Kultūros keleliai – be pradžios ir pabaigos

Kul­tū­ros ke­le­liai – be pra­džios ir pa­bai­gos

Prieš ku­rį lai­ką Už­ven­ty­je (Kelmės r.)  bu­vo ki­lęs su­ju­di­mas. Gar­si cho­reog­ra­fė, tri­jų kar­tų šo­kių ko­lek­ty­vų va­do­vė Onu­tė Jan­kaus­kie­nė no­rė­jo išei­ti už­tar­nau­to poil­sio. Ta­čiau jos pa­keis­ti ne­bu­vo kam.

Kai­muo­se ma­žė­jant gy­ven­to­jų trūks­ta ir me­no mė­gė­jų. Vai­gu­vo­je, būg­nin­kui iš­vy­kus gy­ven­ti į Vil­nių, iši­ro sma­gi, dai­nin­ga kai­mo ka­pe­la.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Dau­giau kaip 20 me­tų Už­ven­čio kul­tū­ros cent­rui va­do­vau­jan­ti Ir­ma Vaup­šie­nė sa­ko, jog kul­tū­rai va­do­vau­jan­tis žmo­gus pri­va­lo bū­ti la­bai to­le­ran­tiš­kas. Me­no va­do­vai – daž­niau­sia su­dė­tin­go cha­rak­te­rio. Ta­čiau kiek­vie­nas jų – uni­ka­li as­me­ny­bė, įne­šan­ti sa­vo in­dė­lį į bend­rą kul­tū­ros lo­by­ną.

„Iš pir­mo žvilgs­nio me­no va­do­vo dar­bas at­ro­do leng­vas. Atė­jai, pa­gro­jai, pa­dai­na­vai. Ta­čiau sce­no­je nie­kas ne­be­ma­to, kiek juo­do kant­raus dar­bo įdė­ta, kad pa­reng­tum pro­gra­mą“, – svars­to po­nia Ir­ma.

Me­niš­kos sie­los žmo­nės – jaut­rūs, ga­li leng­vai juos įžeis­ti. Daug kant­ry­bės rei­kia ir su me­no mė­gė­jais. Sun­ku ras­ti žmo­nių, ku­rie au­ko­tų sa­vo lais­va­lai­kį re­pe­ti­ci­joms, ga­din­tų­si ner­vus jau­din­da­mie­si, kai rei­kia išei­ti į sce­ną.

Už­ven­čio kul­tū­ros cent­re ir Vai­gu­vos fi­lia­le dir­ba 11 žmo­nių. De­šimt iš jų kū­ry­bi­niai dar­buo­to­jai. Di­rek­to­rė lai­ko­si vie­nin­te­lės tai­syk­lės pa­si­ti­kė­ti dar­buo­to­jais, juos ska­tin­ti, pa­gir­ti, o ne spaus­ti. „Kul­tū­ra vi­sur ir vi­sa­da pri­va­lo sė­ti tik po­zi­ty­vą. Čia vi­si ly­gūs. Čia nė­ra jo­kios po­li­ti­kos. Kul­tū­ra amor­ti­zuo­ja vi­sas po­li­ti­nes ir so­cia­li­nes aist­ras.“

Po­nia Ir­ma no­rė­tų dau­giau lai­ko pra­leis­ti tarp sa­vi­veik­li­nin­kų ir me­no va­do­vų. Gal kar­tais kas nors pa­si­šnibž­da, kad „pa­si­kė­lu­si“. Ta­čiau sa­ko esan­ti po­pie­ri­nė žiur­kė. „Di­rek­to­riaus dar­bo sce­no­je ne­pa­ro­dy­si. Ma­no inst­ru­men­tas – te­le­fo­nas.“

Kai prieš tris de­šimt­me­čius at­va­žia­vo gy­ven­ti į Už­ven­tį, I. Vaup­šie­nė dir­bo zoo­tech­ni­ke. Ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­ją bai­gu­siai jau­nai mer­gi­nai tai bu­vo ant­ro­ji dar­bo­vie­tė. Pir­mo­ji – Šiau­lių ra­jo­ne, Ža­rė­nuo­se.

