
Naujausios
Nesumindyti vabalo
Kelmės rajone, Skogalio kaime, gyvena Ona Varašiūtė, visų, ją pažįstančiųjų, už gerumą, nuoširdumą tik Onute vadinama. Onutė namais dalijasi mažiausiai su dešimčia katinų. Pamačiusi ant tako vabalą, nuneša į pašalę, kad kas neužliptų ir jo nesumindytų.
Onutė yra tokia: nieko ir niekada nekaltinanti, neteisianti. Ir gyvena ji taip, kaip jai liepia širdis.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Ant Onutės kelių palengva užšliaužia ir į kamuoliuką susirango mažas baltmargis kačiukas. Onutė, žiūrėdama tarytum kiaurai savo trobelės sienos, nepaliauja mažylio glostyti. Braukia ir braukia nuo darbų sudiržusia ranka per dailutį kačiuko kailį.
Dar trys katinukai susigrūdę į kryžiumi padalintą, saulės įšildytą langelį. Vienas – suaugęs, labai rimtas, kaip molinis ąsotis, tupi ant šaldytuvo. Prie durų be garso nutipena atsargi katė. Prie seno namo pamatų prigludęs rainis.
Onutė sako, jog jos sodyboje katinų, kačių ir kačiukų greičiausiai bus visa dešimtis. O gal ir dar daugiau. Ir savų, ir iš kažkur atklydusių, pamestų, tapusių nebereikalingų. O ji negali nė vieno išvaryti. Juk gyvi. Pasidalina su tomis pūkuotomis gyvybėmis tuo, ką turi. Užtenka visiems. Ir labai gerai jaučiasi.
Onutė negali suprasti, kodėl yra daug žmonių, kurie nori apžioti daugiau, negu gali nuryti? Kodėl vis skundžiasi ir dejuoja dėl visokiausių, Onutės supratimu, niekų? Ar labai didelis skirtumas vilkėti naują, ar dar neprastą megztuką iš „labdaryno“? Išskalbi – ir vaikščiok, kad tik drabužis būtų švarus.
Onutė niekuomet nesmerkia nė vieno žmogaus keisčiausio poelgio. Tvirtina, jog neturi tam teisės. Ir blogų, piktų žmonių nekaltina. Juk nei iš šio, nei iš to žmogus piktas ar blogas netampa, juk negimsta nei vagys, nei prieš kitą pakeliantys ranką.
Dievas – ir gynėjas, ir teisėjas. Ji taip gyvena. Kitas – kitaip. Onutė stengiasi niekam neužkliūti. Jei užkliūva už jos, atsiprašo po kojomis pasipainiojusi. Juk nebe jauna, jau pensininkė, nuo vasaros nebeinanti į darbą. Dirbo Onutė nelengvai – pastaraisiais metais mokykloje kiemsarge. Tačiau nesiskundžia nė žodeliu. Vaikai yra vaikai, ne pasaulio pabaiga, kad kartais tyčia šiukšlindavo jai beveik po nosimi. Surinkdavo, sutvarkydavo. Tyla, ne barimasis, priekaištavimas už netvarką, turėjo daugybę pliusų. Pirmiausia – Onutė išlikdavo rami. Antra – negi ji, paprasta valytoja, imsis tėvų pareigos auklėti vaikus? Ji tik dirbo savo darbą.
Dabar Onutei šiek tiek keista, kad gali darbuotis tik namuose. Yra ir čia ka veikti. Šlapias ruduo skubina darbus. Koridoriuke sustatyti maišai bulvių, virtuvėje ant sienos pakabinta pynė svogūnų. Žemė dovanoja daug gėrybių. Žmogui reikia tik šiek tiek pridėti ranką ir širdį. Ir turėsi. Ne tik sau.
Onutė vis glosto ir glosto jau giliai įmigusį kačiuką. Jos tarytum šviečiančiame, nors iš tikrųjų – šykštaus saulės spindulio apšviestame veide, sustingusi šypsena. Taip šypsosi iš marmuro iškaltos figūros šventyklose.
Onutė nežino ir nesvarsto, kodėl ji yra tokia. Gal iš savo mamos gerumą, atjautą bus paveldėjusi? Juk jos mama negalėdavo nė vabalo nuskriausti. Pamačiusi ant tako, į šoną panešdavo, kad netyčia nesumindytų pati ir kas kitas tyčia neužliptų. Ir Onutė taip elgiasi. Kas gyvas – tegyvena. Gal kažkam didesniam už mus ir žmogus – tik mažas vabalas?
Onutės kieme medžiai jau pradeda jai kloti minkštą margaspalvių lapų kilimą. Dar žydi rudeninės gėlės – astrai, dar ir jurginai šalnų nepakąsti. Onutė vienodai džiaugiasi ir šilta, ir vėjuota diena, ir sunkių lietaus lašų kritimu, ir svilinančia vidurvasario kaitra. Visko reikia. Visko yra ir visko dar bus.
Autorės nuotr.
Onutė Varašiūtė laiko dešimt, o gal ir daugiau katinų. „Negaliu išvaryti. Aš ir vabalo tyčia nesumindyčiau“, – sakė.
Trys rainiukai įsitaisė šildytis ant medinės palangės.