Kaip pataikyti į dešimtuką?

Kaip pa­tai­ky­ti į de­šim­tu­ką?

Vy­tau­tas Bi­kul­čius – pro­fe­so­rius, pa­sau­li­nės li­te­ra­tū­ros spe­cia­lis­tas, Vil­niaus uni­ver­si­te­to Ro­ma­nų filologijos ka­ted­ros ve­dė­jas ir Šiau­lių uni­ver­si­te­to dės­ty­to­jas – šiais me­tais su­da­rė dvi­de­šim­tą­jį kny­gų de­šim­tu­ką. Jau 20 me­tų prieš Ka­lė­das ir Nau­juo­sius „Šiau­lių kraš­tas“ pa­kvie­čia su­si­pa­žin­ti su V.Bi­kul­čiaus mėgs­ta­miau­sių kny­gų de­šim­tu­ku. Tai – vie­na gra­žiau­sių laik­raš­čio tra­di­ci­jų, il­giau­siai gy­vuo­jan­tis kul­tū­ros sky­re­lis, ku­ris ta­po ir kul­tū­ros reiš­ki­niu. Dar prieš au­to­ri­nius V.Bi­kul­čiaus mėgs­ta­miau­sių kny­gų de­šim­tu­kus, re­dak­ci­ja spaus­din­da­vo jo su­da­ry­tus kny­gy­nuo­se per­ka­miau­sių kny­gų de­šim­tu­kus.

Pro­fe­so­riaus pa­klau­sė­me, kaip pa­tai­ky­ti į de­šim­tu­ką, ne­pa­sik­lys­ti nau­jų kny­gų jau­nuo­ly­ne?

– Ren­kuo­si tik tarp gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros. Ki­tu at­ve­ju rei­kė­tų su­da­ry­ti du de­šim­tu­kus – gro­ži­nės ir ne­gro­ži­nės. Be­je, „Va­gos“ kny­gy­ne ga­li­te ras­ti gro­ži­nės ir ne­gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros de­šim­tu­kus. Ma­no pro­fe­si­nis in­te­re­sas – šiuo­lai­ki­nė pan­cū­zų li­te­ra­tū­ra, to­dėl ši li­te­ra­tū­ros erd­vė man yra ge­rai ži­no­ma. Kla­si­ka ne­ke­lia jo­kių abe­jo­nių. Kas šian­dien ga­li sua­be­jo­ti, kad O. Bal­za­kas bu­vo ge­ras ra­šy­to­jas? Gin­čai vi­suo­met ky­la dėl nau­jau­sios li­te­ra­tū­ros, nes nė­ra pa­kan­ka­mos lai­ko dis­tan­ci­jos, ir mums, ei­li­niams skai­ty­to­jams, kar­tais bū­na la­bai sun­ku su­pras­ti, ar ta, ar ki­ta kny­ga iš­si­lai­kys il­giau skai­ty­to­jų dė­me­sio cent­re. Kaip li­te­ra­tū­ros spe­cia­lis­tas aš se­ku, kas išei­na Lie­tu­vos lei­dyk­lo­se, be to, ma­no de­šim­tu­ko kny­gos ori­gi­na­lo kal­ba tu­ri bū­ti iš­leis­tos ma­žiau kaip prieš 25 me­tus.

Lie­tu­vo­je li­te­ra­tū­ri­nės nau­jie­nos jau ne tik kad ne­be­vė­luo­ja, bet bū­na, jog Lie­tu­vo­je kny­ga pa­si­ro­do anks­čiau nei ku­rio­je nors di­džio­jo­je pa­sau­lio ša­ly­je. Taip nu­ti­ko su šio me­to de­šim­tu­ko pir­mą­ja kny­ga „Lop­ši­nė“. Kai ji pasirodė lietuviškai, šios kny­gos ver­ti­mo dar ne­bu­vo nei vo­kie­čių, nei ang­lų kal­bo­mis. Ma­no de­šim­tu­kuo­se do­mi­nuo­ja Va­ka­rų au­to­rių kū­ri­niai, bet kar­tais pa­ten­ka ir lie­tu­vių ra­šy­to­jai.

