Karo medikės gyvenimo jūra

Ka­ro me­di­kės gy­ve­ni­mo jū­ra

Ki­ta Jū­ra – Rad­vi­liš­kio ra­jo­no Kar­če­mų kai­mo gy­ven­to­jos Ri­tos Jap­ke­vi­čie­nės kū­ry­bi­nis pseu­do­ni­mas. Ne vie­nos poe­zi­jos kny­gos au­to­rė jū­rai sa­ko jau­čian­ti iš­skir­ti­nį prie­lan­ku­mą. Gal dėl to, kad ir pa­čios Ri­tos gy­ve­ni­mas kaž­kuo pa­na­šus į jū­rą: kar­tais nuo­lan­kiai švel­nią, bet daž­niau – aud­rin­gą. Iš ra­mių, dai­nin­gų po­nios Ri­tos ei­lė­raš­čių net ir neį­tar­tum, kad ši mo­te­ris – il­ga­me­tė ka­ro me­di­kė.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Dvi jū­ros

Ei­lė­raš­čius Ri­ta ra­šė nuo ma­žu­mės. Ne tik to­dėl, kad tie­siog bu­vo įdo­mu, bet dar la­biau dėl to, kad tu­rė­jo gys­le­lę – kar­če­miš­kės ma­ma, praei­ty­je il­ga­me­tė dės­ty­to­ja iš Rau­dond­va­rio Ele­na Či­ga­nie­nė – poe­tė, ne vie­nos kny­gos au­to­rė.

Pa­sak R. Jap­ke­vi­čie­nės, pseu­do­ni­mą sa­vo poe­zi­jos kny­goms rin­ko­si at­sa­kin­gai. Ją, gi­mu­sią Ši­lu­tės ra­jo­ne, la­bai trau­kė jū­ra. Ta­čiau tie­siog Jū­ros var­das jau bu­vo užim­tas – toks R. Jap­ke­vi­čie­nės ma­mos kū­ry­bi­nis pseu­do­ni­mas. Žo­džiu, il­gai gal­vo­ju­si, svars­čiu­si, ver­ti­nu­si po­nia Ri­ta sa­vo ei­lė­raš­čiams su­tei­kė Ki­tos Jū­ros au­to­rys­tę.

Poe­zi­ja jai – dėl sie­los.

„Ra­šy­ti ei­lė­raš­čius rei­kia ta­da, kai su­bręs­ta žo­džiai, kai ne­rei­kia jų ieš­ko­ti – jie tie­siog su­kren­ta“, – sa­ko poe­tė.

Jos ei­lė­raš­čiai – tai tar­si laiš­kai mei­lei, il­ge­siui, sva­jo­nėms, o įkvė­pė­jai – ar­ti­mi žmo­nės, bran­gūs įvy­kiai.

R. Jap­ke­vi­čie­nė sa­ko, kad pa­sta­ruo­ju me­tu žo­džiai jai ne­re­tai „su­kren­ta“ ir nak­tį, to­dėl prie lo­vos vi­sa­da tu­ri po­pie­riaus la­pe­lį, kad, pa­si­švies­da­ma te­le­fo­nu, ga­lė­tų juos, kol neiš­si­bars­tė, už­ra­šy­ti.

2000 me­tais kar­če­miš­kė iš­lei­do poe­zi­jos kny­gu­tę „Tam­sos už­kal­bė­ji­mas“.

2010-ai­siais pa­si­ro­dė jos ir ma­mos E. Či­ga­nie­nės kū­ry­bi­nis dar­bas prozos–poezijos kny­ga „Dvi Jū­ros“. Vie­nos šei­mos dvie­jų at­sto­vių kū­ry­ba, per­pin­ta iš­gy­ven­tais jaus­mais, pri­si­mi­ni­mais, švie­siu mei­lės, šei­mos ir ki­tų žmo­giš­kų­jų ver­ty­bių tei­gi­mu.

O štai prieš me­tus pa­si­ro­dė ei­lė­raš­tu­kų kny­ga vai­kams „Vai­ke­liui iš ma­no šir­de­lės“. Vai­kams rei­kia paaiš­kin­ti, dėl ko mė­nu­lis kar­tais tam­pa del­čia, ko­dėl nu­tin­ka vi­so­kių ki­to­kių keis­tų da­ly­kų...

