Į Pa­ra­gius su­grįž­ta­ma jau tre­čią de­šimt­me­tį

Į Pa­ra­gius su­grįž­ta­ma jau tre­čią de­šimt­me­tį

Pa­ra­giuo­se esan­čia­me Laz­dy­nų Pe­lė­dos me­mo­ria­li­nia­me mu­zie­ju­je dvi die­nas tru­ko klo­ji­mo teat­rų šven­tė „Sug­rį­ži­mai į Pa­ra­gius“. Ši tra­di­ci­ja tę­sia­si tre­čią de­šimt­me­tį.

Vy­tau­tas RUŠ­KYS

vytautas@skrastas.lt

Te­mų įvai­ro­vė

Šven­tę pra­dė­jo Pas­va­lio jau­ni­mo teat­ras „Drma“. Pa­ra­gių par­ko klo­ji­me įreng­to­je sce­no­je su­vai­din­tas A. Liuk­pet­rie­nės re­ži­suo­tas spek­tak­lis „Rie­šu­tų duo­na“, pa­sta­ty­tas pa­gal S. Šal­te­nio kū­ry­bą.

Są­sa­jų su Laz­dy­nų Pe­lė­dos kū­ri­niais tu­rė­jo spek­tak­lis „So­fi­ja. Pa­vi­lio­jo...“ pa­gal V. Dau­jo­ty­tę, Jį su­kū­rė Nau­jo­sios Ak­me­nės kul­tū­ros rū­mų suau­gu­sių­jų liau­dies teat­ras, ku­rio re­ži­sie­rė A. Gri­čiu­tė

Į vai­kys­tės pa­sau­lį kvie­tė Ak­me­nės kul­tū­ros na­mų mė­gė­jų teat­ras spek­tak­ly­je „Mer­gy­tė ieš­ko pa­sa­kos“ (re­ži­sie­rė R. But­no­rie­nė).

Tel­šių ra­jo­no Ne­va­rė­nų kul­tū­ros cent­ro mė­gė­jų teat­ras „Ži­bin­tas“ pa­ro­dė A. Kniu­rie­nės re­ži­suo­tą spek­tak­lį „Do­bėlts iš­mė­gi­nėms“ pa­gal E. Un­tu­lio pje­sę. Jos au­to­rius po vai­di­ni­mo pa­tei­kė sa­vo sam­pro­ta­vi­mų apie teat­rą.

Skir­tin­gos pa­tir­tys

Iš­lai­ky­ta šven­tės re­per­tua­ro tra­di­ci­ja pri­sta­ty­ti už­sie­nio teat­rą. Ar­tis­tai iš kai­my­ni­nės Lat­vi­jos – Vi­ti­nės kul­tū­ros na­mų – sa­vo gim­tą­ja kal­ba su­vai­di­no „Psi­cho­te­ra­peu­tą“ pa­gal L. Ba­lo­dę.

Re­ži­sie­rė R. Ada­mai­te skai­čiuo­ja, kad be­ne pen­kio­lik­tą kar­tą at­vy­ko į Pa­ra­gius.

„Daž­niau­siai spe­cia­liai sta­to­me spek­tak­lius Pa­ra­giams, – sa­kė R. Ada­mai­te. – Jei su­ku­ria­me su­dė­tin­ges­nius vai­di­ni­mus, tai per­tvar­ko­me – kad bū­tų nuo­tai­kin­ges­nis, žiū­ro­vai ga­lė­tų pa­si­juok­ti“.

Šį­kart nau­ją­jį spek­tak­lį su­trum­pi­no, su­ku­riant gy­ves­nį veiks­mą. Pa­ti re­ži­sie­rė ėmė­si vaid­mens, ka­dan­gi vie­na ar­tis­tė ne­ga­lė­jo at­vyk­ti į Pa­ra­gius.

Ko­lek­ty­ve iš­li­kę ke­tu­ri na­riai, ku­rie į lie­tu­vių šven­tę at­va­žiuo­ja nuo pir­mo­jo pa­si­ro­dy­mo.

„Mums tiek pa­tin­ka, kad ruo­šia­mės nuo pat žie­mos, kai dar ne­bū­na­me ga­vę konk­re­taus kvie­ti­mo, – sa­kė R. Ada­mai­te. – Nors ir ne­bė­ra anks­tes­niais lai­kais įpras­tos tra­di­ci­jos, kai vi­si šven­tė­je da­ly­vau­jan­tys ar­tis­tai va­ka­ro­da­vo prie vai­šių sta­lo, pa­bend­rau­da­vo“,

Pir­mą kar­tą Pa­ra­giuo­se vai­di­no Pak­ruo­jo ra­jo­no Klo­vai­nių bend­ruo­me­nės mė­gė­jų teat­ras. Pa­ro­dė spek­tak­lį „Ne­ti­kė­tai“ pa­gal L. Ma­li­naus­kai­tę-Šliū­pie­nę.

