Pasilabinimas su pažįstamu laumžirgiu

Pa­si­la­bi­ni­mas su pa­žįs­ta­mu laum­žir­giu

Poe­tas, pro­zi­nin­kas, pub­li­cis­tas, il­ga­me­tis „Šiau­lių kraš­to“ kul­tū­ros ir me­no prie­do „Ato­lan­kos“ re­dak­to­rius kur­šė­niš­kis Vy­tau­tas Kir­ku­tis šį ru­de­nį iš­lei­do dar vie­ną kny­gą. Jei­gu skai­čiuo­tu­me ne vien tik jo pa­ra­šy­tas, bet ir su ki­tais bend­raau­to­riais, „Sa­ma­nos ant snie­go“ jau bū­tų 22-oji Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos na­rio kny­ga. Ji de­di­kuo­ta žmo­nai Vio­le­tai Kir­ku­tie­nei, ku­ri yra ir šios kny­gos re­dak­to­rė bei da­lies kny­gos fo­tog­ra­fi­jų au­to­rė.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Kny­ga „Sa­ma­nos ant snie­go“ – tai esė apie gam­tą ir žmo­gų ša­lia jos, su ja. „Da­bar, kai pro­zo­je gam­to­vaiz­džiai daž­no­kai su­pran­ta­mi kaip li­te­ra­tū­ri­nis ba­las­tas, kai gam­to­je žmo­gų ma­žai kas be­do­mi­na, im­tis ra­šy­ti esė apie gam­tą – ne­ma­žas iš­šū­kis“, – ra­šo­ma kny­gos ano­ta­ci­jo­je. Iš tie­sų iš­šū­kis skai­ty­to­jui – su­gau­dy­ti vi­sus Vy­tau­to žo­džių, me­ta­fo­rų niuan­sus.

Vy­tau­to Kir­ku­čio esė apie gam­tą kvie­čia skai­ty­to­ją pa­jus­ti, iš­girs­ti, su­pras­ti, iš­mok­ti per­skai­ty­ti uni­ka­lius gam­tos ženk­lus, gar­sus tam, kad ga­lė­tų pa­jus­ti sa­vo vi­di­nį ry­šį su žo­le, ak­me­niu ar me­džiu, su vis ki­to­kiu kas­die­niu ry­tu ar va­ka­ru. Au­to­rius kvie­čia išei­ti pa­si­vaikš­čio­ti, kad žmo­gus ge­riau pa­žin­tų sa­ve, nes „iš­vaikš­čio­tos va­lan­dos ki­to­kios, nei iš­va­ži­nė­tos. Ei­da­mas vi­sa­da bū­ni ar­ti sa­vęs, ne­tgi su sa­vi­mi. Jei ne­bi­jai taip bū­ti, eik. Jei bai­mė ima, va­žiuok“.

Vy­tau­tas pri­me­na, kad ir jo ei­lė­raš­čiai pės­ti, tik pės­ti, kad spė­tų įsi­žiū­rė­ti, pa­jus­ti. Ra­šy­to­jas neieš­ko nei įmant­rių vie­tų, nei įmant­rių vaiz­dų. Jis juos su­ran­da čia pat, pa­bi­ru­sias kas­die­ny­bė­je gra­žiu, bet ne­lai­min­gu snie­gu, ar nu­si­lpu­sia ka­ma­ne, ku­rią ga­li­ma pa­mai­tin­ti pa­pras­čiau­sios bal­ko­ni­nės kas­die­nės gė­lės žie­de. Ar­ba pa­si­svei­kin­ti su pa­žįs­ta­mu laum­žir­giu sa­vo gim­to­jo mies­tu­ko au­to­bu­sų sto­ty­je ste­bint jo dra­mą kie­lės sna­pe.

Net ty­la Vy­tau­to kny­go­se la­bai iš­kal­bin­ga. Ir die­na – ne šiaip ko­kia de­be­suo­ta ir niū­ri, o – kur­mio spal­vos die­na. Ir pa­ma­ty­tas žio­go skry­dis, ir pa­bend­ra­vi­mas su pa­žįs­ta­ma pem­pe, ir ro­dos, nie­ko nau­jo ne­be­ga­lin­tys pa­ža­dė­ti Ven­tos se­nie­ji po­sū­kiai, nes ma­ty­ti ir iš­brai­dy­ti dar vai­kys­tė­je, bet Vy­tau­to aki­mis į juos žiū­rint – la­bai ne­ti­kė­ti. Daug kas ga­li nu­ste­bin­ti skai­ty­to­ją ty­lia­me Vy­tau­to įsi­žiū­rė­ji­me į gam­tą su dau­gy­be ga­li­my­bių pa­ma­ty­ti.

Ir, ga­li bū­ti, išė­jęs pa­si­vaikš­čio­ti per­skai­tęs bent ke­lis kny­gos sky­rius ir skai­ty­to­jas ga­li su­tik­ti ko­kią nors iš­kal­bin­gą ge­gu­tę su ba­te­liais ar pa­si­sem­ti sau­ją šir­šių. Svar­bu tik ne­praei­ti pro ša­lį. Įsik­lau­sy­ti į ty­lą, įsi­žiū­rė­ti į kas­die­ny­bę, nu­si­ra­min­ti skai­tant V. Kir­ku­čio nau­ją­ją kny­gą ir lei­džian­tis jo pa­ve­džio­ja­mam po gam­tą. Su juo ne­nuo­bo­du nei žo­džių pie­vo­se, nei tik­ro­se.