
Naujausios
Į tuštėjantį kaimą grįžta vaikai
Nedidelis Šaukėnų seniūnijos Pelenių kaimelis tuštėja. Iš septynių trobų beliko penkios. Dvi palikusias tuščias nugriovė. Viena tuščia dar laukia naujų gyventojų. Tačiau didžiuliame plyname lauke stovi kilnojamasis namelis. Daili tvora, metaliniai vartai, netoliese iškastas tvenkinys ir iškelta istorinė Lietuvos vėliava byloja, jog namelis čia stovės ilgai.
Šalia kaimo senbuvių Jadvygos ir Vaclovo Grubliauskų sodybos kuriasi vyriausia jų dukra Danguolė. Nė vienas iš trijų jų vaikų neemigravo. Gyvena Šiauliuose, dirba. Lietuvoje visi anūkai ir proanūkė.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Vaikus išaugino Lietuvai
Atokus Pelenių kaimelis pušynų apsuptyje. Palei trobas bėga siauras keliukas, vedantis į mišką. Pakelėje grybais, gervėmis ir kitomis įdomybėmis išpuošta sodyba su atnaujinta, apšiltinta troba. Čia jau keli dešimtmečiai rytus sutinka ir vakarus palydi Jadvyga ir Vaclovas Grubliauskai.
Duris svetingai atidaro maloni moteris. Pakviečia į vidų. Atvirai pasakoja savo gyvenimo istoriją. Jos istorija galbūt niekuo neišsiskiria iš kitų kaimo žmonių gyvenimų, lydimų sunkaus darbo, atskirties nuo civilizacijos.
Tačiau moteris sako esanti laiminga, nes širdyje neturi to sopulio, kurį turi, ko gero, kas antra Lietuvos motina, išauginusi vaikus ne Lietuvai, o Europai.
„Visi trys mūsų vaikai gyvena Šiauliuose. Nepamiršta kelio į namus. Vyriausia dukra Danguolė dirba slaugytojos padėjėja, sūnus Gintaras – ekskavatorininkas privačioje bendrovėje, Edvardas dirba Šiaulių regiono kelių bendrovėje. Visi patenkinti gyvenimu Lietuvoje. Nė vienas nė nebandė emigruoti. Net atostogauti nevažiuoja į užsienį. Neemigravo ir anūkai. Kas mokosi, kas dirba Lietuvoje", – pasakoja ponia Jadvyga.
Gal užsienių atsikando tuomet, kai sūnus Gintaras tarnavo sovietinėje kariuomenėje. Edvardas tarnavo Rytų Vokietijoje, o Gintaras pateko į Afganistaną. Tuos dvejus metus šeima gyveno lyg ant adatų. Kasdien laukdavo sūnaus laiškų su antspaudu „polievaja počta“. Net krūpteldavo, išgirdę kokią istoriją, kai sūnus motinoms parveža cinkuotuose karstuose.
Moteris iš „Paryžiaus komunos“
Jadvyga Grubliauskienė kilusi iš Šaukėnų. Technikume įgijo agronomės specialybę. Iš pradžių dirbo Telšių rajone. Ištekėjusi grįžo į Šaukėnus. Įsidarbino tuometiniame „Paryžiaus komunos“ kolūkyje. Tik rūpintis teko ne augalais, o gyvuliais. Paskyrė fermos vedėja. Netoli fermos davė namelį, kuriame iki šiol tebegyvena.
Dabar tą fermą nupirko jaunas ūkininkas. Sparčiai atnaujina tarybinį palikimą. Ponia Jadvyga sako girdėjusi, kad naujoje fermoje karves melš robotai.
Jai pasisekė – į pensiją dar spėjo išeiti tuomet, kai moteris išleisdavo 55 metų. Išėjusi užtarnauto poilsio prie kaimo gyvenimo įpratusi moteris nesiilsi. Augina gyvulius, paukščius, daug metų laikė ir karvę. Tik visai neseniai pardavė.
„Reikia dirbti, – įsitikinusi ponia Jadvyga. – Pensijos vos du šimtai. Kaip išgyventume? Laikome paršelių, avyčių. Papjauname, mėsą išsidalijame su vaikais. Vaikai atvažiuoja, padeda darbus nudirbti. Ką turim, tuo dalijamės.“
Jadvygos vyras Vaclovas visą gyvenimą dirbo vairuotoju. Dabar kiek pašlijusi sveikata. Jei ne vaikai, būtų sunku. Dar yra septyni hektarai žemės, reikia ją įdirbti.
„Vaikai užtvėrė tvoras, kad būtų sąlygos auginti paukščius ir gyvulius. Jie padėjo suremontuoti namą. Pakeitė stogą. Lauko virtuvėje įrengė pirtelę“, – vedžiodama po sodybą džiaugiasi Pelenių kaimo gyventoja.
Namų trauka
Kad Grubliauskų vaikus traukia namai liudija daugybė detalių. Visa sodybos aplinka – jų kūryba. Pastatė pavėsinę, kad visi sutilptų su vaikais ir anūkais. Pavėsinę išpuošė sendaikčiais. Liktarnos, didžiulis senovinis telefonas, visokiausi senoviniai buities reikmenys... Jais apstatytos visos pavėsinės lentynos.
Čia pat prikabinta vantų. Vaikų rūpesčiu įrengta ir pirtelė lauko visrtuvėje.
O kitapus keliuko aptverta didžiulė erdvė. Prisodinta pušaičių. Pastatytas gyvenamasis vagonėlis. Prie jo pristatyta terasa. Iškastas tvenkinys. Iškelta net istorinė Lietuvos vėliava.
Tokią sodybą susikūrė vyriausia Grubliauskų dukra Danguolė. Tėvai atidavė jai savo žemę. „Savaitgaliais ir per šventes atvažiuoja iš miesto. Nori ramiai pabūti, savo kampą turėti, – pasakoja ponia Jadvyga. – Kai suvažiuodavo ir ji, ir sūnūs su vaikais, troboje nelabai tilpdavome. Dabar laisviau.“
Pelenių kaimelis labai gražioje vietoje, tačiau nedidelis. Kelios išsimėčiusios trobos. „Trobų buvo septynios. Dabar beliko penkios. Sprindžių ir Dimšlių namus nugriovė. Sprindžiai vaikų neturėjo. Niekam iš giminės jų namelio nereikėjo. O Dimšlių vaikai išsimėtę po pasaulį, į Pelenius negrįžo. Stankų troba stovi tuščia. Nežinau – neparduoda ar niekas neperka“, – pasakoja kaimo senbuvė Jadvyga.
Moteris kalba ramiai. Žino, kad jų namai neliks tušti. Vaikus jie traukia. Vaikai myli savo namus ir savo Tėvynę. Visi turi darbo. Patenkinti gyvenimu. Netiki, kad užsieniuose iš dangaus krinta mana.
Autorės nuotr.
Į aštuntąjį savo gyvenimo dešimtmetį įkopusi Jadvyga Grubliauskienė dar laiko kiaulių, avių, vištų ir kalakutų, nesiskundžia, kad sunku, nes padeda vaikai. Atokvėpio valandėlę pavarto albumą su vaikų nuotraukomis.
Atostogas Grubliauskų vaikai leidžia gamtos prieglobstyje įsikūrusiuose tėvų namuose.
Kitapus keliuko tėvų dovanotoje žemėje kuriasi Grubliauskų dukros Danguolės šeima.
Sūnus Gintaras pavėsinėje įrengė savotišką muziejų.