Nors pa­si­rin­ko žem­dir­biš­ką spe­cia­ly­bę, iš Tau­ra­gės ra­jo­no ki­lu­siai Ir­mai ne­bu­vo sve­ti­ma dai­na ir šo­kis. Jos tė­tė Eri­kas Pet­rai­tis bu­vo kai­mo mu­zi­kan­tas, tu­rė­jo gra­žų bal­są.

Tad jau­ną Ir­mos ir jos vy­ro Al­gi­man­to po­rą jau tuo­met šo­kių ko­lek­ty­vams „Pu­ti­nė­lis“ ir „Glu­das“ va­do­va­vu­si Onu­tė Jan­kaus­kie­nė ne­tru­ko pri­si­kvies­ti į re­pe­ti­ci­jas. Vaup­šos at­šo­ko Res­pub­li­ki­nė­se 1994 – ųjų ir 1998 – ųjų dai­nų šven­tė­se. Da­ly­vau­da­vo vie­tos kul­tū­ros dar­buo­to­jų ren­gia­mo­se va­ka­ro­nė­se, šven­tė­se, ta­po sa­vi.

To­dėl, kai mi­rė tuo­me­ti­nė Už­ven­čio kul­tū­ros na­mų di­rek­to­rė Ga­li­na Lu­ko­še­vi­čie­nė, šo­kių ko­lek­ty­vo va­do­vė Onu­tė Jan­kaus­kie­nė pa­ra­gi­no po­nią Ir­mą im­tis kul­tū­ros na­mų vai­ro.

„Bu­vo ne­drą­su, – me­na po­nia Ir­ma. – Bet pa­siū­ly­mą priė­miau kaip išei­tį. Tuo me­tu jau bu­vo su­griu­vę ūkiai. Aš­tuo­ne­rius me­tus dir­bu­si pa­gal spe­cia­ly­bę ne­te­kau dar­bo. Nu­va­žia­vau pas tuo­me­ti­nį Kul­tū­ros sky­riaus ve­dė­ją Al­gį Krut­ke­vi­čių, pa­si­kon­sul­ta­vau apie ga­li­my­bes.“

Tuo me­tu vi­si kai­mo kul­tū­ros na­mai pri­klau­sė Kel­mės kul­tū­ros cent­rui. Kai­mo kul­tū­ros na­mų va­do­vo dar­bas ne­bu­vo la­bai su­dė­tin­gas. Ta­čiau te­ko per­si­kva­li­fi­kuo­ti. Po­rą me­tų va­ži­nė­jo mo­ky­tis į Vil­nių. Lan­kė tęs­ti­nius kur­sus kul­tū­ros dar­buo­to­jų kva­li­fi­ka­ci­jos kė­li­mo mo­kyk­lo­je.

Moks­lai pra­ver­tė. Nes 2005 me­tais Už­ven­čio kul­tū­ros na­mai ta­po sa­va­ran­kiš­ku kul­tū­ros cent­ru su fi­lia­lais.

„Zoo­tech­ni­ko dar­bas – la­bai kon­re­tus. Kul­tū­ros sri­tis – la­bai pla­ti, be pra­džios ir pa­bai­gos“, – ly­gi­na dvi sa­vo gy­ve­ni­mo pa­tir­tis I. Vaup­šie­nė.

Ta­pu­si kul­tū­ros dar­buo­to­ja kas­dien stu­di­juo­ja dar­bą su žmo­nė­mis. Kaip zoo­tech­ni­kė Ir­ma pa­žįs­ta la­bai daug se­niū­ni­jos gy­ven­to­jų. Pa­žin­tis ir ge­ri san­ty­kiai pra­ver­čia ir kul­tū­ros dar­be. Juk ten­ka ne tik suor­ga­ni­zuo­ti šven­tę, kon­cer­tą, bet ir su­kvies­ti žmo­nes į ren­gi­nius. Ko ge­ro, se­nos pa­žin­ties dė­ka į vie­tos me­no mė­gė­jų kon­cer­tus už­ven­tiš­kiai ei­na mie­liau ne­gu į at­vyks­tan­čių at­li­kė­jų pro­fe­sio­na­lų.

