Neįtikėtina: 102 eurai – geriau nei 380

Neį­ti­kė­ti­na: 102 eu­rai – ge­riau nei 380

Nau­jo­sios Ak­me­nės gy­ven­to­jui Egi­di­jui No­rei­kiui ge­riau gau­ti 102 eu­rus so­cia­li­nės iš­mo­kos, ne­gu dirb­ti už mi­ni­ma­lią al­gą. Gy­ve­ni­mą už so­cia­li­nes iš­mo­kas jis prieš sep­ty­ne­rius me­tus pa­si­rin­ko sa­vo va­lia. Dir­ba tik sa­vai­tę per mė­ne­sį, bet pi­ni­gų jam lie­ka dau­giau.

Vy­tau­tas RUŠ­KYS

vytautas@skrastas.lt

Ge­riau sė­dė­ti „ant pa­šal­pos“

E. No­rei­kis iš Šiau­lių ra­jo­no at­si­kė­lė į Nau­ją­ją Ak­me­nę tais lai­kais, kai čia bu­tą ga­lė­jai įsi­gy­ti „už sal­dai­nių dė­žu­tę“. Kai­nų bū­ta sim­bo­liš­kų – vos ke­li li­tai. Ge­res­niems būs­tams pa­ka­ko ke­lių šim­tų li­tų.

At­va­žia­vo, bet dar­bo ne­ga­vo nei jis, nei žmo­na.

Šei­mo­je, ne­tu­rin­čio­je nuo­la­ti­nių pa­ja­mų, au­go dvi at­ža­los. Su­si­da­rė tūks­tan­ti­nės sko­los, nes šei­ma neiš­ga­lė­jo su­mo­kė­ti mo­kes­čių už ši­lu­mą ir ki­tas pa­slau­gas. Ban­dė tau­py­ti, at­si­jung­da­mi nuo cent­ra­li­zuo­to ši­lu­mos tie­ki­mo.

Ga­liau­siai ant­sto­liai areš­ta­vo bu­tą. Da­bar ja­me vy­ras li­kęs vie­nas. Ki­ti šei­mos na­riai už­dar­biau­ja už­sie­ny­je.

Egi­di­jus ne­no­ri pra­ras­ti pa­sto­gės, to­dėl įsi­pa­rei­go­jo deng­ti sko­las.

Kai vy­ras gau­na mi­ni­ma­lią 380 eu­rų al­gą po­pie­riu­je, o di­des­nę pa­pras­tam žmo­gui Ak­me­nė­je re­tai pa­vyks­ta už­dirb­ti, tai ant­sto­liai išieš­ko pu­sę su­mos. Iš li­ku­sių ne­pil­nų 200 eu­rų tu­ri su­mo­kė­ti mo­kes­čius. Be­lie­ka kokie 50 eu­rų.

„Bu­vau pas ant­sto­lius de­rė­tis dėl ma­žes­nių iš­skai­čia­vi­mų, at­sa­kė – ne, – pa­sa­ko­jo E. No­rei­kis. – Išs­kai­čiuo­ja 50 pro­cen­tų iš mi­ni­ma­lios al­gos, o 70 pro­cen­tų – nuo mi­ni­mu­mą vir­ši­jan­čios su­mos“.

Taip bu­vo, kai Klai­pė­do­je dir­bo ge­riau ap­mo­ka­mus dar­bus.

„Nor­ma­liai dirb­da­mas ga­lė­jau at­si­dur­ti prie kon­tei­ne­rių – ki­še­nės vis tuš­čios, – sa­kė E. No­rei­kis. – At­si­sa­kiau dar­bo, nors darb­da­vys ne­no­rė­jo iš­leis­ti, siū­lė įdar­bin­ti pu­se eta­to. Bet nu­spren­džiau vi­siš­kai nie­ko ne­mo­kė­ti ant­sto­liams“.

