Į tuštėjantį kaimą grįžta vaikai

Į tuš­tė­jan­tį kai­mą grįž­ta vai­kai

Ne­di­de­lis Šau­kė­nų se­niū­ni­jos Pe­le­nių kai­me­lis tuš­tė­ja. Iš sep­ty­nių tro­bų be­li­ko pen­kios. Dvi pa­li­ku­sias tuš­čias nu­grio­vė. Vie­na tuš­čia dar lau­kia nau­jų gy­ven­to­jų. Ta­čiau di­džiu­lia­me ply­na­me lau­ke sto­vi kil­no­ja­ma­sis na­me­lis. Dai­li tvo­ra, me­ta­li­niai var­tai, ne­to­lie­se iš­kas­tas tven­ki­nys ir iš­kel­ta is­to­ri­nė Lie­tu­vos vė­lia­va by­lo­ja, jog na­me­lis čia sto­vės il­gai.

Ša­lia kai­mo sen­buvių Jad­vy­gos ir Vac­lo­vo Grub­liaus­kų so­dy­bos ku­ria­si vy­riau­sia jų duk­ra Dan­guo­lė. Nė vie­nas iš tri­jų jų vai­kų nee­mig­ra­vo. Gy­ve­na Šiau­liuo­se, dir­ba. Lie­tu­vo­je vi­si anū­kai ir proa­nū­kė.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Vai­kus išau­gi­no Lie­tu­vai

Ato­kus Pe­le­nių kai­me­lis pu­šy­nų ap­sup­ty­je. Pa­lei tro­bas bė­ga siau­ras ke­liu­kas, ve­dan­tis į miš­ką. Pa­ke­lė­je gry­bais, ger­vė­mis ir ki­to­mis įdo­my­bė­mis iš­puoš­ta so­dy­ba su at­nau­jin­ta, ap­šil­tin­ta tro­ba. Čia jau ke­li de­šimt­me­čiai ry­tus su­tin­ka ir va­ka­rus pa­ly­di Jad­vy­ga ir Vac­lo­vas Grub­liaus­kai.

Du­ris sve­tin­gai ati­da­ro ma­lo­ni mo­te­ris. Pak­vie­čia į vi­dų. At­vi­rai pa­sa­ko­ja sa­vo gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją. Jos is­to­ri­ja gal­būt nie­kuo neiš­sis­ki­ria iš ki­tų kai­mo žmo­nių gy­ve­ni­mų, ly­di­mų sun­kaus dar­bo, at­skir­ties nuo ci­vi­li­za­ci­jos.

Ta­čiau mo­te­ris sa­ko esan­ti lai­min­ga, nes šir­dy­je ne­tu­ri to so­pu­lio, ku­rį tu­ri, ko ge­ro, kas ant­ra Lie­tu­vos mo­ti­na, išau­gi­nu­si vai­kus ne Lie­tu­vai, o Eu­ro­pai.

„Vi­si trys mū­sų vai­kai gy­ve­na Šiau­liuo­se. Ne­pa­mirš­ta ke­lio į na­mus. Vy­riau­sia duk­ra Dan­guo­lė dir­ba slau­gy­to­jos pa­dė­jė­ja, sū­nus Gin­ta­ras – eks­ka­va­to­ri­nin­kas pri­va­čio­je bend­ro­vė­je, Ed­var­das dir­ba Šiau­lių re­gio­no ke­lių bend­ro­vė­je. Vi­si pa­ten­kin­ti gy­ve­ni­mu Lie­tu­vo­je. Nė vie­nas nė ne­ban­dė emig­ruo­ti. Net ato­sto­gau­ti ne­va­žiuo­ja į už­sie­nį. Nee­mig­ra­vo ir anū­kai. Kas mo­ko­si, kas dir­ba Lie­tu­vo­je", – pa­sa­ko­ja po­nia Jad­vy­ga.

