Didysis Urkuvėnų lobis

Di­dy­sis Ur­ku­vė­nų lo­bis

Šiau­lių ra­jo­no Ur­ku­vė­nų kai­mas at­vyks­tan­čius per kal­ve­les ir miš­ką pa­si­tin­ka žai­bo pa­ly­tė­tu ąžuo­lu. Ug­nis ir lai­kas nai­ki­no ąžuo­lo šer­dį, bet gy­vy­bę me­dis gau­na iš šak­nų. Is­to­ri­ja nai­ki­no kai­mą, bet gy­vy­bę jam te­be­tei­kia žmo­nės. Į ma­žy­čio kai­me­lio gy­ven­to­jų su­si­ti­ki­mą at­va­žia­vo 151 se­no­jo kai­mo, skai­čiuo­jan­čio 454 me­tus, at­ža­la. Kai­me prieš 40 me­tų bu­vo at­kas­tas di­de­lis si­dab­ri­nių pi­ni­gų lo­bis, bet ne pi­ni­gai, o žmo­nės vi­sa­da bu­vo di­dy­sis Ur­ku­vė­nų lo­bis.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Kle­bo­nas ne­duos su­me­luo­ti

Var­pu­tė­nų Šv. An­ta­no Pa­du­vie­čio baž­ny­čios šven­to­rius se­niai ne­ma­tė tiek ap­si­ka­bi­ni­mų, kaip tą šeš­ta­die­nį, prieš Žo­li­nę, kai mi­šio­mis pra­si­dė­jo Ur­ku­vė­nų kai­mo žmo­nių su­si­ti­ki­mas.

Pa­ra­pi­jos kle­bo­nas Ei­mu­tis Mar­cin­ke­vi­čius sa­kė: tiek žmo­nių baž­ny­čio­je ne­su­si­ren­ka net per šven­to An­ta­no at­lai­dus – klaup­kos, suo­lai pa­lei vi­sas baž­ny­čios sie­nas bu­vo už­sės­ti ir dar sto­vin­čių ne­ma­žai.

Bu­vę ir esa­mi Ur­ku­vė­nų kai­mo gy­ven­to­jai, jų vai­kai, anū­kai ir proa­nū­kiai, mar­čios ir žen­tai – iš vi­so 151 žmo­gus.

Kle­bo­nas E. Mar­cin­ke­vi­čius re­tais, ne­sku­biais, ap­gal­vo­tais žo­džiais dė­lio­ja tai, kas vi­sus at­ve­dė į šią šven­tę – ke­lis šimt­me­čius aus­tas kai­mo is­to­ri­jos au­di­nys iš žmo­nių li­ki­mų. Nuo pro­se­ne­lių iki proa­nū­kių, per sui­ru­tes ir kas­die­nę ra­my­bę, per gi­mi­mus ir mir­tis, per na­mus ir trem­tis, per dar­bus ir šven­tes drie­kia­si Ur­ku­vė­nų gy­ve­ni­mas.

Prie kai­mo gat­vės ir kal­ve­lė­se, pa­lei miš­kus iš­si­dės­tę Nor­bu­tų, Bulk­šų, Ku­ka­nau­zų, Be­za­rų (va­di­na­ma Be­za­riš­ke), Kaz­laus­kų, Ke­rų, Ju­cų, Gri­cių, Pe­le­nių (va­di­na­mas Pe­le­niš­kė), Po­cių, Bart­kų ir Rup­šių ūkiai.

Kai­mo žmo­nės Ur­ku­vė­nus pa­si­di­džiuo­da­mi va­di­na švei­ca­riš­ku kai­mu dėl kal­vo­tų apy­lin­kių, gra­žaus ir ža­lio pei­za­žo. Kai­mas ap­sup­tas miš­kų ir tu­ri tik vie­ną pla­tes­nę pro­sky­ną į Var­pu­tė­nų pu­sę, kad ma­ty­tų vos už po­ros ki­lo­met­rų esan­čią Var­pu­tė­nų baž­ny­čią.

454 me­tai

Apie Ur­ku­vė­nų kai­mą me­džia­gą ren­kan­tis is­to­ri­kas Jo­nas Ki­ri­liaus­kas šven­tės da­ly­viams klo­jo ne­ži­no­mus fak­tus.