– Ant sta­lo pir­ma­sis –1998 me­tų – de­šim­tu­kas. Ma­to­me ita­lo Ales­sand­ro Ba­ric­co pir­mą­jį ro­ma­ną „Šil­kas“, len­kų poe­tės Wis­law'os Szym­borsk'os, dar ne­ta­pu­sios No­be­lio pre­mi­jos lau­rea­te, poe­zi­jos rink­ti­nę ir Ma­riaus Ivaš­ke­vi­čiaus pir­mą­jį ro­ma­ną „Is­to­ri­ja nuo de­be­sies“, apie ku­rį ra­šo­te: „ Šią M. Ivaš­ke­vi­čiaus kny­gą pa­va­din­čiau vil­tin­giau­sia, nes iš jos au­to­riaus atei­ty­je ga­li­ma ti­kė­tis še­dev­rų“. Aki­vaiz­du – pa­tai­ky­ta.

– Pa­tai­ky­ta. Tur­būt le­mia ma­no kaip li­te­ra­tū­ros spe­cia­lis­to uos­lė. Ma­no pa­grin­di­nė duo­na – li­te­ra­tū­ros dėstymas. Iš to pir­mo­jo de­šim­tu­ko „Šil­kas“ ir šian­dien ža­vi skai­ty­to­jus, išė­jo to ro­ma­no ke­lios lai­dos. Tai ge­riau­sias ra­šy­to­jo ro­ma­nas, ta­čiau ki­tos Ba­ric­co kny­gos ne­pri­lygs­ta „Šil­kui“. To­dėl tik­rai neap­si­ri­kau, kad pir­ma­ja­me de­šim­tu­ke „Šil­kui“ ati­te­ko pir­mo­ji vie­ta. Nors ta­me de­šim­tu­ke yra ir Sal­man Rush­die „Pas­ku­ti­nis mau­ro ato­dū­sis“ ar­ba Elf­rie­de Je­li­nek, ku­ri vė­liau taps No­be­lio pre­mi­jos lau­rea­te, ro­ma­nas „Gei­du­lys“, ir Um­ber­to Eco „Va­ka­rykš­tės die­nos sa­la“. M. Ivaš­ke­vi­čiaus „Is­to­ri­ja nuo de­be­sies“ ma­ne pa­ke­rė­jo ir pa­va­di­nau jo kū­ri­nį pa­čiu ne­ti­kė­čiau­siu lie­tu­vių ro­ma­nu.

– Var­tant įvai­rių me­tų de­šim­tu­kus, ma­to­me – lie­tu­vių au­to­rių nė­ra la­bai daug. Jiems ypa­tin­gi rei­ka­la­vi­mai?

– Jiems tai­kau di­de­lius rei­ka­la­vi­mus: no­riu, kad lie­tu­vių au­to­rių kū­ri­niai iš­si­skir­tų pa­sau­li­nė­je li­te­ra­tū­ro­je. Į de­šim­tu­kus įtrau­kiu vers­ti­nes kny­gas, to­dėl li­te­ra­tū­ri­nį at­ran­kos fo­ną su­da­ro ir pa­sau­li­nė, ir lie­tu­vių li­te­ra­tū­ra. Ta­čiau rei­kia pa­sa­ky­ti, kad at­ran­ką praė­jo ir To­mas Venc­lo­va, ir Si­gi­tas Pa­ruls­kis, ir Val­das Pa­pie­vis, ir Ma­rius Ivaš­ke­vi­čius. Šių au­to­rių kū­ri­niai de­šim­tu­kuo­se užim­da­vo ga­na ge­ras vie­tas. Iš tų ra­šy­to­jų, ku­riuos esu pa­mi­nė­jęs, vi­si, gal tik iš­sky­rus V.Pa­pie­vį, jau yra pra­si­mu­šę į Eu­ro­pos li­te­ra­tū­rą, jų kū­ri­niai yra vers­ti į ne vie­ną Eu­ro­pos kal­bą. V.Pa­pie­vis no­ri pa­tek­ti į Pran­cū­zi­jos li­te­ra­tū­ri­nę erd­vę, bet Pran­cū­zų lei­dyk­los la­bai re­zer­vuo­tai žiū­ri į mū­sų au­to­rius. Nors šie­met Pran­cū­zi­jo­je iš­leis­ta Grin­ke­vi­čiū­tės kny­ga „Lie­tu­viai prie Lap­te­vo jū­ros“ su­si­lau­kė di­džiu­lio pa­si­se­ki­mo, kaip, beje, ir pernai R. Gavelio "Vilniaus Pokeris".

