
Naujausios
Močiučių audimo raštai turi kur kas gilesnę prasmę
Ar žinome, ką reiškia saulutės, kryželiai, žalčiukai mūsų audimų raštuose, močiučių megztose pirštinėse, kalvių ar medžio drožėjų darbuose? Jie turi ne tik estetinę, bet kur kas gilesnę simbolinę reikšmę, bylojančią mūsų protėvių supratimą apie pasaulį, kuris jiems atrodė kur kas įvairesnis nei dabartiniam žmogui.
Apie tai Gasčiūnuose (Joniškio rajonas) Istorijos ir kultūros muziejaus surengtame tautodailininkų plenere, kuriame gims gyvybės medžių kompozicija, surengtoje paskaitoje pasakojo latvių dailininkas, semiotikas, menotyrininkas Valdis Celms. Jo knyga „Baltų raštai ir ženklai“, 2009-aisiais išleista lietuvių kalba Lietuvoje sulaukė didelio susidomėjimo.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Vadindavo tik gražia ornamentika
Latvių dailininkas, semiotikas, menotyrininkas Valdis Celms paskaitoje apie baltų ženklus sakė, kad menininkai kurdami paprastai vadovaujasi intuicija, tačiau būtinos ir žinios, nes turi suprasti ne tik ką darai, bet ir kodėl.
„Tarybiniais laikais buvo visuotinai įteigta mintis, kad baltų raštai, ženklai tėra tik graži ornamentika, kuriama pagal individualų grožio suvokimą. Tačiau toks požiūris yra klaidingas ir nepilnas, nes į viską, ką sukuria žmogus, galima žiūrėti trimis lygmenimis: praktiniu, estetiniu ir simboliniu, – aiškino tyrinėtojas iš Latvijos. – Mums svarbu praktiniai dalykai: apsirengti, kad nebūtų šalta, papuošti patalpas šventėms, kad žmonės žinotų, jog kažkas vyksta. Beje, tai gali turėti ir maginę prasmę: kad pavyduoliai nenužiūrėtų, burtininkai neužburtų. Estetiniu lygmeniu mums svarbu, kad būtų gražu. Tačiau raštų spalvų, brūkšnelių, taškų ritmika, pasikartojimai turi ir simbolinę reikšmę, kuri rodo žmogaus vietą pasaulyje.“
Pasak menotyrininko ir semiotiko, viskas, ką daro žmogus, yra lyg pasaulio modelis, tik pagal to asmens arba grupės suvokimą bendrame kontekste. Mūsų kultūros labai turtingos. Sudėliojami piešti senoviniai ženklai tampa raštu, juos galima perskaityti kaip tekstą. Tai – ypatinga kalba ir sistema.
Pagrindas – Pasaulio medis
Pagrindinės figūros, su kuriomis susiduriame geometrijoje, yra ir baltų raštuose: tai – apskritimas, kvadratas, kryžius ir kiti. Apskritimas simbolizuoja saulę, trikampis – dangaus skliautą ar pastogę, paprasta tiesi linija – tai Žemyna arba žemės motina. Kryžius – pagrindinis pasaulio ženklas, yra tiesioginė sąsaja su dievu.
Ugnies kryžius arba – svastika – tai Perkūnas arba Ugnies Motina latvių mitologijoje, kurios atitikmuo Lietuvoje būtų deivė Gabija.
Visa ženklų sistema, anot V. Celms, remiasi pagrindu – Pasaulio medžiu, kuris taip pat turi tris lygmenis. Centrinė jo dalis reiškia dabartį, aukštyn kylančios šakos – tai ateitis, o šaknys – praeitis, požeminis pasaulis. Tos trys pasaulio modelio dalys pagal raštų išdėstymus labai gerai matomos močiučių megztose latviškose bei lietuviškose ilgariešėse pirštinėse. Anapilis, dabartis ir ateitis susipina tokiame mikropasaulyje.
„Mūsų protėviai pasaulį matė daug įvairesnį nei mes dabar“, – tvirtino V. Celms.
Skiriasi suvokimas ir prasmė
Pasaulio medžio simbolį turi ne vien baltai, bet ir tolimų kraštų tautos Australijoje, Azijoje, Amerikoje, tik kiekvienoje jų suvokimas ir prasmė skiriasi. Vienur jis vadinamas pažinimo medžiu, kitur – keliu į dangų arba požemių karalystę, dar kitur – pasaulio ašimi. Latvių kultūroje žinomas pats ankstyviausias pavadinimas – Šviesos medis.
