
Naujausios
Dėvėtų drabužių verslas: vieniems paguoda, kitiems kliuvinys
Nėra Lietuvoje miestelio, kuriame nebūtų prekiaujama dėvėtais drabužiais, atvežtais iš Vakarų šalių. Nišą verslui čia randa ir užsienyje renkantys išmetamus ar atiduodamus drabužius, ir vežantys tą tekstilę tonomis į Lietuvą, ir iš jų perkantys, rūšiuojantys bei miestelių aikštėse įrengiantys savotiškus „univermagus“, kurie, turtingesniųjų nuomone, Lietuvai daro gėdą.
Naudos turi ir pirkėjai, kartais gaunantys apynaujį daiktą už kelis eurus. Naujo tokios kokybės drabužio neįpirktų. Be to, kaimuose drabužių parduotuvių nėra. O į miestus šiandien ne kiekvienas kaimo žmogus gali sau leisti nuvažiuoti.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Mados namai miestelio aikštėje
Popietė Šaukėnų miestelio turgaus aikštėje. Čia stovi prekybinė palapinė. Joje tvarkingai sukabinti dėvėti, bet dar geri drabužiai. Šalia palapinės – stalai. Ant jų – įvairiausi naudoti reikmenys, buičiai reikalingos smulkmenos.
Prekiautoja jau renkasi daiktus, po truputį neša į automobilį. Žvilgčioja į dangų. Ateina lietus. Reikia paskubėti. Rūbai ir daiktai sušlaps.
Verslininkė atvažiavo iš Kuršėnų. Ten dažniausia ir prekiauja. Bet karkartėmis pasuka ir į apskrities kaimus ar miestelius. Jų gyventojai prašo, kad atvežtų rūbų, ypač tuo metu, kai gauna pensijas, algas, pinigus už pieną ar pašalpas.
Ypač tai aktualu dabar. Artėja rugsėjo pirmoji. Reikia paruošti vaikus į mokyklą. Perka dalį naujų, dalį dėvėtų drabužių.
„Maisto Šaukėnuose dar gali nusipirkti. Yra parduotuvių. O apavas ir drabužiai iš čia, – į palapinę mosteli ranka pagyvenusi šaukėniškė. – Neturiu nei jėgų, nei pinigų kur nors į Šiaulius ar Kelmę važinėti. Ir susisiekimas – ne per geriausias. Pasiliktum nuo autobuso ir kukuok Šiauliuose per naktį.“
Tuo tarpu prekiautoja dėvėtais drabužiais – piktoka ir pavargusi. Atvažiavo į Šaukėnus pusė penkių. Kol sustatė palapinę, ištiesė stalus, pakabino rūbus ir išsidėliojo daiktus atėjo aštuonios. Tokiu metu žmonės pašėrę gyvulius, pamelžę karves, skuba į miestelį. Pats pirkimas iki vidurdienio. Paskui kokį eurą kišenėje dar turintys žmonės vėl skuba namo. Laikas virti pietus, šerti gyvulius. Į miestelį tokiu metu nelabai kas išsiruošia.
Prekyba trunka apie keturias valandas. Paskui vėl porą valandų reikia skirti palapinių ir stalų išardymui, rūbų ir daiktų sukrovimui į automobilį. Pasiruošimui prekiauti ir išsikraustymui prekiautoja sugaišta daugiau laiko negu prekiaudama.
Smulkiųjų verslininkų sotieji nesupranta
Kaip sekėsi prekyba? Moteris pasakoja, jog šį tą nupirko. Bet labai pasigirti negali. Vienas pakabas – tuščias. Kažkas nugvelbė megztuką. „Visi nori gero, kokybiško, madingo ir pigaus drabužio, – pasakoja apie savo verslą. – O mes perkame katę maiše. Savotiška loterija. Maišus pasveria, negali matyti, kas juose yra. Parsiveži, atidarai, kartais beveik visą to maišo turinį turi išmesti į konteinerį. Būna net šlapi, supuvę, pasmirdę. Manau, kad kas nors turėtų kontroliuoti tuos drabužių vežėjus. Ne aš viena skundžiuosi. Daugelis ne uždirba, o patiria nuostolį tokius skudurus nusipirkę.“
Parvažiavusi namo, trečią ryto kėlusi, prekiautoja dar neis ilsėtis. Turės papildyti prekių asortimentą. O tai reiškia, jog privalės sutvarkyti dar bent keliolika drabužių. Ji kai kuriuos rūbus išskalbia, išlygina, nurenka pūkus ir apsivėlimus. Pagerina prekinę išvaizdą.
Moteris mano, jog savo klientą reikia gerbti. Jeigu jis perka dėvėtą daiktą, dar nereiškia, kad yra degradantas. Todėl siūlo tik kokybiškus drabužius.
Savo vardo ir pavardės nenorėjusi viešinti kuršėniškė mato ir dar vieną su mokesčiais susijusią problemą. Pavyzdžiui, ji nori prekiauti Beržėnuose ar kitame seniūnijos kaime. Tačiau tai dienai privalo gauti leidimą. Taigi, anksti rytą išsidėliojusi prekes ir sulaukusi, kol pradės dirbti įstaigos, turi važiuoti į seniūnijos centrą, kartais net keliolika kilometrų. Ten sumoka už prekybos vietą ir gauna leidimą.
„Palapinę prižiūrėti tuomet prašau svetimų žmonių. Be to, tos dienos išlaidos dar padidėja, nes sunaudoju daugiau degalų. Mokesčiai ir taip dideli. Per trisdešimt eurų kainuoja verslo liudijimas, dar 34 eurai ligonių kasai, mokesčiai „Sodrai“. Per mėnesį išeina daugiau kaip šimtas eurų. O suprekiauti tiek nėra paprasta. Jeigu lieka minimalus atlyginimas, tai labai gerai. Bet kaip sunkiai reikia dirbti, kad tą minimumą uždirbtum! O jeigu lyja, sninga ar labai vėjuotas oras, po keletą dienų negali prekiauti, o mokesčių skaitliukas vistiek sukasi“, – savo gyvenimo aritmetiką dėsto moteris.
Aukštąjį technologės išsilavinimą turinti verslininkė pasakoja, jog vos atkūrus Nepriklausomybę neteko darbo. Išbandė viską, netgi emigrantės duoną, teko naudotis ir dirbančių vaikų pagalba. Visokių dienų buvo. Buvo atsisakiusi ir dėvėtų drabužių verslo. Paskui vėl ėmėsi, bet darydavo pertraukas.
„Esu Tėvynėje, turiu užsiėmimą. Mano pinigai čia cirkuliuoja“, – neranda geresnės išeities prekiautoja.
Autorės nuotr.
Pasiruošti prekybai ir, ją baigus, išsikraustyti reikia bent keturių valandų.