
Naujausios
Žmogus, kuris netiki, kad yra paskutinis iš LDK
Vita Morkūnienė
Kartkartėmis atsiranda žmonių, kurie save pavadina paskutiniais LDK piliečiais. Arba jie patys save taip pavadina.
Jų vis dar yra. Nedaug, bet yra. Brėžia ryškius savo gyvenimų pėdsakus, liudydami, kokie žmonės gyveno, kokie galėjo gyventi buvusioje galingoje, bet jėga iš Europos ir pasaulio žemėlapių išstumtoje valstybėje. Seinų krašte gyvenantis iškilus aristokratas, menininkas, literatas ir visuomenės veikėjas Andžejus Strumila – vienas iš nedaugelio likusių mohikanų. Jam LDK tebėra galiojantis gyvenimo orientyras, dvasios ir vertybių erdvė, kurioje išsiskleidė, materialius rezultatus įgavo ilgas, sudėtingas ir šakotas jo gyvenimas. Žmogus, kuriam vienodai svarbi ir gimtojo krašto istorijos prasmė, ir europietiško universalumo erdvės.
Žmogus, kuris netiki, kad jis yra paskutinis iš LDK.
Drama, kuri nesibaigia
A. Strumila – ne šiaip sau ilgą gyvenimą nugyvenęs (šiemet sukanka 90) profesorius. Tai renesansinio užmojo asmenybė, kokių šiandien yra tik vienetai.
Menininkas, tapytojas, grafikas, skulptorius, fotografas, poetas, scenografas, keliautojas, antropologas, tarptautinių kraštovaizdžio ir meno plenerų organizatorius, kultūros veikėjas, visuomenininkas. Surengęs gerokai per šimtą personalinių parodų Lenkijoje ir užsienyje (keliolika ir Lietuvoje, dvi – Šiauliuose). Daugiau nei 150 knygų autorius, bendraautoris, iliustratorius ar idėjos generatorius.
Krokuvos dailės akademijos profesorius, nuo 1982-ųjų keletą metų vadovavęs Jungtinių Tautų Organizacijos padaliniui Niujorke, vėliau dėstęs Katalikų Teologijos Akademijos Suvalkų filiale. Dar – ūkininkas, dar – aistringas žirgų mylėtojas ir augintojas.
Kelionėse po Kiniją, Mongoliją, Indiją (vien Indijoje lankėsi 11 kartų), Tibetą, Nepalą, Vietnamą, Tailandą, Japoniją, kitas Tolimųjų Rytų ir Azijos šalis surinktas vertingas meno ir materialios kultūros eksponatų kolekcijas padovanojo Krokuvos ir Varšuvos muziejams.
Suvalkuose 2008 m. atidaryta A. Strumilos galerija, kurioje pristatoma dalis jo įvairialypės kūrybos.
Ar ne per daug visko vienam žmogui – gebėjimų, talentų, ambicijų, veiklos ir rezultatų?
– Viską išbandau kaip mėgėjas, nes gyvenimas yra labai įdomus. Buvau ir alpinistas, ir jūreivis, slidinėjau, užsiėmiau akademiniu irklavimu, medžiojau Sibire ir Mongolijoje. Pasaulyje visko tiek daug, kad negali nė akimirkai užsimerkti. Pasaulio turtai yra begaliniai. Net menkiausias dalykas yra nepakartojamas.
Nežinia, ar šiame pasaulyje gyvensiu dar kartą, todėl noriu išbandyti viską, kas žmogui pasiekiama.
A. Strumila – kūrėjas. Civilizacijos kūdikis, pats kuriantis civilizaciją, savą visatos modelį, apjungiantį, kas yra žemiška ir kas dangiška. Jo pasaulis yra begalinis – kaip begaliniai yra pažinimas, mintis, kūryba ar gyvybė.
