Ne iš­va­ry­ti, o pa­dė­ti

Kur­šė­nai +

Kur­šė­nai – vie­nin­te­lis Šiau­lių ra­jo­no mies­tas ir ant­ras pa­gal dy­dį Šiau­lių ap­skri­ties mies­tas. „Šiau­lių kraš­tas“ tę­sia dis­ku­si­jų rub­ri­ką „Kur­šė­nai plius“, ku­rio­je kal­bi­na­me kur­šė­niš­kius, nea­be­jin­gus mies­to da­bar­čiai ir atei­čiai žmo­nes. Kaip jau­čia­si kur­šė­niš­kiai, ko­kia­me mies­te jie gy­ve­na ir ko­kį jį no­rė­tų ma­ty­ti?

Ne iš­va­ry­ti, o pa­dė­ti

Vai­va JAST­ROMS­KY­TĖ, Kur­šė­nų gro­žio na­mų „Sa­ja“ įkū­rė­ja

– Ap­gai­les­tau­ja­ma, kad Kur­šė­nuo­se trūks­ta jau­nų žmo­nių. Ar jau­niems žmo­nėms, jų vers­lui leng­va kur­tis Kur­šė­nuo­se, ar iš tie­sų jau­ni­mas čia lau­kia­mas? Ar tai tik tuš­čia dek­la­ra­ci­ja, kad mies­tui rei­kia jau­ni­mo?

– Iš sa­vo pa­tir­ties ži­nau – ne­la­bai jau­ni­mas čia lau­kia­mas. Toks įspū­dis, kad, ypač val­diš­kuo­se ka­bi­ne­tuo­se, vei­kia­ma net at­virkš­čiai – kad jau­ni­mas kuo grei­čiau iš Kur­šė­nų iš­nyk­tų! Ne­ma­nau, kad iš tie­sų kam nors rei­kia, kad čia jau­ni žmo­nės lik­tų gy­ven­ti, kur­tų sa­vo na­mus ir vers­lą, gim­dy­tų ir au­gin­tų vai­kus. Aš tai ma­tau ir iš sa­vo gy­ve­ni­mo, ir iš ki­tų jau­nų žmo­nių pa­tir­ties. Op­ti­miz­mo jau­ni­mui čia ma­žai.

Nors la­bai gra­žus mies­tas! Ir Lie­tu­va mū­sų la­bai gra­ži! Tie­siog su­kur­ta to­kia sis­te­ma, kad jau­ni žmo­nės stu­mia­mi lauk.

– Įkū­rė­te su vy­ru sa­vo vers­lą Kur­šė­nuo­se. Nuo ko pra­dė­jo­te?

– Nuo nu­lio. Į ban­ką ga­li nei­ti, nes jis jau­nam žmo­gui nie­ko ne­duos. Ban­kams esi įdo­mus tik ta­da, jei­gu kaž­ką tu­ri. O ką ga­li tu­rė­ti jau­nas žmo­gus? No­rė­da­mas pra­dė­ti čia vers­lą, pi­ni­gų tu­ri už­si­dirb­ti už­sie­ny­je.

Pri­va­lai bū­ti la­bai darbš­tus. Per try­li­ka me­tų su vy­ru ne­tu­rė­jo­me ato­sto­gų. Aš ir vy­ras dir­bo­me po pen­kio­li­ka va­lan­dų per pa­rą sep­ty­nias die­nas per sa­vai­tę. Štai nuo ko pra­si­dė­jo mū­sų no­ras kur­tis Kur­šė­nuo­se. Ir dar rei­kia di­džiu­lio no­ro lik­ti gy­ven­ti ir dirb­ti bū­tent Kur­šė­nuo­se.

Kiek jau­nų žmo­nių ga­li ryž­tis taip gy­ven­ti? Vie­ne­tai! Tu­ri bū­ti la­bai stip­rus, ne­bi­jo­ti ri­zi­kuo­ti, pa­si­ti­kė­ti sa­vo ant­rą­ja pu­se, nes vie­nas to­kia­me mies­te bū­si neį­ga­lus kaž­ką su­kur­ti.