Iš „ker­zo“ ba­tų

R. Jap­ke­vi­čie­nės gy­ve­ni­mas – ne vien kū­ry­ba. Jai, kū­ry­bai, ka­da pa­no­rė­ju­si, ji ga­li at­si­duo­ti tik ke­le­rius pa­sta­ruo­sius me­tus. Už­per­nai ji iš­li­po iš ker­zi­nių ba­tų ir nu­si­vil­ko Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės pa­rei­gū­nės uni­for­mą.

Ri­ta – at­sar­gos ser­žan­tė spe­cia­lis­tė.

Prieš dau­giau nei dvi de­šim­tis me­tų ją, Rad­vi­liš­kio li­go­ni­nės Vai­kų li­gų sky­riaus se­se­lę, li­ki­mas nu­bloš­kė į Lin­kai­čiuo­se įsi­kū­ru­sį Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės ge­ne­ro­lo lei­te­nan­to Mo­tie­jaus Pe­čiu­lio­nio ar­se­na­lą – ge­ra drau­gė pa­pra­šė pa­dė­ti ten su­si­ras­ti dar­bą.

Drau­gė įsi­dar­bi­no sek­re­to­re. O at­si­tik­ti­nai į ar­se­na­lą įžen­gu­siai Ri­tai ne­tru­kus bu­vo pa­siū­ly­tas dar­bas pa­gal jos iš­si­la­vi­ni­mą – me­di­ci­nos punk­te.

Po tri­jų mė­ne­sių ci­vi­lė R. Jap­ke­vi­čie­nė da­vė ka­rės prie­sai­ką. Da­bar juo­kia­si: prie­sai­ką da­vė su skry­bė­lai­te, o po prie­sai­kos net dviem de­šimt­me­čiams sto­jo į „ker­zo“ ba­tus, tad apie skry­bė­lai­tę ne­be­bu­vo, ka­da net gal­vo­ti.

Ka­riuo­me­nė jai, pra­de­dan­čiai poe­tei, bu­vo tar­si li­ki­mo mes­ta do­va­na, iš­mo­kiu­si at­skir­ti są­ži­nin­gus žmo­nes ir si­mu­lian­tus, džiaug­tis pa­sie­ki­mais ir įveik­ti sun­ku­mus, tuo pa­čiu su­vo­kiant, ko­kių jų esa­ma. Bei pa­žiū­rė­ti tra­ge­di­jai į vei­dą.

Taip, gy­dy­to­jo pa­dė­jė­jos Ri­tos at­min­ty­je iš­li­ku­sios ke­lios jau­nų ka­rei­vu­kų mir­tys – be tiks­lo pa­kel­tas gink­las.

„Kai žū­va tau į vai­kus tin­kan­tys jau­nuo­liai, sun­ku su­si­vok­ti, bai­si ne­lai­mė“, – šian­dien sa­ko po­nia Ri­ta, prieš ke­le­rius me­tus iš­gy­ve­nu­si ir as­me­ni­nę tra­ge­di­ją bei ge­din­ti Da­ni­jo­je mi­ru­sio sa­vo sū­naus. Ne­tek­ties skaus­mas, ku­rio žaiz­da, sa­ko, neuž­gy­ja net mie­gant...

Pir­mos pa­mo­kos

Mo­te­ris su šyp­se­na pri­si­me­na šauk­ti­nių iš­mo­nes.

Pra­de­dan­ti gy­dy­to­jo pa­dė­jė­ja kar­tą su­lau­kė ke­lių ka­rei­vu­kų skun­dų, esą dėl kaž­ko­kių prie­žas­čių ne­ti­kė­tai ap­si­rgę pil­vo li­ga. „Sir­go“ taip smar­kiai, kad R. Jap­ke­vi­čie­nė net suor­ga­ni­za­vo jiems „grei­tą­ją pa­gal­bą“ į Rad­vi­liš­kio li­go­ni­nę. Čia ne­tru­ko paaiš­kė­ti, kad „li­ga“ – klas­tos pla­nas, ku­ris tu­rė­jo pa­dė­ti iš­veng­ti tam tik­rų ka­rio pa­rei­gų.

Po to­kios skau­džios ap­ga­vys­tės, jau­na ka­ro me­di­kė ėmė įta­riau žiū­rė­ti į šauk­ti­nių nu­si­skun­di­mus.

O la­biau­siai šir­dis džiaug­da­vo­si gir­dint, kaip jau­ni vy­rai už­si­kal­bė­da­vo apie sa­vo šei­mas, apie vai­kus.