Kitąsyk, apmąstydamas meno reikšmę, profesorius kalbėjo:
– Dabar, po daugybės metų patirties, esu visiškai tikras, kad dalyvauju dramos spektaklyje, mėgindamas kartu su kitais pakelti sunkią tamsos uždangą, kuri turėtų atidengti visą tiesą. Tačiau ji atidengia tik kitas uždangas.
– Taigi, spektaklis tęsiasi.
Visada – netoli Lietuvos
A. Strumila gyvena Lenkijoje. Netoli Lietuvos ir netoli Baltarusijos – Mačkova Rudos kaime. Profesorius teigia, kad jo šaknys yra būtent čia – etninėse Lietuvos žemėse, paribyje, kur susieina ne tik trijų valstybių sienos, bet ir susikerta jų istorija. Paribio tema – viena svarbiausių jo gyvenime ir kūryboje. Jis yra vienas iš „Paribio“ fondo, remiančio Lenkijos ir Lietuvos pasienio regionų daugiakultūriškumo, istorinių ryšių tyrimus, steigėjų.
40 hektarų žemės ir senos lūšnos griuvėsius Mačkova Rudoje jis nusipirko grįžęs iš Niujorko. Tuomet A. Strumilai buvo šešiasdešimt. Jis ne pirmasis savo giminės vyras, namus visam gyvenimui pradėjęs statytis tokio amžiaus. Tokių vėlyvųjų būta kiekvienoje kartoje. Namai, kuriuos statėsi sau, tapo ne tik jo gyvenimo uostu, bet ir kūrybos, susitikimų, bendravimo, diskusijų su panašiais į save žmonėmis vieta. Mačkova Ruda tapo trupiniu atkovotos LDK teritorijos ir jos dvasios.
Šioje teritorijoje šimtus metų gyveno baltams artimi jotvingiai. Kaimas iki 1795 m. priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Netoli Andžejaus Strumilos sodybos teka Juodoji Ančia (Czarna Han'cza) – vienintelė Lenkijos upė, įtekanti į Nemuną. Nuo Mačkova Rudos iki Vilniaus yra du kartus arčiau negu iki Varšuvos. Ir Minskas nuo čia arčiau. A. Strumilai tai svarbu: Vilniuje jis gimė, o Minsko žemėse jo giminė iš tėvo pusės gyveno mažų mažiausiai nuo penkiolikto amžiaus. Tad į klausimą, kaip žmogus, skersai išilgai išmaišęs pusę pasaulio, pažinęs rytų filosofiją ir vakarų civilizaciją, žingsniais išmatavęs Mongoliją, tūkstančius kilometrų nukeliavęs Sibiro platybėmis, tebejaučiantis į nugarą kvėpuojančias vandenynų bangas, pažinęs pasaulio didmiesčių šurmulį, Himalajų didybę, patyręs kultūrų ir religijų įvairovę, žmonių gyvenimo margumą, nuveikęs kalnus darbų ir pelnęs marias pripažinimo, atsidūrė, iš sostinės žiūrint, gūdžioje provincijoje, atsako paprastai.
– Greičiausiai į Mačkovą Rudą mane atvedė genetinė atmintis. Visą gyvenimą nesugebėjau atsikratyti repatrianto komplekso. Esu žmogus, kuris kadaise, važiuodamas į Antrąją savo Tėvynę, paliko Pirmąją.
Gimiau Vilniuje. Esu dėkingas ir skolingas dangui, po kuriuo išvydau pasaulį ir praleidau vaikystę. Kuo daugiau metų, tuo labiau stiprėja manyje įsakymas tarnauti savo protėvių tėvynei.
Mačkova Ruda tapo tokiu sąlyčio su protėviais tašku.