„My­liu žmo­nes. Tą mei­lę, tik­riau­siai, at­si­ne­šiau iš sa­vo šei­mos. Au­go­me še­ši vai­kai. Pra­ban­gos na­muo­se ne­bu­vo. Ta­čiau kas­dien jaus­da­vo­me tė­vų mei­lę. Ma­ma nie­kur ne­dir­bo. Au­gi­no gy­vu­lius ir dar­žus. Na­muo­se vi­suo­met bū­da­vo tvar­ka. Ant sta­lo ne­trū­ko mais­to. Kai rei­kė­da­vo mo­kyk­lai su­ruoš­ti še­šis vai­kus, tė­vai neiš­ga­lė­da­vo vi­siems nu­pirk­ti ba­tu­kų. Pirk­da­vo san­da­liu­kus. Bet ne­de­juo­da­vo. Ir mes bu­vo­me lai­min­gi“, – pa­sa­ko­ja Ir­ma.

Šian­dien, Ir­mos ma­ny­mu, mei­lę daž­nai už­go­žia var­to­ji­mas. Siū­lo­ma vis­ko ir la­bai daug. Akys ma­to, šir­dis gei­džia. Ne­ga­lė­da­mi vis­ko tu­rė­ti žmo­nės tam­pa ne­lai­min­gi. O ne­lai­min­gas žmo­gus ne­spin­du­liuo­ja mei­le. Ne­nor­ma­lus gro­žio kul­tas. Vi­si no­ri bū­ti ma­ne­ke­nais ir ma­ne­ke­nė­mis. Mer­gai­tės jau nuo ma­žens ver­čia­mos gra­žuo­lė­mis ir prin­ce­sė­mis. Jei­gu vė­liau ne­ga­li ten­kin­ti to­kių pa­čių po­rei­kių, tam­pa ne­lai­min­gos.

„Kar­tais pa­gal­vo­ju, jog aš kaip kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­rė nea­ti­tin­ku šian­die­ni­nių stan­dar­tų. Į dar­bą ei­nu be ma­kia­žo ir be ma­ni­kiū­ro“, – šyp­so­si Ir­ma, tur­tin­go ūki­nin­ko ir vers­li­nin­ko žmo­na.

Ją ste­bi­na di­džiu­lės tau­ti­nio kos­tiu­mo ir ki­tų sa­vi­veik­li­nin­kų rū­bų kai­nos. Bran­gi me­džia­ga ir dar­bas. Ser­mė­gos pa­siu­vi­mas kai­nuo­ja ma­žiau­siai 230 eu­rų. Ap­reng­ti šo­kė­jus tam­pa vis sun­kiau.

Ir pir­mą­ją, ir ant­rą­ją I. Vaup­šie­nės dar­bo pa­tir­tį da­ro ma­lo­nią sa­vo dar­bą my­lin­tys ir są­ži­nin­gai jį at­lie­kan­tys žmo­nės.

To­dėl ir kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­rės veik­la se­kė­si ge­rai. Vi­suo­met gar­sė­ję pui­kiais me­no sa­vi­veik­los ko­lek­ty­vais, ir atė­jus nau­jai di­rek­to­rei už­ven­tiš­kiai neaps­nū­do. At­si­ra­do dar dau­giau tra­di­ci­nių šven­čių, nau­jų pro­jek­tų.

Daug ra­jo­no gy­ven­to­jų su­trau­kia gar­sio­ji Už­ven­čio se­niū­ni­jos šven­tė „Ven­ta, Ven­ta, tu že­mai­čiui šven­ta“. Kraš­tą gar­si­na uni­ka­lus re­ži­sie­rės Onu­tės Gra­nic­kie­nės vai­kų teat­rų fes­ti­va­lis „Vai­di­na­me vai­kams“, su­trau­kian­tis vai­kų dra­mos bū­re­lių ir žiū­ro­vų iš vi­sos Lie­tu­vos. O. Jan­kaus­kie­nė ren­gia re­gio­ni­nę šo­kių šven­tę, Vi­ta­li­jus Po­po­vas – ka­pe­lų šven­tę, Al­gir­das Stan­kus – vo­ka­li­nių an­samb­lių šven­tę „Skam­bėk, skam­bėk, dai­na“ ir ves­tu­vių mu­zi­kan­tų šven­tę.

Į ren­gi­nius par­duo­da­mi ne­bran­gūs bi­lie­tai. Kul­tū­ros cent­ras už­si­dir­ba lė­šų.

Kul­tū­ros cent­ro et­no­lo­gė Ona Stan­kie­nė ren­gia Mo­ti­nos die­ną, Už­ga­vė­nes, Pem­pės die­ną, Juo­za­pi­nes, Žo­li­nę ir ki­tas tra­di­ci­nes šven­tes.