– Už­si­mi­nė­te apie val­diš­kus ka­bi­ne­tus. Ką juo­se te­ko pa­tir­ti, kol įkū­rė­te sa­vo vers­lą Kur­šė­nuo­se?

– Bel­dė­mės į dau­gy­bę du­rų. At­sa­ky­mai – po mė­ne­sio, po sa­vai­tės, ne­ži­no­me, ne­ga­li­me. Lie­ki vie­nas su pro­ble­ma ir tu­ri ras­ti išei­tį pa­ts. Po­žiū­ris toks: tu­ri pro­ble­mą? Tai ta­vo rei­ka­las! Vi­suo­me­nė sam­do tuos val­di­nin­kus, kad jie teik­tų pa­slau­gas gy­ven­to­jams, o jie ne pa­de­da gy­ven­to­jams, o – truk­do! Siun­ti­nė­ja iš ka­bi­ne­to į ka­bi­ne­tą ra­tu.

Prob­le­mą iš­spręs­ti pa­dė­jo ne val­di­nin­kai, o ra­jo­no me­ras, bet pas jį nuei­ti taip pat rei­kė­jo tu­rė­ti daug drą­sos! Taip pri­ves­ti žmo­gų iki ga­lu­ti­nės ri­bos...

Kiek jau­nų žmo­nių, ku­rie tik­rai no­rė­tų ir ga­lė­tų dirb­ti Kur­šė­nuo­se, Lie­tu­vo­je, net už ma­žes­nę su­mą, bet dau­ge­lis tie­siog ne­no­ri pra­mu­ši­nė­ti gal­va val­di­nin­kų sie­nos. Jei­gu, pa­vyz­džiui, at­si­ran­da lais­vos nors šiek tiek pa­do­riau ap­mo­ka­mos val­diš­kos pa­rei­gos, įdar­bins sa­vą, bet ne tą, ku­ris yra ge­res­nis spe­cia­lis­tas – to­kios Lie­tu­vo­je tai­syk­lės. Jau­ni žmo­nės to­kios tvar­kos tie­siog ne­pa­ke­lia!

– Ko­dėl jū­sų šei­ma rin­ko­tės vers­lui bū­tent Kur­šė­nus?

– Tu­rė­jau sa­vo klien­tų, ma­no įdir­bis jau dvy­li­ka me­tų, nors man tik tris­de­šimt. La­bai no­rė­jo­me kur­tis čia.

– Mies­to cent­re ne­ma­žai par­duo­tu­vių, bet ne­re­to­je pre­kiau­ja­ma tru­pu­čiu ka­vos, tru­pu­čiu šo­ko­la­do ir dar šiek tiek ki­niš­kų šle­pe­čių gre­ti­mo­je len­ty­no­je, o pir­kė­jų – nė­ra. Ko rei­kia gro­žio vers­lui, juk kir­pyk­lų kir­pyk­lė­lių bu­tuo­se ir na­mų ve­ran­do­se ne­ma­žai?

– Bū­ti­na kaž­kuo iš­si­skir­ti iš ki­tų. Pri­va­lai bū­ti ko­mu­ni­ka­bi­lus, pa­slau­gas teik­ti už la­bai priei­na­mą kai­ną. Ir pa­slau­gos tu­ri bū­ti iš­skir­ti­nės.

Neat­si­tik­ti­nai tur­būt Kur­šė­nuo­se nė­ra spe­cia­li­zuo­tos mo­lio dir­bi­nių par­duo­tu­vės, ar ko­kios ki­tos spe­cia­li­zuo­tos par­duo­tu­vės.

Ši pro­ble­ma gi­lė­ja jau la­bai daug me­tų, bet nie­kas nie­ko ne­da­ro. Idė­jų lyg ir yra, bet jos lie­ka tik idė­jo­mis.

