Geri darbai neleidžia senti

Ge­ri dar­bai ne­lei­džia sen­ti

Še­du­vė Re­nė Šu­mi­nie­nė pir­ma­die­nį vėl, kaip jau ir įpras­ta, nuo pat ry­to sės ant sa­vo dvi­ra­čio ir va­žiuos lan­ky­ti vie­ni­šų se­ne­lių. Pa­si­tei­raus jų, kaip svei­ka­ta, ar ne­rei­kia pa­gal­bos, ap­tars die­nos rū­pes­čius. Taip me­tai iš me­tų.

Po­nia Re­nė, il­ga­me­tė Še­du­vos „Ca­ri­to“ (Rad­vi­liš­kio ra­jo­nas) va­do­vė, kuk­liai nu­si­šyp­so, pa­klaus­ta, ar ne­pa­bos­ta jai rū­pin­tis sve­ti­mais žmo­nė­mis. Da­ry­ti ge­rą, anot jos, nė­ra sun­ku – rei­kia tik no­ro. O tiks­lo tu­rė­ji­mas suteikia svei­ka­tos.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Ge­ru­mo an­ge­las

Sun­ku pa­ti­kė­ti, kad prie­šais sė­di ki­tų me­tų pra­džio­je 77-ąjį gim­ta­die­nį švę­sian­ti mo­te­ris. Gu­vi ir ener­gin­ga, tu­rin­ti gau­sy­bę pla­nų ke­liems mė­ne­siams į prie­kį. At­min­ti­nai ri­kiuo­ja dar­bus, ka­da ir kur rei­kės nu­vyk­ti, ką ap­lan­ky­ti, kam pa­si­skam­bin­ti, kur pa­šei­mi­nin­kau­ti, ka­da nuei­ti į „Ca­ri­to“ Še­du­vos būs­ti­nę da­ly­ti lab­da­ros.

Juo­kia­si – ei­na, kur kas pa­kvie­čia, o jei ne­kvie­čia, pa­ti su­si­gal­vo­ja – di­de­lis užim­tu­mas jai ne­lei­džian­tis sen­ti.

„Bū­na, at­si­ke­li ry­tą, tai čia skau­da, tai čia – ne­pak­lau­sai skaus­mo, šiaip taip at­si­ke­li, iš­si­ju­di­ni, ka­vos at­si­ge­ri, grei­tai ir už­mirš­ti, kad kaž­ką skau­dė­jo“, – sa­ko pa­šne­ko­vė.

Nors tik­ra­sis še­du­vės var­das pa­gal met­ri­kas yra Re­nė, žmo­nė­se ji daž­niau šau­kia­ma tie­siog Iru­te. Po­niai Re­nei tai au­sies ne­dras­ko, at­virkš­čiai, ma­lo­nu, ka­da žmo­nės šil­tai va­di­na. Ly­giai taip pat ma­lo­nu, jei ku­ris gar­bin­go am­žiaus še­du­vis jai as­me­niš­kai pa­skam­bi­na no­rė­da­mas ko nors pa­pra­šy­ti, o gal tik pa­si­kal­bė­ti – ji ži­no, koks svar­bus yra žo­dis vie­ni­šam žmo­gui.

De­vy­ne­rius me­tus „Ca­ri­tui“ va­do­vau­jan­ti še­du­vė į Še­du­vo­je, Vil­niaus gat­vė­je, esan­čią būs­ti­nę už­su­ku­siems ne­pa­si­tu­rin­tiems žmo­nėms nie­ka­da neat­si­sa­ko pa­dė­ti – jei tu­ri kuo, su­tei­kia čia pat, jei pri­trūks­ta – bū­ti­nai pa­ža­da pa­si­rū­pin­ti. Ir pa­ža­dą sten­gia­si iš­te­sė­ti.

Še­du­viams se­niai ži­no­ma, kad nuo­šir­di mo­te­ris mais­tą lan­ko­miems se­nu­kams ne­re­tai ga­mi­na sa­vo na­muo­se. Ką jau kal­bė­ti apie di­džią­sias me­tų šven­tes, kai se­no­liai ypa­č lau­kia ge­ra­da­rės ir jos ko­le­gių „Ca­ri­to“ mo­te­rų iš­vir­tos sriu­bos ir pa­ruoš­tų tra­di­ci­nių do­va­nė­lių.

Bū­da­ma pui­ki šei­mi­nin­kė, Re­nė neat­si­sa­ko pa­dė­ti ir Še­du­vos mies­to se­niū­ni­jos bei kul­tū­ros įstai­go­se su­reng­to­se šven­tė­se, va­ka­ro­nė­se ar fes­ti­va­liuo­se. Be R. Šu­mi­nie­nės pa­ga­min­tų pa­tie­ka­lų neap­siei­na ne­ma­žai mies­to ir net ra­jo­no ren­gi­nių.

