Stupurų melžėjos prisiminė senus laikus

Stu­pu­rų mel­žė­jos pri­si­mi­nė se­nus lai­kus

Po maž­daug 25-erių me­tų su­si­ti­ki­mą nu­spren­dė su­reng­ti ka­dai­se vei­ku­sio ūkio Stu­pu­rų (Jo­niš­kio r.) kar­vių komp­lek­so mel­žė­jos. Kaip ta­rė, taip ir pa­da­rė – vie­ną po­pie­tę su­si­bė­go Onu­tės Ne­mec­kie­nės na­muo­se.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Su­si­rin­ko še­šios

Tą po­pie­tę mo­te­rys sku­bė­jo su lauk­ne­šė­liais. Gy­ve­nan­čias to­lė­liau at­ve­žė vie­nos iš or­ga­ni­za­to­rių sū­nė­nas Arū­nas Čes­naus­kas.

Ka­dai­se vie­nu me­tu Stu­pu­rų kar­vių fer­mo­je dir­bo de­šimt mel­žė­jų, o į pir­mą su­siė­ji­mą su­si­rin­ko še­šios: Zi­na Nai­nie­nė, Ire­na Ka­na­pic­kie­nė, Ge­no­vai­tė Mum­gau­die­nė, Ade­lė Plun­gie­nė, jau 89-erių me­tų su­lau­ku­si vy­riau­sio­ji Pra­nu­tė Zub­re­vi­čie­nė, iš Šiau­lių ra­jo­no at­vy­ko Onu­tė Ne­mec­kie­nė.

Mo­te­rys ty­los mi­nu­te pa­ger­bė iš­ke­lia­vu­sias Ana­pi­lin bu­vu­sias bend­ra­dar­bes. Mel­žė­jų ne­pa­mir­šo ir jų pa­svei­kin­ti at­vy­ko anuo­met dir­bu­si ag­ro­no­mė, vė­liau – bu­vu­si Ga­tau­čių se­niū­nė Ja­ni­na Ka­die­nė, bu­vęs vie­tos ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jas Juo­za­pas Lau­ri­nai­tis. Jie kar­tu pa­si­kvie­tė ir bu­vu­sią bib­lio­te­ki­nin­kę, sa­vi­veik­li­nin­kę Sil­vą And­riuš­kie­nę, ku­ri su­si­rin­ku­sias pra­džiu­gi­no akor­deo­no mu­zi­ka ir dai­no­mis. Šis ap­si­lan­ky­mas bu­vo ne­ti­kė­tas ir ne­pla­nuo­tas siurp­ri­zas.

O. Ne­mec­kie­nė, kaip pa­dė­kos ženk­lą už priė­mi­mą į sa­vo na­mus, do­va­ną įtei­kė A. Plun­gie­nei, sa­vo rank­dar­biais vi­sas ap­da­li­no ir G. Mum­gau­die­nė, ku­ri pri­si­pa­ži­no ka­dai­se melž­da­ma kar­ves, kol apa­ra­tai veik­da­vo, mė­gu­si ir fer­mo­je pa­megz­ti. Nie­kur nuo sa­vo po­mė­gio ne­ga­li pa­bėg­ti.

Užp­lū­do pri­si­mi­ni­mai

Mo­te­rys min­ti­mis grį­žo į praei­tį: kaip kel­da­vo­si ant­rą va­lan­dą nak­ties, kad su­spė­tų lai­ku kar­vu­tes pa­melž­ti, kaip rei­kė­da­vo mil­tus vi­soms pa­da­lin­ti, bi­do­nus iš­plau­ti, kaip žie­mą ei­da­vo į fer­mą ant ka­lio­šų ap­sia­vu­sios ko­ji­nes, kad ne­slys­tų. Kai ku­rioms vy­res­nėms dar te­ko melž­ti ir ran­ko­mis.

„Man atė­jus dirb­ti jau bu­vo mel­ži­mo apa­ra­tai. Melž­da­vo­me po 50 kar­vių. Bet kar­tą te­ly­čia du su­spar­dė, te­ko pa­čiai iš sa­vų pi­ni­gų pirk­ti. Ne­be­ži­nau, ko­dėl, gal tuo me­tu ko­lū­ky­je ne­bu­vo lė­šų. Vė­liau man da­lį už juos grą­ži­no, – pri­si­mi­nė G. Mum­gau­die­nė. – Kar­vu­tes my­lė­jo­me, jos tu­rė­jo var­dus. Kai ap­si­ver­šiuo­da­vo, ne­tgi sa­ky­da­vo­me, kad „sū­nus“ ar „duk­ra“ gi­mė.“

G. Mum­gau­die­nei dir­bant te­ko ir skau­džios pa­tir­ties. Kar­tą atė­ju­si į lau­ką per­žen­gė elekt­ri­nį aptvarą, o kar­vei, bu­vu­siai su ver­še­liu, kaž­kas ne­pa­ti­ko, ir puo­lė mel­žė­ją. Ra­gais kliu­vo ir į nu­ga­rą, ir į ko­jas. Mo­te­rį grei­tai bend­ra­dar­biai nu­ve­žė į li­go­ni­nę, o ža­lo­ji bai­gė gy­ve­ni­mą sker­dyk­lo­je.

Po pir­mo­jo mel­žė­jų su­si­ti­ki­mo, ku­rį ini­ci­ja­vo A. Plun­gie­nė ir O. Ne­mec­kie­nė, mo­te­rys nu­spren­dė or­ga­ni­zuo­tis bend­ram su­si­bū­ri­mui ir po me­tų. Gal­būt ta­da pa­vyks pri­si­jung­ti ir ki­toms, ku­rios šį kar­tą ne­ga­lė­jo at­vyk­ti.

Ge­no­vai­tės MUM­GAU­DIE­NĖS as­me­ni­nės nuo­tr.

Į pir­mą su­si­ti­ki­mą su­si­rin­ko še­šios bu­vu­sios Stu­pu­rų kar­vių komp­lek­so mel­žė­jos: (iš kai­rės) Ge­no­vai­tė Mum­gau­die­nė, Ade­lė Plun­gie­nė, Pra­nu­tė Zub­re­vi­čie­nė, Zi­na Nai­nie­nė, Ire­na Ka­na­pic­kie­nė, Onu­tė Ne­mec­kie­nė.

Arū­nas Čes­naus­kas – bu­vu­sios mel­žė­jos Onu­tės Ne­mec­kie­nės (de­ši­nė­je) ir ag­ro­no­mės Ja­ni­nos Ka­die­nės sū­nė­nas, at­ve­žė į su­si­ti­ki­mą gy­ve­nan­čias to­lė­liau.