Nesumindyti vabalo

Nesumindyti vabalo

Ne­su­min­dy­ti va­ba­lo

Kel­mės ra­jo­ne, Sko­ga­lio kai­me, gy­ve­na Ona Va­ra­šiū­tė, vi­sų, ją pa­žįs­tan­čių­jų, už ge­ru­mą, nuo­šir­du­mą tik Onu­te va­di­na­ma. Onu­tė na­mais da­li­ja­si ma­žiau­siai su de­šim­čia ka­ti­nų. Pa­ma­čiu­si ant ta­ko va­ba­lą, nu­ne­ša į pa­ša­lę, kad kas neuž­lip­tų ir jo ne­su­min­dy­tų.

Onu­tė yra to­kia: nie­ko ir nie­ka­da ne­kal­ti­nan­ti, ne­tei­sian­ti. Ir gy­ve­na ji taip, kaip jai lie­pia šir­dis.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Ant Onu­tės ke­lių pa­leng­va už­šliau­žia ir į ka­muo­liu­ką su­si­ran­go ma­žas balt­mar­gis ka­čiu­kas. Onu­tė, žiū­rė­da­ma ta­ry­tum kiau­rai sa­vo tro­be­lės sie­nos, ne­pa­liau­ja ma­žy­lio glos­ty­ti. Brau­kia ir brau­kia nuo dar­bų su­dir­žu­sia ran­ka per dai­lu­tį ka­čiu­ko kai­lį.

Dar trys ka­ti­nu­kai su­si­grū­dę į kry­žiu­mi pa­da­lin­tą, sau­lės įšil­dy­tą lan­ge­lį. Vie­nas – suau­gęs, la­bai rim­tas, kaip mo­li­nis ąso­tis, tu­pi ant šal­dy­tu­vo. Prie du­rų be gar­so nu­ti­pe­na at­sar­gi ka­tė. Prie se­no na­mo pa­ma­tų pri­glu­dęs rai­nis.

Onu­tė sa­ko, jog jos so­dy­bo­je ka­ti­nų, ka­čių ir ka­čiu­kų grei­čiau­siai bus vi­sa de­šim­tis. O gal ir dar dau­giau. Ir sa­vų, ir iš kaž­kur at­kly­du­sių, pa­mes­tų, ta­pu­sių ne­be­rei­ka­lin­gų. O ji ne­ga­li nė vie­no iš­va­ry­ti. Juk gy­vi. Pa­si­da­li­na su to­mis pū­kuo­to­mis gy­vy­bė­mis tuo, ką tu­ri. Už­ten­ka vi­siems. Ir la­bai ge­rai jau­čia­si.

Onu­tė ne­ga­li su­pras­ti, ko­dėl yra daug žmo­nių, ku­rie no­ri ap­žio­ti dau­giau, ne­gu ga­li nu­ry­ti? Ko­dėl vis skun­džia­si ir de­juo­ja dėl vi­so­kiau­sių, Onu­tės su­pra­ti­mu, nie­kų? Ar la­bai di­de­lis skir­tu­mas vil­kė­ti nau­ją, ar dar ne­pras­tą megz­tu­ką iš „lab­da­ry­no“? Išs­kal­bi – ir vaikš­čiok, kad tik dra­bu­žis bū­tų šva­rus.

Onu­tė nie­kuo­met ne­smer­kia nė vie­no žmo­gaus keis­čiau­sio poel­gio. Tvir­ti­na, jog ne­tu­ri tam tei­sės. Ir blo­gų, pik­tų žmo­nių ne­kal­ti­na. Juk nei iš šio, nei iš to žmo­gus pik­tas ar blo­gas ne­tam­pa, juk ne­gims­ta nei va­gys, nei prieš ki­tą pa­ke­lian­tys ran­ką.