Č. Milošas ir A. Strumila – du iš tos pačios kunigaikštystės
Lietuvoje, Vilniuje A. Strumila būna keliskart per metus. Jaučiasi gerai, kaip namuose. Pirmąkart su A. Strimila teko bendrauti 2008-aisiais Vilniuje, kai vyko baigiamasis Č. Milošo metų Lietuvoje renginys. Tuomet jis atsivežė dvylika paveikslų, inspiruotų paskutiniųjų Č. Milošo eilėraščių. Eiles skaitė pats. Buvo sunku atsispirti įspūdžiui, kad tie eilėraščiai – ne Č. Milošo, o jo paties. Tokie tikri ir paprasti žodžiai, ramus ir įtaigus balsas, iškalbingos pauzės. Lyg dar viena pastanga pakelti žmogaus būties, gyvenimo paslapties uždangą.
A. Strumila ir Č. Milošas jau keletą dešimtmečių dažnai minimi greta. Taip pat, kaip gana artimai driekėsi jų gyvenimų, idėjų ir darbų gijos. A. Strumila trumpam įsileidžia į asmeninę teritoriją. Č. Milošo brolis Andžejus vedė jo tolimą giminaitę Gražiną Strumilo iš Minsko Strumilų šakos. Tačiau ne tai buvo svarbiausia jų bendravime.
– Su Milošu susipažinau Niujorke, 1982 ar 1983 viename iš jo kūrybos vakarų. Vėliau susitikdavome visada, kada tik jis atvažiuodavo į Lenkiją. Krasnagrūdoje buvo Č. Milošo tetos dvarelis, ten susitikdavome ir su Č. Milošu, ir su Tomu Venclova. Č. Milošas aplankydavo mane ir Mačkova Rudoje.
Paklaustas, kas juos labiausiai traukė vieną prie kito, atsako:
– Meilė protėvių žemei, tradicijai, kultūrai. Be abejonės, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, jos idealai. Jo šeima buvo iš Lietuvos, iš Šetenių prie Nevėžio, mano tėvo ir mano senelių žemė – Minskas. Atstumas nemenkas, bet istorinis ryšys – artimas, suprantamas. Juk Minskas turi ir kitą vardą – Minsk Litovskij. Kaip ir Brest Litovskij – senieji žemėlapiai tuos vardus išsaugojo. Ir Mickevičius vadino Lietuvą savo tėvyne. Mano plati istorinė tėvynė ir yra Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Mes su Č. Milošu nenorėjome prarasti, atsisakyti to istorinio palikimo.
Tačiau Milošas yra beveik visa karta už mane vyresnis, jis – Oskaro Milašiaus giminaitis. Jis gimė centrinėje Lietuvoje. Jis – Nobelio premijos laureatas. Galima sakyti, jis yra LDK garbės pilietis, o aš tiktai eilinis.
– Betgi nelaikote savęs paskutiniu?
– Nežinau, gal dar rasis kas. Tomą Venclovą galima būtų priskirti. Atsiras, dar –atsiras...“
Didžioji LDK vertybė – pastanga sugyventi
– LDK buvo toks didžiulis, galingas ir ryškus istorijos, politikos ir kultūros pasaulio fenomenas, kad tiesiog negali taip staiga (lyginant su amžinybe) – per 100 ar 200 metų imti ir visiškai išgaruoti?
– Tai buvo labai svarbus ir reikšmingas bandymas Europai susivienyti. LDK vienijo skirtingas nacijas, religijas, netgi skirtingus interesus, supratimus.
– Kokia, jūsų akimis, buvo LDK esmė, didžioji vertybė, leidusi būti stipriai ir įtakingai?
– Vertybė buvo nenutrūkstanti pastanga pagal išgales rasti taikaus, draugiško sugyvenimo galimybę. Ji ne visuomet pavykdavo, ne visuomet duodavo trokštamą ar siekiamą rezultatą. Bet pats faktas, kad tos pastangos buvo, kad buvo sprendimai – labai svarbu. Svarbus ir mūsų ilgametis bendras pasipriešinimas dideliems nacionalizmams ir didelėms imperijoms – Rusijai ir Vokietijai.
– Ką manote apie mūsų – lietuvių, lenkų, baltarusių, ukrainiečių– elgesį su didingu LDK istoriniu palikimu? Lietuviai sako – kad tai labiausiai mūsų, baltarusiai sako, kad viskas jų, lenkai, ukrainiečiai ir kt. neatsilieka šiuo požiūriu.
