Na­mą pasta­tė iš emigracijos pinigų

Na­mą pasta­tė iš emigracijos pinigų

Kelmės rajono Už­ven­čio kul­tū­ros cent­re me­no va­do­vu dir­ban­tis, ka­pe­lai „Ven­ta“ ir vai­kų ko­lek­ty­vui va­do­vau­jan­tis Vi­ta­li­jus Po­po­vas džiau­gia­si pa­ga­liau vėl ga­lė­da­mas dirb­ti kul­tū­ros sri­ty­je. Aš­tuo­ne­rius me­tus blaš­kė­si po Lon­do­ną, sun­kiai dir­bo, kad ga­lė­tų pa­si­sta­ty­ti na­mą. Dėl emig­ra­ci­jos iši­ro šei­ma.

Nors me­no va­do­vo at­ly­gis – tik gy­vas­tį pa­lai­ky­ti, ta­čiau sa­vo ša­ly­je ir sa­vo ro­gė­se po­nas Vi­ta­li­jus jau­čia­si ge­rai. Tik ap­gai­les­tau­ja, jog vy­res­nio am­žiaus mu­zi­kan­tams išė­jus į pen­si­ją jų nė­ra kam pa­keis­ti. Jau­no­ji kar­ta ne­ver­ti­na men­kai ap­mo­ka­mo kul­tū­ri­nin­ko dar­bo.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Nuo vie­nuo­lik­tos kla­sės pra­dė­jo dirb­ti

„Mū­sų lakš­tin­ga­la“, – taip apie gra­žų Vi­ta­li­jaus Po­po­vo bal­są ir jo mu­zi­ka­lu­mą sako Už­ven­čio kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­rė Ir­ma Vaup­šie­nė. Jo va­do­vau­ja­ma „Ven­tos“ ka­pe­la kon­cer­tuo­ja ne tik vie­tos sce­no­se, bet ir vi­so­je Lie­tu­vo­je bei už­sie­ny­je. Apie mu­zi­kan­tų ta­len­tus, ge­rą re­per­tua­rą kal­bos pa­sklin­da po kiek­vie­no ren­gi­nio. Tuo­met ki­tų ren­gi­ny­je da­ly­vau­jan­čių ka­pe­lų va­do­vai re­ko­men­duo­ja pa­kvies­ti „Ven­tą“ į ki­tuo­se ra­jo­nuo­se vyks­tan­čias šven­tes.

„Ma­lo­niau­sias mo­men­tas, kai po il­gų re­pe­ti­ci­jų gro­ji ir dai­nuo­ji sce­no­je, mė­gau­jie­si žiū­ro­vų plo­ji­mais“, – apie gra­žą­ją sa­vo dar­bo pu­sę pa­sa­ko­ja po­nas Vi­ta­li­jus, di­de­lę sa­vo gy­ve­ni­mo da­lį pra­lei­dęs dirb­da­mas me­niš­kos jo pri­gim­ties nea­ti­tin­kan­čius dar­bus.

Gi­mė ir užau­go Už­ven­ty­je, Ven­tos gat­vė­je. Mu­zi­ka­lu­mą pa­vel­dė­jo iš ma­mos, ku­ri trauk­da­vo dai­nas ope­ri­niu bal­su. Pats iš­mo­ko skam­bin­ti gi­ta­ra, įval­dė mu­ša­muo­sius.

Ta­čiau, ma­tyt, ne­pa­kan­ka­mai įver­ti­no sa­vo ta­len­tą. Ko­ją pa­ki­šo ir be­ga­li­nis darbš­tu­mas. Jau vie­nuo­lik­to­je kla­sė­je be­si­mo­ky­da­mas su bū­re­liu drau­gų pra­dė­jo dirb­ti buvusiame "Ke­lių ruo­že". Pas­kui įsto­jo į pro­fe­si­nę mo­kyk­lą, kur įgi­jo te­kin­to­jo spe­cia­ly­bę. Įsi­dar­bi­no tuo­me­ti­nė­je Lie­tu­vos že­mės ūkio tech­ni­ko­je, kur ra­do ne tik dar­bą ran­koms, bet ir at­gai­vą sie­lai. Čia bu­vo su­si­kū­ręs est­ra­di­nis an­samb­lis „Ši­lų ai­dai“, ku­ria­me dai­na­vo „Vil­niaus bokš­tų“ lau­rea­tas Ed­mun­das Da­ma­še­vi­čius ir ki­ti so­lis­tai. An­samb­ly­je pri­ta­po ir Vi­ta­li­jus.

De­šimt me­tų gy­ve­no Ty­tu­vė­nuo­se. Čia dir­bo, su­kū­rė šei­mą, au­gi­no dvi duk­ras. Mu­zi­ka­vo.