„Ne kiek ku­ris bu­te­lių iš­gė­rė gir­da­vo­si vie­nas ki­tam, o ko­kio am­žiaus jų vai­kai, kuo jie gy­ve­na, ką mėgs­ta“, – ka­riuo­me­nės pri­si­mi­ni­mai šil­do R. Jap­ke­vi­čie­nės at­min­tį.

Ji pa­ty­rė: ka­rio duo­na – sun­ki, su­dė­tin­ga. Ypač sun­ku mo­te­rims – to­kios da­lios ne­lin­kė­tų sa­vo duk­rai. Ant­ra ver­tus, mo­te­rys ka­riuo­me­nė­je, įsi­ti­ki­nu­si, la­bai rei­ka­lin­gos, nes pa­de­da vy­rams su­ras­ti tar­pu­sa­vio kon­tak­tą, mo­ko tvar­kos, pa­gar­bos.

Pa­sak R. Jap­ke­vi­čie­nės, at­mos­fe­ra Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je per ke­lis jos dar­bo de­šimt­me­čius smar­kiai ki­to – at­si­ra­do mo­ty­va­ci­ja.

„Pir­mi ka­riai tar­nau­ti bu­vo šau­kia­mi pri­va­lo­mai ir ne­pai­sant jų praei­ties: teis­tas ar ne­teis­tas, vis tiek tar­naus. Abe­jo­ti­na praei­tis bu­vo nei­gia­mai iš­krai­piu­si ka­riuo­me­nės vei­dą, var­dą“, – įsi­ti­ki­nu­si at­sar­gos ka­ro me­di­kė.

Ki­je­vo kot­le­tai – tik pra­džia

Po dvie­jų de­šimt­me­čių ka­ri­nės tar­ny­bos R. Jap­ke­vi­čie­nė lai­ko sau ga­li skir­ti tiek, kiek no­ri. Sū­nūs užau­go, sa­vo ke­lius pa­si­rin­ko, tik duk­ra šiuo me­tu gy­ve­na pas ma­mą Kar­če­mo­se.

Prieš ke­le­rius me­tus R. Jap­ke­vi­čie­nė iš­rink­ta Kar­če­mų kai­mo bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­ke. Mo­te­ris šyp­so­si, kad jai la­biau rū­pi kai­mo žmo­nių dva­sios rei­ka­lai, ne­gu įvai­rus ūkis.

Ri­tos poe­zi­ja taip pat pil­do­si: nau­jų ei­lė­raš­čių jos na­muo­se gy­ve­na jau net koks šim­tas. Gal ka­da nors jie su­guls į dar vie­ną Ki­tos Jū­ros kny­gą?

Bet kol kas mo­te­ris už­siė­mu­si ki­ta veik­la. Juod­vi kar­tu su sa­vo duk­ra, tu­rin­čia mais­to pra­mo­nės ir vers­lo va­dy­bi­nin­kės iš­si­la­vi­ni­mą, sto­jo mo­ky­tis vi­rė­jos ama­to Rad­vi­liš­kio tech­no­lo­gi­jų ir vers­lo mo­ky­mo cent­re.

Kai ap­si­spren­dė mo­ky­tis, ma­nė: jei­gu iš­moks pa­ga­min­ti ska­nų Ki­je­vo kot­le­tą, bus pro­fe­si­nės kar­je­ros aukš­tu­mo­se. Da­bar, po ke­lių mė­ne­sių moks­lų, Ri­ta tei­gia jau mo­kan­ti ir ga­lin­ti kur kas dau­giau.

Ri­ta svars­to, gal ka­da įgy­tas ku­li­na­ri­nes ži­nias pri­tai­kys Da­ni­jo­je gy­ve­nan­čio sū­naus šei­mos pla­nuo­ja­ma­me vers­le.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Rad­vi­liš­kio ra­jo­no Kar­če­mų kai­mo gy­ven­to­ja Ri­ta Jap­ke­vi­čie­nė – Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės at­sar­gos ser­žan­tė. Tra­pi mo­te­ris, poe­zi­ja ir ka­riš­ki ba­tai – to­kia jos pa­tir­tis.

Ki­ta Jū­ra Ri­ta Jap­ke­vi­čie­nė sa­ko, kad ra­šy­ti ei­lė­raš­čius rei­kia ne ta­da, kai „rei­kia“, o ta­da, kai su­bręs­ta žo­džiai.