Lie­tu­vos pa­svei­kini­mas prie Juo­do­sios jū­ros

GRU­ZI­JOS RE­POR­TA­ŽAI (2)

Lie­tu­vos pa­svei­kini­mas prie Juo­do­sios jū­ros

„Wel­co­me Lit­va“ – tris­pal­vės spal­vo­mis kvie­čia už­ra­šas ties iš­si­nuo­mo­to bu­to du­ri­mis Ba­tu­my­je. Taip pa­svei­ki­na bu­to sa­vi­nin­kas – di­zai­ne­ris Gior­gi. Ba­tu­mis – po­pu­lia­riau­sias Gru­zi­jos ku­ror­tas su ke­lio­li­kos ki­lo­met­rų pro­me­na­da, dan­go­rai­žiais ir vie­nu di­džiau­sių pa­sau­ly­je Bo­ta­ni­kos so­du.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Tur­gaus sko­niai ir kva­pai

Ry­tas Ku­tai­sy­je po pir­mo­sios nak­vy­nės Gru­zi­jo­je. „Mie­ga­te iki be­ga­ly­bės!“ – maž­daug 9 va­lan­dą per pe­tį bal­ko­ne pa­si­girs­ta Ma­mu­kos bal­sas. Tei­si­nuo­si, kad va­kar da­vė lei­di­mą mie­go­ti, kiek tel­pa. „Bet ne vi­są die­ną, ke­lio­nė lau­kia!“ – tė­viš­kai bur­no­ja gru­zi­nas ir ra­gi­na į vir­tu­vę pus­ry­čių.

Prie pus­ry­čių sta­lo pri­si­jun­gia Ma­mu­kos sū­nus Gior­gi, GUA apar­ta­men­tų di­rek­to­rius – žmo­gus, ku­rį ma­tė­me nuo­trau­ko­je re­zer­vuo­da­mi kam­ba­rius.

Prieš ke­lio­nę Ma­mu­ka iš­trau­kia gė­ri­mą, ku­riuo di­džiuo­ja­si – sa­vos ga­my­bos čia­čią su me­du­mi ir šo­ko­la­du. Jo žo­džiais, toks gė­ri­mas la­bai pa­tin­ka mo­te­rims. Įti­ki­na, kad pa­ra­gau­ti bū­ti­na. Ne bet kaip. Vie­nu ypu. Ki­ta ran­ka dė­lio­ja lauk­ne­šė­lį iš­vy­kai. Į plas­ti­ko du­be­nį ke­liau­ja lėkš­tės, ša­ku­tės.

Ma­mu­ka su Gior­gi ant automobilio sto­go pri­tvir­ti­na val­tį. Va­žiuo­si­me ko­ne am­fi­bi­ja.

„Nu­ve­šiu prie jū­ros ten, kur ma­žai žmo­nių. Ką jūs ten Ba­tu­my­je stum­dy­si­tės su tu­ris­tais“, – po­ri­na Ma­mu­ka.

Pir­ma­sis su­sto­ji­mas – Ko­bu­le­ti tur­gus. Į il­gą ei­lę vie­nas po ki­to iš­si­ri­kia­vę va­liu­tos kei­ti­mo punk­tai. Kei­čia­mi do­le­riai, eu­rai, rub­liai.

Tur­gu­je vi­si Gru­zi­jos kva­pai ir sko­niai – vie­no­je vie­to­je. Prad­vel­kia prie­sko­nių pa­sau­lis: chme­li-su­ne­li mi­ši­niai, adži­ka, pi­pi­rai, šaf­ra­nas, tar­chu­nas, pet­ra­žo­lė, ka­lend­ra...

Iš­ka­bin­tos tra­di­ci­nio de­ser­to – čiurč­che­los – žva­kės, ke­liais aukš­tais iš­ri­kiuo­ti įvai­riau­sių gel­to­nų at­spal­vių me­daus stik­lai­nė­liai. Suk­rau­tos ar­bū­zų, me­lio­nų stir­tos.

Plas­ti­ko bu­te­liuo­se, ku­riuo­se dar ne­se­niai bu­vo mi­ne­ra­li­nis van­duo ar „Co­ca-co­la“, su­pils­ty­ti na­mi­niai vy­nai, čia­čia, kon­ja­kas.

