Radviliškio istorija kišama „po asfaltu“

Rad­vi­liš­kio is­to­ri­ja ki­ša­ma „po as­fal­tu“

Rad­vi­liš­kis tu­ri uni­ka­lią is­to­ri­ją, tik ar ji yra sau­go­ma ir kas bus per­duo­ta atei­nan­čioms kar­toms? Apie tai – po­kal­bis su kraš­to­ty­ri­nin­ku, fo­tog­ra­fu, mies­to is­to­ri­ja be­si­do­min­čiu rad­vi­liš­kie­čiu Al­vy­du TA­MO­ŠIŪ­NU.

Eks­ka­va­to­riai už­ver­tė mies­to is­to­ri­ją

– Šie me­tai Rad­vi­liš­kiui – ju­bi­lie­ji­niai, ta­čiau neat­ro­do, kad mums la­bai rū­pė­tų mies­to is­to­ri­ja: net mu­zie­jaus ne­tu­ri­me, tad kaip tą is­to­ri­ją pa­ro­dy­ti sve­čiui, vai­kams, anū­kams?

– Iš tie­sų di­džio­ji da­lis Rad­vi­liš­kio mies­to is­to­ri­jos yra vi­siš­kai ne­ty­ri­nė­ta. Mes sa­ko­me, kad Rad­vi­liš­kis yra ge­le­žin­ke­li­nin­kų sos­ti­nė – čia 1870 me­tais bu­vo nu­ties­tas ge­le­žin­ke­lis ir po to mies­tas pra­dė­jo smar­kiai plės­tis. Bet tai yra tik 147 me­tai, o kas bu­vo iki tol? Ši­ta mies­to is­to­ri­jos da­lis vi­siš­kai ne­ty­ri­nė­ta. Nie­kas nė­ra ma­tęs ir ori­gi­na­laus įra­šo apie mies­to įkū­ri­mą. Jis sau­go­mas vie­no Len­ki­jos uni­ver­si­te­to ar­chy­vuo­se. O gal ten ras­tu­me ir ką nors dau­giau?

Apie Rad­vi­liš­kį ži­no­me la­bai ne­daug – kad de­gė daug kar­tų ir bu­vo vi­siš­kai iš­tuš­tė­jęs, bet nie­kam ne­ki­lo klau­si­mas, ko­dėl vi­sa­da žmo­nės čia su­grįž­da­vo?

Te­ko ma­ty­ti se­ną že­mė­la­pį, ku­ria­me prie Rad­vi­liš­kio nu­pieš­ta pi­lis. Ko­dėl šis sim­bo­lis bū­tent prie Rad­vi­liš­kio, nie­kas ne­ga­li paaiš­kin­ti. Mes ga­ran­tuo­tai tu­ri­me uni­ka­lią is­to­ri­ją, ta­čiau ja ne­si­do­mi­me ir nepa­nau­do­ja­me to po­ten­cia­lo.

– Tu­ri­te ome­ny mies­to aikš­tės re­konst­ruk­ci­jos me­tu ras­tus uni­ka­lius eks­po­na­tus, ku­riuos su­rin­ko­te ir eks­po­na­vo­te bib­lio­te­ko­je?

– Kad ir tai. Man bu­vo la­bai skau­du ma­ty­ti, kad eks­ka­va­to­riu­mi ar­do­me mū­sų mies­to is­to­ri­ją, iš­vež­da­mi gal­būt uni­ka­lius eks­po­na­tus kaž­kur į šiukš­ly­ną.

Kai pra­si­dė­jo aikš­tės re­konst­ruk­ci­ja, kiek­vie­ną sa­vait­ga­lį praei­da­vau pro ša­lį. Pra­si­dė­jus ka­si­mo dar­bams, la­bai aiš­kiai ma­tė­si, kad yra kliu­do­mi kul­tū­ri­niai sluoks­niai, nes ka­sa­ma bu­vo gi­liai, iki dvie­jų met­rų. Daug įvai­rių daik­tų mė­tė­si, dau­giau­sia pa­lei Ni­kės pa­mink­lą iš kai­rės. Kiek ga­lė­jau, juos ap­rin­kau.

