Naujausios
Susvetimėjimas neaplenkia ir kaimo
Kaimas dabar kitoks. Mažiau vaikų klegesio, mažiau gyvo bendravimo, mažiau kaimyniškų pasisėdėjimų. Atvejai, kad kaimynas kaimynui iš tolo šauktų „labas rytas“, persimestų žodeliu apie sveikatą ar dienos orus, dabar kur kas retesni. Kaimo gyventojai, lygiai taip pat kaip miesto, vis daugiau bendrauja virtualioje erdvėje ir visas naujienas sužino iš „Facebook“. Taigi kam klausti, jei jau viskas žinoma?
„Susvetimėjimo sindromas kaimo neaplenkė“, – sako vienos seniausių Radviliškio rajono Aukštelkų kaimo bendruomenės iniciatoriai Vitalija Pliatkienė ir Stanislovas Gavėnas.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Trumpas bruzdesys
Apie 700 gyventojų turinčiame Aukštelkų kaime vidury dienos tuštoka. Tik kur ne kur – pavieniai žmonės. Kažkuris suka link parduotuvės, kažkuris savo sodyboje šluoja paskutinius užsilikusius rudens lapus, ties kaimo akmeniu būriuojasi keli viešųjų darbų darbininkai.
Tik prie Aukštelkų mokyklos, prieš kelerius metus tapusios Radviliškio V. Kudirkos progimnazijos skyriumi, kiek judriau. Pertrauka.
Kaimo bendruomenės pirmininkė ir vietos bibliotekos vyr. bibliotekininkė, buvusi fizikos mokytoja V. Pliatkienė sako, kad, pasibaigus pamokoms, kurį laiką gyvenvietėje bus dar tyliau. Dauguma mokinukų – atvykstantys iš aplinkinių kaimų, o dauguma vietos vaikų mokosi už kelių kilometrų esančiame Radviliškyje.
Kaimas, pirmininkės žodžiais, atgyja vakarop, kai po darbų, kurie Radviliškyje ar Šiauliuose, sugrįžta aukštelkiškiai. Bet valanda–kita ir gyvenvietėje užsidarinės kiemų vartai – nuo bėgimo pavargę žmonės užsidarys namuose.
Išvykstantys ir atvykstantys
Teigti, kad Aukštelkai – priemiestinis Radviliškio miesto kaimas – sparčiai tuštėja, pasak V. Pliatkienės, būtų ne visai teisinga. Nepaisant to, kad nemaža dalis gyventojų, kaip ir visoje Lietuvoje, skalsesnės duonos ieškoti išvyko į užsienį, vis dėlto pastaraisiais metais čia apsistoja vis daugiau jaunų šeimų. Todėl Aukštelkuose, skirtingai nei kai kuriuose kituose šalies kaimuose, tuščių apleistų namų beveik nėra.
Pašnekovės manymu, atvykėliai gyvenvietę greičiausiai laiko geografiškai patrauklia vietove, iš kurios miestai ranka pasiekiami.
Vykstant gyventojų emigracijai ir imigracijai, anot V. Pliatkienės, keičiasi ir kaimo veidas: žmonės praranda praeityje vieną su kitu glaudžiai jungusius saitus, o užmegzti naujus technologijų amžiuje nėra paprasta.
„Vis dėlto jaunimas – didelis švyturys kaimui. Jei atvyko čia gyventi, jei kuriasi, yra vilties, kad Lietuvos kaimams, kaip dabar populiaru sakyti, išnykti nelemta“, – viliasi kaimo bendruomenės „Aukštoji Alka“ vadovė.
Ji ir pati ne vietinė. Prieš tris dešimtmečius gyventi į Radviliškio rajoną atvyko iš Pakruojo rajono. Aukštelkuose, kone kiekvieno kolūkiečio darže, tada masiškai buvo auginami kopūstai, juos supirkinėjo vietos kolūkis. Ko ne kasmet „valdiškai“ užaugintų kopūstų krauti į talpyklas buvo kviečiami visi, kas tik gali: bendras interesas žmones vienijo ir skatino tarpusavyje bendrauti.
„O dabar... Pasivaikščiokite vakare po kaimą, nė gyvos dvasios nerasite: net vaikai – prie kompiuterių, prie planšečių, prie telefonų“, – žmonių susvetimėjimo priežastį, vieną iš daugelio, įvardijo V. Pliatkienė.
Naminiai paukščiai – iš paveiksliukų
Stanislovas Gavėnas, vienas iš Aukštelkų kaimo bendruomenės „Aukštoji Alka“ įkūrėjų, kaimą taip pat prisimena kitokį. Judru būdavę, kai čia pat, vietoje, vykdavo gamyba – veikė kolūkis, žemės ūkio bendrovė – bendros darbovietės fermose, laukuose, sandėliuose žmones jungdavo, dauguma vietoje ir gyveno, ir dirbo.
„Kažkas iš kaimiečių turėdavo arkliuką, daržus vieni kitiems apardavo, ir pabendraudavo tuo pačiu. O kas šiais laikais žemę bedirba, jau nekalbant, kad arklį laikytų?
