„Maršalo lazda“ – Sarbievijaus pamokslas mirusiam didikui

„Mar­ša­lo laz­da“ – Sar­bie­vi­jaus pa­moks­las mi­ru­siam di­di­kui

Kra­žiuo­se (Kel­mės raj.) pri­sta­ty­ta Mo­tie­jaus Ka­zi­mie­ro Sar­bie­vi­jaus kny­ga „Mar­ša­lo laz­da, pa­ro­dy­ta lai­do­jant LDK mar­ša­lą Jo­ną Sta­nis­lo­vą Sa­pie­gą“. Pa­moks­las, len­kiš­kai pa­sa­ky­tas 1635 me­tais Vil­niu­je, o vė­liau – iš­spaus­din­tas, po ke­lių šimt­me­čių iš­vers­tas į lie­tu­vių kal­bą ir iš­leis­tas at­ski­ru lei­di­niu su ko­men­ta­rais, pa­moks­lo fak­si­mi­le ir įžan­gi­niu straips­niu.

M. K. Sar­bie­vi­jaus kul­tū­ros cent­re vy­ku­sia­me ren­gi­ny­je da­ly­va­vo „Mar­ša­lo laz­dos“ su­da­ry­to­jai.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Kas tas mar­ša­las ir jo laz­da?

Pro­fe­so­rė, len­kiš­ką pa­moks­lą į lie­tu­vių kal­bą iš­ver­tu­si Eu­ge­ni­ja Ul­či­nai­tė sa­kė, jog Mo­tie­jaus Ka­zi­mie­ro Sar­bie­vi­jaus pa­moks­lo pa­va­di­ni­mas „Mar­ša­lo laz­da“ ke­lia daug klau­si­mų.

Pir­miau­sia – kas tas mar­ša­las ir ko­dėl mi­ni­ma jo laz­da? Mar­ša­las Lie­tu­vos Di­džio­jo­je Ku­ni­gaikš­tys­tė­je bu­vo pa­rei­gy­bė, kaip ir vai­va­da, kanc­le­ris, kaš­te­lio­nas, at­si­ra­du­si Vi­du­ram­žiais. Vo­kie­čių kal­bo­je mar­ša­las reiš­kia žir­gų pri­žiū­rė­to­ją. Žir­gas, pa­sak pro­fe­so­rės, Vi­du­ram­žiais bu­vo pa­grin­di­nis ka­rų ir ko­vų da­ly­vis, ka­rio bend­ri­nin­kas. To­dėl žir­gų pri­žiū­rė­to­jo pa­rei­gy­bė bu­vo la­bai svar­bi. Il­gai­niui at­si­ra­do dva­ro, Se­na­to, teis­mo ir ki­ti mar­ša­lai – konk­re­čių vie­tų tvar­ky­to­jai, pri­žiū­rė­to­jai, at­lik­da­vę ne­ma­žai ir dip­lo­ma­ti­nių mi­si­jų. Jo­nas Sta­nis­lo­vas Sa­pie­ga, ku­riam pa­moks­las „Mar­ša­lo laz­da“ ir bu­vo skir­tas, yra bu­vęs dva­ro, teis­mo mar­ša­las – la­bai svar­bus LDK pa­rei­gū­nas. (Len­ki­jo­je iki šio­lei Sei­mo pir­mi­nin­kas va­di­na­mas mar­ša­lu).

Laz­da pa­moks­le – val­džios sim­bo­lis, vals­ty­bės gy­ni­mo at­ra­ma. Vie­no­kią ar ki­to­kią laz­dą ar skept­rą tu­ri ka­ra­liai, Po­pie­žius, vys­ku­pai. Laz­da nė­ra skir­ta tik baus­mei.

Mi­rus aukš­tam pa­rei­gū­nui, bu­vo įsi­ga­lė­ju­si tra­di­ci­ja su­lau­žy­ti jo laz­dą. Mat že­miš­ko­ji to pa­rei­gū­no ga­lia jau pa­si­bai­gu­si, o ki­to­je vie­to­je jo ga­lios ir laz­dos jau ne­bep­ri­reiks.

Laz­dos api­brė­ži­mų ir įvaiz­džių pa­moks­le – ne vie­nas.

Poe­tas ir pa­moks­li­nin­kas

M. K. Sar­bie­vi­jus la­biau ži­no­mas kaip poe­tas, nors jo veik­los ba­rai, pa­sak pro­fe­so­rės Eu­ge­ni­jos Ul­či­nai­tės, la­bai pla­tūs.

Pro­fe­so­rius, dės­tęs fi­lo­so­fi­jos, eti­kos, re­to­ri­kos kur­sus, sa­kė ir pa­moks­lus.