Tai ne pir­ma­s tre­jų me­tų pa­tir­tį tu­rin­čio ko­lek­ty­vo re­per­tua­ro spek­tak­lis. Jį kū­rė Ro­za­li­me su­reng­tai at­ran­kai į Pak­ruo­jo ra­jo­no klo­ji­mo teat­rų šven­tę ir bu­vo į ją pa­kvies­ti. Pas­kui spek­tak­lį ro­dė ke­lio­se Pak­ruo­jo ra­jo­no sce­no­se, taip pat Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne.

Pa­sak teat­ro re­ži­sie­rės D. Če­po­nie­nės, ar­tis­tai su­si­bū­rė be nu­ro­dy­mų iš vir­šaus.

„Žmo­nėms, ma­tyt, rei­kė­jo rea­li­zuo­ti sa­ve, ne­šti džiaugs­mą ki­tiems, o svar­biau­sia – pa­tin­ka vai­din­ti“, – sa­kė D. Če­po­nie­nė.

Dar pa­brė­žė, kad ir pa­čiai pa­tin­ka. Į ko­lek­ty­vą įsi­jun­gė, kai klo­vai­niš­kiai pa­kvie­tė ją re­ži­suo­ti spek­tak­lius. Kaip tu­rin­čią to­kios pa­tir­ties mo­kyk­lo­je dir­bant su vai­kų teat­ru.

Pro­fe­so­rius – šven­tės glo­bė­jas

Klo­ji­mo teat­rų šven­tės re­per­tua­ras bai­gė­si Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to teat­ro spek­tak­liu „Pa­lan­gos Ju­zė“ pa­gal M. Va­lan­čių.

Kū­ri­nį re­ži­sa­vo uni­ver­si­te­to Teat­ro pe­da­go­gi­kos ka­ted­ros pro­fe­so­rius, me­no­ty­ros moks­lų dak­ta­ras P. Biels­kis, ku­ris pri­sta­to­mas kaip šven­tės glo­bė­jas.

P. Biels­kis ini­ci­ja­vo pa­čią pir­mą­ją klo­ji­mų teat­rų kri­vū­lę Pa­ra­giuo­se, čia at­vyks­ta be­veik kas­met. Paį­vai­ri­na pro­gra­mą ir po­kal­biais apie teat­rą. Šio­je šven­tė­je be­veik va­lan­dą skai­tė Ka­zio Bra­dū­no poe­zi­ją, pa­sa­ko­jo apie pa­žin­tį su juo.

Pro­fe­so­rius ne kar­tą įžvel­gė, kad klo­ji­mo teat­rų ar­tis­tai su­va­žiuo­ja į Pa­ra­gius tam, kad pa­si­šne­kė­tų su sa­vo dva­sia.

„Ne­ga­lė­čiau lo­giš­kai iš­dės­ty­ti, ko­dėl ma­ne pa­tį Pa­ra­giai trau­kia, – „Kraš­to ži­nioms“ sa­kė P. Biels­kis. – Jau­čiu dva­si­nį dis­kom­for­tą, jei ko­kiais me­tais neat­va­žiuo­ju. Ki­ta ver­tus, da­ry­čiau nuo­dė­mę, jei ne­pa­lai­ky­čiau klo­ji­mo teat­rų ju­dė­ji­mo“.

Pro­fe­so­rius ne­su­tin­ka su daž­nu ver­ti­ni­mu – klo­ji­mo teat­rai gy­vuo­ja iš tra­di­ci­jos.

„Jo­kia čia tra­di­ci­ja, čia žmo­gaus raiš­kos pri­gim­ti­nė da­lis, – sa­kė P. Biels­kis. – To­kios iš­raiš­kos kai ku­riems žmo­nėms tiek rei­kia, kad ant­raip daž­nas at­ro­do ga­li net su­sprog­ti ar už­rū­dė­ti – jei nea­ti­da­rys sa­vęs“.

Pa­sak P. Biels­kio, kai yra klo­ji­mo teat­rai – juo­se vai­di­nan­tys žmo­nės pa­si­jun­ta gy­vi. Ka­dan­gi ga­li ge­riau iš­jaus­ti ir skaus­mą, ne­pa­si­ten­ki­ni­mą, pik­tu­mą.

