Iš Holivudo tiesiai į kiaulių fermą

Iš Ho­li­vu­do tie­siai į kiau­lių fer­mą

Ri­man­tė Gas­pa­rai­tie­nė

Ber­nar­do vaid­muo penk­ta­die­nį į ki­no teat­rus išei­nan­čia­me de­biu­ti­nia­me Eg­lės Ver­te­ly­tės fil­me, tra­gi­ko­me­di­jo­je „Ste­buk­las“ at­ro­do su­kur­tas bū­tent ak­to­riui Vy­to Ru­gi­niui – Ame­ri­kos lie­tu­vis grįž­ta į tė­vų že­mę, ski­ria­si tik ke­lio­nės tiks­las. Ber­nar­das ti­kė­jo­si at­ra­siąs ste­buk­lą. O kas lau­kė Vy­to?

Filmavimo metu Eg­lė Mi­ku­lio­ny­tė ir Vyto Ruginis.

– Kaip sau­lė­tą­ją Ka­li­for­ni­ją iš­kei­tė­te į kiau­lių drau­gi­ją?

– Prie to pri­si­dė­jo ne­ma­žai žmo­nių ir „Fa­ce­book“ kon­tak­tų. Ga­vęs sce­na­ri­jų, per­skai­čiau jį tą pa­tį va­ka­rą. Man la­bai pa­ti­ko fil­mo rim­ta, bet kar­tu juo­kin­ga is­to­ri­ja ir iš­vys­ty­ti per­so­na­žai. Ga­liau­siai „Sky­pe“ kon­fe­ren­ci­jo­je su fil­mo re­ži­sie­re ir sce­na­ri­jaus au­to­re Eg­le Ver­te­ly­te ir pro­diu­se­riu Lu­ku Tri­mo­niu aš skai­čiau teks­tą lie­tu­viš­kai. Re­ži­sie­rė vė­liau sa­kė, kad jau nuo pir­mų ma­no žo­džių nu­švi­to – bū­tent to­kio na­tū­ra­laus ak­cen­to ji ir ieš­ko­jo. Eg­lė su Lu­ku at­ro­dė pa­ten­kin­ti, o aš bu­vau pa­ten­kin­tas, kad jiems pa­ti­ko. Be to, man bu­vo smal­su, juk nie­ka­da ne­bu­vau bu­vęs Lie­tu­vo­je. Kaip fil­me Ber­nar­das ke­liau­ja į Lie­tu­vą, taip pa­na­šiai bu­vo ir man – grį­žau į vie­tą, iš ku­rios iš­vy­ko ma­no tė­vai. Tai šiaip sau ne­vyks­ta.

– Ką ži­no­jo­te apie 1992-uo­sius me­tus?

– Iš laik­raš­čių ži­no­jau, kad 1990 me­tais Lie­tu­va pa­skel­bė pa­lie­kan­ti So­vie­tų Są­jun­gą ir at­ku­rian­ti ne­prik­lau­so­my­bę, ta­čiau Ru­si­ja tai pri­pa­ži­no tik 1991 me­tais. Tuoj po to pa­si­gir­do įvai­rių is­to­ri­jų apie tai, kad lie­tu­viai no­ri at­gau­ti že­mes ir ki­tą tur­tą, kaž­ka­da pri­klau­siu­sį jų tė­vams ar se­ne­liams. Ma­no tė­tis sa­kė, kad pe­rei­na­ma­sis lai­ko­tar­pis ne­bus leng­vas ir kad sun­kiau­sia bus vy­res­nės kar­tos žmo­nėms. Jis bu­vo tei­sus – įsi­ti­ki­nau tuo su fil­ma­vi­mo ko­man­da va­ži­nė­da­mas po ma­žes­nius Lie­tu­vos mies­te­lius.

– Tur­būt tu­rė­jo­te sa­vų is­to­ri­jų apie Lie­tu­vą, ne tik iš spau­dos pus­la­pių?

