Kas esi: šuo, runkelis ar vatnikas?

KOMENTARAS

Kas esi: šuo, run­ke­lis ar vat­ni­kas?

Vla­das VER­TE­LIS,

run­ke­lis ir vat­ni­kas

Yra trys žo­džiai, ku­rie pa­leis­ti kaip vi­ly­čios taik­liai smo­gia: žei­džia, už­mu­ši­nė­ja, iš­va­ro iš ša­lies, da­ro di­džiu­lę nei­gia­mą įta­ką vi­suo­me­nės svei­ka­tai ir de­mok­ra­ti­jos pro­ce­sui.

Šu­nau­ja; run­ke­liai; vat­ni­kai. Žo­džiai – ne si­no­ni­mai, bet se­man­ti­nė­mis pra­smė­mis ta­po la­bai ta­pa­tūs. Skir­tin­gais mū­sų at­gi­mu­sios vals­ty­bės gy­va­vi­mo lai­ko­tar­piais pa­leis­ti į vie­šą­ją apy­var­tą šie žo­džiai ge­rai at­li­ko ir at­lie­ka jiems su­teik­tą skal­dy­to­jiš­ką funk­ci­ją.

Šu­nau­ja. Į Lie­tu­vą žo­dis nuo Vil­niaus M.Maž­vy­do bib­lio­te­kos laip­tų iš­skri­do pir­mai­siais ne­prik­lau­so­my­bės me­tais.

Tai – pa­lai­di, ag­re­sy­vūs šu­nys ar­ba – niek­šų, prie­šų gau­ja, be­si­kan­džio­jan­ti ir tik lau­kian­ti pa­to­gaus mo­men­to, kad ga­lė­tų jau­nai vals­ty­bei dan­ti­mis įsi­kib­ti į gerk­lę. Vie­ni ne­per­kąs, bet gau­ses­nėms pik­ta­va­liš­koms jė­goms pa­dės su­nai­kin­ti Lie­tu­vą.

Aiš­kaus prie­šo tais me­tais dar ne­bu­vo, nes Ru­si­ja iš­ve­di­nė­jo ar­mi­ją, de­mok­ra­ti­za­vo­si ir du­so lau­ki­nio ka­pi­ta­liz­mo glė­by. Prie­šu ta­po val­džią kri­ti­kuo­jan­ti ir deši­nių­jų dik­ta­tui ne­pklūs­tan­ti vi­suo­me­nės da­lis.

Ki­ta po­ten­cia­li prie­šų gru­pė – jė­gos, no­rin­čios su­grą­žin­ti se­ną­ją tvar­ką.

Ži­nia, grą­žin­ti jau ne­be­bu­vo ko, nes so­vie­ti­ja spar­čiai griu­vo, o at­si­sa­ky­ti vie­šu­mo, lais­vo ju­dė­ji­mo po pa­sau­lį ga­li­my­bių ir grįž­ti prie šla­pian­kos, ga­lė­jo tik kvai­lys.

Žlu­gu­sio pa­sau­lio ga­lin­gie­ji ir įta­kin­gie­ji ne­li­ko prie su­ski­lu­sios gel­dos, nes bu­vo jau ta­pę po­li­ti­kais, iš­si­lai­kę val­dy­mo apa­ra­tuo­se, o su­da­ly­va­vu­sie­ji pri­chva­ti­za­ci­jo­se kū­rė vers­lus. Tie iš bu­vu­sių­jų, ku­rie pa­si­va­di­no deš­iniai­siais, sėk­min­gai įsi­dar­bi­no ra­ga­nų me­džio­to­jais.

Šu­nau­ja il­gam vi­suo­me­nę su­skal­dė į bra­zaus­ki­nin­kus ir landz­ber­gi­nin­kus. At­si­vė­rė pra­ra­ja. Nors vė­liau bu­vo ban­do­ma aiš­kin­ti, kad šu­nau­ja – tik da­lis žur­na­lis­tų, bet juo­do ra­ša­lo dė­mė spar­čiai pli­to.

Dar vė­liau ant Lie­tu­vos nu­kri­to kir­mė­ly­nas ir ki­ti pa­na­šūs žo­de­ly­čiai, bet jie tik su­stip­ri­no šu­nau­jos įtai­gą ir ko­dus.