Klo­ji­mo teat­ras, P. Biels­kio tvir­ti­ni­mu, yra ki­toks, ne­gu pro­fe­sio­na­lus teat­ras.

„Pro­fe­sio­na­li sce­na lyg at­si­ve­ria sie­na, prieš ku­rią žiū­ro­vas pa­si­jun­ta kar­tais toks ma­žas ne­sup­ra­tin­gas, o klo­ji­mo sce­no­je mes vi­si vie­no­di – ga­li po spek­tak­lio priei­ti prie ar­tis­to ir pa­sa­ky­ti: „O man ne­pa­ti­kai“.

Ko­dėl Pa­ra­gių šven­tė­se ne­trūks­ta ir žiū­ro­vų, iš­lie­kan­čių iš­ti­ki­mais klo­ji­mo teat­rų tra­di­ci­jai iš­po­pu­lia­rė­ju­sia­me šou pa­sau­ly­je ir įsi­ga­lin­čia­me vir­tua­lia­me gy­ve­ni­me?

„Yra pa­pras­čiau­sias sa­vęs at­pa­ži­ni­mas, pa­si­ju­ti­mas gy­vam, – ma­no P. Biels­kis. – Juk su te­le­vi­zo­riu­mi taip ne­pa­si­juok­si kar­tu, kaip su prieš akis vai­di­nan­čiu žmo­gu­mi. Dėl to kon­tak­to žmo­nės ir su­va­žiuo­ja į Pa­ra­gius. Taip pat svar­bu, kaip kai­my­nui nuei­ti pas kai­my­ną kad ir pa­si­la­bin­ti“.

Pa­sak pro­fe­so­riaus, ga­li­ma pa­si­juok­ti ir prieš te­le­vi­zo­rių ar kom­piu­te­rį, ta­čiau ki­taip, kai juo­kie­si ne vie­nas, o tai da­ro koks šim­tas žmo­nių. „Bū­tent ta aki­mir­ka yra bran­gi ir ver­tin­ga, kai ga­li pa­bū­ti to­kia­me spin­du­lia­vi­me“, – sa­kė P. Biels­kis.

Sce­no­je skam­bė­jo ir mu­zi­ka

Va­ka­rais iš klo­ji­mo teat­rų sce­ną sa­vo­tiš­kai pe­rim­da­vo mu­zi­kan­tai. Skam­bė­jo sce­nos šel­mių an­samb­liu „Už­Kū­tės“ at­li­kė­jų iš Ven­tos pri­si­sta­čiu­sių ir liau­diš­kos mu­zi­kos ka­pe­los „Še­du­vos ber­nai“ iš Rad­vi­liš­kio ra­jo­no kon­cer­tai.

Eks­po­nuo­ta ir pre­kiau­ta ke­ra­mi­kos ga­mi­niais, mez­gi­niais, ki­tais su­ve­ny­rais.

Iš Tel­šių ra­jo­no at­vy­ku­si V. Jo­cie­nė su­ren­gė edu­ka­ci­nį už­siė­mi­mą, ku­ria­me mo­kė kaip pa­si­ga­min­ti mė­tų cuk­raus.

Au­to­riaus nuo­tr.

Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to teat­ro pe­da­go­gi­kos ka­ted­ros pro­fe­so­rius, me­no­ty­ros moks­lų dak­ta­ras Pet­ras Biels­kis: „Į Pa­ra­gių klo­ji­mo teat­rą su­si­ren­ka dau­gy­bė žmo­nių pa­bū­ti dva­si­nia­me spin­du­lia­vi­me“

Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to teat­ro spek­tak­ly­je „Pa­lan­gos Ju­zė“ vai­di­no Hu­ma­ni­ta­ri­nių ir ug­dy­mo moks­lų fa­kul­te­to de­ka­nas Ri­man­tas Bal­sys (prie­ky­je).

Ke­lio­li­ka me­tų į Pa­ra­gius vis at­vyks­ta Lat­vi­

Pirmą kartą Paragiuose vaidino Pakruojo rajono Klovainių bendruomenės mėgėjų teatras.

Aktoriai sceniniais rūbais vaikštinėjo po buvusį Paragių dvarą.

Koncertavo scenos šelmių ansambliu "UžKūtės" prisistatę atlikėjai iš Ventos.

Buvo galima pasigrožėti ar įsigyti keramikos gaminių ir  kitų dirbinių.