– Dau­giau­sia pa­sa­ko­da­vo ma­no tė­tis. Kai bu­vau 12 me­tų, ma­mai diag­no­za­vo sme­ge­nų aug­lį. Ki­tus ket­ve­rius me­tus vi­sas ma­no pa­sau­lis su­ko­si apie ope­ra­ci­jas ir vais­tus, o kai ma­ma mus pa­li­ko, Lie­tu­va ir lie­tu­viš­ku­mas tik­rai ne­bu­vo prio­ri­te­tų są­ra­še. Man rei­kė­jo iš­mok­ti gy­ven­ti be ma­mos, o tė­čiui au­gin­ti tris sū­nus sve­ti­mo­je ša­ly­je. Tie­siog ne­bu­vo ka­da gal­vo­ti apie praei­tį.

Tad at­si­me­nu tik, ko­kia tai gra­ži ša­lis ir ko­kia di­de­lė bu­vo tė­vo šei­ma. Mi­či­ga­ne yra Union Pier, kur daug lie­tu­vių lei­džia va­sa­ras. Tė­tis sa­ky­da­vo, kad Union Pier smė­lio ko­pos ir me­džiai pri­me­na jam Lie­tu­vos pa­plū­di­mius ir miš­kus.

– Ar svar­bu grįž­ti prie sa­vo šak­nų?

– Tai pri­klau­so nuo žmo­gaus. Aš gi­miau Vol­ver­hamp­to­ne, Ang­li­jo­je, o ket­ve­rių me­tų jau sto­vė­jau lai­vo, ke­liau­jan­čio į Niu­jor­ką, de­ny­je. Ma­no tė­vai ke­lia­vo ieš­ko­ti lai­mės. Kaip su­pran­tu, mo­čiu­tė iš tė­čio pu­sės pa­sa­kė, kad jis tu­ri pa­lik­ti Lie­tu­vą. Tė­tis tuo me­tu ne­bu­vo ve­dęs ir ne­tu­rė­jo šei­mos, tad ge­riau­sia jam bu­vo iš­vyk­ti, nes ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos atei­tis ky­bo­jo ant plau­ko. Iš pra­džių Ang­li­ja, ta­da Ame­ri­ka. Lan­kiau lie­tu­vių šo­kių bū­re­lį, lie­tu­vių kal­bos pa­mo­kas, leis­da­vau lai­ką sto­vyk­lo­se. Vis­kas bu­vo pui­ku. Ta­čiau tuo­met su­si­rgo ir mi­rė ma­ma. Tu­rė­jau iš­siaiš­kin­ti, ką no­riu da­ry­ti ir kuo no­riu bū­ti. Ge­riau­sias bū­das at­ro­dė maiš­tau­ti ir bėg­ti nuo sa­vo praei­ties. Bėg­da­mas už­šo­kau ant ak­to­rys­tės ir su­si­tel­kiau į ją.

– Kuo sky­rė­si jū­sų kaip ak­to­riaus dar­bas Ho­li­vu­de ir Lie­tu­vo­je?

– JAV su­kū­riau dau­giau nei šim­tą įvai­riau­sių vaid­me­nų, nuo KGB agen­to iki vam­py­ro. Dir­bau dau­ge­ly­je fil­mų ir te­le­vi­zi­jos se­ria­lų, ku­riems pa­si­bai­gus kiek­vie­nas pa­su­ka skir­tin­gais ke­liais ir ne­pa­lai­ko ry­šių.

O Lie­tu­vo­je vi­sa prie fil­mo dir­bu­si ko­man­da la­bai su­li­po: kar­tu val­gy­da­vo­me, links­min­da­vo­mės, leis­da­vo­me lais­va­lai­kį. Ta­po­me šei­ma. „Ste­buk­las“ bu­vo vi­siš­kai iš­skir­ti­nė pa­tir­tis, ne­ži­nau, ar įma­no­ma žo­džiais api­bū­din­ti tai, kaip ma­ne su­ti­ko šie kū­ry­bin­gi ir pro­fe­sio­na­lūs žmo­nės. To­kia ga­li­my­bė pa­si­tai­ko tik kar­tą gy­ve­ni­me – ga­lė­jau da­ry­ti tai, kas man pa­tin­ka la­biau­siai. Ir ga­lė­jau tai da­ry­ti Lie­tu­vo­je.

