Dovanoti liepia širdis

Do­va­no­ti lie­pia šir­dis

Bud­rai­čiuo­se gy­ve­nan­ti Ade­lė Pui­do­kie­nė per pa­sta­ruo­sius pen­ke­tą me­tų pri­mez­gė ir iš­do­va­no­jo ma­žiau­siai 100 po­rų šil­tų vil­no­nių ko­ji­nių tiems, kam jų la­biau­siai rei­kia.

Do­va­no­ti, pa­sak mo­ters, jai ta­ry­tum lie­pian­ti šir­dis. Po to la­bai ge­rai jau­čia­si, net ir pa­dė­kos ne­su­lau­ku­si.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Ne­ti­kė­tas po­mė­gis džiu­gi­na

Megz­ti ko­ji­nes Bud­rai­čiuo­se gy­ve­nan­ti Ade­lė Pui­do­kie­nė pra­dė­jo maž­daug prieš pen­ke­rius me­tus. Ir vi­sas iš­do­va­no­ja.

„Jei po tei­sy­bei, anks­čiau megz­ti nei mo­kė­jau, nei no­rė­jau. Ma­žą ma­ma ra­gi­no im­ti vir­ba­lus ir ban­dy­ti, bet aš ver­čiau ėjau val­gį vir­tį ar gy­vu­lius šer­ti“, – šyp­so­jo­si mo­te­ris.

A. Pui­do­kie­nė megz­ti ko­ji­nes iš­mo­ko pa­ti, kaž­kaip sa­vai­me. „Vien ko­ji­nes ir te­mez­gu. Ne­si­no­ri lie­me­nę, megz­ti­nį ar ko­kį di­des­nį dra­bu­žį megz­ti, ne­tu­riu tiek kant­ry­bės. O ko­ji­nės, žiū­rėk, ir baig­tos“, – sa­kė.

Mo­te­ris at­ne­šė pil­ną ran­ki­nę šie­met nu­megz­tų ko­ji­nių. Sus­kai­čia­vo: 15 po­rų. Ko­ji­nės – ir vai­kams, ir suau­gu­siems. Įvai­rių spal­vų, aky­se be­si­mai­nan­čios, ir iš vil­no­nių, ir iš sin­te­ti­nių siū­lų. „Ką nors se­no, ne­be­rei­ka­lin­go išar­dau, kad ga­lė­čiau nau­jas ko­ji­nes nu­megz­ti. Avių ne­lai­kau, vil­nų ne­tu­riu. Bū­tų sma­gu, jei kas man pa­do­va­no­tų vil­no­nių siū­lų“, – sa­kė Ade­lė Pui­do­kie­nė.

Kaip ir anks­tes­niais kar­tais, vi­sas ko­ji­nes mo­te­ris ir šį­syk per­duos ge­rai pa­žįs­ta­mai Jus­ti­nai Vir­žin­tie­nei, kad prieš Ka­lė­das iš­da­lin­tų tiems, kam jų la­biau­siai rei­kia: vie­ni­šoms ma­moms, ne­tu­rin­čioms lai­ko iš­mok­ti megz­ti, vi­so­kiems pa­var­gė­liams, se­niems žmo­nėms. Ade­lė Pui­do­kie­nė tvir­ti­no, jog la­bai ge­rai jau­čia­si ki­tam džiaugs­mą su­tei­ku­si.

„Jei žmo­gus ma­no nu­megz­to­mis ko­ji­nė­mis džiau­gia­si, tai ir man ma­lo­nu. Ir vi­sai ne­svar­bu, kad ne­pa­dė­ko­ja. Ne dėl pa­dė­kų do­va­no­ju. Do­va­no­ti lie­pia šir­dis“, – sa­kė.

Per penk­me­tį Ade­lė Pui­do­kie­nė pri­mez­gė ir iš­do­va­no­jo apie 100 po­rų ko­ji­nių. Bud­rai­čiuo­se, Bend­ruo­me­nės na­muo­se, bu­vo su­reng­ta A. Pui­do­kie­nės megz­tų ko­ji­nių pa­ro­da.

Gy­ven­ti – kuk­liai ir ra­miai

A. Pui­do­kie­nė sa­kė nie­kuo­met ne­no­rė­ju­si iš­si­šok­ti, bū­ti pa­ste­bi­ma. Sten­gė­si gy­ven­ti kuk­liai, ra­miai.

Ta­ry­bi­niais me­tais, ko­lū­ky­je, Ade­lė Pui­do­kie­nė dir­bo sun­kius dar­bus. Ne vie­ne­rius me­tus mel­žė kar­ves. Iš pra­džių – ran­ko­mis, po 15-17. Vė­liau at­si­ra­do mel­ži­mo apa­ra­tai, bet tuo­met kur kas dau­giau ir kar­vių, po 50, tek­da­vo melž­ti.

„Vis­ko bū­da­vo: ir nuo­var­gio, ir aša­rų. Bet man ti­ko dirb­ti prie gy­vu­lių“, – pa­sa­ko­jo A. Pui­do­kie­nė.

Bud­rai­tiš­kė moks­lo ma­žai ra­ga­vo. Sun­kiai, kaip pa­ti sa­kė, jai se­kė­si ieš­ko­ti moks­lo šak­nų. Sup­ra­tu­si, jog moks­lų aukš­tu­mų ne­pa­sieks, nuo anks­ty­vos jau­nys­tės dir­bo. „Tu­riu įgim­tą šir­dies ydą, to­dėl dirb­ti bu­vo dar sun­kiau. Bū­da­vo, tik išei­nu į dar­bą iš na­mų, ir jau pra­de­du verk­ti. Kuo ar­čiau dar­bas – tuo ro­dė­si sun­kiau. Bet ei­da­vau. Ne­bu­vau iš­mo­ky­ta vel­tė­dys­tės“, – sa­kė Ade­lė Pui­do­kie­nė.

Li­ki­mas taip lė­mė, jog A. Pui­do­kie­nė pa­lai­do­jo vy­rą ir vien­tur­tį sū­nų. Bet mo­te­ris gy­rė li­ku­sius ar­ti­muo­sius, kai­my­nus, sa­vus – bud­rai­tiš­kius. To­dėl ne­si­jau­čia vie­ni­ša sa­vo erd­viuo­se ir švie­siuo­se na­muo­se, da­ly­vau­ja bend­ruo­me­nės gy­ve­ni­me.

Au­to­rės nuo­tr.

Ade­lė Pui­do­kie­nė sa­kė, jog šil­tų ko­ji­nių pri­mez­gan­ti ir iš­do­va­no­jan­ti to­dėl, kad taip jai lie­pian­ti šir­dis, o ne dėl pa­dė­kų.

Šie­met Ade­lė Pui­do­kie­nė jau pri­mez­gė 15 po­rų šil­tų ko­ji­nių, ku­rias vėl pa­do­va­nos tiems, kam jų la­biau­siai rei­kia.