Run­ke­lis. Šis žo­dis iš­si­ke­ro­jo ne kaip že­mės ūkio kul­tū­ros pa­va­di­ni­mas, o kaip nau­ja­da­ras epi­te­tas, įžei­džian­tis žmo­gų ar žmo­nių gru­pę. Run­ke­lis pra­dė­tas var­to­ti am­žiaus pra­džio­je, po ša­lies žem­dir­bių pro­tes­tų prieš mažas pie­no su­pir­ki­mo kai­nas, ypač po 2003 me­tų ke­lių blo­ka­dos.

Run­ke­lis – tai am­ži­nai ne­pa­ten­kin­tas, su­ktas, ne­va­ly­vas, re­tai pra­si­blai­van­tis kai­mie­tis. Jam sve­ti­ma Lie­tu­vos va­ka­rie­tiš­ka kryp­tis, ne­sup­ran­ta­mi lais­vos rin­kos dės­niai, nes jis gy­ve­na dar kol­cho­zų lai­kų pri­si­mi­ni­mais, to­dėl nė­ra tik­ras Lie­tu­vos pa­trio­tas. To­kie ti­pai stab­do Lie­tu­vos pro­gre­są.

Run­ke­liai dar nė­ra Lie­tu­vos prie­šai, ne – penk­to­ji ko­lo­na, jie ne­pa­vo­jin­gi, to­dėl jų sek­ti, izo­liuo­ti ne­rei­kia, bet ir pri­si­leis­ti ar­čiau ne­ver­ta, nes – ne­šva­rūs ir ne­mo­der­nūs. Ka­dan­gi tai – pil­ka, pri­mi­ty­vi ma­sė, to­dėl ji ver­ta tik pa­šai­pų.

Lie­tu­vo­je ėmus spar­čiai ko­mer­cia­li­zuo­tis ir gel­to­nuo­ti te­le­vi­zi­joms, at­si­ra­dus nuo pa­spau­di­mų (kli­kų) pri­klau­san­čiai in­ter­ne­ti­nei ži­niask­lai­dai, kai­mą, o ir ap­skri­tai pro­vin­ci­ją im­ta vaiz­duo­ti, kaip at­si­li­ku­sį, tam­sų kraš­tą. Vie­šo­je Vil­niaus erd­vė­je įsi­tvir­ti­no po­sa­kis: „pra­si­gė­ręs kai­mas“, o kai­mu, kai­me­liu im­ta va­din­ti ne tik mies­te­lius, bet ir ra­jo­nų cent­rus.

Neo­fi­cia­lio­jo­je pra­ku­tu­sio­sios, li­be­ra­lu­mą ir mo­der­nu­mą de­monst­ruo­jan­čio­je vi­suo­me­nės da­ly­je ir aro­gan­tiš­kos po­li­ti­kos ap­lin­ko­je run­ke­lio ter­mi­nas iki šiol yra po­pu­lia­rus ir ge­rai su­pran­ta­mas.

Mes­te­lė­jus šį žo­dį, ga­li­ma pa­sa­ky­ti vis­ką, ką no­rė­jai. Kaip ir rie­biai nu­si­kei­kus.

„Vals­tie­čiams“ lai­mė­jus Sei­mo rin­ki­mus, eli­ti­zuo­tą Vil­niaus vi­suo­me­nės ir po­li­ti­kos da­lį iš­ti­ko šo­kas. „Vals­tie­čiai“ vir­to bar­ba­rais, per­žen­gu­siais Mies­to var­tus. To­kia ne­pa­gar­ba. Neat­lei­džia­ma iki šiol. „Vals­tie­čių“ vie­ta – ki­tur!

Vat­ni­kas. Prob­le­ma – daug su­dė­tin­ges­nė ir pa­vo­jin­ges­nė, nes per­si­py­nu­si su ofi­cia­lios po­li­ti­kos, geo­po­li­ti­kos ak­tua­li­jo­mis ir bur­bu­lais. Šio žo­džio strė­lių smai­ga­liai nu­kreip­ti jau ne į pro­vin­ci­jos ūkus, bet į di­des­nių mies­tų nea­be­jin­gus, tu­rin­čius ar no­rin­čius tu­rė­ti sa­vo nuo­mo­nę konk­re­čius žmo­nes.

Vat­ni­kas – pa­vo­jin­ges­nis nei run­ke­lis, nes po­li­ti­kuo­ja ne pa­gal li­ni­ją. Tai – toks pat an­ti­va­ka­rie­tis, bet pra­si­la­vi­nęs, to­dėl ge­riau už­si­mas­ka­vęs įtar­ti­nas žmo­gys­ta.