„Anksčiau net jokių oficialių bendruomenių nereikėdavo kurti. Kai mūsų gyvenimo būdas, struktūra, tempas pasikeitė, kai viskas išbyrėjo, atsiskyrė „čia mano chata, čia tavo“, žmonės nebesusitinka, į akis vienas kitam nebepasižiūri“, – sako S. Gavėnas.
Ar daug reikia vietos ūkininkams darbininkų, kai įsigyjama moderni daugiafunkcinė technika, kuria nebūdamas specialistu, o tik paprastu traktorininku nemokėsi dirbti? O specialistų, mokančių dirbti šiuolaikiškais įrenginiais, kaime tik mažuma.
Ilgametė pedagogė V. Pliatkienė ponui Stanislovui pritaria: kaime kaimiškai gyventi nebenorima. Jos žodžiais, į Aukštelkus iš aplinkinių kaimų atvažiuojantys pradinukai net naminių paukščių nebepažįsta: mokytoja kalakutą ar žąsį jiems pristatanti tik iš paveiksliukų.
Pasigenda aktyvumo
Tikslas, kuris paskatino S. Gavėną ir kitus Aukštelkų patriotus 2001 metais įkurti Aukštelkų kaimo bendruomenę, kaip tik ir buvo – paskatinti žmones bendrauti, paraginti juos kartu rūpintis gyvenvietės aplinka, kartu sportuoti, kartu rengti kaimo tvarkymo talkas, kartu organizuoti kultūrinį gyvenimą.
S. Gavėnas, ilgametis Aukštelkų kolūkio zootechnikas, pagal paties sugalvotą planą Aukštelkų bendruomenės narystei pasirašiusius aktyvistus tada paskyrė atsakingais už konkrečias sferas: kultūrinio gyvenimo, aplinkos tvarkymo, finansų.
Buvusioje kaimo katilinėje įrengus bendruomenės namus, kur vyksta Aukštelkų gyventojų vakaronės, rengiamos šventės, kur, užklupus nelaimei, galima pašarvoti mirusįjį, taip pat buvo paskirtas atsakingas žmogus. Dabar visi kaimiečiai žino, kur kreiptis esant reikalui.
Tačiau net ir čia, atrodytų sėkmingai besirutuliojantis Aukštelkų kaimo bendruomenės „Aukštoji Alka“ gyvenimas sulaukia to paties kaimo gyventojų strėlių. Pasak S. Gavėno, toli gražu ne visi gyventojai linkę įsijungti netgi į kaimo aplinkos tvarkymo talkas.
„Dalis tuo laiku mieliau žiūri pro langą“, – apmaudo neslepia vienas iš bendruomenės įkūrėjų.
Tas pats ir su kultūriniais renginiais – dalis vietos gyventojų ateina, pasidairo ir išeina, o paskui nevengia pakritikuoti.
Panašiai, anot S. Gavėno, buvo ir su vietos poilsio zona kaimo pašonėje. Bendruomenės aktyvo pastangomis, kaimo parkas buvo atnaujintas, pastatyti treniruokliai, suoleliai, įrengtas pliažas, išvalyta kaimo tvenkinio pakrantė.
„Daugelis gyventojų į tą reikalą kreivai žiūrėjo. Sakė, nespėsit įrengti, kai viskas bus išlaužyta, suniokota, sugadinta“, – sako pašnekovas.
Jam smagu, kad skeptikų prognozės buvo neteisingos: po parko atnaujinimo praėjus ir keliems metams, viskas liko vietose, o kaimo jaunimas ir pats ėmėsi iniciatyvos saugoti parką nuo piktadarių.
V. Pliatkienei norėtųsi, kad iniciatyvų ir idėjų, kaip išjudinti kaimo bendruomenės žmones, kad jie suartėtų, kad kiemas imtų bendrauti su kiemu, kad susitelktų, sulaukti „iš apačios“.
„Atvirai sakant, pasigendame kaimo žmonių aktyvumo“, – sako aukštelkiškė.
Ir čia pat ji prisipažįsta, kad savojo kaimo į jokį miestą nekeistų.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Kaimo bendruomenės variklis – pirmininkė Virginija Pliatkienė ir vienas iš įkūrėjų Stanislovas Gavėnas sako jaučiantys žmonių susvetimėjimą, esą toli gražu nebėra taip, kad kaimas gyventų bendrystės ritmu.
Aukštelkų bendruomenės „Aukštoji Alka“ pirmininkė Virginija Pliatkienė viena iš žmonių nenoro bendrauti vienas su kitu priežastimi įvardijo virtualų bendravimą.
Aukštelkiškis Stanislovas Gavėnas prie renovuotų bendruomenės namų. Vyrui norėtųsi, kad kaimo gyventojai čia burtųsi kuo dažniau.
Aukštelkai – kaimas Radviliškio rajone, septyni kilometrai nuo Radviliškio. Darbo dienomis gyvenvietė ištuštėja.