\"Jei ne už­sie­nis, uba­gais išei­tu­me\"

"Jei ne už­sie­nis, uba­gais išei­tu­me"

Bent pus­va­lan­dį pa­bu­vęs kai­mo par­duo­tu­vė­je, pa­kal­bė­jęs su pir­kė­jais ir par­da­vė­jo­mis, ga­li pa­jaus­ti, kuo gy­ve­na šios vie­to­vės žmo­nės, kas juos ne­ra­mi­na ir ką jiems skau­da, ko­kios jų sva­jo­nės ir ko­kia rea­ly­bė.

Šį­kart „Kel­mės kraš­tas“ už­su­ko į vie­ną iš dvie­jų Pag­ry­žu­vio par­duo­tu­vių. Vie­ni pa­gry­žu­viš­kiai džiau­gė­si, kad par­duo­tu­vė­je yra vis­ko ko tik rei­kia, ne­tgi žve­jy­bos reik­me­nų, ki­ti pik­ti­no­si svies­to kai­no­mis, tre­ti tvir­ti­no svies­to pa­tys su­si­mu­šan­tys. O į už­sie­nį už­dar­biau­ti jau pen­kio­li­ka me­tų va­ži­nė­jan­ti mo­te­ris mes­te­lė­jo: „Jei ne už­sie­nis, uba­gais išei­tu­me“.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

kelme@skrastas.lt

Jau­nų šei­mų dar yra

Pats vi­dur­die­nis Pag­ry­žu­vio gy­ven­vie­tė­je. Ša­lia bend­ruo­me­nės na­mų, pa­čia­me cent­re, esan­čios par­duo­tu­vės par­da­vė­jos vos spė­ja su­ktis. Pir­kė­jų ei­lė – ne­di­de­lė. Ta­čiau žmo­nės ei­na vie­nas po ki­to. Dviem vai­kais ve­di­nas tė­tis vaikš­to tarp len­ty­nų, ren­ka­si pre­kes.

Atei­na dar vie­nas jau­nas vy­ras, taip pat ve­di­nas ma­žy­liu. Šis pra­šo sal­du­my­nų. Tė­tis kant­riai pil­do vai­ko pra­šy­mus.

Į par­duo­tu­vę žen­gia ir jau­na ma­ma su vai­kais.

Jau­ni vei­dai džiu­gi­na akį. Kai­me dar gy­ve­na jau­nų šei­mų, jos gim­do ir au­gi­na vai­kus Lie­tu­vai. Nee­mig­ruo­ja. Par­da­vė­jos pa­sa­ko­ja, jog ke­lios šei­mos ne­se­niai at­si­kė­lė į Pag­ry­žu­vį. Čia yra bu­tų. Gy­ven­vie­tė – ne už­kam­pis, prie ge­ro ke­lio. Jau­ni žmo­nės tai ver­ti­na.

Jau­nos ir pa­čios par­da­vė­jos. Vik­to­ri­ja Val­čiu­kai­tė – pa­gry­žu­viš­kė. Bai­gė pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­rą, kur į­gi­jo vieš­bu­čių dar­buo­to­jos bei kai­mo tu­riz­mo ad­mi­nist­ra­to­rės spe­cia­ly­bę. Iš pra­džių ga­vo dar­bo kai­mo tu­riz­mo so­dy­bo­je. Pas­kui sa­vi­nin­kas pa­siū­lė pa­dir­bė­ti jo par­duo­tu­vė­je Pag­ry­žu­vy­je.

Vik­to­ri­jai dėl to tik ge­riau. Dar­bas vie­to­je, Pag­ry­žu­vy­je. Dirba iki 17 va­lan­dos. Va­ka­rą ga­li skir­ti šei­mai. Vik­to­ri­jos vy­ras Ro­ber­tas – miš­ki­nin­kas. Ta­čiau dar­bo Lie­tu­vo­je, o juo­lab Pag­ry­žu­vy­je ne­ra­do. Ku­rį lai­ką va­ži­nė­jo į Ai­ri­ją ir Da­ni­ją. Ten dir­bo miš­kuo­se, sker­dyk­lo­se. At­lik­da­vo ne­pat­rauk­lius dar­bus, ku­rių ne­no­ri dirb­ti pa­tys da­nai ar ai­riai.