„Na­tū­ra­lus vy­nas“, „Vy­nas, pa­ga­min­tas ant lau­žo“, – in­for­muo­ja už­ra­šai ant pen­kia­lit­ri­nės ta­ros. Šal­to vy­no ga­li­ma įsi­pil­ti ir iš apa­ra­to – tar­si van­dens.

Ma­mu­ka ži­no, ko mums rei­kia. Tie­siu tai­ky­mu trau­kia į dar­žo­vių sky­rių. Sa­va par­da­vė­ja pa­sve­ria po­mi­do­rų, agur­kų, svo­gū­nų. Dar – pluoš­te­lis ba­zi­li­ko ir ka­lend­ros. Vis­kas, ko rei­kės po­pu­lia­riau­sioms gru­zi­niš­koms sa­lo­toms. Ke­li la­riai, ir dar­žo­vės, prie­sko­niai mū­sų ran­ko­se. Apie drus­ką Ma­mu­ka pa­gal­vo­jo dar na­muo­se.

Ki­tas pre­kys­ta­lis nu­klo­tas sū­riais. Par­da­vė­ja duo­da pa­ra­gau­ti vie­ną, ki­tą rū­šį. Abu sū­riai gar­dūs. Bet­rūks­ta gru­zi­niš­kos duo­nos. Ji at­ke­liau­ja karš­tu­tė­lė – tie­siai iš kros­nies.

Val­tis jū­ro­je

Prieš akis – nu­glu­din­ti pa­kran­tės ak­me­nys ir sma­rag­di­nis Juo­do­sios jū­ros van­duo. Pap­lū­di­my­je – vie­nas ki­tas žmo­gus ir snau­džian­tys tin­gūs šu­nys. Karš­ta.

Ma­mu­ka ir Gior­gi trau­kia nuo au­to­mo­bi­lio sto­go val­tį. Lai­kas pra­mo­goms. Jū­ra ra­mi, pa­si­plau­kio­ji­mas gu­mi­ne val­ti­mi – tar­si eže­re, kai irk­lai – pa­ti­ki­mo­se ran­ko­se.

Už ma­žiau nei 30 ki­lo­met­rų – Ba­tu­mio si­lue­tas. Dar to­liau – Tur­ki­ja.

Van­duo šil­tu­tė­lis, plū­du­riuo­ja­me su me­dū­zo­mis. Kiek pa­gal­vo­jęs, Ma­mu­ka pa­si­tiks­li­na: ar Šiau­liuo­se ne­bu­vo so­vie­ti­nės avia­ci­jos ba­zės? Pri­si­mi­nė, kad čia tar­na­vo jo drau­gas. Kal­ba pa­si­su­ka apie NA­TO. Ma­mu­ka gi­ria Lie­tu­vą, su­ge­bė­ju­sią ne­si­grę­žio­jant nuei­ti į Va­ka­rus, Eu­ro­pos Są­jun­gą ir NA­TO. Pa­si­sa­ko per ži­nias gir­dė­jęs apie NA­TO ba­ta­lio­ną Lie­tu­vo­je. „O mes esa­me vie­ni“, – ap­gai­les­tau­ja. Ir pri­du­ria, kad ru­sai vėl per­kė­lė sie­ną ar­čiau Go­rio.

Ma­lo­nios sau­lės ir van­dens vo­nios, ne­skai­čiuo­jant lai­ko.

„Atei­ki­te pie­tau­ti!“ – po tin­gių va­lan­dų kvie­čia Ma­mu­ka. Su Gior­gi jie jau su­ruo­šė sta­lą. Sa­lo­tos, sū­ris, duo­na, tos­tai su vaiz­du į jū­rą tam­pa dar gar­des­ni.

Ait­rią­ją pa­pri­ką gru­zi­nas pa­de­da ša­lia – gal bus per ašt­ru? O ar ne per sū­ru? Ma­mu­ka mėgs­ta val­gy­ti sū­riai, bet pa­skui la­bai troš­ki­na. To­dėl ir pil­vas užau­go, sa­ko – nuo van­dens.

Kva­pų pri­vi­lio­tas pri­bind­ze­na šuo. Po ke­lių aki­mir­kų – ir jo bend­ras. „Duo­nos ne­val­go, iš­pui­kę“, – paaiš­ki­na ne­to­lie­se įsi­tai­siu­si mo­te­ris.

