blo­gų žmo­nių. Vie­ną die­ną jis blo­gas, ki­tą – vėl ge­ras. Žmo­nės skir­tin­gi. Rei­kia ras­ti ke­lią į juos. Kai ran­di, ne­sun­ku su­si­tar­ti.

Ti­kiuo­si, jog ir ki­tais me­tais vi­si bus ge­ri, ge­ra­no­riš­ki, do­ri, są­ži­nin­gi, bend­ruo­me­niš­ki. Tuo­met ir me­tai su­teiks nau­jos vil­ties.

O biu­dže­tą tu­ri­me to­kį, ko­kį ski­ria Sa­vi­val­dy­bė. Vi­liuo­si, kad už­teks su­pla­nuo­tiems dar­bams.

Va­co­vas AND­RU­LIS – ra­jo­no me­ras:

–2017 –ieji bu­vo nor­ma­lūs me­tai. Dar­bin­gi. Pa­vy­ko iš­ju­din­ti van­dent­var­kos pro­jek­tus. Bai­gė­me sta­ty­ti dau­gia­funk­cį spor­to cent­rą, re­mon­tuo­ti Kel­mės kul­tū­ros cent­rą. Li­ko nu­pirk­ti ir su­mon­tuo­ti tik įran­gą. Po ke­lių mė­ne­sių ga­lė­si­me reng­ti šių įstai­gų ati­da­ry­mus.

Pa­vy­ko su­tvar­ky­ti cent­ri­nę Ty­tu­vė­nų mies­to aikš­tę. Išas­fal­ta­vo­me apie 20 ki­lo­met­rų žvyr­ke­lių. Kai­mo žmo­nėms tai la­bai svar­bu. Leng­viau pri­va­žiuo­ja iki na­mų, ne­dul­ka ant lan­gų ir vais­me­džių. Re­mon­tuo­ja­ma Vy­tau­to Di­džio­jo gat­vė Kel­mė­je.

Aiš­ku, bu­vo ir te­bė­ra pro­ble­mų. Mū­sų silp­no­ji vie­ta – vers­las. Nors priė­mė­me daug vers­lo są­ly­gas leng­vi­nan­čių spren­di­mų, in­ves­tuo­to­jai ne­su­si­ža­vi mū­sų ra­jo­nu.

Bai­mi­nuo­si, jog kai ku­rios pro­ble­mos ga­li nu­si­kel­ti į atei­nan­čius me­tus. Ypač dėl Ty­tu­vė­nų kul­tū­ros cent­ro. Ty­tu­vė­niš­kiai se­niai lau­kia nau­jų kul­tū­ros na­mų. Pa­ren­gė­me pro­jek­tą, kaip pri­trauk­ti Eu­ro­pos lė­šų. Ta­čiau paaiš­kė­jo, jog se­no­ji bib­lio­te­ka, ku­rią ke­ti­no­me griau­ti, ga­li bū­ti kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tas. Var­gu, ar gau­si­me lei­di­mą ją tvar­ky­ti.

Ki­tą­met taip pat lau­kia daug dar­bų. As­fal­tuo­si­me ke­lius į Vid­so­dį ir Pa­šiau­šę, išas­fal­tuo­si­me Pa­but­kal­nio gy­ven­vie­tę, baig­si­me tvar­ky­ti Vy­tau­to Di­džio­jo gat­vę, įgy­ven­din­si­me van­dent­var­kos pro­jek­tus Gri­niuo­se ir Ku­ke­čiuo­se.

Atei­nan­tys me­tai – rin­ki­mi­niai. Ti­kiuo­si, jog ne­bus la­bai daug su­maiš­ties, pa­ga­lių kai­šio­ji­mo į ra­tus, są­skai­tų su­ve­di­nė­ji­mo.

Iš rin­kė­jų ti­kiuo­si dau­giau kant­ry­bės, svei­ko po­žiū­rio, op­ti­miz­mo, o iš po­li­ti­kų – dau­giau konst­ruk­ty­vu­mo.

Juk vi­sų bend­ras tiks­las, kad Kel­mė kles­tė­tų ir neiš­si­vaikš­čio­tų.

Da­nu­tė ANAN­KAI­TĖ – Pak­ra­žan­čio kul­tū­ros cent­ro ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rė:

– Me­tai bu­vo la­bai ge­ri. Pak­ra­žan­čio kul­tū­ros cent­re vy­ko daug gra­žių ren­gi­nių. Daug kon­cer­ta­vo­me. Už­mez­gė­me nau­jų pa­žin­čių. Pa­da­rė­me vis­ką, ką bu­vo­me su­pla­na­vę, ir dar dau­giau. Ko­lek­ty­vams įsi­gi­jo­me sce­ni­nių dra­bu­žių. At­nau­jin­ta kul­tū­ros cent­ro šil­dy­mo sis­te­ma, pa­ge­rė­jo dar­bo są­ly­gos.

