Ža­ga­rė bu­vo la­bai di­de­lis mies­tas...

Ža­ga­rė bu­vo la­bai di­de­lis mies­tas...

Ža­ga­rė bu­vo la­bai di­de­lis mies­tas...

Šeš­ta­die­nio va­ka­rą su­si­ti­ki­me prie dva­ro rū­mų dis­ku­ta­vę „Na­cio­na­li­nės eks­pe­di­ci­jos“ na­riai gam­ti­nin­kas Se­le­mo­nas Pal­ta­na­vi­čius ir is­to­ri­kas pro­fe­so­rius Alf­re­das Bumb­laus­kas var­di­jo Ža­ga­rės (Joniškio r.) di­din­gą praei­tį ir da­bar­ties tur­tin­gu­mą liu­di­jan­čius fak­tus: gau­sią gar­sių žy­dų išei­vi­ją, ku­ni­gaikš­tį Žvel­gai­tį, der­lin­gas že­mes, tau­rių­jų el­nių po­pu­lia­ci­ją. O kal­bė­da­mas apie ne­ra­mi­nan­čią atei­tį pro­fe­so­rius svars­tė ga­li­my­bę ir bū­ti­ny­bę emig­ra­ci­jos ban­gą iš tie­sio­gi­nės kryp­ties į Va­ka­rus bent jau pa­suk­ti į di­džiuo­sius ša­lies mies­tus, – tai bū­tų iš­li­ki­mo pra­džia.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Trys es­mi­niai Ža­ga­rės po­žy­miai

Dis­ku­si­jos „Ža­ga­rė bu­vo, bet ar bus“ mo­de­ra­to­riaus, žur­na­lis­to Ed­mun­do Ja­ki­lai­čio pa­pra­šy­tas įvar­din­ti tris šios vie­to­vės es­mi­nius ski­rian­čius po­žy­mius, is­to­ri­kas, pro­fe­so­rius Alf­re­das Bumb­laus­kas at­sa­kė, kad tai bu­vo la­bai di­de­lis mies­tas, Žiem­ga­los ir Kur­šo pa­ri­bio did­mies­tis, dvie­jų ša­lių są­ly­čio tar­pi­nin­kas, Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos ir vė­les­niais lai­kais iki Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro iš­gy­ve­nęs di­dy­bės pe­rio­dą. Tuo me­tu čia bū­ta 10–14 tūks­tan­čių gy­ven­to­jų. Di­din­gu­mą liu­di­ja ir iš­li­ku­si erd­vi tur­gaus aikš­tė.

Ant­ra: Ža­ga­rė­je vei­kė ga­lin­ga žy­dų bend­ruo­me­nė, pa­sau­liui da­vu­si gar­sių moks­li­nin­kų, ra­bi­nų, pre­ky­bi­nin­kų. Žy­dų fe­no­me­nas iš­ties ne to­kia su­dė­tin­ga te­ma, ko­kią ją ban­do­ma pa­vaiz­duo­ti. Ry­tų ko­lo­ni­za­ci­ja vy­ko ne tik ka­la­vi­ju, bet ir ku­riant mies­tus. Žy­dai į juos bu­vo kvie­čia­mi, kaip žmo­nės, mo­kan­tys skai­čiuo­ti, vers­lau­ti.

Tre­čia, kas, pa­sak pro­fe­so­riaus, iš­ski­ria Ža­ga­rę – Žvel­gai­čio kal­nas, ku­rio pa­va­di­ni­mas sie­ja­mas su ku­ni­gaikš­čiu Žvel­gai­čiu, ga­lin­gu lie­tu­viu, ban­džiu­siu paim­ti Ry­gos pi­lį, o ne­pa­vy­kus, nu­žy­gia­vu­siu į es­tų gy­ven­tas že­mes. Jis ko­vo­jo ir su Žiem­ga­los ku­ni­gaikš­čiu Vies­tar­tu. Is­to­ri­ja krau­pi: Vies­tar­tas nu­kir­to ne tik Žvel­gai­čio, bet ir jo ka­rių gal­vas, ku­rias su­si­rin­kęs iš­si­ve­žė „gal vai­kams žais­ti“.