2008 me­tais R. Šu­mi­nie­nė, ta­da Še­du­vos glo­bos na­mų dar­buo­to­ja, Rad­vi­liš­kio kul­tū­ros rū­muo­se vy­ku­sia­me ren­gi­ny­je „Ge­ru­mo švie­sa“ už ge­rus dar­bus bu­vo ap­do­va­no­ta „Ge­ru­mo An­ge­lo“ sta­tu­lė­le. Pa­sak mo­ters, tai gar­bin­giau­sias jos dar­bų įver­ti­ni­mas ir bran­giau­sia do­va­na.

Ne moks­lai bu­vo gal­vo­je

Po­nia Re­nė nie­ka­da ne­gy­ve­no per­tek­liu­je. Svars­to, gal tai ir išug­dė jos no­rą vis­kuo, ką tu­ri da­ly­tis su ki­tais – juk da­li­jan­tis nau­da pa­dė­kos žo­džiais grįž­ta ir sau.

Be ma­mos li­ko tri­jų mė­ne­sių. Ji – dva­ri­nin­ko ir dva­re tar­na­vu­sios mer­gi­nos pa­li­kuo­nis. Ap­lin­ky­bės taip su­si­klos­tė, kad 1941 me­tų pa­va­sa­rį Re­nės ma­ma sė­do į trau­ki­nį ir iš­bil­dė­jo į Vo­kie­ti­ją, ma­žą mer­gai­tę pa­lik­da­ma vai­kų ne­su­si­lau­ku­sių gi­mi­nai­čių, gy­ve­nu­sių Pa­ne­vė­žio ap­skri­ty­je, Smil­gių vals­čiu­je, glo­bai.

Tė­vai su­si­tuo­kė tik ma­mai po ke­le­rių me­tų su­grį­žus į Lie­tu­vą. Mer­gai­tei leis­ta ap­si­spręs­ti, su kuo gy­vens. Re­nės akys ta­da įsmi­go į įtė­vius, au­gi­nu­sius ją kaip sa­vo vai­ką – ne­le­pi­nu­sius pra­ban­ga, ta­čiau ir duo­nos kąs­nio ne­gai­lė­ju­sius.

1951 me­tų spa­lį tė­vas ir mo­ti­na bu­vo iš­trem­ti.

O Re­nė tais me­tais bai­gė ke­tu­ris pra­di­nės mo­kyk­los sky­rius. Moks­lams, da­bar juo­kia­si, bu­vu­si ne per gud­ri, tad penk­tos kla­sės moks­lų ra­ga­vo tik ke­lis mė­ne­sius – ne­pri­ta­po.

„Glo­bė­jai abu bu­vo be­raš­čiai žmo­nės, to­dėl ne per daug moks­lą ver­ti­no ir prie jo nelen­kė“, – sa­ko mo­te­ris.

Da­bar, bū­da­ma gar­baus am­žiaus, ji su­pran­ta, ko­kia bu­vo ne­tei­si ne­siek­da­ma ži­nių. Bet tuo­met še­šio­lik­me­tė apie tai net ne­su­si­mąs­tė, nuė­jo ir įsi­dar­bi­no už ke­lių ki­lo­met­rų esan­čia­me ko­lū­ky­je dar­bi­nin­ke, o pa­skui ir mel­žė­ja.

Į Rad­vi­liš­kio ra­jo­ną

Su bū­si­mu vy­ru, įtė­vių kai­my­nų sū­nu­mi Vin­cu, su­si­pa­ži­no bū­da­ma 20-ies. Jis dir­bo ta­me pa­čia­me ko­lū­ky­je trak­to­ri­nin­ku.

Net­ru­kus Vin­cą paė­mė į ar­mi­ją. R. Šu­mi­nie­nė net nu­si­kva­to­ja pri­si­mi­nu­si: lau­kė jo, bet bū­da­vo, kad ir ne­lau­kė.

O kai vis dėl­to su­lau­kė, iš­kart su­pra­to, kad Vin­cas yra tas vie­nin­te­lis. Tai­gi iš­te­kė­jo.

Pra­džia ne­bu­vo leng­va. Pri­si­me­na, pir­mus tris „me­daus“ mė­ne­sius net val­gy­ti abu ne­tu­rė­ję – ko­lū­kie­čio at­ly­gi­ni­mas tuo­laik bu­vęs itin ma­žas. Tai­gi nu­si­pirk­da­vę pus­ke­pa­liu­ką duo­nos ir „kom­bin­žy­ro“ (tau­kų), už­si­tep­da­vę ir val­gy­da­vę su vir­to­mis bul­vė­mis nuo­mo­ta­me na­me su­sė­dę ant grin­dų – ne­tu­rė­jo net sta­lo bei kė­džių.

Sta­lą ir ant ko pri­sės­ti sa­vo ran­ko­mis pa­da­rė Vin­cas. Vė­liau kiek pra­si­gy­ve­no.

1963 me­tų pra­džio­je, po dvy­li­kos me­tų trem­ties, iš Si­bi­ro su­grį­žo tė­vai. Ta­čiau ry­šys su gim­dy­to­jais, pa­sak R. Šu­mi­nie­nės, ne­beuž­si­mez­gė. Tė­vams taip ir pa­sa­kiu­si: tė­vai tie, ku­rie užau­gi­no. Re­nė ta­da jau lau­kė­si pir­ma­gi­mio.