Vi­sais lai­kais čia bu­vo mies­to aikš­tė, sto­vė­jo ke­li pa­sta­tai, tad di­de­lė ti­ki­my­bė, kad že­mės sluoks­niai čia li­ko ne­ju­din­ti ir yra su­si­da­rę na­tū­ra­lūs kul­tū­ri­niai sluoks­niai.

– Ko­kių daik­tų pa­vy­ko ras­ti ir kur?

Ge­di­mi­no ir S. Da­riaus ir S. Gi­rė­no gat­vių san­kry­ža yra aukš­čiau­sia Rad­vi­liš­kio vie­ta, tad gy­ven­vie­tės cent­ras, ko ge­ro, kū­rė­si čia. To­dėl ne­nuos­ta­bu, kad šio­je vie­to­je bu­vo kliu­dy­tas me­di­nis la­ta­kas. Nu­siun­čiau jo nuo­trau­kas ke­liems ar­cheo­lo­gams. Jų nuo­mo­ne, tai ga­li bū­ti XVI-XIX am­žiaus ra­di­nys.

Įsi­vaiz­duo­kit, jei tai XVI am­žius, va­di­na­si, tai ga­lė­jo bū­ti pir­mo Rad­vi­liš­kio na­mo liet­vamz­dis.

Ke­tu­rių len­tų la­ta­kas bu­vo gal met­ro gy­ly­je. Pir­ma ėjo se­nas so­vie­ti­nis as­fal­tas, pa­skui ak­me­ni­nis grin­di­nys, dau­giau – la­bai sto­ras žvy­ro sluoks­nis ir po juo – tru­pin­tų rau­do­nų ply­tų ar­ka, kur ir pa­si­ro­dė at­kas­tas la­ta­kas.

Ta vie­ta bu­vo ati­deng­ta gal po­rą die­nų, pa­skui ji bu­vo už­vers­ta ir už­ly­gin­ta. La­bai pa­na­ši konst­ruk­ci­ja bu­vo ras­ta Klai­pė­do­je sil­kių ga­myk­lo­je, ku­rią iš­kart pro­fe­sio­na­liai iš­ty­rė ar­cheo­lo­gai.

Pa­vy­ko ras­ti ke­le­tą vi­nių, tarp jų – nė vie­nos vie­no­dos. Va­di­na­si, jos yra kal­vio ran­kų dar­bo.

Kai ati­den­gė kul­tū­ri­nį sluoks­nį prie Ni­kės pa­mink­lo, ten bu­vo la­bai daug šu­kių, bu­te­lių. Ant vie­no bu­te­lio da­ta – 1891 me­tai. Ra­dau juo­do­sios ke­ra­mi­kos dir­bi­nių. Svar­biau­sia, kad iš šu­kių bu­vo ga­li­ma su­da­ry­ti vi­su­mą, o tai reiš­kia, kad ra­di­niai bu­vo su­dau­žy­ti da­bar, ka­si­mo me­tu.

– Bet ne­jau­gi tai rū­pė­jo tik Jums?

– Tik­rai gai­la, kad mū­sų cent­ri­nės aikš­tės re­konst­ruk­ci­ja ne­bu­vo da­ro­ma me­to­diš­kai, kaip, pa­vyz­džiui, Šiau­lių aikš­tės. Ten pir­miau­sia bu­vo pa­si­kvies­ti ar­cheo­lo­gai, ku­rie pa­si­rink­to­se cent­ri­nės aikš­tės vie­to­se da­rė ty­ri­mus.

Pas mus vis­kas bu­vo da­ro­ma la­bai sku­bant – re­gis, nie­kam net ne­pa­rū­po, ko­kių is­to­ri­jos tur­tų ga­li slėp­ti (ir sle­pia) aikš­tės te­ri­to­ri­ja.

Aiš­kiai ma­tė­si pe­le­nų sluoks­nis. Aki­vaiz­du, kad tai ro­do bu­vu­sį gais­rą. Nie­ko ne­su­do­mi­no ati­deng­tas ak­me­ni­nis grin­di­nys – tie ak­me­nys ga­lė­jo bū­ti iš­klo­ti prieš ar po I pa­sau­li­nio ka­ro.

Kau­ne at­ras­tas grin­di­nys bu­vo su­rink­tas, ak­me­nys in­ven­to­ri­zuo­ti ir iš­vež­ti į mu­zie­jų bei gal­vo­ja­ma, ką to­liau su jais da­ry­ti. Pas mus jie bu­vo pa­lai­do­ti, nors tik­rai bu­vo ga­li­ma bent ke­lis frag­men­tus pa­lik­ti, kad mū­sų anū­kai ži­no­tų, kaip at­ro­dė mies­to aikš­tė.