Pa­ga­liau ap­si­spren­dė grįž­ti į gim­ti­nę. Čia su­kū­rė ne­di­de­lį sa­vo vers­lą – re­mon­tuo­ja au­to­mo­bi­lius.

Jau­na šei­ma gy­ve­na Vik­to­ri­jos mo­čiu­tės bu­te. Mo­čiu­tė emig­ra­vu­si į Vo­kie­ti­ją. Tau­po pi­ni­gus sa­vam būs­tui. „Bet nor­ma­les­ni bu­tai Ty­tu­vė­nų apy­lin­kė­se – la­bai bran­gūs, – pa­sa­ko­ja Vik­to­ri­ja. – Pag­ry­žu­vy­je už bu­tą per du aukš­tus pra­šo 20 tūks­tan­čių, o Ty­tu­vė­nuo­se – vi­sų 30 tūks­tan­čių eu­rų. Už pa­do­res­nį na­mą rei­kė­tų pa­klo­ti vi­sus 80 tūks­tan­čių. Tau­po­me pra­di­niam įna­šui. Be ban­ko pa­sko­los neap­siei­si­me.“

Kar­tais Vik­to­ri­ja ir Ro­ber­tas pa­mąs­to, jog už­sie­ny­je pi­ni­gai būs­tui atei­tų grei­čiau. Gal ne­rei­kė­tų im­ti nė pa­sko­los. Bet ne­no­ri trau­muo­ti vai­ko.

Ki­ta par­da­vė­ja Ri­ta Vai­čiu­ly­tė į dar­bą va­ži­nė­ja iš Ty­tu­vė­nų. „Ty­tu­vė­nuo­se yra ke­lios par­duo­tu­vės, bet vi­sos dar­bo vie­tos ten užim­tos, – aiš­ki­na jau­na mo­te­ris. – Džiau­giuo­si bent čia ga­vu­si dar­bo. Darb­da­viai Svet­la­na ir Jev­ge­ni­jus Kur­ga­no­vai – pui­kūs, su­pra­tin­gi žmo­nės, lai­ku mo­ka at­ly­gi­ni­mą.“

Ri­ta – dvie­jų vai­kų ma­ma. Jos vy­ras – vers­li­nin­kas. Mo­te­ris džiau­gia­si, kad tu­ri na­mus. Jau ne­be­rei­kia su­kti gal­vos dėl būs­to.

Svies­to kai­na ver­čia iš ko­to

Pir­kė­jų srau­tas ne­si­bai­gia. Pir­mą­sias de­šimt die­nų po pa­šal­pų ir aty­gi­ni­mų žmo­nės dar tu­ri pi­ni­gų. Dau­giau­sia per­ka deš­ros, duo­nos, kruo­pų, ma­ka­ro­nų, pie­no pro­duk­tų. Ne pa­slap­tis ir al­ko­ho­lio. Be­je, pa­di­di­nus ak­ci­zą, jo per­ka šiek tiek ma­žiau. Bet pa­ti pi­giau­sia deg­ti­nė vis tiek pa­klau­si.

Į par­duo­tu­vę už­su­kęs pa­gry­žu­viš­kis Ed­mun­das Taut­kus džiau­gia­si, kad par­duo­tu­vė­je yra ne tik mais­to. Pa­vyz­džiui, jam la­bai ak­tua­lu žve­jy­bos įran­kiai. O čia yra ir kab­liu­kų, ir ki­to­kių da­ly­kų gau­dy­ti žu­vį. Ge­rai, kad yra ir ūki­nių pre­kių. Dėl sku­ti­mo­si pei­liu­ko, mui­lo ga­ba­liu­ko ar skal­bi­mo mil­te­lių ne­rei­kia va­žiuo­ti į Kel­mę.