Į Rad­vi­liš­kio ra­jo­ną Šu­mi­nų šei­ma at­vy­ko su­tuok­ti­niui pra­dė­jus dirb­ti me­lio­ra­ci­jo­je. O ji įsi­dar­bi­no sta­ty­bo­se da­žy­to­ja.

Jau­ną stro­pią mo­te­rį kaip mat pa­ste­bė­jo tuo­me­ti­nės Še­du­vos li­go­ni­nės va­do­vai ir pa­kvie­tė dirb­ti li­go­ni­nė­je in­dų plo­vė­ja. Vė­liau vi­rė­ja.

Še­du­vos li­go­ni­nei, pa­sa­ko­ja R. Šu­mi­nie­nė, ji ati­da­vė tris­de­šimt sa­vo gy­ve­ni­mo me­tų – kiek li­go­nių per tris de­šimt­me­čius bu­vo pa­mai­tin­ta!

O ta­da at­si­da­rė Se­ne­lių na­mai. Jiems rei­kė­jo vi­rė­jo – Re­nė neat­si­sa­kė.

„Šei­mi­nin­ka­vi­mas man – ar­čiau­siai šir­dies, bet ir pa­bend­ra­vi­mas su žmo­gu­mi, pa­bu­vi­mas su juo bu­vo vi­sa­da la­bai svar­būs“, – sa­ko pa­šne­ko­vė. Grei­čiau­siai dėl to ji ir su­ti­ko pa­keis­ti dar­bo­vie­tę.

No­ras – dvi­ra­tis

R. Šu­mi­nie­nė tvir­ti­na esan­ti lai­min­gas žmo­gus. Nors šian­die­ną ji gy­ve­na vie­na, ta­čiau ži­no, kad liū­dė­ti jai ne­leis abu sū­nūs ir duk­ra, anū­kai ir proa­nū­kiai. O ir 250 eu­rų pen­si­jos už­ten­ka – vai­kams pa­de­dant, ga­lą su ga­lu su­du­ria.

„Man die­na per trum­pa: tiek rei­kia pa­da­ry­ti. Se­nam žmo­gui rei­kia kru­tė­ti. Kol kru­ta, tol gy­ve­na. „Grie­kas“ gu­lė­ti be dar­bo“, – įsi­ti­ki­nu­si.

Jos nuo­mo­ne, rei­kia da­ry­ti žmo­gui ge­ra ir pa­čiam ge­ru bus at­si­ly­gin­ta.

„Aš jau­čiu, kad man kol kas at­ly­gi­na­ma ge­ra svei­ka­ta“, – šyp­so­si veik­li mo­te­ris, čia pat tris­kart ener­gin­gai nu­si­spjau­da­ma per kai­rį pe­tį.

Mo­te­ris di­džiuo­ja­si sa­vo at­ža­lo­mis. Ta­čiau jai skau­du dėl lan­ko­mų vie­ni­šų pa­mirš­tų se­ne­lių, ku­rių pa­sa­ko­ji­muo­se – vis vai­kai, vis anū­kai, ku­riems jie grei­čiau­siai net ne­rei­ka­lin­gi.

Pra­si­ta­ria, su­grįž­tan­ti kar­tais va­ka­re į na­mus ir gal­vo­jan­ti: Die­ve, Die­ve, kiek su­sve­ti­mė­ji­mo yra žmo­nė­se, kad ne tik kai­my­nas kai­my­no, bet ir vai­kas tė­vo ne­be­no­ri pa­žin­ti!

Tai­gi po sa­vait­ga­lio, pir­ma­die­nį, ge­ra­da­rė vėl sės ant sa­vo dvi­ra­čio. Jis, nors jau la­bai se­nas ir girgž­dan­tis, vie­nin­te­lis jai pa­va­duo­ja ko­jas.

Ne­se­niai vo­kie­čiams, tei­kian­tiems lab­da­rą „Ca­ri­tui“, pa­si­tei­ra­vus, ko R. Šu­mi­nie­nei la­biau­siai rei­kė­tų, ji ne­dve­jo­da­ma at­sa­kė la­biau­siai už vis­ką no­rin­ti dvi­ra­čio. Jis tam, kad ga­lė­tų nu­va­žiuo­ti pas glo­bo­ja­mus se­ne­lius.

Ge­ra­da­rės pa­klau­sę vo­kie­čiai jau pri­sta­tė apy­nau­jį dvi­ra­tį. Li­ko tik jį su­rink­ti.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Še­du­vos ge­ra­da­rė Re­nė Šu­mi­nie­nė, žmo­nių mei­liau va­di­na­ma tie­siog Iru­te, ti­ki­na, kad ge­ri žmo­nės ir bend­ra­vi­mas su jais ne­lei­džia sen­ti.

Še­du­vos žmo­nes įpra­tę ma­ty­ti Re­nę Šu­mi­nie­nę sku­ban­čią – veik­lios mo­ters pil­na vi­sur.