Naujausios
Mokytojo drama – nėra ko mokyti
Kelmės rajono Vaiguvos Vlado Šimkaus pagrindinės mokyklos vokiečių kalbos mokytoja, tarptautinių projektų „Comenius“ ir Erasmus +“ vadovė Janė Rimeikienė, 44 metus atidirbusi vienoje mokykloje, šį rugsėjį jau nepravers klasės durų. Išeina užtarnauto poilsio. Tik apgailestauja, kad nėra kam palikti dalyvaujant projektuose sukauptos medžiagos ir kam perduoti patirties.
Mokytojo drama šiandien ne per maži atlyginimai, o tai, kad nėra ko mokyti.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Iš Lazdijų kilusi Janė Rimeikienė, baigusi vokiečių kalbos filologiją tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute, nuo 1973 – iųjų buvo paskirta dirbti į Kelmės rajono Vaiguvos vidurinę mokyklą. Ir visus 44 metus čia dirbo.
„Esu sėsli, bet mėgstu keliauti“, – sako mokytoja taip tarsi paaiškindama savo darbą su „Comenius“ ir Erasmus +“ projektais.
Keliavo ne tik ji su kolegėmis. Ne vienas kaimo vaikas iš socialiai remtinos šeimos projektų dėka pirmą kartą važiavo traukiniu, skrido lėktuvu, pabuvojo Vokietijoje ir Italijoje.
Kaip jaučiasi mokytoja, palikdama mokyklą?
„Nei mažiau protinga, nei mažiau reikalinga, – sako J. Rimeikienė. – Tiesiog ateina laikas, kai žmogus atgauna laisvę nuo visų darbų. Tikiuosi dar dirbti su projektais. Būtų gaila į mane kaip projektų vadovę investuotų lėšų.“
– Tvirtinate, jog mokytojai šiandien per daug rauda dėl per mažų atlyginimų.
– Palyginti su visa inteligentija mokytojo darbas apmokamas – ne prasčiausiai. Didelėse didelių miestų mokyklose, kur mokytojai turi pakankamai pamokų, nedejuoja dėl pinigų.
Kaimiškų rajonų mokyklose padėtis dramatiška. Mokytojų atlyginimai maži, nes jie neturi normalaus pamokų krūvio. Visą krūvį gauna tik pagrindinių dalykų – matematikos ir lietuvių kalbos mokytojai. O fizikas, chemikas, biologas turi važinėti per kelias mokyklas arba tenkintis septyniomis – dešimčia pamokų.
Bet tuomet mokytojas ir nepersidirba. Apskritai, kaimo mokyklose dirbti lengviau. Ar galiu aš persidirbti mokydama septynis vaikus?Juk miesto mokykloje klasėje 20 – 30 mokinių.
Be to, kaimo mokyklose nemažai besimokančių pagal adaptuotas programas. Su jais reikia daugiau žaisti, mažiau atsakomybės, nes jų nereikia parengti aukštosioms mokykloms.
– Ar daug vaiguviškių, kol dar gyvavo vidurinė mokykla, įstodavo į universitetus ir kolegijas?
– Įstodavo. Iš ankstesnių laikų yra nemažai garsių žmonių, baigusių Vaiguvos vidurinę: diplomatų, gydytojų, mokslininkų. Paskutiniais vidurinės mokyklos gyvavimo metais įstodavo vienas kitas. Nes ir mokinių baigdavo mažiau.
Apskritai, mes per daug sureikšminame aukštąjį mokslą. Ypač kuris įgyjamas tuose universitetuose, iš kurių tiesiog šaipomasi. Vokietijoje ir kitose turtingose Vakarų šalyse šešiolikmečiams „dzin“ tas aukštasis mokslas. Jiems svarbu kuo greičiau įsigyti profesiją ir užsidirbti pragyvenimui.
Tik tokiose ubagiškose šalyse kaip Lietuva, Graikija, jaunimo galvos susuktos aukštaisias mokslais.
Per vieną projektinę kelionę Vokietijoje, gidė vedžiojo po didžiulę gamyklą. Su pasididžiavimu parodė vieną darbininkę – jos dukra.
Jaunimas ten karjerą pradeda nuo paties žemiausio laiptelio. Praeina visas pakopas, įgyja praktikos, o po to ir aukštąjį išsilavinimą, jei siekia vadovauti.
Kai kurių Lietuvos profesinių mokyklų mokymo bazė daug geresnė negu aukštųjų mokyklų. Teko lankytis daug žinaisklaidos dėmesio sulaukusiame Karaliaus Mindaugo profesinio rengimo centre Kaune. Nežinau, kiek ir kuo prie jo tobulinimo prisidėjo buvusi Švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė, bet tokios mokymo bazės galėtų pavydėti ir labiau išsivysčiusios šalys. Moderni aparatūra. Teorija susieta su praktika. Šunų kirpimo besimokantys moksleiviai darbuojasi centro šunų kirpykloje, arklininkystę – arklių fermoje, kosmetiką – kosmetikos salone.