Pir­muo­sius pa­moks­lus M. K. Sar­bie­vi­jus pa­sa­kė apie 1630-uo­sius me­tus Vil­niu­je. Ta­pęs ka­ra­liaus Vla­dis­la­vo Va­zos pa­moks­li­nin­ku, Sar­bie­vi­jus per­si­kė­lė į Var­šu­vą. Pas­ku­ti­nie­ji pen­ke­ri jo gy­ve­ni­mo me­tai bu­vo kaip pa­moks­li­nin­ko veik­los me­tai. Per šį lai­ko­tar­pį M. K. Sar­bie­vi­jus pa­sa­kė la­bai daug pa­moks­lų, de­ja iki šių die­nų jie neiš­li­ko. Bu­vo už­ra­šy­tas tik vie­nin­te­lis tik­ras pa­moks­las, pa­sa­ky­tas Vil­niu­je 1635 me­tais, mi­rus di­di­kui Jo­nui Sta­nis­lo­vui Sa­pie­gai.

Vi­sa Sar­bie­vi­jaus poe­zi­ja ra­šy­ta lo­ty­nų kal­ba, bet pa­moks­lai sa­ky­ti len­kiš­kai. Ta­čiau dau­gy­bė, apie 500 ci­ta­tų iš Šven­to­jo Raš­to, Baž­ny­čios tė­vų ir ki­tų vei­ka­lų pa­moks­le – lo­ty­niš­kos.

Pa­moks­le „Mar­ša­lo laz­da“ pla­čiai ap­ta­ria­ma Sa­pie­gos gi­mi­nės kil­mė, jų atė­ji­mas į Lie­tu­vą, veik­la, nuo­pel­nai, iš­kal­ba. Žmo­gus pri­va­lo mo­kė­ti reikš­ti sa­vo min­tis, ar­gu­men­tuo­ti, įti­kin­ti, tik tuo­met tu­ri tei­sę užim­ti tam tik­ras pa­rei­gas. Sa­pie­ga tu­rė­jęs iš­kal­bą. Ga­liau­siai ap­žvel­gia­ma, įver­ti­na­ma Sa­pie­gų ir ve­lio­nio veik­la, kas jo lau­kia po mir­ties. Lai­do­tu­vių pa­moks­lai, pro­fe­so­rės tei­gi­mu, iki šių die­nų iš­li­kę pa­na­šūs. Vi­suo­se pa­moks­luo­se kal­ba­ma apie mi­ru­sio­jo gy­ve­ni­mo bū­dą, pra­smę, tiks­lą, iš­lie­kan­čias ver­ty­bes.

Sar­bie­vi­jaus pa­moks­le daug są­sa­jų su jo pa­ties poe­zi­ja, ta­čiau, E. Ul­či­nai­tės įsi­ti­ki­ni­mu, ana­li­zei rei­ka­lin­gas at­ski­ras se­mi­na­ras.

„Mar­ša­lo laz­do­je“, kaip bū­din­ga Ba­ro­ko epo­chos li­te­ra­tū­rai, ypač gau­su ci­ta­tų iš Šven­to­jo Raš­to, mi­to­lo­gi­jos, is­to­ri­jos, li­te­ra­tū­ros, Baž­ny­čios Tė­vų vei­ka­lų, Sar­bie­vi­jaus am­ži­nin­kų kū­ri­nių. Ne vi­sas pa­moks­lo nuo­ro­das su­da­ry­to­jams pa­vy­ko iden­ti­fi­kuo­ti, nes kai ku­rios yra ne­tiks­lios, klai­di­nan­čios, be to, šal­ti­nis kar­tais ne ci­tuo­ja­mas, o lais­vai per­pa­sa­ko­ja­mas.

Pa­sak kny­gos su­da­ry­to­jų, ti­ki­ma­si, jog „Mar­ša­lo laz­da“ pa­dės šių die­nų skai­ty­to­jams ne tik pa­žin­ti pa­moks­lo žan­ro ypa­tu­mus, Ba­ro­ko epo­chos re­to­ri­kos iš­skir­ti­nu­mą bei gro­žį, pa­dės su­vok­ti dra­ma­tiš­ką to me­to žmo­gaus pa­sau­lė­vo­ką, bet kar­tu at­skleis Mo­tie­jų Ka­zi­mie­rą Sar­bie­vi­jų ne tik kaip iš­ki­lų poe­tą, bet ir kaip ta­len­tin­gą pa­moks­li­nin­ką.

„Ne­ga­li­ma su­da­ry­ti su­tar­ties su mir­ti­mi“

M. K. Sar­bie­vi­jus „Mar­ša­lo laz­do­je“ tei­gia, jog „ne­ga­li­ma su­da­ry­ti su­tar­ties su mir­ti­mi“.

Vi­sos šio pa­sau­lio ga­lios ir val­džios esan­čios tra­pūs ir silp­ni da­ly­kai. Nė­ra to­kios val­džios nei sau pa­čiam, nei ki­tam duo­tos, nė­ra to­kio skept­ro, to­kios laz­dos, į ku­rią sau­giai ga­lė­tum at­si­rem­ti. „Net ir aukš­čiau­sią ga­lią pa­sie­kęs, neiš­veng­si griu­vi­mo ir mir­ties“, – tvir­ti­na­ma. Miš­kai au­ga la­bai grei­tai, bet pe­le­nais virs­ta – stai­giai.