Nuo te­kin­to­jo iki triū­bos spe­cia­lis­to

Ta­čiau iši­rus šei­mai, grį­žo į Už­ven­tį, pas tė­vus. Gy­ve­ni­mą vėl te­ko kur­ti iš nau­jo. Guo­dė, kad Už­ven­ty­je, Ma­žū­nų tri­ko­ta­žo fab­ri­ko ce­che, gy­va­vo Kos­to Lu­ko­še­vi­čiaus va­do­vau­ja­mas est­ra­di­nis an­samb­lis, į ku­rį įsi­lie­jo.

Ma­ty­da­mas jau­no vy­ro ga­bu­mus ži­no­mas Už­ven­čio mu­zi­kan­tas Jo­nas Juo­za­pa­vi­čius vis agi­tuo­da­vo sto­ti jau­nes­nį­jį ko­le­gą į mu­zi­kos mo­kyk­lą. Kai­my­no pa­stū­mė­tas V. Po­po­vas įsto­jo į Vil­niaus J. Tal­lat Kelp­šos aukš­tes­nią­ją mu­zi­kos mo­kyk­lą ir per ket­ve­rius me­tus ją nea­ki­vaiz­džiai bai­gė. Įgi­jo triū­bos spe­cia­lis­to dip­lo­mą. Ga­vo ir me­no va­do­vo dar­bo Už­ven­čio kul­tū­ros cent­re. Čia taip pat su­bū­rė est­ra­di­nį an­samb­lį. Gy­ve­ni­mas vi­rė.

Už­ven­tiš­kiai va­žiuo­da­vo į Pa­lan­gos est­ra­dos fes­ti­va­lius. Į mag­ne­to­fo­ną įsi­ra­šy­da­vo žy­mių an­samb­lių at­lie­ka­mas dai­nas, po to pa­tys jas per­dai­nuo­da­vo. Tą pa­tį day­da­vo ir tuo­met, kai dai­na­vo „Ši­lų ai­dų“ an­samb­ly­je.

Vi­ta­li­jus pa­me­na vie­ną gy­vu anek­do­tu ta­pu­sią is­to­ri­ją. An­samb­lis su­ren­gė kon­cer­tą Ty­tu­vė­nuo­se. Ja­me at­li­ko po­pu­lia­rias „Ne­ri­jos“ an­samb­lio dai­nas. Po ke­lių die­nų į Ty­tu­vė­nus at­va­žia­vo ir „Ne­ri­jos“ an­samb­lis. Po kon­cer­to žmo­nės išė­jo nu­si­vy­lę. Kaip čia da­bar „Ne­ri­ja“ dai­na­vo „Ši­lų ai­dų“ dai­nas?

Vė­liau, pa­si­tai­kius pro­gai, Vi­ta­li­jus šią is­to­ri­ją pa­pa­sa­ko­jo „Ne­ri­jos“ so­lis­tui Vi­ta­li­jui Pau­liu­kui. Šis sma­giai kva­to­jo­si ir pa­do­va­no­jo bend­ra­var­džiui sa­vo dai­nų al­bu­mą su au­tog­ra­fu.

Nusk­ri­do kon­cer­tuo­ti į Lon­do­ną ir ­li­ko

Kad pri­si­dur­tų prie kuk­laus me­no va­do­vo at­ly­gi­ni­mo po­nas Vi­ta­li­jus su drau­gu gro­jo ves­tu­vė­se.

2001 me­tais už­ven­tiš­kius pa­kvie­tė kon­cer­tuo­ti Lon­do­ne gy­ve­nan­tis lie­tu­vis. „Jis at­siun­tė mums pi­ni­gų ke­lio­nei, pa­rū­pi­no vi­zas pu­sei me­tų. Pa­siė­mė­me tau­ti­nius rūbus ir iš­skri­do­me“, – me­na V. Po­po­vas.

Lon­do­no lie­tu­viai tau­tie­čius su­ti­ko la­bai sve­tin­gai, dos­niai at­si­ly­gi­no už kon­cer­tą. Lie­tu­vių laik­raš­tis spaus­di­no in­ter­viu. Tuo­met jiems ki­lo min­tis pa­si­lik­ti pus­me­čiui pa­dir­bė­ti, kol ga­lio­ja vi­za. Mat, Vi­ta­li­jus jau bu­vo su­kū­ręs ant­rą­ šei­mą ir pra­dė­jęs sta­ty­ti na­mą Už­ven­ty­je.