Gal už­sie­nių at­si­kan­do tuo­met, kai sū­nus Gin­ta­ras tar­na­vo so­vie­ti­nė­je ka­riuo­me­nė­je. Ed­var­das tar­na­vo Ry­tų Vo­kie­ti­jo­je, o Gin­ta­ras pa­te­ko į Af­ga­nis­ta­ną. Tuos dve­jus me­tus šei­ma gy­ve­no lyg ant ada­tų. Kas­dien lauk­da­vo sū­naus laiš­kų su ant­spau­du „po­lie­va­ja po­čta“. Net krūp­tel­da­vo, iš­gir­dę ko­kią is­to­ri­ją, kai sū­nus mo­ti­noms par­ve­ža cin­kuo­tuo­se kars­tuo­se.

Mo­te­ris iš „Pa­ry­žiaus ko­mu­nos“

Jad­vy­ga Grub­liaus­kie­nė ki­lu­si iš Šau­kė­nų. Tech­ni­ku­me įgi­jo ag­ro­no­mės spe­cia­ly­bę. Iš pra­džių dir­bo Tel­šių ra­jo­ne. Iš­te­kė­ju­si grį­žo į Šau­kė­nus. Įsi­dar­bi­no tuo­me­ti­nia­me „Pa­ry­žiaus ko­mu­nos“ ko­lū­ky­je. Tik rū­pin­tis te­ko ne au­ga­lais, o gy­vu­liais. Pas­ky­rė fer­mos ve­dė­ja. Ne­to­li fer­mos da­vė na­me­lį, ku­ria­me iki šiol te­be­gy­ve­na.

Da­bar tą fer­mą nu­pir­ko jau­nas ūki­nin­kas. Spar­čiai at­nau­ji­na ta­ry­bi­nį pa­li­ki­mą. Po­nia Jad­vy­ga sa­ko gir­dė­ju­si, kad nau­jo­je fer­mo­je kar­ves melš ro­bo­tai.

Jai pa­si­se­kė – į pen­si­ją dar spė­jo išei­ti tuo­met, kai mo­te­ris iš­leis­da­vo 55 me­tų. Išė­ju­si už­tar­nau­to poil­sio prie kai­mo gy­ve­ni­mo įpra­tu­si mo­te­ris ne­siil­si. Au­gi­na gy­vu­lius, paukš­čius, daug me­tų lai­kė ir kar­vę. Tik vi­sai ne­se­niai par­da­vė.

„Rei­kia dirb­ti, – įsi­ti­ki­nu­si po­nia Jad­vy­ga. – Pen­si­jos vos du šim­tai. Kaip iš­gy­ven­tu­me? Lai­ko­me par­še­lių, avy­čių. Pap­jau­na­me, mė­są iš­si­da­li­ja­me su vai­kais. Vai­kai at­va­žiuo­ja, pa­de­da dar­bus nu­dirb­ti. Ką tu­rim, tuo da­li­ja­mės.“

Jad­vy­gos vy­ras Vac­lo­vas vi­są gy­ve­ni­mą dir­bo vai­ruo­to­ju. Da­bar kiek pa­šli­ju­si svei­ka­ta. Jei ne vai­kai, bū­tų sun­ku. Dar yra sep­ty­ni hek­ta­rai že­mės, rei­kia ją įdirb­ti.

„Vai­kai už­tvė­rė tvo­ras, kad bū­tų są­ly­gos au­gin­ti paukš­čius ir gy­vu­lius. Jie pa­dė­jo su­re­mon­tuo­ti na­mą. Pa­kei­tė sto­gą. Lau­ko vir­tu­vė­je įren­gė pir­te­lę“, – ve­džio­da­ma po so­dy­bą džiau­gia­si Pe­le­nių kai­mo gy­ven­to­ja.