– Ber­nar­das su sa­vi­mi į Lie­tu­vą pa­sii­ma rau­do­ną Ka­di­la­ką – it ma­žas ber­niu­kas meš­kiu­ką, kad kai bus liūd­na, ga­lė­tų pri­si­glaus­ti?

– Meš­kiu­kas – mei­lės ir švel­nu­mo po­rei­kis, o Ka­di­la­kas – po­mpas­tiš­kas Ber­nar­do sta­tu­so, nuo­sa­vy­bės sim­bo­lis, ka­pi­ta­liz­mo iš­raiš­ka. Tai jo ego, jo stip­ry­bė. Ame­ri­kie­tis no­ri at­ro­dy­ti di­des­nis, ge­res­nis ir įta­kin­ges­nis, nei yra iš tik­rų­jų. Be to, at­vyks­ta į Lie­tu­vą ku­pi­nas di­džiu­lių vil­čių. Tie­sa, jis ga­na vie­ni­šas, ta­čiau šiaip nė­ra la­bai su­dė­tin­gas per­so­na­žas. Už­tat Ire­na – yra. Ją la­bai gra­žiai ir meist­riš­kai su­vai­di­no Eg­lė Mi­ku­lio­ny­tė.

– Apie jū­sų kū­ry­bi­nį tan­de­mą su Eg­le Mi­ku­lio­ny­te jau sklan­do le­gen­dos...

– Ji ap­skri­tai vie­na ge­riau­sių ak­to­rių, su ku­riais te­ko ka­da nors dirb­ti. Tie­siog fe­no­me­na­li. Ma­no vaid­muo, Ber­nar­das, su­ka na­ra­ty­vą, bet jis nė­ra pa­grin­di­nis vei­kė­jas. Tai Ire­nos is­to­ri­ja. Eg­lė dir­bo itin sun­kiai ir daug, nuo­lat gal­vo­jo apie sa­vo vaid­me­nį. Ir su ja la­bai jau­ku ir ge­ra dirb­ti. Ji pro­tin­ga, jaut­ri, links­ma, dos­ni, at­vi­ra idė­joms, kū­ry­bin­ga, iš­ra­din­ga, žais­min­ga, su­ma­ni ir at­kak­liai ieš­kan­ti tie­sos. Mums la­bai sma­gu dirb­ti kar­tu, ir ma­nau, fil­mas pa­ro­do mū­sų tvir­tą ry­šį.

Pas­ku­ti­nį kar­tą su Eg­le ma­tė­mės To­ron­to fil­mų fes­ti­va­ly­je. Nuo fil­ma­vi­mų bu­vo praė­ję daug lai­ko, bet kai su­si­ti­ko­me, at­ro­dė, kad at­si­svei­ki­no­me tik va­kar.

– Kaip su­si­drau­gau­ja­te su sce­na­ri­ju­mi?

– Vi­sų pir­ma, sce­na­ri­jus tu­ri tie­siog pa­tik­ti. Ta­da ieš­kau pa­na­šių pa­tir­čių sa­vo gy­ve­ni­me ir mė­gi­nu jas per­kel­ti į vaid­me­nį. Sun­ku pa­sa­ky­ti, ko­kią įta­ką ga­lu­ti­niam re­zul­ta­tui ga­li pa­da­ry­ti ak­to­rius. Kai jau bai­gei vai­din­ti, esi re­ži­sie­riaus ir mon­ta­žo re­ži­sie­riaus ran­ko­se. No­rė­čiau bū­ti ša­lia, kai fil­mas mon­tuo­ja­mas. Ma­nau, kad ir dau­gu­ma ak­to­rių. Ir bū­tent to­dėl jie mū­sų neį­si­lei­džia (šyp­te­li).

– Ko­kie įspū­džiai iš fil­ma­vi­mo – kas links­mo, liūd­no ar įsi­min­ti­no?

– Na, tai, kad aš ne­kal­bu lie­tu­viš­kai, iš pra­džių bu­vo šio­kia to­kia pro­ble­ma (šyp­te­li). Bet la­bai grei­tai kal­bos jaus­mas su­grį­žo – ne­ga­liu sa­ky­ti, kad fi­lo­so­fuo­ju lais­vai, ta­čiau es­mę pa­gau­nu.

