Miškininkas iš pašaukimo

Miš­ki­nin­kas iš pa­šau­ki­mo

Kur­šė­nų miš­kų urė­di­jos Šau­kė­nų gi­ri­nin­ki­jos gi­ri­nin­kas Vir­gi­ni­jus Mu­šaus­kas, pa­si­rin­kęs miš­ki­nin­ko pro­fe­si­ją, pa­se­kė sa­vo tė­vo pė­do­mis. Vie­nas V. Mu­šaus­ko sū­nų – ir­gi miš­ki­nin­kas – ei­gu­lys.

„Pu­sę vai­kys­tės miš­ke pra­lei­dau. Pa­žįs­ta­mi ma­žam sa­ky­da­vo, jog iš miš­ko tur­būt nie­ka­da nei­šei­siu. Pa­na­šiai taip ir at­si­ti­ko“, – šyp­so­jo­si gi­ri­nin­kas.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Ne­to­li Šau­kė­nų, Kal­niš­kiuo­se gy­ve­nan­tis, Šau­kė­nuo­se gi­ri­nin­ku dir­ban­tis Vir­gi­ni­jus Mu­šaus­kas – Šau­kė­nų kraš­to žmo­gus.

Ki­lęs iš Vid­so­džio, la­bai džiau­gia­si, kad iki šio­lei li­ku­si jo gim­to­ji so­dy­ba, gy­va ir ma­ma, ku­rią ga­li bet ka­da ap­lan­ky­ti.

Vir­gi­ni­jaus Mu­šaus­ko tė­ve­lis bu­vo ei­gu­lys. Ma­tyt ge­nai lė­mė, kad, dar ma­žas bū­da­mas, vis į miš­ką Vir­gi­ni­jus bė­gio­da­vo. Trauk­te trau­kė. La­bai anks­ti ber­niu­kas at­ra­do pa­tį di­džiau­sią po­mė­gį – žve­jy­bą. Ne­to­li te­kė­jo ir te­be­te­ka upe­lė Šat­ri­ja. „Jei iki vė­lu­mos ne­pa­rei­da­vau į na­mus, mo­čiu­tė ži­no­da­vo, kur ma­nęs ieš­ko­ti. Atei­da­vo prie upe­lės ir ras­da­vo su meš­ke­re be­sto­vin­tį“, – šyp­so­jo­si gi­ri­nin­kas, vai­kys­tė­je džiaug­da­vę­sis bet ko­kia pa­gau­ta žu­ve­le, kad ir ma­žiau­siu grūž­liu, Vid­so­dy­je ru­bui­liu va­di­na­mu, eše­riais, ly­de­kė­lė­mis.

Vė­liau pri­si­dė­jo ir me­džiok­lė, „per­mu­šu­si“ la­bai įsi­ga­lė­ju­sią žve­jo­ji­mo li­gą. „Mū­sų gat­vė­je gy­ve­no vie­ni žve­jai ir me­džio­to­jai, drau­ga­vau su Re­mi­gi­ju­mi, Eu­ge­ni­ju­mi, Eli­gi­ju­mi Mer­ke­liais. Jie ir įtrau­kė į me­džiok­les. Ži­no­ma, te­ko daug me­tų va­ro­vu bū­ti, kol iš­si­ko­vo­jau gar­bin­gą ir at­sa­kin­gą tei­sę ne­šio­ti šau­tu­vą. Rei­kė­jo nu­si­pel­ny­ti to­kių pa­rei­gų. Me­džio­to­jo bi­lie­tą ga­vau prieš ket­vir­tį am­žiaus“, – pa­sa­ko­jo V. Mu­šaus­kas, iki šio­lei pri­klau­san­tis „Pa­ši­lė­nų“ me­džio­to­jų bū­re­liui, ku­riam va­do­vau­ja tas pa­ts Re­mi­gi­jus Mer­ke­lis.

Me­džiok­lė, pa­sak Vir­gi­ni­jaus Mu­šaus­ko, ko­lek­ty­vi­nis rei­ka­las. Kar­tu bū­re­lio na­riai ne tik me­džio­ja, bet ver­da me­džio­to­jų sriu­bą, daug bend­rau­ja. „Kai bū­da­vau dar paaug­lys, bai­siai do­min­da­vo pa­ty­ru­sių me­džio­to­jų pa­sa­ko­ji­mai, ne­ga­lė­da­vau at­si­klau­sy­ti“, – prisiminė. Žve­jy­bo­je esi vie­nas su meš­ke­re. Žve­jo­ti gi­ri­nin­kui dėl di­de­lio užim­tu­mo pa­vyks­ta vis re­čiau, nors tu­ri iš­si­ka­sęs ir įžu­vi­nęs tven­ki­nu­ką. Kai at­si­ran­da lais­vo lai­ko, ei­na į me­džiok­lę.