– De­šim­tu­kuo­se po ke­lis kar­tus at­ra­dau kai ku­riuos au­to­rius. Um­ber­to Eco, Or­ha­nas Pa­mu­kas, Si­bi­re gi­męs pran­cū­zų ra­šy­to­jas And­rei Ma­ki­ne. Tai Jū­sų mėgs­ta­miau­si au­to­riai? Įta­riu, kad And­rei Ma­ki­ne'as – tik­rai?

– Ma­ki­nas ma­ne su­ža­vė­jo pir­muo­ju sa­vo ro­ma­nu „Pran­cū­ziš­kas tes­ta­men­tas“. Pub­li­kos dė­me­sį pa­trau­kė jo li­ki­mas: pra­si­dė­jus pe­rest­roi­kai jis iš Si­bi­ro pa­bė­go į Pa­ry­žių, gy­ve­no Per Lašezo ka­pi­nė­se, pa­ra­šė ro­ma­ną, ta­po Gon­kū­rų pre­mi­jos lau­rea­tu, ir ta­da jis iš­gar­sė­jo. Jo se­ne­lė bu­vo pran­cū­zė, no­rė­da­mas ją pri­si­min­ti Ma­ki­nas ra­šė pran­cū­ziš­kai, ir jam, kaip ki­ta­tau­čiui, pa­vy­ko pra­si­mšti į pran­cū­ziš­ką li­te­ra­tū­rą. Po „Pran­cū­ziš­ko tes­ta­men­to“ se­ku ir ki­tus jo ro­ma­nus. Ne vi­si jo kū­ri­niai yra to­ly­gūs. Į de­šim­tu­ką bu­vau įtrau­kęs ro­ma­ną apie Ru­si­jos šiau­rę „Mo­te­ris, ku­ri lau­kė.“ Ki­ti šio au­to­riaus kū­ri­niai „Pran­cū­ziš­kam tes­ta­men­tui“ ne­pri­lygs­ta.

Esu Um­ber­to Eco di­de­lis ger­bė­jas po „Ro­žės var­do“. Šis ro­ma­nas su­si­lau­kė pa­sau­ly­je mil­ži­niš­ko pa­si­se­ki­mo, to­dėl no­rom ne­no­rom U.Eco kū­ri­niai trau­kė ma­no dė­me­sį. Eco kū­ri­niams ne vi­sa­da bū­da­vo ski­ria­mos pir­mo­sios vie­tos, pa­vyz­džiui, „Pra­hos ka­pi­nės“. „Ro­žės var­das“ pa­ra­šy­tas žy­miai anks­čiau nei pra­dė­jau skelb­ti sa­vo de­šim­tu­kus, to­dėl šis ro­ma­nas tik­rai bū­tų at­si­dū­ręs de­šim­tu­ko pra­džio­je. U. Eco ne­ti­kė­tai mi­rė, ir dau­ge­lis li­te­ra­tū­ros spe­cia­lis­tų iš vi­so pa­sau­lio ap­gai­les­ta­vo, kad gar­sių kū­ri­nių au­to­rius ne­ga­vo No­be­lio pre­mi­jos.

– Ra­šy­to­jų iš vals­ty­bių į ry­tus nuo Vil­niaus: ru­sų, bal­ta­ru­sių, ka­za­chų – kū­ri­nių de­šim­tu­kuo­se gal ir bu­vo, bet la­bai ma­žai...

– Gal ir ma­žai. Da­bar ne­pa­me­nu.

– O Svet­la­nos Alek­si­je­vič bu­vo?

