Mažoji kultūros sostinė turi herbą ir vėliavą

Mažoji kultūros sostinė turi herbą ir vėliavą

Ma­žo­ji kul­tū­ros sos­ti­nė tu­ri her­bą ir vė­lia­vą

Vie­na iš de­šim­ties šių me­tų Lie­tu­vos ma­žų­jų kul­tū­ros sos­ti­nių – Gas­čiū­nai – jau džiau­gia­si ir di­džiuo­jais sa­vo vė­lia­va ir her­bu. Gas­čiū­nai yra tik sep­tin­tas se­niū­ni­jos cent­ro sta­tu­so ne­tu­rin­tis kai­mas Lie­tu­vo­je, ku­riam su­teik­ta ga­li­my­bė tu­rė­ti šiuos ski­ria­muo­sius ženk­lus.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

No­rė­jo pa­gerb­ti kai­mą ir žmo­nes

Gas­čiū­nų vė­lia­vą ir her­bą praė­ju­sį šeš­ta­die­nį vie­tos šv. Sta­nis­lo­vo Kost­kos baž­ny­čio­je au­ko­to­se šv. Mi­šio­se pa­šven­ti­no Jo­niš­kio de­ka­nas, kle­bo­nas Eduar­das Se­maš­ka.

Kon­cer­ta­vo kank­lių trio „Auš­ri­nė“, bu­vo žiū­ri­mas kraš­tie­čio LRT žur­na­lis­to Ed­var­do Ku­bi­liaus, ku­ris ir ve­dė ren­gi­nį, su bi­čiu­liais su­kur­tas fil­mas „Gas­čiū­nai“.

Gas­čiū­nų is­to­ri­ją pri­mi­nu­si il­ga­me­tė mo­ky­to­ja Te­re­sa Leng­vi­nie­nė pa­sa­ko­jo, kad kai­mo gy­ve­ni­mas pra­si­dė­jo XVII am­žiu­je, kai bu­vo pa­sta­ty­ta me­di­nė baž­ny­čia. Vė­liau čia įsi­kū­rė kle­bo­ni­ja, po to – ir mo­kyk­la. Is­to­ri­ja, pa­sak T. Leng­vi­nie­nės, ne­bu­vo gai­les­tin­ga – kai­mo žmo­nėms te­ko iš­gy­ven­ti ir skau­džią trem­tį, ir tra­ge­di­ją, kai 1945 me­tų ba­lan­džio 18 die­ną NKVD sau­gu­mie­čiai su­šau­dė ir pa­de­gė 20 vy­rų, su­si­rin­ku­sių Me­čis­lo­vo Vai­naus­ko so­dy­bos dar­ži­nė­je.

Iš­kil­mė­se gas­čiū­niš­kius svei­ki­no ra­jo­no me­ras Ge­di­mi­nas Če­pu­lis, her­bo au­to­rius, kraš­tie­tis, Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos pro­fe­so­rius eme­ri­tas Juo­zas Gal­kus, se­niū­nė Lau­ra Vei­ka­lie­nė, op­ti­mis­tiš­kai ­lin­kė­ju­si Gas­čiū­nams pa­gal­vo­ti apie mies­te­lio sta­tu­są, nors jam dar trūks­ta gy­ven­to­jų – rei­kia 500, o yra 300.

Taik­lūs sim­bo­liai

Vie­tos bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kės In­gos Kar­baus­kie­nės tei­gi­mu, su­kur­ti kai­mo her­bą nu­spręs­ta ta­da, kai Gas­čiū­nai ta­po šių me­tų Lie­tu­vos ma­žą­ja kul­tū­ros sos­ti­ne, at­sto­vau­jan­čia Šiau­lių ap­skri­čiai. Idė­ją pa­siū­lė Jo­niš­kio is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­jaus di­rek­to­rė Ra­sa Ali­šaus­kie­nė.

Her­be vaiz­duo­ja­mas kvie­čio var­pą lai­kan­tis gand­ras. Pa­sak pro­fe­so­riaus J. Gal­kaus, gand­ras – daž­nas mū­sų kraš­to sve­čias, jis – ypač ar­ti­mo ry­šio su gam­ta sim­bo­lis, o bend­ruo­me­nės taik­liai pa­si­rink­ta kvie­čio var­pa liu­di­ja apie darbš­čius kai­mo žem­dir­bius.

Pro­fe­so­rius J. Gal­kus tei­gia, kad ku­riant her­bą ypa­č do­mė­tis Gas­čiū­nų is­to­ri­ja ir kai­mui reikš­min­gais da­ly­kais ne­rei­kė­jo, ka­dan­gi vi­sa tai jam bu­vo ge­rai ži­no­ma.

„Esu be­veik kai­my­nas. Ma­no vai­kys­tė pra­bė­go gim­ta­ja­me Šim­kū­nų kai­me, esan­čia­me vos už 8 ki­lo­met­rų nuo Gas­čiū­nų. Pri­si­pa­žin­siu, bu­vo di­de­lė gar­bė su­lauk­ti vie­tos bend­ruo­me­nės pra­šy­mo su­kur­ti her­bą. Tai da­riau su džiaugs­mu, – sa­kė J. Gal­kus, pri­si­mi­nęs, kad pa­sku­ti­nį kar­tą Gas­čiū­nuo­se vie­šė­jo 2005-ai­siais, kai da­ly­va­vo Ja­kiš­kiuo­se vy­ku­sia­me dai­li­nin­kų ple­ne­re. – Iš Vil­niaus vyk­da­mas į Jo­niš­kio kraš­tą nie­ka­da ne­va­žiuo­da­vau pa­grin­di­niais ke­liais. Vi­suo­met rink­da­vau­si tuos, ku­rie ves­da­vo per kai­mus. Ir už­su­kau į Gas­čiū­nus. Jau ta­da pa­ma­čiau, kad čia iš­ties įspū­din­ga tvar­ka, ap­lin­ka. La­bai gra­ži baž­ny­čia. O šian­dien apie Gas­čiū­nus vis iš­girs­tu per ra­di­ją, te­le­vi­zi­ją.“

Pa­sak E. Ku­bi­liaus, Gas­čiū­nams dėl her­bo te­ko nuei­ti „kry­žiaus ke­lius“, nes kai­mui, ne­tu­rin­čiam se­niū­ni­jos cent­ro sta­tu­so, her­bas ku­ria­mas tik iš­skir­ti­niais at­ve­jais – jei jis tu­ri gi­lią ir svar­bią is­to­ri­ją ar­ba stip­rią bei ak­ty­vią bend­ruo­me­nę. Lie­tu­vo­je kol kas tik sep­ty­ni kai­mai tu­ri sa­vo her­bus.

Kris­ti­nos KRY­ŽIE­NĖS nuo­tr.

Vė­lia­vą ne­šė ir spe­cia­liai į šven­tę Gas­čiū­nuo­se su­grį­žu­sios (iš kai­rės prie­ky­je) Skaid­ra Ste­po­na­vi­čiū­tė ir Ei­man­tė Ku­bi­liū­tė.

Gas­čiū­nų kai­mo her­bą su­kū­ręs jo­niš­kie­tis dai­li­nin­kas, pro­fe­so­rius Juo­zas Gal­kus ir daug pa­stan­gų įdė­jęs, kad kai­mo her­bas bū­tų pa­tvir­tin­tas, LRT žur­na­lis­tas, gas­čiū­niš­kis Ed­var­das Ku­bi­lius.