Vat­ni­kas atė­jo iš Ry­tų, Ru­si­jai oku­pa­vus Kry­mą ir su­kė­lus sui­ru­tę Uk­rai­no­je. In­ter­ne­te ėmė plis­ti at­gra­sių vy­riš­ko pa­vi­da­lo bū­ty­bių me­mai. Pag­rin­di­nis at­ri­bu­tas – va­ti­nu­kas, dra­bu­žis iš au­di­nio ir va­tos.

Va­ta – minkš­ta ma­te­ri­ja, tin­ka­ma įvar­dy­ti neiš­ma­ny­mą, minkš­tap­ro­tys­tę. Opo­nen­tui už­kli­ja­vus to­kią eti­ke­tę, la­bai leng­vai ga­li­ma pa­si­pui­kuo­ti sa­vo ži­no­ji­mu, pa­trio­tiz­mu, geo­pol­iti­nė­mis įžval­go­mis. Kont­rar­gu­men­tų klau­sy­tis ne­ver­ta, nes juos sa­ko vat­ni­kas – nie­ko ver­tas, nu­žmo­gin­tas ele­men­tas.

Va­ta – dau­giau­sia in­ter­ne­to ir so­cia­li­nių tink­lų ter­mi­nas, ven­gia­mas ofi­cia­lio­je var­to­se­no­je, ta­čiau vat­ni­kus ypač pa­mė­go eli­ti­niai nuo­mo­nės for­muo­to­jai sa­vo feisbuko pa­sky­ro­se. Taip šis opo­nen­tą nie­ki­nan­tis žo­dis pla­čiai pa­skli­do ži­niask­lai­do­je, nes žvaigž­dės pla­čiai ci­tuo­ja­mos spau­do­je, in­ter­ne­te ir te­le­vi­zi­jo­se.

Lie­tu­vos tei­suo­lių žo­džiai daž­niau­siai bū­na taik­lūs ir skau­dūs, to­dėl re­tas no­rė­tų, kad juos žvaigž­dė ap­mė­ty­tų va­ta.

Apsk­ri­tai tie Lie­tu­vos tei­suo­liai man la­bai pri­me­na de­vy­nias­de­šim­tų­jų megz­tą­sias be­re­tes: jos aki­nius dau­žė ran­ko­mis, o pa­sta­rie­ji – žo­džiais.

Ra­šy­da­mas šį ko­men­ta­rą at­si­ver­čiau vi­sa­ži­nį guglą. Kal­nas in­for­ma­ci­jos. Ga­li­ma ir pa­si­tes­tuo­ti, kiek ta­vy­je va­tos, ga­li­ma ir po­li­to­lo­gi­nių stu­di­jų pa­skai­ty­ti. Pa­vyz­džiui, su­ži­no­ti, kaip va­ta skal­do vi­suo­me­nę, slo­pi­na žmo­nių no­rą dis­ku­tuo­ti, žei­džia ru­sų tau­ty­bės Lie­tu­vos pi­lie­čius.

„Šio­se eti­ke­tė­se ma­tau la­bai di­de­lę grės­mę de­mok­ra­ti­jai. Vi­suo­me­nė ir taip yra su­si­skal­džiu­si. Nors su­si­skal­dy­mas nė­ra blo­gai, bet jis tu­ri tu­rė­ti til­tus, ku­riais ga­li­ma su­si­siek­ti su ki­tais žmo­nė­mis, ki­to­mis gru­pė­mis. Vat­ni­kas ar­ba ki­tos eti­ke­tės tuos til­tus su­griau­na – juk nie­kas ne­sa­ko „aš esu vat­ni­kas“, nie­kas ne­no­ri juo bū­ti. Čia jau kaž­ko­kios blo­gio erd­vės ir di­de­lė grės­mė de­mok­ra­ti­jai“, – vie­no­je ra­di­jo lai­do­je tei­gė dr. Ne­ri­ja Pu­ti­nai­tė.

Tik trys šiurkštūs žo­džiai, bet ža­la Lie­tu­vai – di­džiu­lė. For­muo­ja­ma at­stum­tų­jų Lie­tu­va. Gau­si­na­mas abe­jin­gų, įskau­din­tų žmo­nių bū­rys.

Ir vi­sa tai – sa­vo ran­ko­mis.