Jei ne­ma­ty­čiau ki­tų mies­tų po­žiū­rio į sa­vo is­to­ri­ją, gal bū­tų ki­taip. Dėl to tik dar skau­džiau. Vil­niu­je si­na­go­gos pa­ma­tai at­ka­sa­mi ty­ri­mams, o pas mus, net neieš­kant pa­ma­tų, si­na­go­gos vie­ta už­lie­ta nau­ju as­fal­tu. Gai­la, kai yra toks skir­tin­gas po­žiū­ris į is­to­ri­ją.

Da­bar šaukš­tai jau po­piet. Jei bu­vo pla­nuo­ja­ma aikš­tės re­konst­ruk­ci­ja, rei­kė­jo dar prieš tai kvies­tis ar­cheo­lo­gus. Kam vie­šai dek­la­ruo­ti, kad mums is­to­ri­ja yra bran­gi, o tik­ru­mo­je mes ją ki­ša­me gi­liai po as­fal­tu.

Pa­vo­jus lik­ti mies­tu be sa­vas­ties

– Esa­te iro­niš­kai už­si­mi­nęs, kad ki­tuo­se mies­tuo­se su Rad­vi­liš­kiu su­si­ju­sių eks­po­na­tų, ko ge­ro, yra dau­giau nei pas mus pa­čius...

– Yra. Ir mu­zie­juo­se, ir pri­va­čio­se ko­lek­ci­jo­se. Aikš­tės re­konst­ruk­ci­jos me­tu ir­gi gir­dė­jau gan­dų, kad kai ku­rie daik­tai bu­vo siū­lo­mi ko­lek­cio­nie­riams.

Še­du­vo­je, kai vy­ko gat­vių re­konst­ruk­ci­ja, ir­gi skli­do gan­dai, kad bu­vo ras­ta kir­vu­kų, ki­to­kių se­no­vi­nių daik­tų, ku­rie vė­liau bu­vo siū­lo­mi ko­lek­cio­nie­riams.

Ki­tuo­se mies­tuo­se gau­su eks­po­na­tų, su­si­ju­sių su Rad­vi­liš­kiu. Pa­vyz­džiui, Anykš­čiuo­se yra pa­ka­bin­ta dre­zi­nos nuo­trau­ka. Anykš­tė­nams tai tik vaiz­di­nys. Tai, kad ją vai­ruo­ja Rad­vi­liš­kio sto­ties vir­ši­nin­kas Slavs­kis, jiems ne­rū­pi.

Kau­ne esan­čia­me Švie­ti­mo is­to­ri­jos mu­zie­ju­je yra eks­po­nuo­ja­ma moks­lei­vio dė­žu­tė žva­kėms ir kny­goms, pa­ga­min­ta 1840 me­tais. Ji ap­ra­šy­ta, kad rad­vi­liš­kie­tis tė­vas Šim­kus pa­do­va­no­jo ją sa­vo sū­nui.

Pa­ne­vė­žy­je pri­va­čio­je ko­lek­ci­jo­je yra mil­ži­niš­kas du­be­niuo­tas ak­muo, at­vež­tas nuo Rad­vi­liš­kio ma­lū­no.

Šiau­liuo­se ge­le­žin­ke­lio mu­zie­ju­je yra la­bai daug daik­tų ir nuo­trau­kų, su­si­ju­sių su Rad­vi­liš­kio ge­le­žin­ke­liu.

– Pri­va­ti­nin­kų ko­lek­ci­jo­se yra ir su Rad­vi­liš­kiu su­si­ju­sių do­ku­men­tų.

– Apie do­ku­men­tus – at­ski­ra kal­ba. So­viet­me­čio pa­bai­go­je mies­to se­no­sio­se ka­pi­nė­se griū­da­mas me­dis ap­ga­di­no vo­kie­čių pa­mink­lą – ak­me­ni­nį kry­žių. Kal­ba­ma, kad re­konst­ruo­jant jį, bu­vo išim­ta kap­su­lė, ku­ri at­si­dū­rė pri­va­čio­je ko­lek­ci­jo­je.

