
Naujausios
Mažoji kultūros sostinė turi herbą ir vėliavą
Viena iš dešimties šių metų Lietuvos mažųjų kultūros sostinių – Gasčiūnai – jau džiaugiasi ir didžiuojais savo vėliava ir herbu. Gasčiūnai yra tik septintas seniūnijos centro statuso neturintis kaimas Lietuvoje, kuriam suteikta galimybė turėti šiuos skiriamuosius ženklus.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Norėjo pagerbti kaimą ir žmones
Gasčiūnų vėliavą ir herbą praėjusį šeštadienį vietos šv. Stanislovo Kostkos bažnyčioje aukotose šv. Mišiose pašventino Joniškio dekanas, klebonas Eduardas Semaška.
Koncertavo kanklių trio „Aušrinė“, buvo žiūrimas kraštiečio LRT žurnalisto Edvardo Kubiliaus, kuris ir vedė renginį, su bičiuliais sukurtas filmas „Gasčiūnai“.
Gasčiūnų istoriją priminusi ilgametė mokytoja Teresa Lengvinienė pasakojo, kad kaimo gyvenimas prasidėjo XVII amžiuje, kai buvo pastatyta medinė bažnyčia. Vėliau čia įsikūrė klebonija, po to – ir mokykla. Istorija, pasak T. Lengvinienės, nebuvo gailestinga – kaimo žmonėms teko išgyventi ir skaudžią tremtį, ir tragediją, kai 1945 metų balandžio 18 dieną NKVD saugumiečiai sušaudė ir padegė 20 vyrų, susirinkusių Mečislovo Vainausko sodybos daržinėje.
Iškilmėse gasčiūniškius sveikino rajono meras Gediminas Čepulis, herbo autorius, kraštietis, Vilniaus dailės akademijos profesorius emeritas Juozas Galkus, seniūnė Laura Veikalienė, optimistiškai linkėjusi Gasčiūnams pagalvoti apie miestelio statusą, nors jam dar trūksta gyventojų – reikia 500, o yra 300.
Taiklūs simboliai
Vietos bendruomenės pirmininkės Ingos Karbauskienės teigimu, sukurti kaimo herbą nuspręsta tada, kai Gasčiūnai tapo šių metų Lietuvos mažąja kultūros sostine, atstovaujančia Šiaulių apskričiai. Idėją pasiūlė Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus direktorė Rasa Ališauskienė.
Herbe vaizduojamas kviečio varpą laikantis gandras. Pasak profesoriaus J. Galkaus, gandras – dažnas mūsų krašto svečias, jis – ypač artimo ryšio su gamta simbolis, o bendruomenės taikliai pasirinkta kviečio varpa liudija apie darbščius kaimo žemdirbius.
Profesorius J. Galkus teigia, kad kuriant herbą ypač domėtis Gasčiūnų istorija ir kaimui reikšmingais dalykais nereikėjo, kadangi visa tai jam buvo gerai žinoma.
„Esu beveik kaimynas. Mano vaikystė prabėgo gimtajame Šimkūnų kaime, esančiame vos už 8 kilometrų nuo Gasčiūnų. Prisipažinsiu, buvo didelė garbė sulaukti vietos bendruomenės prašymo sukurti herbą. Tai dariau su džiaugsmu, – sakė J. Galkus, prisiminęs, kad paskutinį kartą Gasčiūnuose viešėjo 2005-aisiais, kai dalyvavo Jakiškiuose vykusiame dailininkų plenere. – Iš Vilniaus vykdamas į Joniškio kraštą niekada nevažiuodavau pagrindiniais keliais. Visuomet rinkdavausi tuos, kurie vesdavo per kaimus. Ir užsukau į Gasčiūnus. Jau tada pamačiau, kad čia išties įspūdinga tvarka, aplinka. Labai graži bažnyčia. O šiandien apie Gasčiūnus vis išgirstu per radiją, televiziją.“
Pasak E. Kubiliaus, Gasčiūnams dėl herbo teko nueiti „kryžiaus kelius“, nes kaimui, neturinčiam seniūnijos centro statuso, herbas kuriamas tik išskirtiniais atvejais – jei jis turi gilią ir svarbią istoriją arba stiprią bei aktyvią bendruomenę. Lietuvoje kol kas tik septyni kaimai turi savo herbus.
Kristinos KRYŽIENĖS nuotr.
Vėliavą nešė ir specialiai į šventę Gasčiūnuose sugrįžusios (iš kairės priekyje) Skaidra Steponavičiūtė ir Eimantė Kubiliūtė.
Gasčiūnų kaimo herbą sukūręs joniškietis dailininkas, profesorius Juozas Galkus ir daug pastangų įdėjęs, kad kaimo herbas būtų patvirtintas, LRT žurnalistas, gasčiūniškis Edvardas Kubilius.