Jaunoji ūkininkė apie kitas alternatyvas negalvojo

Jau­no­ji ūki­nin­kė apie ki­tas al­ter­na­ty­vas ne­gal­vo­jo

21-erių me­tų Mo­ni­ka Ka­šu­bai­tė iš Prieš­gi­nių kai­mo (Jo­niš­kio ra­jo­nas) prieš tre­jus me­tus pa­de­da­ma tė­čio pra­dė­jo jau­no­sios ūki­nin­kės ke­lią. Daug ką ste­bi­no prie trak­to­riaus vai­ro sė­din­ti ir į ele­va­to­rių grū­dų der­lių ga­be­nan­ti mer­gi­na. Ta­čiau pa­ti ūki­nin­kė prie keis­tų žvilgs­nių jau pri­pra­to ir sa­ko nie­ka­da ki­to­kio gy­ve­ni­mo ke­lio ga­li­my­bės ne­svars­čiu­si.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Val­do 115 hek­ta­rų že­mės

Mo­ni­ka Ka­šu­bai­tė at­ski­rą ūkį užre­gist­ra­vo vos su­lau­ku­si pil­na­me­tys­tės. Ji val­do apie 115 hek­ta­rų že­mės, ku­rio­je au­gi­na kvie­čius, mie­žius, rap­sus, žir­nius, pu­pas. Tė­čiui Vi­ta­li­jui Ka­šu­bai, duk­ros tei­gi­mu, ge­riau­siai se­ka­si au­gin­ti kvie­čius, ji pa­ti mė­gia­mos kul­tū­ros ne­tu­ri, o rap­sai jai kol kas ap­skri­tai – mįs­lė, nes der­lius la­bai pri­klau­so nuo oro są­ly­gų. Jei­gu pa­snin­ga ir yra šiek tiek šal­tu­ko – ge­rai, jei tik už­šą­la be snie­go ar­ba ati­tirps­ta, pa­skui ap­le­dė­ja – jau blo­gai. Orų per­mai­nos la­bai vei­kia der­liaus kie­kį ir ko­ky­bę.

Dar vie­na pro­ble­ma – žmo­nių trū­ku­mas. Ma­ža­me Prieš­gi­nių kai­me ne­la­bai ra­si ga­lin­čių dirb­ti. Kar­tu su tė­čiu ūki­nin­kau­jan­ti mer­gi­na sa­ko, kad jų ūky­je nuo­la­ti­nį dar­bą tu­ri du dar­bi­nin­kai, va­sa­rą – dar vie­nas.

Jau­no­ji ūki­nin­kė tu­ri ir šiek tiek šie­nau­ja­mos pie­vos. Mer­gi­na neat­me­ta ga­li­my­bės ka­da nors pra­dė­ti lai­ky­ti gal­vi­jus, nes vien au­ga­li­nin­kys­tė vi­są lai­ką ne­bus pel­nin­ga. Žmo­nės at­si­sa­kė pie­no ūkių, juos lik­vi­da­vo, o da­bar jau kal­ba­ma apie pa­ra­mą gy­vu­li­nin­kys­tei. Tai­gi, anot jau­no­sios ūki­nin­kės, „že­mės ūkis yra sli­dus rei­ka­las, grei­tai vis­kas ga­li pa­si­keis­ti, kai baig­sis ES iš­mo­kos“.

Apie eko­lo­gi­nį ūkį mer­gi­na taip pat pa­mąs­to, nes ten­ka dis­ku­tuo­ti stu­di­jo­se su bend­ra­kur­siais, ku­rių ke­le­tas yra pa­si­rin­kę šią kryp­tį ir pa­trauk­liai aiš­ki­na, kad iš že­mės pai­ma tik tiek, kiek ji na­tū­ra­liai duo­da, o ki­ti dir­vą per­so­ti­na trą­šo­mis.

Trak­to­rių vai­ruo­ja nuo ma­žu­mės

Vis dėl­to apie ryš­kias per­mai­nas ūky­je gal­vo­ti dar per anks­ti, ma­no Mo­ni­ka, nau­din­gų ag­ro­no­mi­jos ži­nių jau tre­čius me­tus be­si­se­mian­ti iš­tęs­ti­nė­se stu­di­jo­se Alek­sand­ro Stul­gins­kio uni­ver­si­te­te.

„Pir­mus dve­jus me­tus gal ne­bu­vo taip įdo­mu, bet da­bar tik­rai gau­nu nau­din­gos in­for­ma­ci­jos. Pa­vyz­džiui, bu­vo pa­skai­ta apie at­si­nau­ji­nan­čius iš­tek­lius ir že­mės dir­bi­mą, ku­rio­je pa­sa­ko­ta, kad že­mę ar­ti nau­din­giau bū­tų pa­va­sa­rį, o ne ru­de­nį, nes ta­da per žie­mą neiš­sis­kai­do mi­ne­ra­li­nės me­džia­gos ir jos bū­na kaip pa­pil­do­ma trą­ša. Gal ki­tiems ži­no­ma, bet man tai bu­vo nau­jie­na“, – pa­sa­ko­ja jau­no­ji ūki­nin­kė.