Me­lan­cho­liš­ki karš­čio nua­lin­ti šu­nys vėl griū­va į pa­vė­sį.

Svei­ka at­vy­ku­si, Lie­tu­va

Ba­tu­mis, Adža­ri­jos re­gio­no sos­ti­nė. Ma­mu­ka ir Gior­gi mus per­duo­da tie­siai į ki­to gru­zi­no – taip pat Gior­gi ran­kas. Su sve­tin­gai­siais gru­zi­nais iš Ku­tai­sio dar su­si­tik­si­me – pa­sku­ti­nė nak­vy­nė iš anks­to su­pla­nuo­ta jų na­muo­se.

Dau­gia­bu­čio na­mo pir­mie­ji aukš­tai ne­bliz­ga šva­ra, bet, kuo aukš­čiau, tuo tvar­kin­giau.

„Jūs iš Lie­tu­vos?“ – dar kar­tą pa­si­tiks­li­na Gior­gi, vil­kin­tis krep­ši­nin­ko marš­ki­nė­liais.

Prie iš­si­nuo­mo­to bu­to du­rų pa­ka­bin­tos dvi me­di­nės len­te­lės su už­ra­šu: „Wel­co­me Lit­va“. Taip pa­svei­ki­na nau­jie­ji na­mai. Laip­ti­nė­je rū­kęs kai­my­nas pa­ban­do mus įam­žin­ti fo­toa­pa­ra­tu, ne­pa­leis­da­mas iš ran­kų ci­ga­re­tės.

Gior­gi – di­zai­ne­ris. Jo bu­tas – ori­gi­na­lus ir sko­nin­gas. Ko­ri­do­riu­je vi­siems pa­dė­tos bal­tos vien­kar­ti­nės šle­pe­tės.

Pro lan­gą at­si­ve­ria Gru­zi­jos kont­ras­tai: nu­tru­pė­ję fa­sa­dai ir dan­go­rai­žiai. Tarp dau­gia­bu­čių na­mų drie­kia­si vir­vės, ant jų tar­si vė­lia­vos plaz­de­na skal­bi­niai.

Vie­ni­ja krep­ši­nis

Nors da­lis ša­li­gat­vio ryš­kia spal­va pa­žy­mė­ta dvi­ra­ti­nin­kams, dvi­ra­ti­nin­kų re­ta. Kaip ir mo­to­cik­lų. Gru­zi­nai pir­me­ny­bę tei­kia au­to­mo­bi­liams.

Prie ka­vi­nių riog­so vy­no sta­ti­nai­tės, val­gia­raš­čiai siū­lo gru­zi­niš­kos vir­tu­vės pa­tie­ka­lų. Ku­li­na­ri­nė ke­lio­nė tę­sia­si. Ant sta­lo ke­liau­ja chin­ka­liai, cha­ča­pu­ri. Adža­ri­jos cha­ča­pu­ri pri­me­na teš­los lai­ve­lį, ku­ria­me plau­kio­ja ža­lias kiau­ši­nis, pa­ska­nin­tas tirps­tan­čiu svies­tu.

Prie kom­pa­ni­jos pri­si­jun­gia Gior­gi su gi­mi­nai­čiu Emi­liu. Emi­lis – sto­ma­to­lo­gas, do­va­no­jan­tis ho­li­vu­diš­kas šyp­se­nas. Gior­gi – di­zai­ne­ris, įsi­my­lė­jęs krep­ši­nį. Jis pui­kiai ži­no Lie­tu­vos rink­ti­nę ir NBA žai­džian­tį Jo­ną Va­lan­čiū­ną. Ži­no­ma, pa­si­di­džiuo­ja Gru­zi­jos žvaigž­de – NBA čem­pio­nu Za­za Pa­ču­li­ja, šį se­zo­ną su „Gol­den Sta­te War­riors“ eki­pa nu­sky­nu­siu NBA auk­so žie­dus. Kal­ba ga­li tęs­tis be ga­lo: Lie­tu­va ir Gru­zi­ja šių me­tų Eu­ro­pos čem­pio­na­te žais vie­no­je gru­pė­je.

Gru­zi­nai už­sa­ko kaž­ko įdo­mes­nio – ant sta­lo at­ke­liau­ja ryš­kiai ža­lios spal­vos ąso­tė­lis. Keis­ta spal­va pri­me­na „Tar­chu­no“ li­mo­na­dą. Pa­si­ro­do, su tar­chū­no žo­le ga­mi­na­ma ir deg­ti­nė.