Iš pra­džių mu­zi­kan­tai įsi­dar­bi­no bro­ko­lių fab­ri­ke. Bet po ke­lių die­nų su­ti­no ran­kos. Te­ko ieš­ko­ti ki­to­kio dar­bo. Ta­po sta­ty­bi­nin­kais. Re­mon­ta­vo, da­žė na­mus, klo­jo trin­ke­les ir ply­te­les, at­li­ko vi­daus ap­dai­lą. „Vis­ką mo­kė­jau dirb­ti. Ne­ve­džio­jau tik elekt­ros ir van­den­tie­kio bei ka­na­li­za­ci­jos tink­lų, – me­na mu­zi­kan­tas. – Sep­ty­ne­rius me­tus dir­bau Lon­do­ne, po ke­le­tą kar­tų per me­tus grįž­da­vau į Lie­tu­vą, čia ve­žiau pi­ni­gus ir lip­džiau na­mą. Ta­čiau vie­ną die­ną paaiš­kė­jo, jog pra­ra­dau šei­mą.“

Gy­ve­ni­mas Lon­do­ne ne­bu­vo ro­žė­mis klo­tas. Skur­džios są­ly­gos, nuo­la­ti­nis tau­py­mas. Emig­ran­tą darb­da­viai ne kar­tą ap­vo­gė ir ap­ga­vo. Ypač, kai dir­bo ne­le­ga­liai. Tik vė­liau ga­vo le­ga­laus dar­bo di­de­lė­je sta­ty­bų įmo­nė­je.

Pra­ra­do šei­mą – at­ra­do gim­ti­nę

Vi­sos po­no Vi­ta­li­jaus gy­ve­ni­mo trau­mos vėl grą­žin­da­vo jį į gim­ti­nę. Po sky­ry­bų su ant­rą­ja žmo­na jis taip pat grį­žo į Už­ven­tį. Vėl pra­dė­jo dar­buo­tis Už­ven­čio kul­tū­ros cent­re. „Nuo ma­žens esu prie mu­zi­kos pri­pra­tęs. Tik šia­me dar­be rea­li­zuo­ju sa­ve. La­bai drau­giš­kas ko­lek­ty­vas. Pa­de­da­me vie­nas ki­tam kuo tik ga­li­me. Jei vie­nas or­ga­ni­zuo­ja ren­gi­nį, vi­si šo­ka­me pa­gel­bė­ti, jau­čia­mės at­sa­kin­gi.“

Dar­bas po­nui Vi­ta­li­jui yra drau­ge ir sie­los at­gai­va. Jo va­do­vau­ja­ma „Ven­tos“ ka­pe­la at­lie­ka sa­vo kraš­to kū­rė­jų Va­le­ri­jos Ado­mai­tie­nės, Sta­nis­lo­vo Ru­ko ir ki­tų liau­džiai ar­ti­mes­nių kom­po­zi­to­rių kū­ri­nius.

Jei­gu kul­tū­ros cent­re rei­kia su­tai­sy­ti su­ge­du­sį du­rų už­rak­tą, pa­da­žy­ti ku­rią nors ker­tę ar at­lik­ti ki­tą tech­ni­nį dar­bą, me­no va­do­vas ne­vai­di­na me­ni­nin­ko. Ima ir da­ro. Pri­tai­ko Lon­do­ne įgy­tą sta­ty­bi­nin­ko pa­tir­tį.

Čia jam vi­si sa­vi. Gim­ti­nė­je jau­čia­si ge­riau­siai. Bran­gi­na taip sun­kiai už­dirb­tus ir daug kai­na­vu­sius sa­vo na­mus. Lai­min­gas, nes su­kū­rė tre­čią­ šei­mą. Džiau­gia­si sa­vo žmo­na Dzint­ra, bend­rais in­te­re­sais, su­pra­ti­mu, lais­va­lai­kiu, pra­lei­džia­mu jos so­dy­bo­je Lat­vi­jos pa­jū­ry­je.

Tik ap­gai­les­tau­ja, jog kul­tū­ros dar­buo­to­jams neat­si­ran­da pa­mai­nos. Vai­kai lan­ko mu­zi­kos mo­kyk­lą, ta­čiau vė­liau ren­ka­si pel­nin­ges­nes spe­cia­ly­bes.

„Vi­si gal­vo­ja apie atei­tį. Juk kul­tū­ros dar­buo­to­jo at­ly­gi­ni­mas tik gy­vas­tį pa­lai­ky­ti. Iš 500 eu­rų jau­nas žmo­gus nie­kaip ne­pra­si­kurs“, – ne­smer­kia pra­ktiš­kes­nio jau­ni­mo po­nas Vi­ta­li­jus.

Au­to­rės nuo­tr.

Vi­ta­li­jus Po­po­vas tu­ri daug pro­fe­si­jų. Ta­čiau ma­lo­niau­sia mu­zi­kan­to.

Vi­ta­li­jus Po­po­vas džiau­gia­si po aš­tuo­ne­rių me­tų sun­kaus dar­bo Lon­do­ne su­grį­žęs į gim­ti­nę.