Ži­no­ma, kiau­lių fer­ma bu­vo tik­ras at­ra­di­mas. Kva­pas – tie­siog ne­pa­kar­to­ja­mas: jis įsi­ger­da­vo į rū­bus ir net odą. To­dėl į fil­ma­vi­mo aikš­te­lę nie­ka­da nei­da­vau su sa­vo dra­bu­žiais, bet smar­vės at­si­kra­ty­ti ga­lė­da­vau tik daug lai­ko pra­lei­dęs du­še.

Kai tik at­vy­kau ir pra­dė­jo­me fil­muo­ti, jau­čiau­si kaip zoo­lo­gi­jos so­do eks­po­na­tas. Pa­si­ro­dy­da­vau aikš­te­lė­je, ir da­lis ko­man­dos spok­so­da­vo į ma­ne, tar­si mė­gin­tų su­pras­ti, kas aš toks ir ką čia vei­kiu. Tas atei­vis – ame­ri­kie­tis ak­to­rius. Atei­da­vau šeš­tą ry­to, ta­da Ra­sa, ant­ro­ji re­ži­sie­rės asis­ten­tė, dėb­te­lė­da­vo į ma­ne ir pa­klaus­da­vo, kas ne­ge­rai? O aš at­sa­ky­da­vau, kad da­bar še­šios ry­to, šal­ta ir mes dir­ba­me kiau­li­dė­je, tai­gi vis­kas tie­siog fai­nai. Jei ne­bū­čiau šyp­so­ję­sis, Ra­sa tik­rai bū­tų pa­gal­vo­ju­si, kad ma­no pa­sau­lis by­ra į ga­ba­lus.

– Ar jū­sų pa­sau­lio šiek tiek ne­sud­re­bi­no ne­ti­kė­tai at­si­ra­dę gi­mi­nai­čiai?

– Vis­kas įvy­ko anks­ti ry­te, apie pu­sę sep­ty­nių – jie ma­ne su­si­ra­do pa­skam­bi­nę Eg­lei Mi­ku­lio­ny­tei. Taip su­ži­no­jau, kad tu­riu pus­se­se­rę Ire­ną.

Vie­ną sa­vait­ga­lį iš­va­žia­vau jos ap­lan­ky­ti. Pa­žin­tis ne­bu­vo leng­va, nes ma­no lie­tu­vių kal­ba ga­na ri­bo­ta, o Ire­na, ma­no pus­se­se­rė, ir jos vy­ras Pra­nas ne­kal­bė­jo ang­liš­kai. Ire­na iš­si­trau­kė nuo­trau­kas. Sa­vo mo­ti­nos, ma­no tė­vo se­sers, Ro­za­li­jos. Ire­na bu­vo ma­no pir­mo­ji pus­se­se­rė. Jie ki­lo iš la­bai di­de­lės šei­mos. Ma­no tė­vas tu­rė­jo 8 bro­lius ir se­se­ris. Pa­žiū­rė­jęs į vi­sas nuo­trau­kas, bu­vau pri­blokš­tas. Tai di­džiu­lė is­to­ri­ja, ku­rios pa­sta­ruo­sius 61 me­tus ži­no­jau tik ma­žą da­lį.

– Mi­nė­jo­te, kad la­biau­siai įsi­mi­nė mais­tu iš­reiš­kia­ma mei­lė?

– Su­si­ti­kę su gi­mi­nė­mis dau­giau­sia lai­ko mes val­gė­me. Kai įžen­giau į res­to­ra­ną, pa­ma­čiau dar 12 lau­kian­čių su­si­pa­ži­ni­mo su ma­ni­mi žmo­nių. Mū­sų jau lau­kė il­gas sta­las pa­ruoš­tas puo­tai, jį puo­šė vi­so­kiau­si šal­ti už­kan­džiai, sa­lo­tos ir ki­ti ska­nės­tai. Vi­su tuo mais­tu ant sta­lo ga­li­ma bū­tų pa­mai­tin­ti 40 žmo­nių, o dar net ne­bu­vo pa­tiek­ti karš­ti pa­tie­ka­lai. Pri­sis­ta­ty­mai bu­vo grei­ti ir įsiu­tę. Vie­nas po ki­to. Vie­nas po ki­to, in­ten­sy­viai, žo­din­gai ir emo­cio­na­liai. Bu­vau ap­stul­bęs. Dar 3 pir­mo­sios kar­tos gi­mi­nai­čiai: dvi Ire­nos se­se­rys Zi­ta ir Ro­ma ir, pa­ga­liau, Al­gir­das, ma­no tė­vo bro­lio Vin­cen­to sū­nus. Ir vis­kas – 4 pir­mo­sios ei­lės gi­mi­nai­čiai, apie ku­riuos nie­ko ne­ži­no­jau. Jie man įtei­kė tra­di­ci­nę Lie­tu­vos tau­ti­nę juos­tą.