Ur­ku­vė­nų kai­mas pri­klau­sęs ka­ra­liš­ka­jam dva­rui – Lie­tu­vos di­džia­jam ku­ni­gaikš­čiui ir Len­ki­jos ka­ra­liui Žy­gi­man­tui Au­gus­tui. Yra ras­tas 1563 me­tų in­ven­to­rius, ku­ria­me pa­mi­nė­tas Ur­ku­vė­nų kai­mas. Nors, J. Ki­ri­liaus­ko tei­gi­mu, ma­no­ma, kad bu­vęs ir dar anks­tes­nių me­tų in­ven­to­rius, bet „is­to­ri­kai sa­ko: jei­gu nė­ra po­pie­riaus, nė­ra ir da­tos“, to­dėl kai­mo is­to­ri­ją ten­ka skai­čiuo­ti nuo 1563 me­tų.

„1563 me­tų in­ven­to­riu­je mi­ni­ma, kad kai­mas bu­vo pa­da­ly­tas va­la­kais ir tu­rė­jo 29 va­la­kus že­mės, kai Kur­šė­nai tais lai­kais tu­rė­jo tik 34 va­la­kus. Vie­nas va­la­kas ly­gus 20 hek­ta­rų. Va­di­na­si, Ur­ku­vė­nai tuo me­tu ne­la­bai nu­si­lei­do sa­vo dy­džiu Kur­šė­nams“, – pa­sa­ko­jo is­to­ri­kas.

Jo tei­gi­mu, Ur­ku­vė­nų kai­mas pri­klau­sė Lie­tu­vos di­džio­sios ku­ni­gaikš­tys­tės Že­mai­ti­jos se­niū­ni­jos Ber­žė­nų vals­čiui.

„Pir­ma­sis vals­čiaus ti­jū­nas yra mi­ni­mas 1494 me­tais, to­dėl ga­li­me gal­vo­ti, kad kai­mas yra iš tų lai­kų, tik ne­tu­ri­me iš­li­ku­sių ra­šy­ti­nių šal­ti­nių“, – sa­kė J. Ki­ri­liaus­kas.

Is­to­ri­ko pa­sa­ko­ji­mu, čin­či­nin­kai (vals­tie­čiai, pa­gal su­tar­tis nuo­mo­ję že­mę) la­žo nė­jo, mo­kė­jo duok­les kai­mą do­va­nų iš ka­ra­liš­ko­jo dva­ro ga­vu­siai Dzi­na­vi­čių gi­mi­nei, vė­liau – 1621 me­tais gar­sia­jai Pa­cų gi­mi­nei, o 1631 me­tais kai­mas bu­vo pa­do­va­no­tas Jur­giui Gru­ževs­kiui. Gru­ževs­kiams Ur­ku­vė­nai pri­klau­sę iki bau­džia­vos pa­nai­ki­ni­mo – 1861 me­tų.

Is­to­ri­ko tei­gi­mu, per XVII – XVIII am­žiaus ka­rus ir ma­rus Ur­ku­vė­nuo­se, pa­gal iš­li­ku­sį 1813 me­tų in­ven­to­rių, gy­ve­no 12 šei­mų, apie 70 žmo­nių ir val­dė 25 va­la­kus že­mės.

Per XIX am­žiaus ant­rą­ją pu­sę kai­mas, is­to­ri­ko tei­gi­mu, at­si­ga­vo ir pa­gal 1923 me­tų gy­ven­to­jų su­ra­šy­mą Ur­ku­vė­nuo­se jau gy­ve­no 18 šei­mų – 124 gy­ven­to­jai.

„Ur­ku­vė­nų kai­mas Kur­šė­nų vals­čiu­je bu­vo ket­vir­tas pa­gal dy­dį. Jį len­kę, pa­vyz­džiui, Smil­giai su dau­giau, nei 200 gy­ven­to­jų, Ama­liai su 196 gy­ven­to­jais. O Mi­cai­čiams su 110 gy­ven­to­jų ta­da bu­vo to­li iki Ur­ku­vė­nų“, – skai­čia­vo is­to­ri­kas.

So­viet­me­čiu, pa­sak J. Ki­ri­liaus­ko, su­jun­gus ko­lū­kius gy­ven­to­jai pra­dė­jo kel­tis į cent­ri­nę gy­ven­vie­tę – Mi­cai­čius, to­dėl Ur­ku­vė­nuo­se 1987 me­tais be­li­ko 70 gy­ven­to­jų, o 2001 me­tais – tik 30. Šian­dien dek­la­ruo­jan­čių gy­ve­na­mą­ją vie­tą Ur­ku­vė­nuo­se – 24 žmo­nės.