– Tik­rai ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, gal pa­sku­ti­nė jos kny­ga „Iš ant­rų ran­kų.“ Man S. Alek­si­je­vič jau yra ant pub­li­cis­ti­nės li­te­ra­tū­ros ri­bos. Ma­nau, kad jos kny­gas rei­kė­tų trauk­ti į ki­to­kios rū­šies li­te­ra­tū­ros de­šim­tu­kus. Kai bal­ta­ru­sė ra­šy­to­ja ga­vo No­be­lio pre­mi­ja, daug kas ste­bė­jo­si – ko­dėl, nes ji – ne gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros kū­rė­ja. XXI am­žiaus li­te­ra­tū­ro­je yra per­si­py­nę žan­rai, te­mos, ta­čiau ma­ne do­mi­na gry­nie­ji li­te­ra­tū­ros kū­ri­niai.

Šiaip per tuos me­tus Ru­si­jo­je yra pa­si­ro­dę ne­blo­gų kū­ri­nių, bet jie ne­bu­vo ver­čia­mi į lie­tu­vių kal­bą, aš juos per­skai­ty­da­vau ru­siš­kai, bet į de­šim­tu­kus jų ne­ga­li teik­ti.

Rei­kia pa­sa­ky­ti, kad pa­sta­rai­siais me­tais dau­giau ver­čia­ma ge­rų au­to­rių iš ša­lių, kaip sa­kė­te, į ry­tus nuo Vil­niaus. Ta­čiau ma­no pa­grin­di­nė orien­ta­ci­ja Va­ka­rų Eu­ro­pos li­te­ra­tū­ra, to­dėl ir de­šim­tu­kuo­se ji do­mi­nuo­ja.

– Vy­tau­tai, pri­si­me­nu praei­to am­žiaus de­vin­tojo de­šimt­me­čio vi­du­rį, kai iš Mask­vos, kur mo­kė­tės as­pi­ran­tū­ro­je, par­vež­da­vo­te li­te­ra­tū­ri­nes nau­jie­nas, re­ko­men­duo­da­vo­te, ką skai­ty­ti iš­lai­svė­ju­siuo­se li­te­ra­tū­ros mėn­raš­čiuo­se, bu­vo­te kaip ir sa­vo­tiš­kas knyg­ne­šys. Jū­sų dė­ka tuo me­tu „No­vyj mir“ žur­na­le per­skai­čiau Ana­to­li­jaus Pris­tav­ki­no ro­ma­ną iš stal­čiaus „Snau­dė nak­tį auk­so de­be­sė­lis“ – tra­giš­ką is­to­ri­ją iš­tuš­tė­ju­sio­je če­čė­nų že­mė­je. Lie­tu­vo­je kū­ri­nių iš stal­čiaus ne­bu­vo daug...

– Jo­no Mi­ke­lins­ko ro­ma­nas „Juo­dų­jų eg­lių ša­lis“ – vie­nin­te­lis. Ma­tyt, ne­drį­so, bu­vo su­si­tai­kę su esa­ma pa­dė­ti­mi. J. Mi­ke­lins­ko ro­ma­nas bū­tų su­kė­lęs spro­gu­sios bom­bos įspū­dį, jei­gu bū­tų iš­leis­tas ta­da, kai pa­ra­šy­tas.

– Grįž­ki­me į pla­tų pa­sau­lį. Ko­kios šiuo me­tu vy­rau­ja li­te­ra­tū­ros sro­vės, mo­kyk­los, srau­tai?