Tuo nenoriu pasakyti, jog prasta aukštųjų mokyklų mokymo bazė. Pavyzdžiui, A. Stulginskio universitete labai moderni visa infrastruktūra, puikios laboratorijos, išmanus bandomasis ūkis.
– Bet darbdaviai skundžiasi, kad aukštosios mokyklos dabar parengia labai nedaug gerų specialistų, nors universitetus ir kolegijas baigia labai daug studentų. Kodėl taip yra?
– Manau, jog per lengvos priėmimo sąlygos, galimybė studijuoti už tėvų pinigus. Tuomet, kai aš stojau į universitetą, buvo sudėtingiau: reikėjo gerais pažymiais baigti vidurinę mokyklą, puikiai išlaikyti stojamuosius egzaminus. Mano karta buvome priversti ir mokėjome save realiai įsivertinti. Galbūt svajojome tapti gydytojais, teisininkais, tačiau specialybę rinkomės pagal sugebėjimus. Todėl daugelis specialistų būdavo neblogi. Be to, nebuvo jų pertekliaus, nes specialistų rengimas buvo derinamas su darbo rinkos poreikiais.
– Gal tokia regimybė susidaro todėl, kad dabar prastas, už pinigus mokslus baigęs specialistas kartais užima gabesniojo vietą, įsitaiso biudžetinėse įstaigose, kur jaučiasi saugus, nors neblizga kompetencija?
– Šiandieninė sistema skatina žmogų save pristatyti gražiau negu yra iš tikrųjų, pervertinti, nes privalai būti konkurencingas. Mūsų kartą įvertindavo kiti, todėl buvome priversti ir patys save realiai, objektyviai vertinti.
Antra vertus, ir valstybiniuose egzaminuose esama daug neobjektyvumo. Jų rezultatai kartais neparodo tikrosios mokinio vertės ir neatspindi tikrojo jo žinių bagažo. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos egzaminas vertinamas ne vien už raštingumą, bet ir už literatūrinius mokinio gebėjimus. Jis privalo ne tik rašyti be klaidų, bet ir atskleisti duotą temą. Bet į matematiką, fizką ar kitus tiksliuosius dalykus polinkį turintis mokinys kartais negabus literatūrai. Gauna nekokį pažymį. Tai sutrukdo įstoti į universitetą ar į pirmu numeriu pažymėtą specialybę.
Sutinku, be klaidų rašyti privalo kiekvienas aukštąją mokyklą šturmuoti besiruošiantis jaunuolis. Tačiau literatūrinius jo sugebėjimus reikėtų vertinti atskirai. Jie svarbūs pasirenkantiems filologijos ar kitokias kūrybines studijas.
– Jeigu reikėtų pakartoti gyvenimą, ar vėl taptumėte mokytoja?
– Neabejodama tapčiau. Nors ši profesija neleidžia sukrauti didelių turtų, tačiau dirbti patinkantį darbą svarbiau negu gauti didelį atlygį.
Nors anuomet mokyklos buvo pilnesnės, vokiečių kalbos pamokų niekuomet nebuvo labai daug. Pradėjau dirbti su 18 pamokų. Buvome dvi specialistės. Kelmės rajone daugumoje kaimo mokyklų buvo dėstoma vokiečių kalba. Nesuprantu, kodėl dabar ji išstumiama. Juk vokiškai kalba ne vien Vokietija, bet ir Šveicarija, Austrija.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, padaugėjo vokiečių kalbos pamokų, nes mokiniai mažiau rinkosi rusų kalbą, kuri sovietiniais laikais buvo laikoma pirmąja užsienio kalba ir jai buvo skiriama daugiau dėmesio.
Paskui tėvai ėmė pageidauti anglų kalbos. Vokiečių kalba vėl prarado pozicijas. Tačiau dėkoju likimui, kad moku būtent šią kalbą. Su ja pamačiau daug pasaulio.
Asmeninės nuotr.
Vokiečių kalbos mokytoja Janė Rimeikienė daug šalių apkeliavo dirbdama su „Erazmus“ ir „Comenius“ projektais.
Į kelionę susiruošė projektų dalyvės mokytojos (iš kairės) Ramutė Minčinauskienė, Lina Gaigalaitė ir Janė Rimeikienė.
Projektų dalyvės Ramutė Minčinauskienė, Janė Rimeikienė, Lina Gaigalaitė ir Sigutė Andrulienė Atėnuose.