Gior­gi kvie­čia į sa­vo dirb­tu­ves „Last ga­ra­ge“, įkur­tas dau­gia­bu­čio na­mo kie­me. Me­niš­kas chao­sas. „Ger­ma­ny“, „Ire­land“, „Rus­sia“ – len­te­lės dirb­tu­vė­se su­fle­ruo­ja, iš ko­kių ša­lių dar bū­ta sve­čių.

Ku­ror­to pul­sas

Pap­lū­di­mio pa­kran­tė Ba­tu­my­je nu­sė­ta įkai­tu­siais ak­me­ni­mis. At­ro­do, kad pė­da pri­si­lie­tė prie įkai­tu­sios kep­tu­vės dug­no.

Vai­ki­nu­kas at­vel­ka du gul­tus ir į ak­me­nis įka­sa skė­tį. Bū­ti­nas ma­lo­nu­mas die­nai kai­nuo­ja 7 la­rius.

Pro ša­lį nuo­lat zu­ja pre­kei­viai, gar­siai pra­neš­da­mi apie pre­kes. Ku­ror­tas gy­ve­na sa­vo gy­ve­ni­mą.

Die­na su ga­lu: ky­la­me į Bo­ta­ni­kos so­do paieš­kas. Gat­vė­je priė­jęs gru­zi­nas pa­slau­giai su­stab­do ir įso­di­na į rei­kia­mą mik­roau­tu­bu­są – le­gen­di­nę Gru­zi­jos trans­por­to prie­mo­nę "mar­šut­ką". Grą­žos vai­ruo­to­jas ne­duo­da.

Bo­ta­ni­kos so­das iš­si­dės­tęs pa­gal jū­ros kran­tą. Bam­bu­kų gi­rai­tės, vai­sius mez­gan­tys ba­na­nai, ryš­kiai mė­ly­nos hor­ten­zi­jos, ro­žy­nai, cit­ru­si­nių me­džių plo­tai, ja­po­niš­kas so­das – įvai­riau­sių pa­sau­lio kam­pe­lių, kli­ma­ti­nių zo­nų au­ga­li­ja uži­ma di­džiu­lius plo­tus. Po po­ros va­lan­dų su­vo­kia­me, kad apei­ti Bo­ta­ni­kos so­dą ne­pa­kak­tų ir pa­ros.

Grįž­da­mi pa­tai­ko­me į pra­ban­gią "mar­šut­ką" – su kon­di­cio­nie­riu­mi ir lu­bo­se įsi­žie­bu­sia mė­ly­nos spal­vos iliu­mi­na­ci­ja.

Nak­ti­nis ku­ror­tas

Va­ka­rė­jan­tis Ba­tu­mis kun­ku­liuo­ja. Ke­lio­li­kos ki­lo­met­rų pro­me­na­da – vie­ta ki­tus pa­ma­ty­ti ir sa­ve pa­ro­dy­ti.

Prie kran­to pri­si­švar­ta­vęs kel­tas aki­mirks­niu pa­trau­kia akį pa­žįs­ta­mais už­ra­šais „Kau­nas Sea­ways. Klai­pė­da.“ Ne­to­lie­se ant kran­to iš­kel­tas lai­vas, ke­liau­da­vęs marš­ru­tu Ba­tu­mis-So­čis.

Vie­nas iš Ba­tu­mio sim­bo­lių – me­ta­li­nė gru­zi­nų me­ni­nin­kės Ta­ma­ros Kve­si­ta­dzės 8 met­rų skulp­tū­ra „Ali ir Ni­no“. Skulp­tū­ra įkvėp­ta kny­gos, ku­rio­je pa­sa­ko­ja­ma kil­min­go mu­sul­mo­nų jau­nuo­lio Ali ir krikš­čio­nės ku­ni­gaikš­ty­tės Ni­no mei­lės is­to­ri­ja. Vy­ro ir mo­ters si­lue­tai ar­tė­ja vie­nas prie ki­to, kol su­si­glau­džia lū­pos, su­si­lie­ja kū­nai, bet ga­liau­sia vėl iš­si­ski­ria. Vaiz­das ne­ti­kė­tas ir ke­rin­tis.

