
Naujausios
Kultūros keleliai – be pradžios ir pabaigos
Prieš kurį laiką Užventyje (Kelmės r.) buvo kilęs sujudimas. Garsi choreografė, trijų kartų šokių kolektyvų vadovė Onutė Jankauskienė norėjo išeiti užtarnauto poilsio. Tačiau jos pakeisti nebuvo kam.
Kaimuose mažėjant gyventojų trūksta ir meno mėgėjų. Vaiguvoje, būgninkui išvykus gyventi į Vilnių, iširo smagi, daininga kaimo kapela.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Daugiau kaip 20 metų Užvenčio kultūros centrui vadovaujanti Irma Vaupšienė sako, jog kultūrai vadovaujantis žmogus privalo būti labai tolerantiškas. Meno vadovai – dažniausia sudėtingo charakterio. Tačiau kiekvienas jų – unikali asmenybė, įnešanti savo indėlį į bendrą kultūros lobyną.
„Iš pirmo žvilgsnio meno vadovo darbas atrodo lengvas. Atėjai, pagrojai, padainavai. Tačiau scenoje niekas nebemato, kiek juodo kantraus darbo įdėta, kad parengtum programą“, – svarsto ponia Irma.
Meniškos sielos žmonės – jautrūs, gali lengvai juos įžeisti. Daug kantrybės reikia ir su meno mėgėjais. Sunku rasti žmonių, kurie aukotų savo laisvalaikį repeticijoms, gadintųsi nervus jaudindamiesi, kai reikia išeiti į sceną.
Užvenčio kultūros centre ir Vaiguvos filiale dirba 11 žmonių. Dešimt iš jų kūrybiniai darbuotojai. Direktorė laikosi vienintelės taisyklės pasitikėti darbuotojais, juos skatinti, pagirti, o ne spausti. „Kultūra visur ir visada privalo sėti tik pozityvą. Čia visi lygūs. Čia nėra jokios politikos. Kultūra amortizuoja visas politines ir socialines aistras.“
Ponia Irma norėtų daugiau laiko praleisti tarp saviveiklininkų ir meno vadovų. Gal kartais kas nors pasišnibžda, kad „pasikėlusi“. Tačiau sako esanti popierinė žiurkė. „Direktoriaus darbo scenoje neparodysi. Mano instrumentas – telefonas.“
Kai prieš tris dešimtmečius atvažiavo gyventi į Užventį, I. Vaupšienė dirbo zootechnike. Veterinarijos akademiją baigusiai jaunai merginai tai buvo antroji darbovietė. Pirmoji – Šiaulių rajone, Žarėnuose.
Nors pasirinko žemdirbišką specialybę, iš Tauragės rajono kilusiai Irmai nebuvo svetima daina ir šokis. Jos tėtė Erikas Petraitis buvo kaimo muzikantas, turėjo gražų balsą.
Tad jauną Irmos ir jos vyro Algimanto porą jau tuomet šokių kolektyvams „Putinėlis“ ir „Gludas“ vadovavusi Onutė Jankauskienė netruko prisikviesti į repeticijas. Vaupšos atšoko Respublikinėse 1994 – ųjų ir 1998 – ųjų dainų šventėse. Dalyvaudavo vietos kultūros darbuotojų rengiamose vakaronėse, šventėse, tapo savi.
Todėl, kai mirė tuometinė Užvenčio kultūros namų direktorė Galina Lukoševičienė, šokių kolektyvo vadovė Onutė Jankauskienė paragino ponią Irmą imtis kultūros namų vairo.
„Buvo nedrąsu, – mena ponia Irma. – Bet pasiūlymą priėmiau kaip išeitį. Tuo metu jau buvo sugriuvę ūkiai. Aštuonerius metus dirbusi pagal specialybę netekau darbo. Nuvažiavau pas tuometinį Kultūros skyriaus vedėją Algį Krutkevičių, pasikonsultavau apie galimybes.“
Tuo metu visi kaimo kultūros namai priklausė Kelmės kultūros centrui. Kaimo kultūros namų vadovo darbas nebuvo labai sudėtingas. Tačiau teko persikvalifikuoti. Porą metų važinėjo mokytis į Vilnių. Lankė tęstinius kursus kultūros darbuotojų kvalifikacijos kėlimo mokykloje.
Mokslai pravertė. Nes 2005 metais Užvenčio kultūros namai tapo savarankišku kultūros centru su filialais.
„Zootechniko darbas – labai konretus. Kultūros sritis – labai plati, be pradžios ir pabaigos“, – lygina dvi savo gyvenimo patirtis I. Vaupšienė.
Tapusi kultūros darbuotoja kasdien studijuoja darbą su žmonėmis. Kaip zootechnikė Irma pažįsta labai daug seniūnijos gyventojų. Pažintis ir geri santykiai praverčia ir kultūros darbe. Juk tenka ne tik suorganizuoti šventę, koncertą, bet ir sukviesti žmones į renginius. Ko gero, senos pažinties dėka į vietos meno mėgėjų koncertus užventiškiai eina mieliau negu į atvykstančių atlikėjų profesionalų.