Mo­ni­ka Ka­šu­bai­tė sa­ko nie­ka­da ne­gal­vo­ju­si apie ki­tą gy­ve­ni­mo ke­lio pa­si­rin­ki­mą, nes no­rė­jo pe­rim­ti tė­čio ūkį. Šei­mo­je yra ir dar du darbš­tūs jos bro­liai.

„Ka­dan­gi nuo vai­kys­tės bu­vau pra­ti­na­ma prie že­mės ūkio dar­bų, vis su tė­čiu, jo pagalbininkė–dešinioji ran­ka, tad tar­si vis­kas į krau­ją įau­gę, – at­vi­rau­ja Mo­ni­ka. – Ka­da pir­mą kar­tą sė­dau prie trak­to­riaus vai­ro, nei pa­ti pa­me­nu, nei tė­tis, kai jo klau­siau, ne­ga­lė­jo pa­sa­ky­ti. Tik iš­ky­la vaiz­das: va­žiuo­ju per lau­ką, tal­ki­nin­kai ak­me­nis ren­ka, ir gir­džiu tė­čio bal­są: „Spausk san­ka­bą“. O aš jam at­sa­kau, kad ne­ga­liu pa­siek­ti, tai lie­pė min­ti abiem ko­jo­mis. Pa­vy­ko.“

Prieš tre­jus me­tus jau­no­ji ūki­nin­kė der­lių iš sa­vo lau­kų jau ga­be­no į ele­va­to­rių Jo­niš­ky­je.

„Ne­si­ti­kė­jau žmo­nių reak­ci­jos. Daug kas ste­bė­jo­si. Bu­vo, kad kai ku­rie vy­res­ni žmo­nės dar ir pa­bur­no­jo, esą, kaip čia mer­gi­na prie trak­to­riaus vai­ro, juk ne­tin­ka“, – šyp­so­si M. Ka­šu­bai­tė ir pri­du­ria la­bai no­rin­ti iš­mok­ti ar­ti že­mę. Te­ko ma­ty­ti, kaip ūki­nin­kai sten­gia­si vie­nas už ki­tą ge­riau pa­si­ro­dy­ti ari­mo var­žy­bo­se, tad pa­ki­lo azar­tas pa­čiai jė­gas iš­ban­dy­ti.

Užg­rū­di­no ir spor­tas

21-erių Mo­ni­ką at­kak­lu­mo iš­mo­kė ir už­grū­di­no spor­tas. Dar be­si­mo­ky­da­ma Meš­kui­čių (Šiau­lių ra­jo­nas) gim­na­zi­jo­je ji da­ly­vau­da­vo vir­vės trau­ki­mo var­žy­bo­se. Bu­vo vie­na pa­grin­di­nių na­rių net tri­jo­se – mer­gi­nų, miš­rio­je ir vai­ki­nų, ku­rie ga­lė­da­vo priim­ti ir vie­ną mer­gi­ną, – ko­man­do­se.

Jai su Meš­kui­čių ko­man­da te­ko da­ly­vau­ti pa­sau­li­nia­me vir­vės trau­ki­mo čem­pio­na­te Ang­li­jo­je. O pa­ste­bė­ję jau­nos mer­gi­nos spor­ti­nį ta­len­tą, ją į sa­vo ko­man­dą bu­vo pa­si­kvie­tę ir Klai­pė­dos vir­vės trau­kė­jai, su ku­riais vy­ko į tarp­tau­ti­nes var­žy­bas Šve­di­jo­je.

Apie emig­ra­ci­ją Prieš­gi­nių kai­mo gy­ven­to­ja ne­gal­vo­ja. Sa­ko, kad ir tarp jos bu­vu­sių bend­rak­la­sių be­veik nė­ra to­kių, ku­rie bū­tų emig­ra­vę vi­sam lai­kui, iš­va­žiuo­ja trum­pam pi­ni­gų už­si­dirb­ti ir grįž­ta.

Pak­laus­ta, ar kai­me ne­nuo­bo­džiau­ja, jau­na mer­gi­na at­sa­ko, kad nė­ra ka­da, dar­bas dar­bą ve­ja. Be to, kai­me yra sa­vų pra­mo­gų.

„Se­niau, kai ma­ty­da­vau, ką jau­ni­mas vei­kia, kaip links­mi­na­si, no­rė­jau iš­trūk­ti, bet vė­liau pa­ti veik­lų su­si­kū­riau. Ko­kius 2–3 me­tus pra­šiau tė­čio ke­tur­ra­čio. Kai nu­pir­ko, bu­vo di­de­lis pa­sie­ki­mas, daug kas no­rė­jo jį iš­ban­dy­ti. Kai per lau­kus le­ki, iš­vis sma­gu­mas“, – šyp­so­si Mo­ni­ka Ka­šu­bai­tė.

Au­to­rės nuo­tr.

Mo­ni­ka Ka­šu­bai­tė jau ne­pa­me­na, nuo ke­le­rių me­tų pra­dė­jo vai­ruo­ti trak­to­rių.

Mo­ni­ka Ka­šu­bai­tė ne šiaip prie trak­to­riaus fo­tog­ra­fuo­ja­si, juo jau­no­ji ūki­nin­kė ga­be­na der­lių į ele­va­to­rių.