
Naujausios
Meilė iš pirmo žvilgsnio per 50 metų „nesudilo“
Kalnelio kaime (Joniškio rajonas) gyvenantys Lionė ir Vacys Briedžiai rugpjūčio 12-ąją sutiko savo bendro gyvenimo auksinį jubiliejų. 50 metų kartu gyvenantiems tėveliams staigmeną surengė vaikai Lina, Andrius ir krikšto dukra Jūratė, ne tik paruošę svečių stalą, bet ir pakvietę į namus santuokos atnaujinimo ceremonijai Pašvitinio parapijos kunigą. Sukaktuvininkų pora sako, kad gyvenime jiems abiem pasisekė: vienas kitam krito į akį iš pirmo žvilgsnio, sutapo charakteriai. Iki santuokos jiedu draugavo penkerius metus, iš kurių trejus – per atstumą, rašydami vienas kitam laiškus, kol Vacys tarnavo armijoje.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Apdovanoti už gražiai tvarkomą sodybą
Lionės ir Vacio Briedžių sodyba Kalnelio kaime – viena iš tų, į kurias norisi užsukti. Eilėmis susodintos pušelės ir tujos juosia teritoriją – gėlynus bei sodą. Įėjus prieš akis atsiveria gėlių ir įvairių visžalių krūmelių, kitų augalų kilimas, kurį puoselėja ne tik patys namų šeimininkai, bet ir jų vaikai. Dukra Lina vis nuperka naujų gėlių, kad žiedų niekada netrūktų, sūnus Andrius, pasitelkęs išmonę, lenktyniauja su tėvu: vienas iš metalo iškalė velniuką, kitas – raganą, kartu jie pavėsinę pastatė, stalą ir suolus pagamino. Nepamirštas liko pavardės simbolis – briedis, kuris papuošė židinį, čia pat ir sūnaus medžiu dekoruotas sieninis laikrodis.
48-ių arų teritorijoje visada yra ką veikti. 2016 metais Joniškio seniūnė Janina Augustinaitienė už gražiai tvarkomą aplinką šeimininkams įteikė padėkos raštą.
Vos žado neprarado
Naujas namas šioje vietoje iškilo 1989-aisiais. Šeimininkai sako suspėję tarsi į paskutinį traukinio vagoną, nes netrukus ėmė trūkti medžiagų, perversmo laikais statybos būtų sustojusios. Nors pastatas nėra didelis, apačioje atsirado vietos salytei, kuri pravertė ir ištikus nelaimei, kai teko artimuosius šarvoti, ir džiaugsmingoms progoms.
Viena tokių – auksinis poros jubiliejus – buvo pasitikta rugpjūčio 12-ąją. Lygiai prieš 50 metų tuokėsi tą pačią rugpjūčio dieną, ir lygiai taip pat buvo šeštadienis. Tik anuomet tokių siurprizų nebuvo kam daryti.
„Visą dieną matėme, kad vaikai laksto iš lauko virtuvės į salytę, kad kažkas vyksta. Pagaliau susėdome prie stalo. O dukra Lina sako, kad ne visi susirinkę, dar vieno svečio laukiame. Netrukus tik buldu buldu į duris, jos atsidaro – ogi stovi kunigas. Mes vos žado nepraradome, – atvirauja Lionė Briedienė. – Ir kaip iš anksto nesusiprotėjome?.. Juk dukra manęs dar prieš šventę paprašė: „Mamyte, tavo žiedas apsiblausęs, duok, gražiai nušveisiu“. Žiūriu, ogi žiedelis atsidūręs ant lėkštutės su žvakele, – specialiai santuokos atnaujinimo ceremonijai“.
Abu – Lionė ir Vacys – tą vakarą dar kartą tarė tuos pačius priesaikos žodžius, kaip ir prieš pusšimtį metų. Ir vėl akyse iš jaudulio sužvilgo ašaros.
Bažnyčioje tuokėsi slapta
O 1967-ųjų rugpjūtį vestuvės vyko vos už kelių kilometrų nuo dabartinių namų – Žadvainių kaime ir Padirvonių vienkiemyje, iš kurių jaunavedžiai buvo kilę. Vieną dieną šventė jaunosios, kitą – jaunojo pusėje, abiejose buvo sukviesti artimieji, paruošti stalai, pasamdyti atskirai kiekvienos pusės muzikantai.