„Myliu žmones. Tą meilę, tikriausiai, atsinešiau iš savo šeimos. Augome šeši vaikai. Prabangos namuose nebuvo. Tačiau kasdien jausdavome tėvų meilę. Mama niekur nedirbo. Augino gyvulius ir daržus. Namuose visuomet būdavo tvarka. Ant stalo netrūko maisto. Kai reikėdavo mokyklai suruošti šešis vaikus, tėvai neišgalėdavo visiems nupirkti batukų. Pirkdavo sandaliukus. Bet nedejuodavo. Ir mes buvome laimingi“, – pasakoja Irma.
Šiandien, Irmos manymu, meilę dažnai užgožia vartojimas. Siūloma visko ir labai daug. Akys mato, širdis geidžia. Negalėdami visko turėti žmonės tampa nelaimingi. O nelaimingas žmogus nespinduliuoja meile. Nenormalus grožio kultas. Visi nori būti manekenais ir manekenėmis. Mergaitės jau nuo mažens verčiamos gražuolėmis ir princesėmis. Jeigu vėliau negali tenkinti tokių pačių poreikių, tampa nelaimingos.
„Kartais pagalvoju, jog aš kaip kultūros centro direktorė neatitinku šiandieninių standartų. Į darbą einu be makiažo ir be manikiūro“, – šypsosi Irma, turtingo ūkininko ir verslininko žmona.
Ją stebina didžiulės tautinio kostiumo ir kitų saviveiklininkų rūbų kainos. Brangi medžiaga ir darbas. Sermėgos pasiuvimas kainuoja mažiausiai 230 eurų. Aprengti šokėjus tampa vis sunkiau.
Ir pirmąją, ir antrąją I. Vaupšienės darbo patirtį daro malonią savo darbą mylintys ir sąžiningai jį atliekantys žmonės.
Todėl ir kultūros centro direktorės veikla sekėsi gerai. Visuomet garsėję puikiais meno saviveiklos kolektyvais, ir atėjus naujai direktorei užventiškiai neapsnūdo. Atsirado dar daugiau tradicinių švenčių, naujų projektų.
Daug rajono gyventojų sutraukia garsioji Užvenčio seniūnijos šventė „Venta, Venta, tu žemaičiui šventa“. Kraštą garsina unikalus režisierės Onutės Granickienės vaikų teatrų festivalis „Vaidiname vaikams“, sutraukiantis vaikų dramos būrelių ir žiūrovų iš visos Lietuvos. O. Jankauskienė rengia regioninę šokių šventę, Vitalijus Popovas – kapelų šventę, Algirdas Stankus – vokalinių ansamblių šventę „Skambėk, skambėk, daina“ ir vestuvių muzikantų šventę.
Į renginius parduodami nebrangūs bilietai. Kultūros centras užsidirba lėšų.
Kultūros centro etnologė Ona Stankienė rengia Motinos dieną, Užgavėnes, Pempės dieną, Juozapines, Žolinę ir kitas tradicines šventes.
Labai populiari užventiškių kapela „Venta“, dažnai kviečiama koncertuoti į Kelmės ir kitų rajonų renginius. Jono Juozapavičiaus vyrų vokalinis kvartetas „Kun saka“ Užventį garsina televizijos laidose „Duokim garo“. Onutės Jankauskienės šokių kolektyvas „Putinėlis“ yra pelnęs antrąją vietą respublikiniame šokių konkurse.
Pats Užvenčio kultūros centras yra pelnęs laurus „Gražiausio šalies renginio“ konkurse ir yra pripažintas Geriausiuoju kultūros centru kaimo kultūros centrų kategorijoje.
Užvenčio kultūros centre dirbantys meno vadovai suburė 11 meno mėgėjų kolektyvų, kuriuose laisvalaikį leidžia 130 žmonių.
Tačiau Vaiguvos filiale iširo smagi, daininga kaimo kapela. Būgnininkas išvažiavo gyventi į Vilnių. Rasti kitą entuziastą nelengva.
Užvenčio kultūros centro choreografė Onutė Jankauskienė ketino eiti užtarnauto poilsio. Tačiau nebuvo kas ją pakeistų. Garsi moteris yra subūrusi tris šokėjų kolektyvus: „Putinėlį“ – dvi amžiaus grupes ir „Gludą“. Šokėjai į repeticijas važinėja iš kitų Užvenčio seniūnijos kaimų, net iš kitų seniūnijų. Važinėjimas kainuoja ir pinigus, ir laiką. Tačiau tik entuziastingos ir profesionalios vadovės dėka kolektyvai laikosi.
Autorės nuotr.
Užvenčio kultūros centro direktorė Irma Vaupšienė sako, jog jaunimas dar nuperka Užventyje parduodamus namus.
„Varnių senjorų bendruomenei taip patiko Užvenčio kultūros renginiai, kad jie paprašė apie savo renginius skelbti „feisbuke“, kad galėtų atvažiuoti“, – savo meno vadovų kūrybingumu džiaugiasi Irma Vaupšienė.
„Nebėra ramios gyvenimo tėkmės. Konkurencija, kova dėl vietos po saule, kasdienis draskymasis kerta kultūrai. Meno mėgėjai negali suderinti repeticijų laiko su darbu. Kai važiuoja koncertuoti, darbe privalo pasiimti vieną dieną atostogų. Todėl norinčių dalyvauti kultūroje vis mažėja. Jaunimas mieliau renkasi kompiuterį ar mobilųjį telefoną“, – sako Irma Vaupšienė.