Rink­da­ma­sis bū­si­mą pro­fe­si­ją, Vir­gi­ni­jus Mu­šaus­kas ne iš vie­no gir­dė­jo pa­ta­ri­mą bū­ti miš­ki­nin­ku. Juo ir ta­po. Nie­kuo­met, nė mi­nu­tės ne­si­gai­lė­jo.

V. Mu­šaus­kas gi­rinin­ku Šau­kė­nuo­se dir­ba 25 me­tus. Prieš tai, bai­gęs tuo­me­ti­nę Že­mės ūkio aka­de­mi­ją, įgi­jęs miš­ki­nin­ko spe­cia­ly­bę, dir­bo ei­gu­liu Kur­šė­nų miš­kų urė­di­jo­je Pa­žiš­mė­lių, Vid­so­džio gi­ri­nin­ki­jo­se, net ko­lū­ky­je: ir ei­gu­liu, ir au­ga­lų ap­sau­gos ag­ro­no­mu.

Per ket­vir­tį am­žiaus, nuo 1992-ųjų, pa­sak V. Mu­šaus­ko, jo dar­bas kei­tė­si ne vie­ną sy­kį ir la­bai smar­kiai. Dar­bo pra­džio­je Šau­kė­nų gi­ri­nin­ki­jo­je dir­bo gi­ri­nin­kas, du gi­ri­nin­ko pa­va­duo­to­jai ir de­vy­ni ei­gu­liai. Gi­ri­nin­ki­jai bu­vo pri­skir­ti 8000 hek­ta­rų miš­kų. Per se­zo­ną bū­da­vo iš­ker­ta­ma po 3000 ku­bi­nių met­rų me­die­nos.

„Da­bar Šau­kė­nų gi­ri­nin­ki­jo­je – ke­tu­ri dar­buo­to­jai, iš­ker­ta­ma apie 14 tūks­tan­čių ku­bi­nių met­rų me­die­nos. Val­diš­kų miš­kų – apie 3,5 tūks­tan­čio hek­ta­rų, bet jie la­bai pla­čiai iš­si­mė­tę. Va­žiuo­jant nuo vie­no kraš­to, pa­vyz­džiui, nuo Laik­šių iki Upy­nos, su­si­da­ro 300 ki­lo­met­rų“, – aki­vaiz­džius skir­tu­mus var­di­jo gi­ri­nin­kas.

Anks­čiau, pa­sak Vir­gi­ni­jaus Mu­šaus­ko, dirb­ti bu­vo ir sun­kiau, ir leng­viau. Bū­da­vo, ry­tą pa­skirs­tai dar­bus, ir dir­ba vi­si. Da­bar, pa­skirs­tęs dar­bus, ga­li grei­tai su­lauk­ti vi­są si­tua­ci­ją iš pa­grin­dų pa­kei­sian­čio skam­bu­čio.

„Iš­gy­ve­no­me ne vie­ną re­for­mą. Kas bus da­bar, neaiš­ku. Sup­ran­ta­ma, kad re­for­mos yra neiš­ven­gia­mos, bet Lie­tu­vo­je jos vyk­do­mos kaž­kaip at­virkš­čiai. Pir­miau­sia vis­kas išar­do­ma, o tik pa­skui pra­de­da­ma svars­ty­ti, ką su­kū­rus, pa­da­rius, kad bū­tų ge­riau“, – sa­kė V. Mu­šaus­kas.

Gi­ri­nin­kas ap­gai­les­tau­ja, jog, ver­tin­da­ma miš­ki­nin­ko dar­bą, vi­suo­me­nė daž­niau­siai ma­to tik kir­ti­mus. Kas me­tai gi­ri­nin­ko­je pa­so­di­na­ma po 60 hek­ta­rų nau­jo miš­ko ne tik iš­kirs­to­se ply­nė­se, bet ir ne­nau­do­ja­mo­se pie­vo­se. „Mū­sų, miš­ki­nin­kų pir­mu­ti­nė ir svar­biau­sia už­duo­tis – au­gin­ti me­dį. Da­bar ker­ta­mi mū­sų se­ne­lių ir pro­se­ne­lių so­din­ti me­džiai. Kiek me­tų me­džiui rei­kia aug­ti! Va­di­na­si, mū­sų so­din­ti me­de­liai tik vai­kams ir anū­kams užaugs. Pras­min­gas dar­bas“, – svars­tė Šau­kė­nų gi­ri­nin­kas.

