Meilė iš pirmo žvilgsnio per 50 metų „nesudilo“

Mei­lė iš pir­mo žvilgs­nio per 50 me­tų „ne­su­di­lo“

Kal­ne­lio kai­me (Jo­niš­kio ra­jo­nas) gy­ve­nan­tys Lio­nė ir Va­cys Brie­džiai rugp­jū­čio 12-ąją su­ti­ko sa­vo bend­ro gy­ve­ni­mo auk­si­nį ju­bi­lie­jų. 50 me­tų kar­tu gy­ve­nan­tiems tė­ve­liams staig­me­ną su­ren­gė vai­kai Li­na, And­rius ir krikš­to duk­ra Jū­ra­tė, ne tik pa­ruo­šę sve­čių sta­lą, bet ir pa­kvie­tę į na­mus san­tuo­kos at­nau­ji­ni­mo ce­re­mo­ni­jai Paš­vi­ti­nio pa­ra­pi­jos ku­ni­gą. Su­kak­tu­vi­nin­kų po­ra sa­ko, kad gy­ve­ni­me jiems abiem pa­si­se­kė: vie­nas ki­tam kri­to į akį iš pir­mo žvilgs­nio, su­ta­po cha­rak­te­riai. Iki san­tuo­kos jie­du drau­ga­vo pen­ke­rius me­tus, iš ku­rių tre­jus – per at­stu­mą, ra­šy­da­mi vie­nas ki­tam laiš­kus, kol Va­cys tar­na­vo ar­mi­jo­je.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Ap­do­va­no­ti už gra­žiai tvar­ko­mą so­dy­bą

Lio­nės ir Va­cio Brie­džių so­dy­ba Kal­ne­lio kai­me – vie­na iš tų, į ku­rias no­ri­si už­suk­ti. Ei­lė­mis su­so­din­tos pu­še­lės ir tu­jos juo­sia te­ri­to­ri­ją – gė­ly­nus bei so­dą. Įė­jus prieš akis at­si­ve­ria gė­lių ir įvai­rių vis­ža­lių krū­me­lių, ki­tų au­ga­lų ki­li­mas, ku­rį puo­se­lė­ja ne tik pa­tys na­mų šei­mi­nin­kai, bet ir jų vai­kai. Duk­ra Li­na vis nu­per­ka nau­jų gė­lių, kad žie­dų nie­ka­da ne­trūk­tų, sū­nus And­rius, pa­si­tel­kęs iš­mo­nę, lenk­ty­niau­ja su tė­vu: vie­nas iš me­ta­lo iš­ka­lė vel­niu­ką, ki­tas – ra­ga­ną, kar­tu jie pa­vė­si­nę pa­sta­tė, sta­lą ir suo­lus pa­ga­mi­no. Ne­pa­mirš­tas li­ko pa­var­dės sim­bo­lis – brie­dis, ku­ris pa­puo­šė ži­di­nį, čia pat ir sū­naus me­džiu de­ko­ruo­tas sie­ni­nis laik­ro­dis.

48-ių arų te­ri­to­ri­jo­je vi­sa­da yra ką veik­ti. 2016 me­tais Jo­niš­kio se­niū­nė Ja­ni­na Au­gus­ti­nai­tie­nė už gra­žiai tvar­ko­mą ap­lin­ką šei­mi­nin­kams įtei­kė pa­dė­kos raš­tą.

Vos ža­do ne­pra­ra­do

Nau­jas na­mas šio­je vie­to­je iš­ki­lo 1989-ai­siais. Šei­mi­nin­kai sa­ko su­spė­ję tar­si į pa­sku­ti­nį trau­ki­nio va­go­ną, nes ne­tru­kus ėmė trūk­ti me­džia­gų, per­vers­mo lai­kais sta­ty­bos bū­tų su­sto­ju­sios. Nors pa­sta­tas nė­ra di­de­lis, apa­čio­je at­si­ra­do vie­tos sa­ly­tei, ku­ri pra­ver­tė ir iš­ti­kus ne­lai­mei, kai te­ko ar­ti­muo­sius šar­vo­ti, ir džiaugs­min­goms pro­goms.

Vie­na to­kių – auk­si­nis po­ros ju­bi­lie­jus – bu­vo pa­si­tik­ta rugp­jū­čio 12-ąją. Ly­giai prieš 50 me­tų tuo­kė­si tą pa­čią rugp­jū­čio die­ną, ir ly­giai taip pat bu­vo šeš­ta­die­nis. Tik anuo­met to­kių siurp­ri­zų ne­bu­vo kam da­ry­ti.