Tai įma­no­ma, kai nie­kur ne­dir­bi. To­kiu at­ve­ju ne­lie­ki be pi­ni­gų. 102 eu­rų so­cia­li­nes iš­mo­kas per mė­ne­sį gau­na žmo­nės, ku­rie ne­tu­ri pa­ja­mų ir ki­to­kio ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to nei bu­tas.

Šel­pia­mie­ji dar gau­na kom­pen­sa­ci­jas už bu­to šil­dy­mą, tie­kia­mą karš­tą van­de­nį. Ta­čiau rei­kia lai­ky­tis Sa­vi­val­dy­bės iš­kel­tos są­ly­gos – so­cia­li­nės iš­mo­kos ir kom­pen­sa­ci­jų ga­vė­jai pri­va­lo kas mė­ne­sį po sa­vai­tę pa­dir­bė­ti vi­suo­me­nės la­bui.

„Man ge­riau sė­dė­ti ant pa­šal­pos, už ją dir­bant sa­vai­tę, ne­gu vi­są mė­ne­sį pluš­ti, o ga­liau­siai tu­rė­ti ma­žiau pi­ni­gų“, – sa­kė E. No­rei­kis.

Taip jis „sė­di“ sep­ty­ne­ri me­tai. Kaip pa­ts sa­kė – „trop­niai ir są­ži­nin­gai“. Ants­to­lių kon­to­ra nei­šieš­ko sko­lų iš so­cia­li­nės iš­mo­kos – nė­ra to­kios tei­sės.

„Kai ant­sto­lė su­ži­no­jo, kad nie­ko ne­mo­kė­siu, gra­žiuo­ju pra­šė: „Mo­kėk nors po tru­pu­tį“, – pa­sa­ko­jo E. No­rei­kis. – At­sa­kiau: „Da­bar jau prin­ci­po rei­ka­las. Ne­no­rė­jot man žmo­niš­kai iš­skai­čiuo­ti ma­žiau, da­bar ne­be­gau­sit nė cen­to“.

Po­li­ci­ja pa­dė­jo gau­ti dar­bi­nes pirš­ti­nes

Egi­di­jui vi­suo­me­nei nau­din­gos veik­los odi­sė­ja pra­si­dė­jo Nau­jo­sios Ak­me­nės au­to­bu­sų par­ke. Dve­jus me­tus po 40 va­lan­dų per mė­ne­sį. Dau­giau­sia – pa­gal­bi­niai dar­bai sta­ty­bo­se. Iki šiol me­na, kaip ka­sė tran­šė­jas, re­mon­ta­vo sto­gus.

Ap­sisp­ren­dė išei­ti, kai pa­si­ju­to že­mi­na­mas.

„Kar­tą ne­tin­ka­mai re­konst­ra­vo­me lan­go an­gą, to­dėl vir­ši­nin­kas iš­va­di­no dur­niais, avi­nais, de­bi­lais ir kal­ti­no, kad mes iš dir­ban­čių mo­kes­čių mo­kė­to­jų mel­žia­me pi­ni­gus mū­sų gau­na­moms pa­šal­poms“, – me­na E. No­rei­kis.

Nau­jo­sios Ak­me­nės se­niū­ni­ja pa­siun­tė į mies­to li­go­ni­nę. Šil­tuo­ju me­tų lai­ku įstai­gos te­ri­to­ri­jo­je pjo­vė žo­lę, grė­bė la­pus. Net­rū­ko dar­bų ir pa­tal­po­se.

Po dve­jų me­tų ir šio­je dar­bo­vie­tė­je įsi­plies­kė ne­su­ta­ri­mai. Dar­bi­nin­kas pa­pra­šė ūk­ve­džio pirš­ti­nių, nes be jų sun­ku klo­ti ša­li­gat­vio trin­ke­les. Lie­pė su­si­ras­ti kur nors be­si­mė­tan­čias.

Dar­bi­nin­kas pa­si­skun­dė se­niū­ni­jai, o ten pa­siū­lė per­si­kel­ti į "Nau­jo­sios Ak­me­nės ko­mu­na­li­nin­ko" bend­ro­vę.

