Moksleiviai ėmė auginti braškes

Moks­lei­viai ėmė au­gin­ti braš­kes

Kriu­kų mies­te­ly­je (Jo­niš­kio r.) moks­lei­viai bro­liai Ma­tas ir Si­mas Ru­džiai, tė­vo ūki­nin­ko To­mo Ru­džio pa­ska­tin­ti, šiais me­tais ėmė­si braš­kių vers­lo. Nors ten­ka kel­tis ket­vir­tą penk­tą va­lan­dą ry­to, kad nu­skin­tos uo­gos lai­ku ke­liau­tų į tur­gų ar tie­siai pas pir­kė­jus, vy­res­ny­sis 17-me­tis Ma­tas sa­ko, jog dar­bas jam pa­tin­ka. Po dve­jų me­tų bai­gęs gim­na­zi­ją yra ap­si­spren­dęs stu­di­juo­ti ag­ro­no­mi­ją.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Ke­lia­si su gai­džiais

Kriu­kų mies­te­lio ra­mio­je nuo­ša­lio­je gat­vė­je, so­dy­bo­je su se­nu me­di­niu, vi­jok­liais apau­gu­siu na­mu, ir nau­ja, ne­se­niai už­tver­ta aukš­ta tvo­ra, pa­sta­rai­siais mė­ne­siais šei­mi­nin­kau­ja 17 me­tų Ma­tas ir 14-me­tis Si­mas Ru­džiai. Vai­ki­nai ke­lia­si švin­tant, sku­ba į braš­ky­ną skin­ti uo­gų. Jų, vė­ly­vų­jų, šia­me pu­sės hek­ta­ro skly­pe, pa­ti gau­sa ir der­lius ti­kė­ti­nas dar po­rą sa­vai­čių.

Trys ke­tu­rios va­lan­dos pra­bė­ga tu­pi­nė­jant prie šim­to met­rų il­gio va­gų. Si­mas ir Ma­tas sa­ko, kad pa­to­giau­sia skin­ti braš­kes klū­po­mis, spe­cia­liai tam jie tu­ri įsi­gi­ję ant­ke­lius.

Kar­tu su sū­nu­mis į sod­riai ža­liuo­jan­čias, uo­go­mis ap­si­py­lu­sias lys­ves ry­tais „su­kren­ta“ ir ma­ma, mo­čiu­tė, tal­ki­na tė­vo, ži­no­mo ra­jo­ne ūki­nin­ko To­mo Ru­džio, dar­bi­nin­kai. Ma­tas at­vi­ras: be pa­gal­bos var­giai su­spė­tų, nes uo­gos spar­čiai noks­ta pa­kai­ti­nus sau­lu­tei. Ne­ga­li­ma jų il­giau pa­lik­ti, nes lie­tus pa­kenks, ims pū­ti.

Rek­la­ma – iš lū­pų į lū­pas

„Blo­gas braš­kes krau­na­me į kom­pos­tą, par­duo­da­me tik ge­ros ko­ky­bės – ge­rai nu­no­ku­sias, di­de­les, gra­žias, ne­pa­žeis­tas. Bu­vo, kai sky­nė­me iš kar­to ir la­bai ge­ras, ir to­kias, ku­rių ga­liu­kai vos pa­žeis­ti, pra­dė­ję ges­ti, bet dė­jo­me at­ski­rai. Ge­rą­sias par­da­vė­me, o pra­stes­nės ti­ko uo­gie­nei. Juk vi­są uo­gą iš­mes­ti lauk, kai jos tik men­ka da­le­lė ne­tin­ka­ma val­gy­ti, bū­tų gai­la“, – at­sa­kin­gai kal­ba jau­na­sis braš­kių au­gin­to­jas M. Ru­dis.

Apie bro­lius braš­kių au­gin­to­jus ži­nia sklin­da iš lū­pų į lū­pas. Tai – pa­ti ge­riau­sia rek­la­ma. Ma­ma pa­siū­lė pa­ra­gau­ti uo­gų drau­gėms, šios pa­pa­sa­ko­jo sa­vo bi­čiu­liams ir at­si­ra­do pir­kė­jų. Braš­kes jau­nuo­liai ga­be­na par­duo­ti į Žei­me­lį (Pak­ruo­jo r.), Jo­niš­kio tur­ge­lį, ve­ža už­sa­ko­vams į Šiau­lius.