Apž­val­gos ra­tas lei­džia pa­ma­ty­ti Ba­tu­mio pa­no­ra­mą. Vie­na po ki­tos žie­bia­si dan­go­rai­žių švie­sos. Pro­me­na­dos pal­mės, ap­švies­tos ža­lia švie­sa, at­ro­do tar­si dirb­ti­nės. Pa­lei jū­rą įsi­žie­bia ryš­kiai rau­do­nos skulp­tū­rų šir­dys. Ku­ror­tas su­mir­ga kaip Ka­lė­dų eg­lu­tė.

Lai­kas at­si­svei­kin­ti su Ba­tu­miu – lau­kia nak­ti­nis trau­ki­nys į Tbi­li­sį. Į sto­tį ve­žan­tis tu­ris­tas ne­pa­jau­čia bend­ra­ke­lei­vio ak­cen­to. „No­riu iš­vyk­ti į Ab­cha­zi­ją“, – dės­to, įsi­vaiz­duo­da­mas, jog ve­ža ru­sus. Iš­gir­dęs, kad jo ke­lei­viai iš Lie­tu­vos, aki­mirks­niu pa­si­tai­so: no­rė­tų ten paa­tos­to­gau­ti.

Au­to­mo­bi­liui su­sto­jus ties švie­so­fo­ru, priar­tė­ja el­ge­ta iš­ties­ta ran­ka. Vai­ruo­to­jas pa­links­ta ties dė­tu­ve. „No­ri kram­to­mos gu­mos?“ – stai­ga klau­sia ke­lei­vio. O mo­te­riai iš­tie­sia mo­ne­tų. El­ge­ta lin­ki ir lai­mi­na.

(Bus dau­giau)

Ar­tū­ro JAU­GĖ­LOS nuo­tr.

Dvi­ra­čių ta­ku Ba­tu­my­je la­biau nau­do­ja­si pės­tie­ji – dvi­ra­ti­nin­kų re­ta.

Mė­ly­nes­ni už jū­rą hor­ten­zi­jų žie­dai Ba­tu­mio bo­ta­ni­kos so­de.

Ba­tu­mio pro­me­na­da.

Ko­bu­le­ti tur­gu­je par­duo­da­mi na­mi­niai gė­ri­mai.

Ma­mu­ka tuoj iš­rinks ge­riau­sias dar­žo­ves sa­lo­toms.

Tur­gaus pre­ky­ba sū­riais.

Va­liu­tos kei­tyk­la ir kei­tė­jai tur­gu­je.

Val­tis ke­liau­ja nuo au­to­mo­bi­lio sto­go – lau­kia pa­si­plau­kio­ji­mas Juo­do­jo­je jū­ro­je.

Juo­do­sios jū­ros pa­kran­tė nu­sė­ta nu­glu­din­tais ak­me­ni­mis.

Di­zai­ne­ris Gior­gi Ba­tu­my­je pa­si­ti­ko su už­ra­šu „Wel­co­me Lit­va“.

Di­zai­ne­rio Gior­gi kū­ri­nys.

Dau­gia­bu­čio kie­me – Gior­gi dirb­tu­vės „Last ga­ra­ge“.

Vaiz­das pro bu­to lan­gą į kont­ras­tin­gą Ba­tu­mį.

Dau­gia­bu­čius na­mus su­jun­gia skal­bi­niai.

Žy­din­tis ir vai­sius ve­dan­tis ba­na­nas Ba­tu­mio bo­ta­ni­kos so­de.

Sa­vas kel­tas Ba­tu­my­je.

Skulp­tū­ra „Ali ir Ni­no“ su­si­lie­ja ir vėl iš­si­ski­ria.

Ženk­lai prie pa­plū­di­mio Ba­tu­my­je: drau­di­mas šu­nims be ant­snu­kių, o dvi­ra­ti­nin­kams ga­li­ma va­ži­nė­ti tik anks­ti ry­te.

Pre­ky­ba Ba­tu­mio pa­plū­di­my­je.

Va­ka­rė­jan­tis Ba­tu­mis.

Adža­ri­jos cha­ča­pu­ri su įmuš­tu kiau­ši­niu ir tirps­tan­čiu svies­tu.

Tin­gi­nys­tė prie Juo­do­sios jū­ros.