Pa­sak pa­moks­li­nin­ko, yra dvi pa­grin­di­nės vals­ty­bės at­ra­mos: Baž­ny­čia ir (ka­ra­liaus) Rū­mai. Baž­ny­čio­je įkur­din­tas dan­giš­ka­sis val­do­vas, rū­muo­se – že­miš­ka­sis. Jo­kia vals­ty­bė ne­ga­li eg­zis­tuo­ti be vie­no ir be ki­to. Jei ku­ri nors iš šių at­ra­mų pa­svy­ra, Tė­vy­nė griū­va.

Pa­moks­las bai­gia­mas su­si­mąs­ty­ti ver­čian­čiais tei­gi­niais, bet la­bai pa­pras­ta, nors ir sun­kiai pa­sie­kia­ma, iš­va­da. M. K. Sar­bie­vi­jus krei­pia­si į pa­moks­lo klau­sy­to­jus teig­da­mas, jog la­bai svar­bu, su ko­kia laz­da sa­vo ke­lio­nę baig­si­me, su ko­kia at­ra­ma ras mus mir­tis. Jei­gu su silp­na – am­ži­nai pra­žū­si­me, jei­gu su stip­ria – am­ži­nai iš­lik­si­me.

Kra­žiuo­se, M. K. Sar­bie­vi­jaus kul­tū­ros cent­re vy­ku­sia­me ren­gi­ny­je da­ly­va­vo „Mar­ša­lo laz­dos“ iš len­kų kal­bos ver­tė­ja pro­fe­so­rė Eu­ge­ni­ja Ul­či­nai­tė, su­da­ry­to­ja Vik­to­ri­ja Vait­ke­vi­čiū­tė, re­dak­to­rė As­ta Vaš­ke­lie­nė, lei­dė­jas Gy­tis Vaš­ke­lis.

Mo­tie­jus Ka­zi­mie­ras Sar­bie­vi­jus gi­mė 1595 me­tais Mo­zū­ri­jos kraš­te, Sar­bie­ve.1612 me­tais įsto­jo į Jė­zaus drau­gi­jos vie­nuo­li­ją, dve­jus me­tus pra­lei­do Vil­niaus no­vi­cia­te, vė­liau stu­di­ja­vo fi­lo­so­fi­ją. 1617-1618 me­tais dės­tė poe­ti­ką Kra­žių, vė­les­niais me­tais – re­to­ri­ką Po­loc­ko jė­zui­tų ko­le­gi­jo­se. 1627 me­tais pra­dė­jo dės­ty­ti Vil­niaus aka­de­mi­jo­je, bu­vo jos pro­fe­so­rius.

Mo­tie­jus Ka­zi­mie­ras Sar­bie­vi­jus lai­ko­mas vie­nu iš­ki­liau­sių Lie­tu­vos ba­ro­ko epo­chos poe­tų, ra­šiu­sius lo­ty­nų kal­ba pa­ne­gi­ri­kas, epi­ta­la­mi­jas, odes, epig­ra­mas, ei­lė­raš­čius, him­nus ir t.t.. Vil­niaus aka­de­mi­jos auk­lė­ti­nis ir pro­fe­so­rius, po­pie­žiaus Ur­bo­no VIII pre­mi­jos lau­rea­tas, bu­vo pra­min­tas sar­ma­tų Ho­ra­ci­ju­mi.

1625 metais pir­mą kar­tą iš­leis­tos „Ly­ri­kos kny­gos“ Kel­ne iš vi­so su­lau­kė dau­giau kaip 50 lei­di­mų.

Au­to­rės nuo­tr.

Iš len­kų kal­bos iš­vers­tas M. K. Sar­bie­vi­jaus pa­moks­las „Mar­ša­lo laz­da“ iš­leis­tas at­ski­ru lei­di­niu su ko­men­ta­rais, pa­moks­lo fak­si­mi­le ir įžan­gi­niu staips­niu.

Pa­moks­las „Mar­ša­lo laz­da“ bu­vo pa­sa­ky­tas per Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės mar­ša­lo Jo­no Sta­nis­lo­vo Sa­pie­gos lai­do­tu­vės 1635 me­tais Vil­niu­je.

Pro­fe­so­rė, pa­moks­lo iš len­kų į lie­tu­vių kal­bą ver­tė­ja Eu­ge­ni­ja Ul­či­nai­tė sa­kė, jog „Mar­ša­lo laz­da“ – M. K. Sar­bie­vi­jaus pa­moks­las, ku­ria­me ne­trūks­ta są­sa­jų ir su jo poe­zi­ja.