„Braš­kių au­gin­to­jų Lie­tu­vo­je, o ir mū­sų ra­jo­ne yra ne vie­nas, ir ne du. Ta­čiau vi­sa­da rei­kia kaž­ką su­gal­vo­ti, kad pa­trauk­tum pir­kė­ją. Ne­bū­ti­nai nau­ją vers­lo ša­ką, bet ki­to­kį pa­tei­ki­mą, kaž­ką uni­ka­laus. Aš pui­kiai su­pran­tu, kad su bro­liu iš ki­tų iš­si­ski­ria­me jau­nu am­žiu­mi. Kai sto­vi­me tur­gu­je, pir­kė­jai gal vien iš smal­su­mo priei­na pa­si­do­mė­ti, o pa­skui nu­si­per­ka uo­gų. Vi­sai ki­taip į mus žmo­nės žiū­ri, džiau­gia­si, pa­gi­ria, sa­ko: „Šau­nuo­liai, kad dir­ba­te, „ne­šli­fuo­ja­te“ gat­vių“, – įspū­džiais iš pre­ky­bos da­li­ja­si Ma­tas.

Pa­ta­rė ūki­nin­kas tė­tis

Jau­nuo­lis „Šiau­lių kraš­tui“ pa­sa­ko­jo jau se­no­kai svars­tęs, nuo ko rei­kė­tų pra­dė­ti, kuo už­siim­ti,kad už­si­dirb­tų sa­vų pi­ni­gų, pri­si­dė­tų prie šei­mos biu­dže­to. Iš pra­džių su jau­nes­niuo­ju bro­liu gal­vo­jo pra­šy­ti tė­čio, kad iš sa­vo au­ga­li­nin­kys­tės ūkio skir­tų ga­ba­lą že­mės au­gin­ti mie­žius, rap­sus ar ki­tas grū­di­nes kul­tū­ras, bū­din­gas Jo­niš­kio kraš­tui.

Ta­čiau kar­tą dis­ku­si­jo­je su tė­vu gi­mė min­tis, kad ge­riau­sia bū­tų pa­so­din­ti braš­kių. Kad braš­kės ge­rai aug­tų, prieš tai ūki­nin­kas jo­je au­gi­no žir­nių, ku­rie yra ne tik ge­ras bal­ty­min­gas pro­duk­tas, bet ir pui­kus prieš­sė­lis ki­tiems au­ga­lams.

Pir­ko 20 tūks­tan­čių dai­gų

Braš­kių dai­gų šei­ma nu­ta­rė įsi­gy­ti iš pa­ti­ki­mo And­riaus Ra­gai­šio ūkio, įsi­kū­ru­sio Bir­žų ra­jo­ne. Tai – ofi­cia­lus eli­ti­nių braš­kių dai­gų iš Vo­kie­ti­jos pre­kiau­to­jas ir at­sto­vas Bal­ti­jos ša­ly­se. Jo par­duo­da­mi braš­kių dai­gai – der­lin­gi jau pir­mais me­tais, ta­čiau pir­kė­jas įsi­pa­rei­go­ja dai­gų ne­pla­tin­ti. Už pa­žei­di­mus gre­sia di­de­lės bau­dos.

Dai­gai iš Vo­kie­ti­jos par­ve­ža­mi šal­dy­ti.

„Pa­si­kal­bė­jo­me su dai­gų pla­tin­to­ju. Iš pra­džių ke­ti­no­me įsi­gy­ti tik anks­ty­vo­sios „Cle­ry“ ir vė­ly­vo­sios „Mal­wi­na“ veis­lės, ta­čiau be­si­šne­kant nu­ta­rė­me pirk­ti ir „Flo­ren­ce“ bei „De­lux“ dai­gų, kad uo­gų bū­tų vi­są se­zo­ną“, – aiš­ki­na M. Ru­dis.

Bū­si­mie­ji braš­kių au­gin­to­jai nu­pir­ko apie 20 tūks­tan­čių dai­gų, ku­rių so­di­ni­mas ta­po rim­tu iš­šū­kiu. Vai­ki­nams pa­dė­jo šei­mos na­riai ir tė­vo ūkio dar­bi­nin­kai, per tris die­nas bu­vo už­so­din­tas pu­sės hek­ta­ro skly­pas. Di­džiau­sią da­lį, be­veik 15 tūks­tan­čių dai­gų, su­da­rė anks­ty­vo­sios braš­kės.