Pak­ra­žan­tiš­kiai lai­mė­jo „Tram­ta­tu­lio“ ir dra­mos ko­lek­ty­vų kon­kur­se, vy­ko­me į re­gio­ni­nius kon­kur­sus. La­bai džiau­giuo­si pui­kiu mū­sų kul­tū­ros cent­ro dar­buo­to­jų ko­lek­ty­vu. Vi­si pui­kūs sa­vo sri­ties spe­cia­lis­tai.

As­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me taip pat vis­kas ge­rai, ne­nu­ti­ko nie­ko blo­go. Svar­biau­sia, kad vi­si svei­ki, gy­vi, jo­kių ne­lai­mių.

Ti­kiuo­si, jog ir atei­nan­tys me­tai bus ge­ri. Tie­sa, šiek tiek nu­vy­lė, kad re­gio­nams be­veik ne­skir­ta lė­šų įgy­ven­din­ti pro­jek­tus, or­ga­ni­zuo­ti šven­tes. Di­džiu­ma pro­jek­tams skir­tų lė­šų nu­sė­do di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se.

O pla­na­vo­me daug nau­jų ren­gi­nių ir tra­di­ci­nius ren­gi­nius or­ga­ni­zuo­ti ki­taip. Anks­čiau skir­da­vo lė­šų tra­di­ci­ne ta­pu­siai Sū­rių šven­tei, ku­ri da­bar įra­šy­ta tarp ra­jo­ną rep­re­zen­tuo­jan­čių ren­gi­nių, vai­kų ren­gi­niams.

Teks ieš­ko­ti rė­mė­jų, ki­tais bū­dais su­ktis iš pa­dė­ties. Dar ge­rai, kad ra­jo­no va­do­vai į kul­tū­rą žiū­ri po­zi­ty­viai ir ski­ria lė­šų pro­jek­tams įgy­ven­din­ti.

Ma­nau, jog pa­vyks įgy­ven­din­ti, ką su­pla­na­vo­me. Kai pa­si­dai­rau ap­link, vi­si ma­no pa­žįs­ta­mi gy­ve­na ge­rai. Tik vie­ni džiau­gia­si ir ten­ki­na­si tuo, ką tu­ri, ki­ti ai­ma­nuo­ja. Tai­gi, vis­kas pri­klau­so nuo po­žiū­rio į gy­ve­ni­mą.

Sau­lius MOC­KUS – Lie­tu­vos sa­ma­rie­čių bend­ri­jos Kel­mės sky­riaus pir­mi­nin­kas, ra­jo­no Ta­ry­bos na­rys:

– Me­tai ge­ri tiems, kas daug dir­ba. Kel­miš­kiai sa­ma­rie­čiai kar­tu su sa­vi­val­dy­be pra­dė­jo­me įgy­ven­din­ti ES pro­jek­tą ,,Komp­lek­si­nės pa­slau­gos šei­mai Kel­mės ra­jo­ne“. Įs­teig­ti Bend­ruo­me­ni­niai šei­mos na­mai, juo­se tei­kia­mos įvai­ria­pu­siš­kos pa­slau­gos vi­soms ra­jo­ne gy­ve­nan­čioms šei­moms. Aš­tun­tus me­tus vei­kia sa­ma­rie­čių vai­kų die­nos cent­ras, ku­ris šie­met per­si­kraus­tė į nau­jai su­re­mon­tuo­tas pa­tal­pas. Ti­ki­mės, kad ir 2018 me­tais fi­nan­sa­vi­mas bus pra­tęs­tas. Dar­bo die­no­mis lab­da­ros val­gyk­lo­je pa­mai­ti­na­me apie 50 suau­gu­sių­jų ir vai­kų. Ši­to ne­ga­lė­tu­me pa­da­ry­ti be ge­ra­da­rių rė­mė­jų pa­gal­bos. Ačiū jiems. Bend­ri­ja sten­gia­si plės­ti ir so­cia­li­nes pa­slau­gas, o už­dirb­tas lė­šas pa­nau­do­ti ge­riems dar­bams.