Ir štai pa­tiek­ti karš­tie­ji pa­tie­ka­lai. No­rė­čiau tiks­liai nu­pa­sa­ko­ti, kas ten bu­vo, bet vis­kas, ką pri­si­me­nu – tai, kai tik su­val­gy­da­vau kąs­nį, kaž­kas vis kro­vė mais­tą man į lėkš­tę. Mes ke­lias va­lan­das val­gė­me, kal­bė­jo­mės ir kė­lė­me tos­tus. Žmo­nės man pa­sa­ko­jo apie sa­vo gy­ve­ni­mus, kaip pa­si­kei­tė Ma­žei­kiai ir, kad aš esu pa­pras­tas žmo­gus („pa­pras­tas žmo­gus, Vy­tai“). Ma­nau, kad jie ne­bu­vo tik­ri, ar ne­bū­siu ki­toks nei jie. Gal­būt gal­vo­jo, kad esu kaž­koks pa­si­kė­lęs Ho­li­vu­do ak­to­rius.

Gra­žūs, be ga­lo sve­tin­gi, vis­ką ati­duo­dan­tys žmo­nės. Dos­nūs lai­ko ir emo­ci­jų. Su­si­ti­ki­mas su gi­mi­ne lei­do man pa­jus­ti ry­šį su is­to­ri­ja. Mes la­bai skir­tin­gi, ta­čiau tai ne­truk­dė pa­žin­ti vie­niems ki­tus. Mū­sų to­li­mi pa­sau­liai dar­niai su­si­jun­gė po Ire­nos ir Pra­no sto­gu.

– Ko­dėl ei­tu­mė­te į „Ste­buk­lą“ kaip žiū­ro­vas?

– Dėl uni­ka­lios is­to­ri­jos. Dėl pui­kių ak­to­rių: Eg­lės Mi­ku­lio­ny­tės, And­riaus Bia­lob­žes­kio, Da­nie­lio Olb­rychs­kio. Is­to­ri­ja įdo­mi, nes ji ne tik apie mo­te­rį ir jos kan­čias per­mai­nų lai­kais, tai ir is­to­ri­nis žvilgs­nis. Ei­čiau ir dėl re­ži­sie­rės Eg­lės Ver­te­ly­tės. Jos pui­kus dar­bas yra ver­tas bū­ti pa­ma­ty­tas ir įver­tin­tas. Ti­kiuo­si, kad ir Lie­tu­va, ir vi­sas pa­sau­lis pa­ma­tys dau­giau Eg­lės Ver­te­ly­tės dar­bų. „Ste­buk­las“ juo­kin­gas, rim­tas, ab­sur­diš­kas, des­pe­ra­tiš­kas, vil­tin­gas, kar­tu pro­vo­kuo­jan­tis ir la­bai žmo­giš­kas. Ir jo la­bai stip­ri ko­man­da – iš Lie­tu­vos, Len­ki­jos ir Bul­ga­ri­jos. Bend­ros pa­stan­gos da­vė pui­kų re­zul­ta­tą.

Ne­kant­rau­ju kur­ti tę­si­nį. Re­ži­sie­rė dar ne­ži­no, bet aš jau ma­tau, kaip Ire­na pa­si­ro­do San­ta Mo­ni­ko­je su la­ga­mi­nu ran­ko­se ir pa­si­bel­džia į Ber­nar­do du­ris... (vil­tin­gai su­si­mąs­to)

Mato ASTRAUSKO nuotr.