Braš­kės deng­tos plė­ve­le, tarp­va­giuo­se pa­klo­tas šie­nas, su­mon­tuo­ta lais­ty­mo įran­ga.

Nors dai­gai že­mė­je at­si­dū­rė tik pa­sku­ti­nė­mis ba­lan­džio – pir­mo­sio­mis ge­gu­žės die­no­mis, jau po po­ros mė­ne­sių, bir­že­lio pa­bai­go­je jau­nuo­liai spė­riai dir­bo skin­da­mi pir­mą­jį der­lių.

„Der­lin­gu­mas la­bai pri­klau­so nuo oro są­ly­gų, o že­mės pas mus ge­ros. Va­kar, už­va­kar, kai bu­vo karš­tos sau­lė­tos die­nos, pri­sky­nė­me iki 140 ki­log­ra­mų. Kaip pir­mų me­tų dai­gams, tai di­de­lis der­lius“, – aiš­ki­na bū­si­ma­sis Jo­niš­kio „Auš­ros“ gim­na­zi­jos vie­nuo­lik­to­kas Ma­tas Ru­dis.

Jau­nuo­liai apie emig­ra­ci­ją ne­gal­vo­ja

Ma­tas nuo 15–16 me­tų gal­vo­ja stu­di­juo­ti ag­ro­no­mi­ją. Bro­lio pė­do­mis kol kas ke­ti­na sek­ti ir Jo­niš­kio Ma­to Slan­čiaus­ko pro­gim­na­zi­jos bū­si­ma­sis aš­tun­to­kas Si­mas, nors gal­būt iki bū­si­mų stu­di­jų dar pa­keis sa­vo pa­si­rin­ki­mą. Dirb­ti ūky­je atei­ty­je jie no­rė­tų kar­tu, dvie­se bū­tų leng­viau, nes ma­to, kiek rei­ka­lų ten­ka su­tvar­ky­ti tė­čiui.

Vi­so po­kal­bio me­tu Ma­tas nė kar­to ne­pa­mi­nė­jo žo­džio „emig­ra­ci­ja“, nors apie tai gir­di iš bend­raam­žių.

„Aš steng­siuo­si lik­ti Lie­tu­vo­je, kel­ti eko­no­mi­ką čia. Jei kaž­ko la­bai trokš­ti ir su­ge­bi, dar­bas bei pa­stan­gos at­neš re­zul­ta­tą. Ne iš kar­to, ne pir­mais me­tais, bet vis tiek ateis. Mes su bro­liu ne­ma­no­me, kad šie­met at­gau­si­me in­ves­ti­ci­jas, su­dė­tas į braš­ky­ną. Ta­čiau uo­gas vis tiek par­da­vi­nė­jo­me ne pa­čio­mis di­džiau­sio­mis kai­no­mis. Gir­dė­jo­me, kad Šiau­liuo­se bu­vo pra­šo­ma vie­nu me­tu net po 5 eu­rus už ki­log­ra­mą. Rei­kia į pir­kė­ją at­si­žvelg­ti, į ga­li­my­bes“, – tei­gia Ma­tas Ru­dis.

Au­to­rės nuo­tr.

Ma­tas (kai­rė­je) ir Si­mas Ru­džiai pa­sa­ko­jo braš­kių skin­ti be­si­ke­lian­tys ket­vir­tą penk­tą va­lan­dą ry­to.

Braš­kių au­gin­to­jai pra­dė­jo nuo pu­sės hek­ta­ro braš­kių skly­po.

Vė­ly­vo­sios jau­nuo­lių au­gi­na­mos braš­kės – di­de­lės, tam­sios, sal­džios šiuo me­tu pui­kiai de­ra.

17-me­tis Ma­tas (kai­rė­je) jau rim­tai ap­si­spren­dęs stu­di­juo­ti ag­ro­no­mi­ją, jo pė­do­mis kol kas ke­ti­na sek­ti ir 14 me­tų bro­lis Si­mas.

Ma­tas ir Si­mas sa­ko su­pran­tan­tys, kad šiuo me­tu pre­kiau­jant braš­kė­mis jų pri­va­lu­mas yra jau­nys­tė, nes pir­kė­jai sa­vi­me su­si­do­mi, priei­na pa­klau­si­nė­ti, pa­gi­ria, kad to­kie jau­ni dir­ba, o ne gat­ves „šli­fuo­ja“.