– Šis palikimas tikrai yra mūsų visų, ir kiekviena nacija turi į jį teisę. Tik gal nereikėtų taip įnirtingai dalytis ?
– Jei teisingai supratau, siūlote nesmulkinti to, kas buvo tikrai didu?
– Taip. Ir nereikia menkinti to, kas buvo. Yra kas tai sėkmingai daro be mūsų. Negalima įžeidinėti kaimynų, bet mūsų atžvilgiu nuolatos buvo taikomas principas „Divid et impera“ – Skaldyk ir valdyk. .
Niekis, palyginti su istorija
– Kaip vertinate šiandieninius lietuvių ir lenkų santykius?
– Madam, pasakykite nuo manęs visiems. Parašykite: visa tai – niekis, smulkmena, palyginti su istorija ir ateitimi. Tai smulkmenos, kurios šiukšlina bendrąjį vaizdą, gožia tikrąją padėtį, o eskaluoja jas tie, kam tai naudinga, kas savo patriotizmą matuoja priešiškumu, nukreiptu į kaimyną.
Jeigu netolimoje praeityje ir buvo kas tarp mūsų ne taip, galima sakyti, kad ne mes dėl to kalti. Nesusikalbėjimas, priešiškumas, tarpusavio nesupratimas – dažnai ateidavo iš išorės. Istorija mane įtikina, kad yra rimtų jėgų, kurios stengiasi, kad mes negyventume draugiškai.
Žinoma, ir mes patys padarėme klaidų.
Didžioji knyga ir kitos knygos
2009 metais pasaulį išvydo unikali, analogų Europoje neturinti knyga „Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės knyga. Bendrų Europos tradicijų link“, kurioje keturiomis kalbomis publikuojami Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos istorikų tekstai, rašytojų esė, atskleidžiantys įvairius požiūrius į LDK istoriją. A. Strumila yra šios knygos „krikštatėvis“.
– 2004 metais kartu su Č. Milošu ir T. Venclova nusprendėme, kad reikia knygos, kuri teisingai ir išsamiai įvertintų mūsų bendrą praeitį. Ypač – santykyje su šiandieniniu istorijos supratimu, su politinėmis mūsų tautų viltimis, kuriomis jos gyvena savo valstybėse, tarp kurių turi būti ryšiai. T. Venclova ir dirbo Amerikoje, Č. Milošas 2004 metų rudenį mirė (kaip sako A. Strumila, „nurodinėjo ir bendradarbiavo su mumis iš aukštybių"), didžiausia našta rengiant Didžiąją LDK knygą teko A. Strumilai. Nešė ją garbingai: buvo jos sudarytojas, ieškojo autorių – rinkosi juos pats, nesikreipdamas į valstybines institucijas, ministrus ar Mokslų Akademijas. Parašė įvadinį straipsnį, pats knygą apipavidalino, ieškojo lėšų leidybai.
Knygą išleido jau minėtas „Paribio“ fondas. Įspūdingą, beveik šešių šimtų puslapių gausiai iliustruotą istorinį foliantą A. Strumila vadina skolos grąžinimu protėviams.
Lietuva ir Vilnius verti meilės
– Jūs taip gražiai kalbate apie Vilnių, Lietuvą. Kaip nutiko, kad jūsų ryšiai su ir Lietuva yra tokie gilūs ir įvairiapusiai?
– Kitokių neįsivaizduoju. Esu žmogus, vaikystėje, jaunystėje auklėtas šitos aplinkos. Man buvo dešimt metų, kai išvažiavome iš Vilniaus, tačiau šio miesto tolerancijos dvasia liko man sava. Ir mano mama kilusi iš Lietuvos, ir teta, kas kurią leidau atostogas. Aš labai stipriai susijęs su Lietuva. Gyvenau čia tuo metu, kai ryškėja, skleidžiasi žmogaus charakteris. Žmogaus ryšiai su žeme tokie pat stiprūs kaip ir kraujo ryšiai.