Menotyrininkas, semiotikas iš Latvijos papasakojo apie kai kuriuos ženklus plačiau. Gerai žinomos lietuvių ir latvių kultūroje saulutės gali būti ir apvalios, ir kvadrato formos. Pati medžiaga – medis, geležis, mezginys ar audinys – reikalauja tinkamo sprendimo, kaip ženklas bus pateiktas.
Kai kurių ženklų reikšmės
„Apskritimas ir kvadratas mūsų simbolikoje labai artimi, tik kvadratas turi keturis kampus. Tai – sąryšis emocinio ir racionalaus arba – moteriškojo ir vyriškojo prado. Mūsų saulutės dalinamos į aštuonias dalis, kurios gali reikšti žmogaus amžių arba žemdirbiškus metus, atitinkančius natūralų gamtos ritmą, kada atliekami įvairūs darbai“ – aiškino V. Celms.
Senovinė apvali segė – apskritimas, rodo, kad pasaulis prasideda nuo taško ir pamažu plečiasi, šakojasi arba sukasi kaip sūkurys.
O štai svečio demonstruotas prūsų ritualinis akmeninis kirvukas pamargintas eglių šakelių, nukreiptų aukštyn ir žemyn, įrėžomis. Kylanti į viršų šakelė simbolizuoja gyvybę, o besileidžianti žemyn – mirtį, nebūtį.
Žalčiukai ornamentikoje susiję su meile, seksualumu. Tačiau susisukęs baltų žalčiukas – tai ne gyvatė, jis yra tarsi vingiuojantis laikas, kuris eina iš viršaus į apačią arba įvykiai, vyriškas ir moteriškas bendradarbiavimas.
Aštuoniukė arba – begalybės ženklas liudija apie dvasinio ir materialaus pasaulio susijungimą, jis susijęs ir su saule, metų laikais.
Įvairūs brūkšneliai, tarsi šakelės, nukreipti aukštyn, simbolizuoja augančius aukštyn augalus, o nukreipti žemyn – linkstantį javų varpų derlių arba krintančius lapus, tai gali būti ir sisilenkęs nuo darbų žmogus.
Žmogaus simbolis baltų raštuose turi daug bendro su Pasaulio medžio, saulės ženklais, nes mūsų protėviai, anot V. Celms, nemokėjo žmogaus priimti be sąlyčio su gamta.
Išleido dvi knygas
Valdis Celms – dailininkas, dizaineris, semiotikos tyrinėtojas, menotyros magistras, raštų struktūrą ir simboliką tyrinėjantis nuo 1974 metų. 2007 metais jis parašė monografiją „Baltų raštai ir ženklai“, kuri po dvejų metų pasirodė lietuvių kalba, išversta joniškietės vertėjos Dzintros Elgos Irbytės. Ji vertėjavo Gasčiūnuose, kur vyksta Istorijos ir kultūros muziejaus organizuotas tautodailininkų pleneras, vykusiame susitikime su svečiu iš Latvijos.
Latvių semiotiką ir jo darbus renginyje trumpai pristatęs joniškietis poetas Jonas Ivanauskas papasakojo, kad šiemet Latvijos knygų mugėje buvo pristatyta jau antra Dzintros Elgos Irbytės versta Valdo Celms mokslinių tyrinėjimų knyga kita tema „Baltų religijos pagrindai“. Ją recenzavo žinoma latvių rašytoja Eva Martuža. Tikimasi šią knygą Joniškyje pristatyti šių metų spalį.
Jono IVANAUSKO nuotr.
Pasak menotyrininko ir semiotiko Valdo Celms, sudėliojami piešti senoviniai ženklai tampa raštu, juos galima perskaityti kaip tekstą, tai – ypatinga kalba ir sistema.
Autorės nuotr.
Baltų žalčiukas – tai ne gyvatė, tai tarsi vingiuojantis laikas, kuris eina iš viršaus į apačią arba įvykiai, vyriškas ir moteriškas bendradarbiavimas.
Pasaulio medžio piešinys būdingas ne tik baltų, bet ir tolimoms Australijos, JAV ar Azijos šalims.
Pasaulio modelio dalys pagal raštų išdėstymus labai gerai matomos močiučių megztose latviškose bei lietuviškose ilgariešėse pirštinėse.
Saulutė – būdingas ženklas ne tik baltų tikėjime, bet ir hinduizme, budizme.