Apie 1997 me­tus, re­konst­ruo­jant Rad­vi­liš­kio ge­le­žin­ke­lio sto­tį, sta­ty­bi­nin­kai sie­no­je ra­do stik­li­nę kap­su­lę su do­ku­men­tais. Kur ji ir jos tu­ri­nys šian­dien, nie­kas ne­ži­no.

Klai­pė­dos gat­vė­je esan­tis Vy­tau­to obe­lis­kas sto­vi pa­stum­tas į šo­ną. Ori­gi­na­lius jo pa­ma­tus su­dau­žė ir iš­ve­žė, o juk ir ten tur­būt bu­vo kap­su­lė.

– Tad kaip pa­ge­rin­ti si­tua­ci­ją, kad ne­lik­tu­me mies­tu be is­to­ri­jos?

– Bū­ti­na vie­nin­ga sis­te­ma. Mes tu­ri­me to­kią uni­ka­lią mies­to is­to­ri­ją, ku­rios ga­li pa­vy­dė­ti net did­mies­čiai. Pas mus vy­ko par­ti­za­ni­nės ko­vos, va­dų su­va­žia­vi­mas. Mi­nai­čius drą­siai ga­li­me va­din­ti lai­ki­ną­ja sos­ti­ne, juk čia dvi sa­vai­tes bu­vo su­si­bū­ru­si aukš­čiau­sia val­džia, priim­ti Lie­tu­vai svar­biau­si do­ku­men­tai, čia iš­rink­tas ket­vir­ta­sis ša­lies Pre­zi­den­tas Jo­nas Že­mai­tis.

Bet jau­ni­mas ne­no­riai va­žiuo­ja į Mi­nai­čius. Ten trūks­ta in­te­rak­ty­vios veik­los, ku­ri su­do­min­tų jau­nus žmo­nes. Rei­ka­lin­gos nau­jos su­do­mi­ni­mo for­mos. Šios pa­tir­ties ga­li­ma pa­si­sem­ti iš ki­tų mies­tų ir mu­zie­jų.

Pa­si­gen­du mo­ky­to­jų ini­cia­ty­vos. Rei­kė­tų pa­da­ry­ti Rad­vi­liš­ky­je eks­pe­di­ci­ją, kad žmo­nės leis­tų nu­ske­nuo­ti jų tu­ri­mas is­to­ri­nes nuo­trau­kas. Šiai ma­no min­čiai pri­ta­rė Liz­dei­kos gim­na­zi­jos pe­da­go­gė Al­vy­dė Pa­no­va, tad ti­kiuo­si, kad pa­vyks su­reng­ti eks­pe­di­ci­ją jau šį pa­va­sa­rį.

Tu­ri­me pa­ga­liau su­krus­ti. Už­si­merk­ti ir is­to­ri­ją su­kiš­ti po as­fal­tu gal ir leng­viau­sia, bet ar at­leis mums už tai atei­ties kar­tos? Ar no­ri­me lik­ti mies­tu be sa­vas­ties?

Kal­bi­no Mo­ni­ka GRUN­DAI­TĖ

Au­to­rės nuo­tr.

Mies­to is­to­ri­ja be­si­do­min­tis Al­vy­das Ta­mo­šiū­nas: „Už­si­merk­ti ir is­to­ri­ją su­kiš­ti po as­fal­tu gal ir leng­viau­sia, bet ar at­leis mums už tai atei­ties kar­tos?“.

Ra­di­niai, ap­tik­ti re­konst­ruo­jant Rad­vi­liš­kio mies­to aikš­tę.

Ra­di­nių, ras­tų aikš­tės re­konst­ruk­ci­jos me­tu, vie­tos.

As­me­ni­nės nuo­tr.

1937 me­tais Rad­vi­liš­ky­je vy­ku­sio pa­ra­do me­tu. Nuot­rau­ko­je aiš­kiai ma­to­si ak­me­ni­nis grin­di­nys.

Rad­vi­liš­kio mies­to aikš­tės re­konst­ruk­ci­jos me­tu bu­vo at­kas­tas se­na­sis ak­me­ni­nis grin­di­nys.

Po rau­do­nų ply­tų ar­ka bu­vo ap­tik­tas me­di­nis la­ta­kas – XVI-XIX am­žiaus ra­di­nys.