Tik gai­la, kad per dau­giau nei 25 veik­los me­tus pa­gal­bos pra­šan­čių­jų skai­čius ne­ma­žė­ja. Su­si­for­ma­vo skur­do kul­tū­ra, kai skur­de at­si­dū­ręs žmo­gus si­tua­ci­ją prii­ma, kaip ne­kin­tan­čią ir ne­ga­lin­čią kis­ti. Ieš­ko­ma kuo dau­giau ga­li­my­bių iš­gy­ven­ti esa­mo­je si­tua­ci­jo­je jos ne­kei­čiant. Me­tai iš me­tų tie pa­tys žmo­nės ieš­ko ne­mo­ka­mo mais­to, dra­bu­žių, są­mo­nin­gai ren­ka­si gy­ve­ni­mą iš pa­šal­pų, yra įsi­ti­ki­nę, jog vals­ty­bė ar ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos pri­va­lo iš­lai­ky­ti ir rem­ti.

Ne­ri­mau­ti ver­čia tai, kad pir­mie­ji lab­da­ros pra­šy­to­jai jau atei­na su vai­kais ar ma­ža­me­čiais anū­kais. Šie vai­kai to­kios pra­kti­kos iš­moks­ta, kaip vie­nin­te­lės tei­sin­gos. Taip užau­ga iš­ti­sos kar­tos žmo­nių, ku­rie ne­ži­no kaip sa­vi­mi pa­si­rū­pin­ti pa­tys. Vie­nas iš bū­dų pa­dė­ti to­kio­se šei­mo­se au­gan­tiems vai­kams – vai­kų die­nos cent­rai.

Dar vie­nas skau­du­lys, jog ir ge­rė­jant eko­no­mi­nei pa­dė­čiai, lie­tu­viai ir to­liau emig­ruo­ja į už­sie­nį. Da­lies gy­ven­to­jų pa­ja­mos yra la­bai ma­žos, jie iš to eko­no­mi­kos au­gi­mo gau­na ne­pro­por­cin­gai ma­žai, to­dėl ieš­ko sau­gu­mo kles­tin­čio­se vals­ty­bė­se.

Ti­kiu, jog 2018 -ie­ji bus po­zi­ty­vių ga­li­my­bių me­tai, kad dar­bus ly­dės sėk­mė ir di­des­nis at­ly­gis už įdė­tas pa­stan­gas

Ire­na BUD­RIE­NĖ – Bur­bai­čių kai­mo ūki­nin­kė:

– Nei la­bai sun­kūs, nei la­bai ge­ri bu­vo praė­ję me­tai. Iš­dai­gas krė­tė gam­ta. Bet mes, žem­dir­biai, jau pri­pra­tę bū­ti pri­klau­so­mi nuo gam­tos ir nuo Die­vo ma­lo­nės. Jo­kie truk­džiai jau ne­bes­te­bi­na. Tik pri­ver­čia su­ktis grei­čiau ir rea­guo­ti ope­ra­ty­viau. Nors tu­rim sa­vos tech­ni­kos, bet praė­ju­sią va­sa­rą rei­kė­jo ne­pa­gai­lė­ti ir sam­dy­ti tech­ni­kos, kad grei­čiau nuim­tu­me der­lių. Taip ir da­rė­me. Bet aš­tuo­nio­li­kos hek­ta­rų ne­spė­jo­me nuim­ti. Ma­nėm, jog ši­tą plo­tą nu­kul­sim sa­va tech­ni­ka. De­ja, su­bju­ro orai. Pra­lo­šėm. Grū­dai bu­vo ne­ko­ky­biš­ki.

Ne­pai­sant vis­ko mū­sų ūkis kles­ti. Iš jo iš­si­lai­ko­me de­šimt žmo­nių. Tai­gi, Ka­lė­dų Se­ne­lis mums bu­vo dos­nus.

O pa­mo­kos pa­dė­jo su­telk­ti vi­są dė­me­sį į pa­va­sa­rio sė­ją. Ka­dan­gi ru­de­nį dėl drėg­mės neį­va­žia­vo­me į lau­kus, apie 150 hek­ta­rų teks ap­sė­ti pa­va­sa­rį. Jau už­si­sa­kiau įvai­rios sėk­los. Vis­ką rei­kia pla­nuo­ti iš anks­to, kad bent pa­va­sa­rį su­spė­tu­me vis­ką at­lik­ti lai­ku. Teks šiek tiek keis­ti kul­tū­ras. Žem­dir­bys tiek sėk­min­gas, kiek su­ge­ba pri­si­tai­ky­ti prie si­tua­ci­jos.

Ki­tiems me­tams tu­ri­me pla­ną su­kur­ti du stam­bius ūkius abiem šiuo me­tu ūki­nin­kau­jan­tiems vai­kams. Ti­ki­mės įgy­ven­din­ti ir dar vie­ną sva­jo­nę – pa­sta­ty­ti di­džiu­lę fer­mą, į ku­rią tilp­tų vi­si gy­vu­liai. Ti­kiuo­si, kad pa­vyks.

Kal­bi­no ir fo­tog­ra­fa­vo Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