Ten konf­lik­tas įsi­plies­kė pa­čio­mis pir­mo­mis die­no­mis. Paaiš­kin­ta, kad dar­bo pirš­ti­nės pri­klau­so nuo­lat dir­ban­tiems ko­mu­na­li­nin­kams, o ne va­lan­di­nin­kams.

„Su­kan­dęs dan­tis tą die­ną pli­ko­mis ran­ko­mis kil­no­jau šiukš­les, o kai ki­tą die­ną pa­bu­dau  ge­lian­čiais del­nais – per­py­kau, – me­na E. No­rei­kis. – Pas­kam­bi­nau te­le­fo­nu į bend­ro­sios pa­gal­bos li­ni­ją ir pa­sa­kiau, kad su­sprog­din­siu mies­to aikš­tę. Pak­lau­sė: ko­dėl? At­sa­kiau: kad ne­duo­da pirš­ti­nių. Pak­lau­sė, kur esu. At­sa­kiau, kad bom­bą ve­žu į aikš­tę“.

Iš tik­rų­jų vy­ras tū­no­jo pa­si­slė­pęs. At­si­lie­pė į ne­tru­kus pa­si­gir­du­sį te­le­fo­no skam­bu­tį. Po­li­ci­jos pa­rei­gū­nas pa­ra­gi­no: „Eik į dar­bą, tau pirš­ti­nės su­ras­tos“.

Bai­min­da­ma­sis areš­to, pa­si­ro­dė tik ki­tą die­ną. Ga­vo nau­ju­tė­les pirš­ti­nes ir šau­ki­mą į apy­lin­kės teis­mą.

Už me­lą su­mo­kė­jo ne­men­ką bau­dą. Da­bar jis juo­kau­ja: tiek daug dar­bi­nės pirš­ti­nės nie­kam nė­ra kai­na­vu­sios.

„Po to apie dve­jus me­tus vis­kas ėjo kaip per svies­tą, kol pa­si­kei­tė įmo­nė­je kai ku­rie dar­buo­to­jai – ir vėl ne­si­skai­ty­mas su mu­mis, at­lie­kan­čiais vi­suo­me­nei nau­din­gą dar­bą“, – sa­kė E. No­rei­kis.

Vy­ras se­niū­ni­jai raš­tu pra­ne­šė apie pa­ti­ria­mas pa­ty­čias. E. No­rei­kis, raš­tin­gas žmo­gus, to­dėl per­skai­to su­tar­tį, ku­rio­je pa­ra­šy­ta, kad se­niū­ni­ja, siųs­da­ma į dar­bus to­kius kaip jis, tu­ri ap­rū­pin­ti dar­bo įran­kiais ir dar­bo pirš­ti­nė­mis.

Reik­lu­mas val­džiai

E. No­rei­kis rei­ka­lau­ja ir iš aukš­tes­nės val­džios. Kai Sa­vi­val­dy­bės So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­rius per klai­dą ne­su­mo­kė­jo mė­ne­sio kom­pen­sa­ci­jų, pa­šal­pi­nin­kui tu­rė­jo aiš­kin­tis me­ras.

Kar­tą ne­ga­vęs pa­gal są­ra­šą nu­ro­dy­tų vi­sų mais­to pro­duk­tų so­cia­liai rem­ti­niems žmo­nėms, pa­si­skun­dė Sa­vi­val­dy­bei. Paaiš­kin­ta, kad ne­be­li­ko, siū­lė ki­tą kar­tą anks­čiau į ei­lę at­si­sto­ti.

Vy­ras at­si­sa­kė, pa­sak jo, da­ly­vau­ti ba­do žai­dy­nė­se. Ta­čiau ėmė gau­ti, kas pri­klau­so.