Is­to­ri­ko J. Ki­ri­liaus­ko tei­gi­mu, apie Ur­ku­vė­nų kai­mą jau bū­tų ga­li­ma leis­ti kny­gą, nes me­džia­gos iš ar­chy­vų, gy­ven­to­jų pa­sa­ko­ji­mų, spau­dos su­rink­ta pa­kan­ka­mai.

„Ur­ku­vė­nų kai­me vi­sa­da gy­ve­no tur­tin­gi žmo­nės, tai ro­do fak­tas, kad 1976 me­tais kai­me bu­vos ras­tas lo­bis. Jis da­tuo­ja­mas maž­daug 1699 me­tais. Lo­by­je bu­vo ras­ta per 50 si­dab­ri­nių ta­le­rių, vie­nas ta­le­ris – apie 180 gra­šių, o 30 gra­šių kai­na­vo ož­ka“, – nu­ste­bi­no J. Ki­ri­liaus­kas.

Apie Ur­ku­vė­nų lo­bį so­vie­ti­niais lai­kais ne­bu­vo pla­čiai skel­bia­ma, vie­ti­niai žmo­nės net ne­ži­no­jo apie jo ra­di­mą, ta­čiau tai bu­vęs vie­nas pa­čių di­džiau­sių to lai­ko­tar­pio lo­bių Lie­tu­vo­je.

Kai­mo li­ki­mas ta­po ro­ma­nu

Į Ur­ku­vė­nų kai­mo žmo­nių su­si­ti­ki­mą at­va­žia­vęs Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos na­rys Apo­li­na­ras Če­pu­lis gi­mė ir gy­ve­no gre­ti­ma­me Ur­ku­vė­nams – Ak­me­nai­čių kai­me. Me­na sa­ve Ur­ku­vė­nuo­se pas Adol­fi­ną Bar­ze­lie­nę so­de ski­nantį vyš­nias. Me­na sa­vo ma­mos se­se­rį Ma­ry­tę Ko­vie­rie­nę, ati­te­kė­ju­sią į Ur­ku­vė­nus. Ur­ku­vė­nuo­se pas Die­vą iš­ke­lia­vo ir ra­šy­to­jo ma­ma.

A. Če­pu­lis ra­šy­to­jų są­jun­gos na­riu ta­po pa­ra­šęs ro­ma­ną „Li­ki­mo upė“, ku­ria­me pa­sa­ko­ja­ma is­to­ri­ja apie pa­ra­pi­ją, ku­rio­je yra ir Ur­ku­vė­nų kai­mas, ja­me da­lis gi­mi­nės pra­dė­jo ir bai­gė čia sa­vo gy­ve­ni­mą.

Gim­to­jo kai­mo, gim­tų­jų vie­tų is­to­ri­ja ro­ma­ne at­kur­ta, pa­sak A. Če­pu­lio, per tai, kaip „žmo­nės vis ti­kė­jo­si ir ti­kė­jo­si ge­res­nio gy­ve­ni­mo, o išė­jo at­virkš­čiai“.

„Ro­ma­ne „Li­ki­mo upė“ ap­ra­šiau tik­rus žmo­nes. Kai ku­rių pa­var­dės yra pa­keis­tos, kai ku­rių var­dai yra tik­ri ir vi­siš­kai tik­ri ap­ra­šy­ti jų gy­ve­ni­mai. Tik­ri tar­pu­sa­vio bar­niai, tik­ra ko­va prieš so­vie­tus, tik­ros trem­ties ke­lio­nės į Si­bi­rą, tik­ri mo­te­rų ne­su­ta­ri­mai, tik­ri vy­rų iš­gė­ri­mai“, – sakė apie ro­ma­ną, iš­leis­tą 2003 metais ir jo ant­rą­ją da­lį „Li­ki­mo upė. Rė­vos“, pir­mą kar­tą pub­li­kuo­tą 2007 me­tais.

Jis pa­sa­ko­jo pir­miau­sia ap­lan­kęs Ur­ku­vė­nų kai­me pas vy­riau­sią šio kai­mo gy­ven­to­ją de­vy­nias­de­šimt pen­ke­rių me­tų Do­mi­ce­lę Ko­vie­rie­nę, ku­ri bu­vo jo ma­mos se­sers mar­ti.

Ra­šy­to­jas pa­sa­ko­jo esąs dė­kin­gas ro­ma­no kal­bos re­dak­to­rėms, ku­rios „neiš­tai­sė, ne­su­lie­tu­vi­no kraš­to kal­bos“.