Lietuvai jaučiu pareigą, ji artima mano širdžiai.
Manau, kad žmogus turi save suvokti tam tikrame kultūros landšafte. Man Lietuvos kultūrinis landšaftas yra artimas.
Politikos landšaftuose – svetimas
– Ar atradote savo vietą politikos landšaftuose?
– Sunku atsakyti – aš niekada nebuvau jokios partijos narys, atstumdavau tokius pasiūlymus?
– Ar buvo lengva?
– Nebuvo. Mane laikė talentingu žmogumi, galėjau partijai būti naudingas. Partija norėjo pajungti sau visus talentingus, darbščius ir garbingus žmones. Dirbu, veikiu savarankiškai – vienas pats. Esu Vienišius. Taip sunkiau, bet esi nepriklausomas. Pats nusprendi, ką ir kada darysi.
Kalbėdamas apie politiką, norėčiau dar šį tą pasakyti. Aš esu konservatyvus. Aš – prieš populizmą. Neįsivaizduoju kitaip. Žmogaus, turinčio patirties, atsakomybės jausmą, turinčio pinigų, žinančio, kaip turi elgtis pats ir kiti, balsas vertas daug daugiau negu kokio girtuoklio, valkatos ar tiesiog kvailio balsas, kuris turi lygiai tokį pat asmens liudijimą ir balsavimo teisę. Galbūt politikoje kitaip neišvengiama, tačiau esu tikras, kad masės, minia ne visuomet teisūs.
Masės dažniausiai reikalauja visko ir tuoj pat, visko – tik joms. „Kodėl kitas turi, o aš – ne?“ Tačiau vienas dirba nepalyginti daugiau ir produktyviau už kitą, savo visuomenei duoda kur kas daugiau už kitą. Tai sudėtinga, bet aš pirmenybę atiduodu individui, asmenybei.
Vertingiausias visuomenės produktas – individas
– Visuomenėje daug diskutuojama apie moralinius autoritetus. Teigiama, kad jų stinga arba beveik nebėra. Ar jaučiatės tokiu autoritetu?
– Pas mus jų irgi trūksta. Savęs aš neįtraukiu į jų sąrašus.
– Svarbu, ką šiuo klausimu mano kiti.
– Kai kas turbūt laiko mane autoritetu, tačiau tokių ne tiek daug. Manau, kad žmonės toleruoja mano buvimą ir veiklą.
Pasikartosiu: esu „konservas“, bet užjaučiantis kitus žmones. Tai kontrastiška forma, susidedanti iš dviejų visiškai priešingų polių. Viena vertus, galbūt esu socialistas – ne kareivinių tipo, bet kultūrinio socialisto amplua. Kita vertus, esu „konservas“, manantis, kad visada geriausias, vertingiausias visuomenės produktas yra vienetas, asmenybė, vienetas, individas.
– Masėms tokie „vienetai“ kaip jūs, reikalingi ne tik todėl, kad galite jiems padėti konkrečiai – materialiai, bet ir moraliai, parodydamas, kaip gali gyventi, dirbti ir ką sukurti vienas žmogus.
– Turite galvoje, būti pavyzdžiu? Taip. Kaime aš sau pasistačiau namus. Pasodinau sodą, rinkau akmenis – iš akmenų ėmiau kurti. Žinote, ką pastebėjau? Kad ir kiti ėmė tuos akmenis rinkti, nors jie jau šimtą metų gulėjo jiems po kojų. Gal mano pavyzdys turi įtakos ir toliau nuo mano kaimo?
Variklis – ambicija
– Jūsų darbai, kūrybos apimtys verčia stebėtis. Kiek laiko jūs dirbate kasdien?