Die­vas – ir gy­nė­jas, ir tei­sė­jas. Ji taip gy­ve­na. Ki­tas – ki­taip. Onu­tė sten­gia­si nie­kam neužk­liū­ti. Jei už­kliū­va už jos, at­si­pra­šo po ko­jo­mis pa­si­pai­nio­ju­si. Juk ne­be jau­na, jau pen­si­nin­kė, nuo va­sa­ros ne­bei­nan­ti į dar­bą. Dir­bo Onu­tė ne­leng­vai – pa­sta­rai­siais me­tais mo­kyk­lo­je kiem­sar­ge. Ta­čiau ne­si­skun­džia nė žo­de­liu. Vai­kai yra vai­kai, ne pa­sau­lio pa­bai­ga, kad kar­tais ty­čia šiukš­lin­da­vo jai be­veik po no­si­mi. Su­rink­da­vo, su­tvar­ky­da­vo. Ty­la, ne ba­ri­ma­sis, prie­kaiš­ta­vi­mas už ne­tvar­ką, tu­rė­jo dau­gy­bę pliu­sų. Pir­miau­sia – Onu­tė iš­lik­da­vo ra­mi. Ant­ra – ne­gi ji, pa­pras­ta va­ly­to­ja, im­sis tė­vų pa­rei­gos auk­lė­ti vai­kus? Ji tik dir­bo sa­vo dar­bą.

Da­bar Onu­tei šiek tiek keis­ta, kad ga­li dar­buo­tis tik na­muo­se. Yra ir čia ka veik­ti. Šla­pias ru­duo sku­bi­na dar­bus. Ko­ri­do­riu­ke su­sta­ty­ti mai­šai bul­vių, vir­tu­vė­je ant sie­nos pa­ka­bin­ta py­nė svo­gū­nų. Že­mė do­va­no­ja daug gė­ry­bių. Žmo­gui rei­kia tik šiek tiek pri­dė­ti ran­ką ir šir­dį. Ir tu­rė­si. Ne tik sau.

Onu­tė vis glos­to ir glos­to jau gi­liai įmi­gu­sį ka­čiu­ką. Jos ta­ry­tum švie­čian­čia­me, nors iš tik­rų­jų – šykš­taus sau­lės spin­du­lio ap­švies­ta­me vei­de, su­stin­gu­si šyp­se­na. Taip šyp­so­si iš mar­mu­ro iš­kal­tos fi­gū­ros šven­tyk­lo­se.

Onu­tė ne­ži­no ir ne­svars­to, ko­dėl ji yra to­kia. Gal iš sa­vo ma­mos ge­ru­mą, at­jau­tą bus pa­vel­dė­ju­si? Juk jos ma­ma ne­ga­lė­da­vo nė va­ba­lo nu­skriaus­ti. Pa­ma­čiu­si ant ta­ko, į šo­ną pa­neš­da­vo, kad ne­ty­čia ne­su­min­dy­tų pa­ti ir kas ki­tas ty­čia neuž­lip­tų. Ir Onu­tė taip el­gia­si. Kas gy­vas – te­gy­ve­na. Gal kaž­kam di­des­niam už mus ir žmo­gus – tik ma­žas va­ba­las?

Onu­tės kie­me me­džiai jau pra­de­da jai klo­ti minkš­tą mar­gas­pal­vių la­pų ki­li­mą. Dar žy­di ru­de­ni­nės gė­lės – ast­rai, dar ir jur­gi­nai šal­nų ne­pa­kąs­ti. Onu­tė vie­no­dai džiau­gia­si ir šil­ta, ir vė­juo­ta die­na, ir sun­kių lie­taus la­šų kri­ti­mu, ir svi­li­nan­čia vi­dur­va­sa­rio kait­ra. Vis­ko rei­kia. Vis­ko yra ir vis­ko dar bus.

Au­to­rės nuo­tr.

Onu­tė Va­ra­šiū­tė lai­ko de­šimt, o gal ir dau­giau ka­ti­nų. „Ne­ga­liu iš­va­ry­ti. Aš ir va­ba­lo ty­čia ne­su­min­dy­čiau“, – sa­kė.

Trys rai­niu­kai įsi­tai­sė šil­dy­tis ant me­di­nės pa­lan­gės.