„Mū­sų kraš­to žmo­nių kal­ba – kaip ty­ras kal­nų šal­ti­nis su vi­sais mi­ne­ra­lais, kva­pais, in­tar­pais, ku­rie šal­ti­ny­je yra. Su­nor­min­ta, iš­gry­nin­ta mū­sų kraš­to kal­ba bū­tų kaip dis­ti­liuo­tas van­duo. Jis ne­skam­bė­tų taip mu­zi­ka­liai, kaip gim­tų­jų kraš­tų – Kur­šė­nų, Mi­cai­čių, Ur­ku­vė­nų, Ak­me­nai­čių kal­ba ir mū­sų kraš­tų dai­na“, – lai­ky­da­mas ran­ko­je puokš­tę iš ur­ku­vė­niš­kių lau­kuo­se užau­gin­tų ja­vų sa­kė ra­šy­to­jas.

Ope­ri­nį bal­są at­ra­do Var­pu­tė­nuo­se

Kai ope­ros so­lis­tė, Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­jos ma­gist­ran­tė Ine­sa Bra­zy­tė (sop­ra­nas) už­dai­na­vo le­gen­di­nę dai­ną „Skris­ki Lie­tu­vė­lėn“, dau­ge­lio aky­se su­ži­bo aša­ros ir pa­si­di­džia­vi­mas sa­vo gim­ti­ne. Bu­vu­sių var­pu­tė­niš­kių Da­nu­tės ir Sau­liaus Bra­zių duk­ra Ine­sa taip pat ne­slė­pė džiaugs­mo ma­ty­da­ma pa­žįs­ta­mus iš vai­kys­tės vei­dus, sa­kė, kad ne pir­mą kar­tą dai­nuo­ja gim­to­jo kai­mo baž­ny­čio­je, ta­čiau kas­kart tai bū­na jau­di­nan­tys su­si­ti­ki­mai.

Da­bar Bra­zių šei­ma gy­ve­na Kur­šė­nuo­se, o Ine­sa – tarp Vil­niaus, Vo­kie­ti­jos bei Ita­li­jos. Čia ji mo­ko­si, la­vi­na sa­vo bal­są ir jau žen­gia pir­muo­sius žings­nius ope­ros sce­no­je.

Ine­sai ne­se­niai su­ka­ko dvi­de­šimt ket­ve­ri. Jos ope­ri­nį bal­są, kriš­to­li­nį sop­ra­ną mo­ky­to­jai „at­ra­ki­no“, kai ji dar gy­ve­no Var­pu­tė­nuo­se. Pir­miau­sia Ine­są pra­di­nė­se kla­sė­se pa­ste­bė­jo Var­pu­tė­nų mo­kyk­lo­je dir­bu­si mu­zi­kos mo­ky­to­ja Ne­ri­lė Ber­no­tie­nė, lei­do Ine­sai dai­nuo­ti so­lo ir pa­siū­lė mo­ky­tis Kur­šė­nų me­no mo­kyk­lo­je mu­zi­kos. Te­ko rink­tis inst­ru­men­tą ir dai­na­vi­mą cho­re. Ine­sa pa­si­rin­ko kank­les ir cho­rą.

De­šim­to­je kla­sė­je mo­ky­to­ja Ha­na Moc­kie­nė pa­ra­gi­no sto­ti į tuo­me­ti­nę Šiau­lių kon­ser­va­to­ri­ją. Ine­sa sėk­min­gai įsto­jo į Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­ją, bai­gė ope­ri­nio dai­na­vi­mo ba­ka­lau­ro stu­di­jas, da­bar ant­rus me­tus jau stu­di­juo­ja ma­gist­ran­tū­ro­je.

Dai­na­vi­mo įgū­džius Ine­sa to­bu­li­no Ita­li­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, čia jau su­ren­gė ir ne­di­de­lį kon­cer­tą. To­bu­li­ni­mo­si sta­žuo­tės už­sie­ny­je ro­do tai, kad Ine­sa ren­gia­si tarp­tau­ti­nei kar­je­rai. Var­pu­tė­nų baž­ny­čios šven­to­riu­je iš­si­ta­rė, kad pir­me­ny­bę teiks gy­ve­ni­mui gim­to­je ša­ly­je.