– Aš nesu mašina ir nesu kokios įstaigos valdininkas. Esu pats sau ponas ir tarnas. Pats nusistatau, ką, kiek ir kada turiu padaryti. Niekada nebuvau jokioje sanatorijoje ar poilsio namuose. Niekada neturėjau jokių atostogų, nes nebuvo kas mane išleistų. Taip, kad aš visą laiką dirbu – tik keisdamas darbo pobūdį ir rūšį. Aš gi užsiimu ūkiu: turiu arabiškų žirgų, žemės, kuriai neleidžiu dirvonuoti. Žinoma, man padeda ir kiti, tačiau visuomet, iki pastarųjų metų, daug dirbau pats.
– Kokia jūsų jėgos ir energijos paslaptis?
– Paslaptis paprasta – savo paties meilė pačiam sau. Tai ambicija. Lyg kas iš vidaus man sakytų, kad turiu tai padaryti, kad sugebėsiu padaryti geriau už kitus, geriausiai. Kad esu pirmas.
– Esate ambicingas, talentingas, daug pasiekęs ir žinomas žmogus. Ar esate laimingas?
– Iš esmės taip, nes gyvenu. Štai dabar kalbuosi su jumis, gurkšnoju arbatą. Nežinau, kaip bus TEN: duos kas nors arbatos, ar neduos, bus kam pasakyti žodį ar ne....Gaila, kad žmonės, kalbėdami apie savo gyvenimus, skuba juos keiktis, dejuoti ir nemato, kiek daug jie iš tikrųjų turi.
– Kokią svarbiausią tiesą atradote per savo ilgą ir gražų gyvenimą?
– (Tyla, dar tyla. Perklausia: „Didelę tiesą?") Siekti, veržtis prie idealo, kuris yra neapčiuopiamas, nematerialus, bet pats siekimas suteikia pasitenkinimą ir jėgų. Ir turi prasmę.
Dar – šeima ir vaikai. Dar – menas, kelionės, pažintis su pasauliu ir sutikti patys įvairiausi žmonės. Įdomūs, geri, kai kurie – nelabai. Daugelio nebėra. Pasaulis aplink mane tuštėja...Aš jau gerokai viršijau statistinę normą.
– Betgi jūs – individas, kuriam statistiniai vidurkiai jums negalioja.
– Taip, ir todėl turiu toliau gyventi, kurti.
– Jeigu gyvenime galėtumėte kažką pakartoti, padaryti iš naujo?
– Tikriausiai dar kartą nugyvenčiau savo gyvenimą. Galbūt ištaisydamas kai ką, bet nesigailėdamas nieko.
Kuo tikėti?
– Esate tikintis?
– Dabar? Ne. Ilgai gyvenau, daug keliavau, lankiausi vienuolynuose ir šventovėse. Supratau, kad tikėjimo poreikis yra universalus, tačiau religiniai ritualai man atrodo formalūs, paviršutiniški, teatrališki. Aš negaliu pasakyti, kad vienas kuris tikėjimas, viena religija yra teisingiausi.
– Kuo tikėti pasiūlytumėt patarimo prašančiam žmogui? Tiesa? Gerumu? Grožiu? Kur jam ieškoti išsigelbėjimo?
– Tai labai paprasta. Reikia tiesiog tikėti kitu žmogumi. Artimo meilė yra išsigelbėjimas.
Taip buvo visada.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Buvo metas, kai Andžejus Strumila ėjo į pasaulį, siekdamas jį pamatyti ir pažinti. Dabar pasaulis ateina pas jį – pamatyti kūrybos ir pažinti žmogaus.
Šiemet sulaukęs 90-ies Andžejus Strumila sako: „Jeigu galėčiau, prašyčiau dangaus tokio paties gyvenimo.“
„Su metais pareiga tarnauti savo protėvių tėvynei tik stiprėja", – teigia Andžejus Strumila.
Šių metų pavasarį Šiaulių „Aušros“ muziejuje buvo eksponuojamas Andžejaus Strumilos tapybos darbų ciklas „Prasmės“, skirtas žydų genocido aukoms atminti.