– Sa­ky­čiau dabar yra šioks toks šti­lis. Iki 1968 me­tų bu­vo aiš­kus pa­sau­li­nis ly­de­ris – pran­cū­zų li­te­ra­tū­ra. Vi­so pa­sau­lio skai­ty­to­jų dė­me­sys kry­po į Pran­cū­zi­ją. Pran­cū­zus pa­kei­tė ma­giš­ka­sis rea­liz­mas – Lo­ty­nų Ame­ri­ka. Po to atė­jo Skan­di­na­vi­jos li­te­ra­tū­ros me­tas. Pri­si­me­na­te Lie­tu­vo­je di­de­lį pa­si­se­ki­mą tu­rė­jo da­nų ra­šy­to­jo Peterio Hoego ro­ma­nas „Pa­ne­lės snie­go jaus­mas“. Šiais me­tais ši kny­ga pa­kar­to­ta, ne­ži­nau, kaip nau­jo­ji skai­ty­to­jų kar­ta priims šį kū­ri­nį. Skan­di­na­vų lai­kas – dvi­de­šim­to­jo am­žiaus pa­ti pa­bai­ga,o dvi­de­šimt pir­mo­jo am­žiaus pra­džia ne­tu­ri ryš­kaus ly­de­rio. Glo­ba­li­za­ci­jai pra­si­dė­jus iš­ky­la ne ša­lys, re­gio­nai, o at­ski­ri au­to­riai. Pa­vyz­džiui, JAV ra­šy­to­jas Fran­zenas iš­lei­džia „Pa­tai­sas“, ku­ria­me blo­gai mi­ni lie­tu­vius, ar nor­ve­gas, šiuo me­tu la­bai po­pu­lia­rus Knausgardas – lie­tu­viš­kai iš­leis­ta vie­nin­te­lė kny­ga „Ana­pus pa­sau­lio“. Ats­ki­rų ly­de­rių me­tas, kaip A. Ba­ric­co, su­kė­lęs ažio­ta­žą su sa­vo „Šil­ku“. Tad nė vie­na pa­sau­lio ša­lis šian­dien ne­ga­li pre­ten­duo­ti į li­te­ra­tū­ros ly­de­rius.

– Kaip ne­pa­sik­lys­ta­te li­te­ra­tū­ros jau­nuo­ly­ne, kiek ro­ma­nų per me­tus per­skai­to­te?

– Per mė­ne­sį per­skai­tau du tris ro­ma­nus. Ži­no­ma, ne­si­ren­ku ak­lai. Se­ku li­te­ra­tū­ros kri­ti­ką, skai­tau li­ter­atū­ri­nę pra­ncū­zų spau­dą, pui­kiai ži­nau, kas ten vyks­ta, anks­čiau sek­davau Ru­si­jos li­te­ra­tū­ros nau­jo­ves. Be jo­kios abe­jo­nės – ir Lie­tu­vos, kad ga­lė­čiau ly­gin­ti. Vi­sa tai ati­ma daug lai­ko, bet to­kia ma­no duo­na.

– Ar po to­kios pro­fe­so­na­lios pir­mi­nės at­ran­kos bū­na, kad po ko­kio šim­to pus­la­pių ten­ka kny­gą pa­dė­ti į ša­lį?

– Bū­na, kai su­pran­ti, kad skai­to­ma is­to­ri­ja ne­bes­te­bi­na, ei­na­ma ba­na­liu ke­liu, ta­da to­kį ro­ma­ną pa­lie­ki ir ieš­kai ki­to. To­dėl kai kada nė­ra leng­va su­rink­ti ge­riau­sių kny­gų de­šim­tu­ką. Šiais me­tais ne­bu­vo sun­ku, nes gerų knygų pasirodė nemažai. Prik­lau­so ir nuo lei­dyk­lų pro­duk­ci­jos, nes daug kur nuei­na­ma leng­ves­niais ke­liais.Ne­leng­va su­ras­ti to­kį kū­ri­nį, kad ir po dvi­de­šimt me­tų ga­lė­tum pa­sa­ky­ti – tai bu­vo de­šim­tu­ko ver­ta kny­ga.

– De­šim­tu­kams – 20 me­tų. Tu­ri­me 200 iš­skir­ti­nių kny­gų. Ar sun­ku bū­tų iš­rink­ti de­šim­tu­kų de­šim­tu­ką?

– Reik­tų per­kra­ty­ti vi­sus tuos 20 me­tų ir iš­rink­ti tas kny­gas, ku­rios skai­ty­to­jams ir šian­dien yra po ran­ka. Tik­rai la­bai įdo­mu, kas iš tų 200 kny­gų iš­li­ko?

Profesorius Vytautas Bikulčius.

1998 metų knygų dešimtukas.