„Mano mamytė paruošė nuostabų stalą, nes buvo gera šeimininkė. Kadaise jai taip gyvenimas susiklostė, kad iš nepaprastai gražaus Molėtų krašto, vadinamo Lietuvos Šveicarija, su seserimis viena paskui kitą atsikėlė į derlingą ir turtingesnį Joniškio rajoną. Mama tarnavo pas Joniškyje dirbusį garsų karo gydytoją Vaitiekūną, kuris ją pasiuntė mokytis į šeimininkių kursus. Baigusiai dovanojo storą knygą – šeimininkės vadovą, kuris ir šiandien praverčia, nes dukra Linutė paveldėjo polinkį maisto gamybai, nors šiaip daugelį metų duoną valgo iš kirpėjos amato“, – pasakoja V. Briedis.
Tąkart jaunieji į sutuoktuves važiavo automobiliu „Volga“. Kaip tik Joniškio rajono valdžia buvo gavusi kelias tokias mašinas ir savaitgaliais jas būdavo galima išsinuomoti. O antrą dieną jau vietos kolūkis paskyrė naują bortinę mašiną, kad galėtų su visais pabroliais ir pamergėmis tilpti.
Po savaitės pora tyliai susituokė bažnyčioje, priėmusi santuokos sakramentą iš šviesaus atminimo klebono Juozapo Dobilaičio. Po penkių dešimtmečių jų įžadai atnaujinti, dalyvaujant Pašvitinio parapijos klebonui Vidmantui Kapučinskui.
Buvo muzikantė
„Man Lionė patiko iš pirmo žvilgsnio ir charakteriai mūsų sutiko, todėl tiek metų kartu nugyvenome. Ji buvo paprasta, gera, maloni, dabar tik visi „šustrų“ ieško, bet nieko iš to mandrumo gero nėra“, – įsitikinęs Vacys Briedis.
Lionė jaunystėje buvo puiki muzikantė. Turėjusi gerą klausą mergina be niekieno pagalbos išmoko groti armonika. Kaimynystėje vyko vestuvės: kol palyda iš tuoktuvių sugrįžo, per kelias valandas ji, pasiskolinusi muzikantų instrumentą, įvaldė ir akordeoną.
„Mamytė matė, kad esu gabi, žadėjo leisti mokytis į muzikos mokyklą, bet aš nenorėjau jos vienos palikti. Buvau jauniausia, kitos dvi seserys jau kūrė savo gyvenimus, tad taip ir likau. Grodavau ir vestuvėse, ir šokiuose, sambariuose Daunoravoje, Kalnelyje. Kartais baliai po sėjos, derliaus nuėmimo trukdavo net po kelias paras, bet, atrodo, žmonės taip negerdavo, daugiau šokdavo, dainuodavo, – mena L. Briedienė. – Aš armijoje tarnavusiam būsimajam vyrui laiškuose rašydavau, kur grojau, kur dalyvavau. Kai apsivedėme, Vacys kurį laiką eidavo kartu muzikuoti, išmoko būgną mušti.“
Dirbo ir kolūkyje, ir savo ūkyje
Visą gyvenimą abu dirbo žemės ūkio sferoje. Lionė, vos baigusi septynias klases, nepilnametė pradėjo kolūkyje melžti 16 karvių. Vėliau baigė zootechnikės mokslus, dirbo fermos vedėja, per atostogas vaduodavo selekcininkus, dispečeres.
Vacys iš pradžių buvo vairuotojas.
„Kadangi „per gerklę“ pinigų neleisdavau, mane vis kur nors siųsdavo: aną parvežti, tą nuvežti. Vaikus rasdavau grįžęs jau miegančius. Sumaniau, kad geriau baigti kursus ir dirbti traktorininku, mechanizatoriumi“, – aiškina vyras.
Kai prasidėjo kolūkių byrėjimo metas, Briedžių šeima kūrėsi kaip ūkininkai. Lionė atgavo 10 hektarų mamos žemės, 9 hektarus iš Molėtų rajono, kuriuos perleido teta, atsikėlė Vacys.
„Pirmaisiais metais prašėmė kaimyno, kuris turėjo traktorių, pagalbos. Vėliau nusipirkome savo, pasistačiau daržinę, po truputį įsigijome visą reikalingą techniką. Bet nė karto neėmėme paskolos, nesinaudojome jokia europine parama, jeigu labai reikėjo, skolinomės iš artimųjų, – mena V. Briedis. – Visko mūsų gyvenime buvo – ir gero, ir blogo, bet mes nesiskundžiame“.
Darni šeima džiaugiasi dukra Lina ir sūnumi Andriumi, anūkais – Arvydu, Andrėja ir Edvinu. 2005 metais Kalnelio kaimo bendruomenė Lionei ir Vaciui Briedžiams skyrė "Metų šeimos" nominaciją.
Autorės nuotr.
Lionės ir Vacio vestuvės – lygiai prieš 50 metų.
Lionė ir Vacys Briedžiai sako, kad vienas kitam į akį krito iš pirmo žvilgsnio ir jausmai neišblėso per visus 50 metų.