Pra­dė­da­mas vers­lą ne­ga­li gal­vo­ti apie sa­ve – pri­va­lai gal­vo­ti apie ko­lek­ty­vą, dar­buo­to­jus. Kai pa­gal­vo­si apie dar­buo­to­jus, ta­da ga­li gal­vo­ti ir apie sa­ve, sa­vo ge­ro­vę. Jei­gu no­rė­si tik pa­siim­ti pi­ni­gus – ne­la­bai ką su­kur­si.

Jau­nų žmo­nių mąs­ty­mas maž­daug toks: su­kur­siu vers­lą, vis­ką grei­tai ir pra­ban­giai pa­da­ry­siu, dirb­siu ma­žai, o pi­ni­gai pa­reis grei­tai. Nie­ko iš to ne­bus. Tu­ri au­ko­tis, kad tu­rė­tu­mei ge­res­nę atei­tį, o ne trum­pa­lai­kę da­bar­tį.

– Ko­kių pa­slau­gų jū­sų jau­nai šei­mai trūks­ta Kur­šė­nuo­se?

– Tiek ma­tau vers­lo ni­šų, bet jė­gų neuž­teks vis­ko įgy­ven­din­ti! Pir­miau­sia, Kur­šė­nuo­se jau­nai šei­mai nė­ra kur leis­ti lais­va­lai­kį.

Yra ke­lios mai­ti­ni­mo įstai­gos, bet jo­se nė­ra jo­kios iš­skir­ti­nės vir­tu­vės. Ro­dos, nie­ko ne­trūks­ta – ir vie­ta ge­ra, praei­na­ma, pra­va­žiuo­ja­ma, bet net ne­si­no­ri stab­te­lė­ti dėl jo­kio pa­tie­ka­lo. Nie­kas neuž­ka­bi­na, jo­kios trau­kos ne­su­kur­ta!

Jei­gu kas sa­ko, kad ka­vos nė­ra kur Kur­šė­nuo­se iš­ger­ti – ne­tie­sa. Yra! De­ga­li­nės! Ko­miš­kai at­ro­do vie­nin­te­lia­me ra­jo­no mies­te, bet to­kia rea­ly­bė!

Jei­gu at­si­ran­da nau­ja vie­ta, po mė­ne­sio dar­bo ne­ga­li nu­leis­ti kar­te­lės ir vie­to­je ka­vos vir­ti van­de­niu­ko. Pri­va­lai ei­ti ne že­myn, o kaip tik kel­ti kar­te­lę. Jei­gu sa­vo dar­bą dirb­si ge­rai – jo­kios kon­ku­ren­ci­jos ne­bus, nes tu­rė­si žmo­nes, ku­rie ži­nos – pas ta­ve yra la­bai ge­rai. At­virkš­čiai da­ry­ti ne­ga­li­ma.

Dar vie­na pro­ble­ma – nė­ra vai­kams kur dė­tis. Bai­siau ne­gu bai­su, kai tu­ri­me tik vie­ną žai­di­mų aikš­te­lę ne­to­li baž­ny­čios ir ta pa­ti pri­klau­so vie­nam dau­gia­bu­čiui. Pa­vyz­džiui, Ku­žių mies­te­ly­je – di­džiu­lė vai­kų žai­di­mų aikš­te­lė, o Kur­šė­nų mies­te – nė­ra!

Tik­rai jau­čiu, kad ku­ria­mi pro­jek­tai be gy­ven­to­jų nuo­mo­nės. La­bai no­rė­jau da­ly­vau­ti aikš­tės pro­jek­to svars­ty­me, bet jis bu­vo su­reng­tas dar­bo lai­ku – be­rods, 12 va­lan­dą die­nos, kai jau­ni žmo­nės dir­ba.

Ir iš es­mės su aikš­te at­si­ti­ko taip, kad se­nas trin­ke­les pa­kei­tė nau­jos trin­ke­lės. Me­džiai po re­konst­ruk­ci­jos sto­vi lyg varg­šiu­kai nu­sku­rę...