Pir­ma­sis me­ro elekt­ro­ni­nis laik­ro­dis ir mei­lė džin­sams

„Sveiks, Adu­liuk! – spau­džia ran­ką kai­mo žmo­nių su­si­ti­ki­mo or­ga­ni­za­to­rius Šiau­lių ra­jo­no me­ras ur­ku­vė­niš­kis An­ta­nas Be­za­ras su­tik­tam šven­tė­je vy­rui. – Mū­sų Ma­ria­kas!“

Adol­fas Bar­ze­lis klau­so­si kai­my­no Be­za­riu­ko pa­gy­rų apie sa­ve, koks jis šau­nus bu­vęs – spor­ti­nin­kas, dvi­ra­ti­nin­kas, jū­ri­nin­kas.

„Aš ne tik Ur­ku­vė­nuo­se, bet ir Kur­šė­nuo­se, o gal net vi­so­je Lie­tu­vo­je pir­ma­sis tu­rė­jau elekt­ro­ni­nį laik­ro­dį, ku­rį man Ma­ria­kas par­ve­žė! Ir dar elekt­ro­ni­nę skai­čia­vi­mo ma­ši­nė­lę! Bu­hal­te­riai atei­da­vo pa­si­žiū­rė­ti į to­kį ste­buk­lą!“ – juo­kia­si da­lin­da­ma­sis jau­nys­tės pri­si­mi­ni­mais me­ras.

„An­ta­niuk, tu la­bai bu­vai mė­gė­jas ir džin­sų!“ – pri­me­na me­rui A. Bar­ze­lis.

Se­na­sis jū­ri­nin­kas skai­čiuo­ja, kad tris­de­šimt me­tų plau­kio­jo At­lan­to van­de­ny­ne, de­šimt­me­tį – Af­ri­ko­je – nuo Mau­ri­ta­ni­jos iki An­go­los! Bai­gęs Ka­li­ning­ra­do jū­rei­vys­tės ins­ti­tu­tą.

Li­ki­mo vin­giai Ma­ria­ko šei­mai sky­rė daug iš­ban­dy­mų: is­to­ri­kas J., Ki­ri­liaus­kas pa­sa­ko­jo, kad Adol­fo tė­vas – pir­ma­sis Ur­ku­vė­nų ko­lū­kio pir­mi­nin­kas, tė­vo bro­lis – į Si­bi­ro trem­tį, nes duk­ros – par­ti­za­nų ry­ši­nin­kės.

Iš Ur­ku­vė­nų į Si­bi­rą bu­vo iš­trem­tos ke­lios šei­mos. Vin­cen­to ir Zo­fi­jos Be­za­rų šei­ma 1949 me­tais iš­vež­ta už tai, kad tu­rė­jo per daug že­mės – 64 hek­ta­rus. Anū­kas An­ta­nas gi­mė trem­ty­je 1955-ai­siais. 1957 me­tais šei­ma su­grį­žo į Lie­tu­vą, bet tė­viš­kė­je įsi­kur­ti iš kar­to ne­lei­do. Gy­ve­no pas gi­mi­nes, kol lei­do su­grįž­ti į na­mus.

Me­ras A. Be­za­ras su šei­ma iš­pir­ko iš dė­džių da­lis ir ūki­nin­kau­ja se­ne­lio Vin­cen­to Be­za­ro že­mė­je, va­din­to­je ir te­be­va­di­na­mo­je Be­za­riš­ke.

Tre­ji at­lai­dai, ke­lios šo­kių sa­lės ir di­džiau­sias lo­bis

Su­reng­ti kai­mo žmo­nių su­si­ti­ki­mą la­biau­siai rū­pė­jo Ur­ku­vė­nuo­se te­be­gy­ve­nan­tiems Ire­nai ir Jur­giui Rup­šiams. Pa­dė­jo sa­vi ir sve­ti­mi. Ur­ku­vė­nuo­se šak­nis tu­rin­ti Jo­li­ta (Ke­rai­tė) Nor­kie­nė kū­rė ori­gi­na­lias puokš­tes iš ja­vų, užau­gin­tų Ur­ku­vė­nų kai­mo lai­kuo­se, ke­ra­mi­kas Vis­man­tas Ang­lic­kis su­kū­rė puo­de­lius su Ur­ku­vė­nų sim­bo­li­ka, skulp­to­rius kur­šė­niš­kis Sta­nis­lo­vas Ko­vie­ra, ku­ris yra ir žy­mio­jo ak­me­ni­nio ąso­čio žie­di­nė­je san­kry­žo­je ties S. Raš­ti­kio til­tu, au­to­rius, iš­ka­lė ak­me­ny­je, ras­ta­me kai­mo lau­kuo­se pa­va­di­ni­mą ir dvi at­min­ti­nas da­tas.