Na­mų trau­ka

Kad Grub­liaus­kų vai­kus trau­kia na­mai liu­di­ja dau­gy­bė de­ta­lių. Vi­sa so­dy­bos ap­lin­ka – jų kū­ry­ba. Pas­ta­tė pa­vė­si­nę, kad vi­si su­tilp­tų su vai­kais ir anū­kais. Pa­vė­si­nę iš­puo­šė sen­daik­čiais. Lik­tar­nos, di­džiu­lis se­no­vi­nis te­le­fo­nas, vi­so­kiau­si se­no­vi­niai bui­ties reik­me­nys... Jais ap­sta­ty­tos vi­sos pa­vė­si­nės len­ty­nos.

Čia pat pri­ka­bin­ta van­tų. Vai­kų rū­pes­čiu įreng­ta ir pir­te­lė lau­ko visr­tu­vė­je.

O ki­ta­pus ke­liu­ko ap­tver­ta di­džiu­lė erd­vė. Pri­so­din­ta pu­šai­čių. Pas­ta­ty­tas gy­ve­na­ma­sis va­go­nė­lis. Prie jo pri­sta­ty­ta te­ra­sa. Iš­kas­tas tven­ki­nys. Iš­kel­ta net is­to­ri­nė Lie­tu­vos vė­lia­va.

To­kią so­dy­bą su­si­kū­rė vy­riau­sia Grub­liaus­kų duk­ra Dan­guo­lė. Tė­vai ati­da­vė jai sa­vo že­mę. „Sa­vait­ga­liais ir per šven­tes at­va­žiuo­ja iš mies­to. No­ri ra­miai pa­bū­ti, sa­vo kam­pą tu­rė­ti, – pa­sa­ko­ja po­nia Jad­vy­ga. – Kai su­va­žiuo­da­vo ir ji, ir sū­nūs su vai­kais, tro­bo­je ne­la­bai tilp­da­vo­me. Da­bar lais­viau.“

Pe­le­nių kai­me­lis la­bai gra­žio­je vie­to­je, ta­čiau ne­di­de­lis. Ke­lios iš­si­mė­čiu­sios tro­bos. „Tro­bų bu­vo sep­ty­nios. Da­bar be­li­ko pen­kios. Sprin­džių ir Dimš­lių na­mus nu­grio­vė. Sprin­džiai vai­kų ne­tu­rė­jo. Nie­kam iš gi­mi­nės jų na­me­lio ne­rei­kė­jo. O Dimš­lių vai­kai iš­si­mė­tę po pa­sau­lį, į Pe­le­nius ne­grį­žo. Stan­kų tro­ba sto­vi tuš­čia. Ne­ži­nau – ne­par­duo­da ar nie­kas ne­per­ka“, – pa­sa­ko­ja kai­mo sen­bu­vė Jad­vy­ga.

Mo­te­ris kal­ba ra­miai. Ži­no, kad jų na­mai ne­liks tuš­ti. Vai­kus jie trau­kia. Vai­kai my­li sa­vo na­mus ir sa­vo Tė­vy­nę. Vi­si tu­ri dar­bo. Pa­ten­kin­ti gy­ve­ni­mu. Ne­ti­ki, kad už­sie­niuo­se iš dan­gaus krin­ta ma­na.

Au­to­rės nuo­tr.

Į aš­tun­tą­jį sa­vo gy­ve­ni­mo de­šimt­me­tį įko­pu­si Jad­vy­ga Grub­liaus­kie­nė dar lai­ko kiau­lių, avių, viš­tų ir ka­la­ku­tų, ne­si­skun­džia, kad sun­ku, nes pa­de­da vai­kai. Atok­vė­pio va­lan­dė­lę pa­var­to al­bu­mą su vai­kų nuo­trau­ko­mis.

Atos­to­gas Grub­liaus­kų vai­kai lei­džia gam­tos prie­globs­ty­je įsi­kū­ru­siuo­se tė­vų na­muo­se.

Ki­ta­pus ke­liu­ko tė­vų do­va­no­to­je že­mė­je ku­ria­si Grub­liaus­kų duk­ros Dan­guo­lės šei­ma.

Sū­nus Gin­ta­ras pa­vė­si­nė­je įren­gė sa­vo­tiš­ką mu­zie­jų.