La­bai ne­ra­mu, kaip bus pa­sielg­ta su ki­tais pro­jek­tais. Ne­gi ir vėl ne­bus at­si­klaus­ta gy­ven­to­jų nuo­mo­nės?

– Ko­kius kul­tū­ri­nius ren­gi­nius lan­ko­te? Jų pa­kan­ka jau­nų žmo­nių sko­niui?

– Dėl ge­ro at­li­kė­jo kon­cer­to ga­li­ma nu­va­žiuo­ti į di­des­nį mies­tą, kur yra di­de­lės are­nos, ta­čiau la­bai įdė­miai ste­biu mies­te vyks­tan­čias šven­tes. Kal­ba­me apie jau­ną žmo­gų, kaip jį iš­lai­ky­ti Kur­šė­nų mies­te, o per šven­tes iš­ti­sai gro­ja vien liau­dies ka­pe­los. Rei­kia ir to­kios mu­zi­kos, bet tik­rai ne iš­ti­sai ir ne per vi­sas šven­tes! Juk nuo­lat ka­pe­lų klau­sy­tis ga­li tik la­bai gar­baus am­žiaus žmo­nės.

Mies­to šven­tės yra ren­gia­mos ne pri­trauk­ti jau­ni­mą, o jį at­bai­dy­ti. No­ri­me, kad mies­te lik­tų gy­ven­ti jau­ni­mas, bet ką da­ro­me dėl to konk­re­čiai? Dū­sau­ja­me – oi, kaip mies­tas sens­ta... Duo­kim jau­ni­mui už­siė­mi­mų, duo­kim pra­mo­gų, dar iš Šiau­lių at­va­žiuos čia pa­si­links­min­ti! Prie Ven­tos upės pen­kis ži­bin­tus šil­tuo­ju me­tų lai­ku už­de­ki­te – kai­nuos ke­lis tūks­tan­čius eu­rų vi­sai va­sa­rai, bet pa­ma­ty­si­te, kad ten bus pil­na žmo­nių! Iš­si­mau­dys upė­je, pail­sės gra­žio­je gam­to­je ir ta­da už­si­no­rės ko nors nu­si­pirk­ti už­val­gy­ti, o tai reiš­kia, pa­liks pi­ni­gų mies­te!

– Ar­tė­ja Ka­lė­dų lai­kas. Ko­kios šven­tės no­rė­tu­mė­te mies­te?

– Vi­siš­kai aki­vaiz­du, kad mies­te rei­kia įžieb­ti kuo dau­giau lem­pu­čių! Tam­siuo­ju me­tų lai­ku rei­kia už­deg­ti kuo dau­giau švie­sos. La­bai ti­kiuo­si, kad ap­švie­si­me mies­tą, cent­ri­nę aikš­tę, me­džius. Ar­gi pra­va­žiuo­jan­tys Kur­šė­nus į Klai­pė­dą, Tel­šius ar Pa­lan­gą ne­stab­te­lė­tų, pa­ma­tę ap­švies­tus šven­ti­nė­mis lem­pu­tė­mis me­džius pa­gal Ven­tą?! Ir dar kaip su­sto­tų! Ir spe­cia­liai at­va­žiuo­tų pa­si­vaikš­čio­ti! Bet tam rei­kia nors tru­pu­tį pa­si­steng­ti, šiek tiek in­ves­tuo­ti, pa­ro­dy­ti, kad rū­pi mies­to žmo­nės, kad no­ri­si nors per šven­tes ma­ty­ti žmo­nes mies­to gat­vė­mis vaikš­tan­čius.

La­bai no­rė­čiau, kad Kur­šė­nų aikš­tė­je bū­tų įreng­tas Ka­lė­dų mies­te­lis.

Kal­bė­jo­si Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

As­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Vai­va Jast­roms­ky­tė, Kur­šė­nų gro­žio na­mų „Sa­ja“ įkū­rė­ja, įsi­ti­ki­nu­si, kad tik dū­sau­ja­ma – trūks­ta jau­ni­mo mies­te, bet nie­ko ne­da­ro­ma, kad jis čia lik­tų.