Vy­riau­sio­ji šven­tės da­ly­vė, gi­mu­si 1930 me­tais Ur­ku­vė­nuo­se ir be­veik vi­są am­žių čia gy­ve­nu­si Zo­fi­ja (Ke­rai­tė) Bart­kie­nė, ly­di­ma dvie­jų jau­nes­nių se­se­rų Ju­ze­fos ir Ma­ry­tės pa­sa­ko­jo, kad kai­mo žmo­nės vi­sa­da bu­vę la­bai vie­nin­gi. Me­na, kad ei­da­vo pės­čio­mis į Var­pu­tė­nų baž­ny­čią, kur vyk­da­vę net tre­ji at­lai­dai – šv. An­ta­no, šv. Ma­to ir šv. Fe­lik­so.

Kas ta ke­lio­nė į Var­pu­tė­nus vos po­ra ki­lo­met­rų, kai Zo­fi­ja jau­nys­tė­je į Ši­lu­vos at­lai­dus ke­lis kar­tus yra pės­čio­mis iš Ur­ku­vė­nų nuė­ju­si.

Zo­fi­ja bu­vo ir pir­mo­ji 1948 me­tais Ur­ku­vė­nuo­se ati­da­ry­tos pra­di­nės mo­kyk­los mo­ki­nė, ji bai­gė dvi kla­ses.

Pri­si­me­na ji ir tai, kad Ur­ku­vė­nų kai­mo žmo­nės mo­kė­jo ne tik nuo­šir­džiai dirb­ti, bet ir links­min­tis – šo­kiai vyk­da­vo net ke­lio­se vie­to­se – tai pas Be­za­rus, tai pas Ko­vie­ras, dar ku­rio­je di­des­nė­je tro­bo­je.

„Re­tas da­ly­kas toks di­de­lis kai­mo žmo­nių su­siė­ji­mas! Sa­ko, kad Ur­ku­vė­nuo­se bu­vo ras­tas pi­ni­gų lo­bis. Di­dy­sis kai­mo lo­bis yra ir bu­vo jo žmo­nės“, – fo­tog­ra­fuo­da­mie­si prie kai­mą įam­ži­nu­sio ak­mens kal­bė­jo Ur­ku­vė­nų žmo­nės.

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

Ur­ku­vė­niš­kiai vi­sa­da bu­vo vai­šin­gi.

Is­to­ri­kas Jo­nas Ki­ri­liaus­kas ty­ri­nė­ja Ur­ku­vė­nų kai­mo is­to­ri­ją, ku­ri ra­šy­ti­niuo­se šal­ti­niuo­se sie­kia 1563 me­tus.

Ur­ku­vė­niš­kės se­se­rys bu­vu­sios Ke­rai­tės (iš kai­rės) Ma­ry­tė, Zo­fi­ja ir Ju­ze­fa pro „bro­mą“ ei­na į kai­mo šven­tę.

Žai­bo pa­ženk­lin­tas Ur­ku­vė­nų kai­mo ąžuo­las stip­ry­bės, kaip ir žmo­nės, se­mia­si iš sa­vo šak­nų. Da­lis ša­kų – ža­liuo­ja.

Se­no­jo Ur­ku­vė­nų kai­mo se­no­ji gat­vė ir se­nie­ji na­mai.

Ope­ros so­lis­tė Ine­sa Bra­zy­tė, ki­lu­si iš Var­pu­tė­nų, dai­nuo­ja kai­mo žmo­nių su­si­ti­ki­me.

Var­pu­tė­nų pa­ra­pi­jos kle­bo­nas Ei­mu­tis Mar­cin­ke­vi­čius šven­ti­na Ur­ku­vė­nų kai­mo at­mi­ni­mui pa­sta­ty­tą ak­me­nį.

Šiau­lių ra­jo­no me­ro An­ta­no Be­za­ro šei­ma ne tik ūki­nin­kau­ja se­ne­lio že­mė­je Ur­ku­vė­nų kai­me, bet ir su­ren­gė kai­mo žmo­nių su­si­ti­ki­mą.

Ra­šy­to­jui Apo­li­na­rui Če­pu­liui, pa­ra­šiu­siam ro­ma­ną apie gim­tą­jį kai­mą ir jo apy­lin­kes plo­jo vi­si su­si­rin­ku­sie­ji į kai­mo žmo­nių su­si­ti­ki­mą.