Lie­tu­vo­je miš­kin­gu­mas sie­kia apie 33 pro­cen­tus, pa­na­šiai miš­kų ir Šau­kė­nų gi­ri­nin­ki­jos val­do­se.

Ket­vir­tį am­žiaus Šau­kė­nuo­se iš­dir­bęs gi­ri­nin­kas sa­vęs šau­kė­niš­kiu ne­drįs­ta va­din­ti. Ir tik­ru vid­so­diš­kiu ne­be­si­jau­čia. „Esu Šau­kė­nų kraš­to žmo­gus. Anks­čiau į Vid­so­džio baž­ny­čią va­žiuo­da­vau, da­bar – į Šau­kė­nų. Į tre­čią kar­tą žmo­gus tam­pa vie­ti­niu“, – nu­spren­dė. Šau­kė­nuo­se užau­go, mo­kyk­lą bai­gė Lo­re­tos ir Vir­gi­ni­jaus Mu­šaus­kų vai­kai.

Gi­ri­nin­ki­ja, pa­sak V. Mu­šaus­ko, nė­ra ir ne­ga­li bū­ti at­ski­ra už­da­ra vals­ty­bė. Ar­tė­jant me­tų pa­bai­gai, net baž­ny­čiai pri­rei­kia Ka­lė­dų eg­lu­tės. Ge­ri san­ty­kiai su se­niū­ni­ja, bend­ruo­me­ne, mu­zie­ju­mi.

Bū­da­mas užim­tas žmo­gus, gi­ri­nin­kas neat­si­ri­bo­ja nuo vi­suo­me­ni­nio gy­ve­ni­mo.

Taip bend­ru gi­ri­nin­ko, Šau­kė­nų mu­zie­jaus ir dau­ge­lio žmo­nių rū­pes­čiu vie­to­je se­no­sios, vos be­si­lai­kiu­sios Luk­šių kop­ly­tė­lės iš­ki­lo nau­ja. „Luk­šiuo­se – ma­no gi­mi­nės šak­nys. Bu­vo sun­ku ir skau­du ma­ty­ti aky­se by­ran­čią kop­ly­tė­lę. Sy­kį prie kop­ly­tė­lės su­ti­kau Vid­so­džio mo­kyk­los di­rek­to­rių ir bū­rį mo­ki­nu­kų, lo­pan­čių vos be­si­lai­kan­čią tvo­re­lę, tvar­kan­čių ap­lin­ką. Iš kar­to ki­lo min­tis apie nau­ją kop­ly­tė­lę“, – sa­kė V. Mu­šaus­kas.

Luk­šių kai­me po­ka­riu bu­vo 17 so­dy­bų, gy­ve­ni­mas ten vir­te vi­rė, vei­kė mo­kyk­lė­lė, an­samb­lis. Iš Luk­šių į pa­sau­lį išė­jo ne vie­nas di­dis žmo­gus. Bet da­bar bu­vu­sį kai­mą žy­mi tik kop­ly­tė­lė – dau­giau nie­ko ne­bė­ra.

„Žmo­nės kop­ly­tė­lę pa­sta­tė ti­kė­da­mi, jog bus ap­sau­go­ti nuo trė­mi­mų. Ir tik­rai – iš Luk­šių nė vie­nas ne­bu­vo iš­trem­tas“, – Luk­šių kop­ly­tė­lės is­to­ri­ją pa­sa­ko­jo gi­ri­nin­kas. Se­no­ji kop­ly­tė­lė at­ra­do vie­tą Šau­kė­nų mu­zie­ju­je – nie­kam ne­pa­ki­lo ran­ka ją nu­griau­ti ir su­nai­kin­ti.

Au­to­rės nuo­tr.

Šau­kė­nų gi­ri­nin­ki­jos gi­ri­nin­kas Vir­gi­ni­jus Mu­šaus­kas sa­kė, jog nie­kuo­met, nė mi­nu­tės ne­si­gai­lė­jo pa­si­rin­kęs miš­ki­nin­ko ke­lią.