Vy­ras – dar ne pen­si­nin­kas. 32 me­tus dir­bo ir mo­kė­jo mo­kes­čius. Da­bar dar­bo ne­tu­ri. Tiek ir tų dar­bo­vie­čių Pag­ry­žu­vy­je. Lentp­jū­vė, au­to­mo­bi­lių re­mon­to dirb­tu­vės. Aukš­tel­kės so­cia­li­nės glo­bos na­mų fi­lia­las, ku­rį jau nai­ki­na, o glo­bo­ti­nius iš­ke­lia į Kel­mę. Dar da­nų kiau­lių komp­lek­sas, po­ra par­duo­tu­vių. Ge­le­žin­ke­lio sto­tis. Bet vie­tos gy­ven­to­jai gir­dė­jo, kad ją pri­jun­gia prie Rad­vi­liš­kio ge­le­žin­ke­lių.

„Dir­bau pas ūki­nin­ką, – pa­sa­ko­ja po­nas Ed­mun­das. – Bet ne­mo­kė­jo al­gos. Pa­siū­lė nuei­ti į jo par­duo­tu­vę ir pa­siim­ti at­ly­gi­ni­mą mais­to pro­duk­tais. Ar ga­li to­kiam darb­da­viui dirb­ti?“

Mo­te­rys bur­no­ja dėl svies­to kai­nų. Nė dvie­jų šim­tų gra­mų ne­sve­rian­tis ga­ba­liu­kas kai­nuo­ja dau­giau kaip du eu­rai. Li­tais pa­ver­tus, sep­ty­ni li­tai. Už tiek be­veik ki­log­ra­mą svies­to nu­pirk­da­vo­me.

Vie­na pir­kė­ja džiau­gia­si, jog pa­ti lai­ko kar­vių ir su­si­mu­ša svies­to. Ki­ta klau­sia: „O ką da­ry­ti, kai kar­vės už­trūks­ta?“

Ir pa­čios par­da­vė­jos šiurps­ta nuo mais­to pro­duk­tų kai­nų. Ir joms rei­kia mai­tin­ti šei­mas. Ro­do į še­šis eu­rus kai­nuo­jan­tį šo­ko­la­dą. Kas ga­li to­kį pirk­ti?

Ne jos nu­sta­to pre­kių kai­nas. Ne kaž­ką ga­li pa­da­ry­ti ir par­duo­tu­vės sa­vi­nin­kai. Vos ne su kiek­vie­nu at­ve­ži­mu pro­duk­tai pa­bran­gę. Jei­gu par­duo­tu­vė neuž­si­dė­tų jo­kio ant­kai­nio, bank­ru­tuo­tų. Gy­ven­to­jai tu­rė­tų va­žiuo­ti į Kel­mę ar­ba Ty­tu­vė­nus pirk­ti mais­to.

Į par­duo­tu­vę pie­no už­su­ka ne­se­niai iš Vo­kie­ti­jos grį­žu­si mo­te­ris. Va­ži­nė­ja ten už­dar­biau­ti jau pen­kio­li­ka me­tų. „Jei­gu ne už­sie­nis, uba­gais išei­tu­me“, – api­bend­ri­na kai­mo si­tua­ci­ją.

Au­to­rės nuo­tr.

Par­da­vė­jos Ri­ta Vai­čiu­ly­tė (kai­rė­je) ir Vik­to­ri­ja Val­čiu­kai­tė džiau­gia­si, jog kai­me tu­ri dar­bo.

Pag­ry­žu­viš­kis Ed­mun­das Taut­kus pa­ten­kin­tas, jog par­duo­tu­vė­je la­bai įvai­rus pre­kių asor­ti­men­tas.

Pir­kė­jų srau­tas ne­nut­rūks­ta. Gal to­dėl, kad po at­ly­gi­ni­mų, pa­šal­pų ir pen­si­jų mo­kė­ji­mo praė­jo vos de­šimt die­nų?

Pre­kės tik­rai įvai­rios – nuo dar­žo­vių iki at­vi­ru­kų.