La­bai po­pu­lia­ri už­ven­tiš­kių ka­pe­la „Ven­ta“, daž­nai kvie­čia­ma kon­cer­tuo­ti į Kel­mės ir ki­tų ra­jo­nų ren­gi­nius. Jo­no Juo­za­pa­vi­čiaus vy­rų vo­ka­li­nis kvar­te­tas „Kun sa­ka“ Už­ven­tį gar­si­na te­le­vi­zi­jos lai­do­se „Duo­kim ga­ro“. Onu­tės Jan­kaus­kie­nės šo­kių ko­lek­ty­vas „Pu­ti­nė­lis“ yra pel­nęs ant­rą­ją vie­tą res­pub­li­ki­nia­me šo­kių kon­kur­se.

Pats Už­ven­čio kul­tū­ros cent­ras yra pel­nęs lau­rus „Gra­žiau­sio ša­lies ren­gi­nio“ kon­kur­se ir yra pri­pa­žin­tas Ge­riau­siuo­ju kul­tū­ros cent­ru kai­mo kul­tū­ros cent­rų ka­te­go­ri­jo­je.

Už­ven­čio kul­tū­ros cent­re dir­ban­tys me­no va­do­vai su­bu­rė 11 me­no mė­gė­jų ko­lek­ty­vų, ku­riuo­se lais­va­lai­kį lei­džia 130 žmo­nių.

Ta­čiau Vai­gu­vos fi­lia­le iši­ro sma­gi, dai­nin­ga kai­mo ka­pe­la. Būg­ni­nin­kas iš­va­žia­vo gy­ven­ti į Vil­nių. Ras­ti ki­tą en­tu­zias­tą ne­leng­va.

Už­ven­čio kul­tū­ros cent­ro cho­reog­ra­fė Onu­tė Jan­kaus­kie­nė ke­ti­no ei­ti už­tar­nau­to poil­sio. Ta­čiau ne­bu­vo kas ją pa­keis­tų. Gar­si mo­te­ris yra su­bū­ru­si tris šo­kė­jų ko­lek­ty­vus: „Pu­ti­nė­lį“ – dvi am­žiaus gru­pes ir „Glu­dą“. Šo­kė­jai į re­pe­ti­ci­jas va­ži­nė­ja iš ki­tų Už­ven­čio se­niū­ni­jos kai­mų, net iš ki­tų se­niū­ni­jų. Va­ži­nė­ji­mas kai­nuo­ja ir pi­ni­gus, ir lai­ką. Ta­čiau tik en­tu­zias­tin­gos ir pro­fe­sio­na­lios va­do­vės dė­ka ko­lek­ty­vai lai­ko­si.

Au­to­rės nuo­tr.

Už­ven­čio kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­rė Ir­ma Vaup­šie­nė sa­ko, jog jau­ni­mas dar nu­per­ka Už­ven­ty­je par­duo­da­mus na­mus.

„Var­nių sen­jo­rų bend­ruo­me­nei taip pa­ti­ko Už­ven­čio kul­tū­ros ren­gi­niai, kad jie pa­pra­šė apie sa­vo ren­gi­nius skelb­ti „feis­bu­ke“, kad ga­lė­tų at­va­žiuo­ti“, – sa­vo me­no va­do­vų kū­ry­bin­gu­mu džiau­gia­si Ir­ma Vaup­šie­nė.

„Ne­bė­ra ra­mios gy­ve­ni­mo tėk­mės. Kon­ku­ren­ci­ja, ko­va dėl vie­tos po sau­le, kas­die­nis dras­ky­ma­sis ker­ta kul­tū­rai. Me­no mė­gė­jai ne­ga­li su­de­rin­ti re­pe­ti­ci­jų lai­ko su dar­bu. Kai va­žiuo­ja kon­cer­tuo­ti, dar­be pri­va­lo pa­siim­ti vie­ną die­ną ato­sto­gų. To­dėl no­rin­čių da­ly­vau­ti kul­tū­ro­je vis ma­žė­ja. Jau­ni­mas mie­liau ren­ka­si kom­piu­te­rį ar mo­bi­lų­jį te­le­fo­ną“, – sa­ko Ir­ma Vaup­šie­nė.