„Vi­są die­ną ma­tė­me, kad vai­kai laks­to iš lau­ko vir­tu­vės į sa­ly­tę, kad kaž­kas vyks­ta. Pa­ga­liau su­sė­do­me prie sta­lo. O duk­ra Li­na sa­ko, kad ne vi­si su­si­rin­kę, dar vie­no sve­čio lau­kia­me. Net­ru­kus tik bul­du bul­du į du­ris, jos at­si­da­ro – ogi sto­vi ku­ni­gas. Mes vos ža­do ne­pra­ra­do­me, – at­vi­rau­ja Lio­nė Brie­die­nė. – Ir kaip iš anks­to ne­su­sip­ro­tė­jo­me?.. Juk duk­ra ma­nęs dar prieš šven­tę pa­pra­šė: „Ma­my­te, ta­vo žie­das ap­sib­lau­sęs, duok, gra­žiai nu­švei­siu“. Žiū­riu, ogi žie­de­lis at­si­dū­ręs ant lėkš­tu­tės su žva­ke­le, – spe­cia­liai san­tuo­kos at­nau­ji­ni­mo ce­re­mo­ni­jai“.

Abu – Lio­nė ir Va­cys – tą va­ka­rą dar kar­tą ta­rė tuos pa­čius prie­sai­kos žo­džius, kaip ir prieš pus­šim­tį me­tų. Ir vėl aky­se iš jau­du­lio su­žvil­go aša­ros.

Baž­ny­čio­je tuo­kė­si slap­ta

O 1967-ųjų rugp­jū­tį ves­tu­vės vy­ko vos už ke­lių ki­lo­met­rų nuo da­bar­ti­nių na­mų – Žad­vai­nių kai­me ir Pa­dir­vo­nių vien­kie­my­je, iš ku­rių jau­na­ve­džiai bu­vo ki­lę. Vie­ną die­ną šven­tė jau­no­sios, ki­tą – jau­no­jo pu­sė­je, abie­jo­se bu­vo su­kvies­ti ar­ti­mie­ji, pa­ruoš­ti sta­lai, pa­sam­dy­ti at­ski­rai kiek­vie­nos pu­sės mu­zi­kan­tai.

„Ma­no ma­my­tė pa­ruo­šė nuo­sta­bų sta­lą, nes bu­vo ge­ra šei­mi­nin­kė. Ka­dai­se jai taip gy­ve­ni­mas su­si­klos­tė, kad iš ne­pap­ras­tai gra­žaus Mo­lė­tų kraš­to, va­di­na­mo Lie­tu­vos Švei­ca­ri­ja, su se­se­ri­mis vie­na pa­skui ki­tą at­si­kė­lė į der­lin­gą ir tur­tin­ges­nį Jo­niš­kio ra­jo­ną. Ma­ma tar­na­vo pas Jo­niš­ky­je dir­bu­sį gar­sų ka­ro gy­dy­to­ją Vai­tie­kū­ną, ku­ris ją pa­siun­tė mo­ky­tis į šei­mi­nin­kių kur­sus. Bai­gu­siai do­va­no­jo sto­rą kny­gą – šei­mi­nin­kės va­do­vą, ku­ris ir šian­dien pra­ver­čia, nes duk­ra Li­nu­tė pa­vel­dė­jo po­lin­kį mais­to ga­my­bai, nors šiaip dau­ge­lį me­tų duo­ną val­go iš kir­pė­jos ama­to“, – pa­sa­ko­ja V. Brie­dis.

Tą­kart jau­nie­ji į su­tuok­tu­ves va­žia­vo au­to­mo­bi­liu „Vol­ga“. Kaip tik Jo­niš­kio ra­jo­no val­džia bu­vo ga­vu­si ke­lias to­kias ma­ši­nas ir sa­vait­ga­liais jas bū­da­vo ga­li­ma iš­si­nuo­mo­ti. O ant­rą die­ną jau vie­tos ko­lū­kis pa­sky­rė nau­ją bor­ti­nę ma­ši­ną, kad ga­lė­tų su vi­sais pa­bro­liais ir pa­mer­gė­mis tilp­ti.

Po sa­vai­tės po­ra ty­liai su­si­tuo­kė baž­ny­čio­je, priė­mu­si san­tuo­kos sak­ra­men­tą iš švie­saus at­mi­ni­mo kle­bo­no Juo­za­po Do­bi­lai­čio. Po pen­kių de­šimt­me­čių jų įža­dai at­nau­jin­ti, da­ly­vau­jant Paš­vi­ti­nio pa­ra­pi­jos kle­bo­nui Vid­man­tui Ka­pu­čins­kui.

Bu­vo mu­zi­kan­tė

„Man Lio­nė pa­ti­ko iš pir­mo žvilgs­nio ir cha­rak­te­riai mū­sų su­ti­ko, to­dėl tiek me­tų kar­tu nu­gy­ve­no­me. Ji bu­vo pa­pras­ta, ge­ra, ma­lo­ni, da­bar tik vi­si „šust­rų“ ieš­ko, bet nie­ko iš to mand­ru­mo ge­ro nė­ra“, – įsi­ti­ki­nęs Va­cys Brie­dis.