Kai ma­ža­me­tis sū­nus su­si­ža­lo­jo ne­tvar­kin­go­se sū­puok­lė­se prie dau­gia­bu­čio na­mo, tė­vas pa­rei­ka­la­vo, kad Sa­vi­val­dy­bė at­ly­gin­tų gy­dy­mo ža­lą, ka­dan­gi jos įmo­nė iš gy­ven­to­jų ima kie­mo prie­žiū­ros mo­kes­čius.

Ga­vo at­sa­ky­mą, kad kie­mo įren­gi­niais tu­ri rū­pin­tis na­mo gy­ven­to­jai. Esą Sa­vi­val­dy­bė rū­pin­tų­si kie­mo žai­di­mų in­ven­to­riu­mi tuo­met, jei gy­ven­to­jai at­ski­rai už tą pa­slau­gą su­mo­kė­tų.

Su­šauk­ta­me su­si­rin­ki­me E. No­rei­kis siū­lė gy­ven­to­jams at­si­to­kė­ti: „Jei mes pri­siim­tu­me at­sa­ko­my­bę už sū­py­nes, o at­va­žia­vę ko­kie landz­ber­gių anū­kai su­si­ža­lo­tų, tai kiek jie tuo­met pri­si­teis­tų ža­los iš mū­sų?“

„Sa­vi­val­dy­bei rei­kia dur­nų žmo­nių“

E. No­rei­kis ma­no esąs iš tų re­tų pa­šal­pi­nių, ku­rie ke­lia rei­ka­la­vi­mus dėl dar­bo są­ly­gų.

„Dau­ge­lis ge­ria, tuo­met jiems nie­kas ne­bes­kau­da, pa­si­jun­ta leng­viau, nes at­ro­do, ne­bė­ra pro­ble­mų, – sa­kė E. No­rei­kis. – Darb­da­vys ne­no­ri ri­zi­kuo­ti, pri­tem­pu­sį po va­lan­dos ki­tos iš­lei­džia na­mo, o tam žmo­gui svar­biau­sia, jog ofi­cia­liai bu­vo dar­be, ir pa­šal­pą gaus“.

Jis pa­ts ne­lin­kęs ra­min­tis al­ko­ho­liu. Sup­ras­da­mas, kad taip neišsp­ręs pro­ble­mų.

„Aiš­ku, ne­su kaip Kar­baus­kis – vi­siš­kas abs­ti­nen­tas, per šven­tes iš­ge­riu“, – at­vi­rau­ja vy­riš­kis.

„Bet val­džiai rei­kia dur­nų, pa­na­šaus kaip ma­no li­ki­mo, žmo­nių – kai ei­ni per Ak­me­nę šla­piu kly­nu, na­muo­se pra­de­gin­tos sky­lės ir vis­kas dzin, – sa­kė E. No­rei­kis. – Kai dir­bi trop­niai ir dar tru­pu­tį mąs­tai, Sa­vi­val­dy­bė­je ne­leng­va“.

Pa­sa­ko­ja nu­ti­ki­mą, kaip ban­ko­ma­te pa­siė­mė vi­są so­cia­li­nę iš­mo­ką, at­krei­pė dė­me­sį, kad to­kią pat su­mą ban­ko­ma­tas at­skai­čia­vo ne­pa­žįs­ta­mai mo­te­riai. Pas­kui ją pa­ma­tė ne­di­de­lė­je par­duo­tu­vė­je. Čia mo­te­riš­kė su­mo­kė­jo sko­lą, o už li­ku­sius pi­ni­gus į ran­ki­nę pri­si­dė­jo "bam­ba­li­nio" alaus.

Au­to­riaus nuo­tr.

Vyras gy­ve­ni­mą už so­cia­li­nes iš­mo­kas pa­si­rin­ko są­mo­nin­gai.

Ap­lin­kos tvar­ky­mo dar­bams so­cia­li­nių iš­mo­kų ga­vė­jai prii­ma­mi į ko­mu­na­li­nio ūkio, švie­ti­mo, me­di­ci­nos ir ki­tas ra­jo­no įstai­gas.