Lio­nė jau­nys­tė­je bu­vo pui­ki mu­zi­kan­tė. Tu­rė­ju­si ge­rą klau­są mer­gi­na be nie­kie­no pa­gal­bos iš­mo­ko gro­ti ar­mo­ni­ka. Kai­my­nys­tė­je vy­ko ves­tu­vės: kol pa­ly­da iš tuok­tu­vių su­grį­žo, per ke­lias va­lan­das ji, pa­si­sko­li­nu­si mu­zi­kan­tų inst­ru­men­tą, įval­dė ir akor­deo­ną.

„Ma­my­tė ma­tė, kad esu ga­bi, ža­dė­jo leis­ti mo­ky­tis į mu­zi­kos mo­kyk­lą, bet aš ne­no­rė­jau jos vie­nos pa­lik­ti. Bu­vau jau­niau­sia, ki­tos dvi se­se­rys jau kū­rė sa­vo gy­ve­ni­mus, tad taip ir li­kau. Gro­da­vau ir ves­tu­vė­se, ir šo­kiuo­se, sam­ba­riuo­se Dau­no­ra­vo­je, Kal­ne­ly­je. Kar­tais ba­liai po sė­jos, der­liaus nuė­mi­mo truk­da­vo net po ke­lias pa­ras, bet, at­ro­do, žmo­nės taip ne­ger­da­vo, dau­giau šok­da­vo, dai­nuo­da­vo, – me­na L. Brie­die­nė. – Aš ar­mi­jo­je tar­na­vu­siam bū­si­ma­jam vy­rui laiš­kuo­se ra­šy­da­vau, kur gro­jau, kur da­ly­va­vau. Kai ap­si­ve­dė­me, Va­cys ku­rį lai­ką ei­da­vo kar­tu mu­zi­kuo­ti, iš­mo­ko būg­ną muš­ti.“

Dir­bo ir ko­lū­ky­je, ir sa­vo ūky­je

Vi­są gy­ve­ni­mą abu dir­bo že­mės ūkio sfe­ro­je. Lio­nė, vos bai­gu­si sep­ty­nias kla­ses, ne­pil­na­me­tė pra­dė­jo ko­lū­ky­je melž­ti 16 kar­vių. Vė­liau bai­gė zoo­tech­ni­kės moks­lus, dir­bo fer­mos ve­dė­ja, per ato­sto­gas va­duo­da­vo se­lek­ci­nin­kus, dis­pe­če­res.

Va­cys iš pra­džių bu­vo vai­ruo­to­jas.

„Ka­dan­gi „per gerk­lę“ pi­ni­gų ne­leis­da­vau, ma­ne vis kur nors siųs­da­vo: aną par­vež­ti, tą nu­vež­ti. Vai­kus ras­da­vau grį­žęs jau mie­gan­čius. Su­ma­niau, kad ge­riau baig­ti kur­sus ir dirb­ti trak­to­ri­nin­ku, me­cha­ni­za­to­riu­mi“, – aiš­ki­na vy­ras.

Kai pra­si­dė­jo ko­lū­kių by­rė­ji­mo me­tas, Brie­džių šei­ma kū­rė­si kaip ūki­nin­kai. Lio­nė at­ga­vo 10 hek­ta­rų ma­mos že­mės, 9 hek­ta­rus iš Mo­lė­tų ra­jo­no, ku­riuos per­lei­do te­ta, at­si­kė­lė Va­cys.

„Pir­mai­siais me­tais pra­šė­mė kai­my­no, ku­ris tu­rė­jo trak­to­rių, pa­gal­bos. Vė­liau nu­si­pir­ko­me sa­vo, pa­si­sta­čiau dar­ži­nę, po tru­pu­tį įsi­gi­jo­me vi­są rei­ka­lin­gą tech­ni­ką. Bet nė kar­to neė­mė­me pa­sko­los, ne­si­nau­do­jo­me jo­kia eu­ro­pi­ne pa­ra­ma, jei­gu la­bai rei­kė­jo, sko­li­no­mės iš ar­ti­mų­jų, – me­na V. Brie­dis. – Vis­ko mū­sų gy­ve­ni­me bu­vo – ir ge­ro, ir blo­go, bet mes ne­si­skun­džia­me“.

Dar­ni šei­ma džiau­gia­si duk­ra Li­na ir sū­nu­mi And­riu­mi, anū­kais – Ar­vy­du, And­rė­ja ir Ed­vi­nu. 2005 me­tais Kal­ne­lio kai­mo bend­ruo­me­nė Lio­nei ir Va­ciui Brie­džiams sky­rė "Me­tų šei­mos" no­mi­na­ci­ją.

Au­to­rės nuo­tr.

Lio­nės ir Va­cio ves­tu­vės – ly­giai prieš 50 me­tų.

Lio­nė ir Va­cys Brie­džiai sa­ko, kad vie­nas ki­tam į akį kri­to iš pir­mo žvilgs­nio ir jaus­mai neišb­lė­so per vi­sus 50 me­tų.