El­nių ir do­lo­mi­to fe­no­me­nas

Gam­ti­nin­kas, ra­šy­to­jas Se­le­mo­nas Pal­ta­na­vi­čius, pa­ste­bė­jęs, kad gam­to­je to­kių krau­pių da­ly­kų ne­bū­na, ne­bent kas la­bai val­gy­ti no­ri, ta­da gal­vą ki­tam nu­kan­da, tei­gė, kad įdo­miau­sias šio kraš­to gam­ti­nis uni­ku­mas yra tau­rie­ji el­niai. Jų po­pu­lia­ci­ja ne pa­ti se­niau­sia, bet at­kur­ta gra­fo Dmit­ri­jaus Na­ryš­ki­no.

Po ka­ro bu­vo su­skai­čiuo­ta 18 li­ku­sių el­nių. S. Pal­ta­na­vi­čius sa­kė vi­sa­da ste­bė­ję­sis, kaip jie iš­li­ko to­kiu me­tu, kai vis­ko trū­ko, taip pat ir mais­to.

Vė­les­niu lai­ku jų spar­čiai gau­sė­jo ir ru­jos me­tu bū­da­vo ga­li­ma pa­ma­ty­ti 100–120 šių ga­lin­gų gy­vū­nų. Gam­ti­nin­kas sva­jo­ja, kad jų me­džiok­lės bū­tų pa­mirš­tas da­ly­kas, ge­riau kur nors pa­miš­kė­je veik­tų ma­žas vieš­bu­tė­lis, kuriame ap­si­sto­ju­sie­ji ga­lė­tų klau­sy­tis tau­rių­jų el­nių bal­sų.

Ki­tas kraš­to sa­vi­tu­mas – do­lo­mi­to klo­dai, ku­rie lė­mė ža­gar­vyš­nių, vie­ti­nių są­ly­gų su­for­muo­to au­ga­lo, ku­ris ki­to­se Lie­tu­vos vie­to­se pa­so­din­tas au­ga, ša­ko­ja­si, bet ne­duo­da uo­gų der­liaus, ve­šė­ji­mą. Do­lo­mi­tas Ža­ga­rė­je yra ar­ti dir­vos pa­vir­šiaus, tad ir Švė­tės upės dug­nas vie­to­mis juo deng­tas taip, kad at­vy­kė­liai klau­sia, kas be­to­ną iš­lie­jo. Ta­čiau že­mės ap­skri­tai čia ge­ros, net per ge­ros, bū­tent tai lė­mė, kad gau­siai dir­ba­mi lau­kai ir ne­li­kę di­de­lių se­nų­jų šim­ta­me­čių ąžuo­ly­nų.

O ap­skri­tai Ža­ga­rės ir Šiau­rės Lie­tu­vos gam­tos am­žius, S. Pal­ta­na­vi­čiaus tei­gi­mu, ly­gi­nant su li­ku­sia ša­lies da­li­mi – ge­ro­kai jau­nes­nis.

„Vi­du­ti­niš­kai ša­ly­je jis sie­kia 13–15 tūks­tan­čių me­tų nuo pa­sku­ti­nio le­dyn­me­čio pa­bai­gos, ta­čiau šiuo­se kraš­tuo­se Žvel­gai­čio „gal­va“ virš le­dy­no pa­si­ro­dė dar maž­daug tri­mis tūks­tan­čiais me­tų vė­liau. Gal ir ge­rai, nes dėl tos prie­žas­ties vis­kas la­biau tau­so­ta, iš­sau­go­ta“, – svars­tė „Na­cio­na­li­nės eks­pe­di­ci­jos“ da­ly­vis.

Ža­ga­rei pa­dė­jo Ry­ga ir Dau­gu­va

Pro­fe­so­riaus A. Bumb­laus­ko įsi­ti­ki­ni­mu, Ža­ga­rės di­dy­bę dar Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos lai­kais lė­mė pa­ly­gin­ti ne­to­li esan­ti Ry­ga ir ga­lin­ga Dau­gu­vos upė, gys­la, ku­ria ke­lia­vo pre­kės.

Gdans­kas su Vys­la ir Ry­ga su Dau­gu­va, o iš te­nai mez­gė­si ry­šys su Ams­ter­da­mu, ku­ris mums ta­po var­tais į Eu­ro­pą ir pa­sau­lį. Vyk­da­mas su „Na­cio­na­li­ne eks­pe­di­ci­ja“ pro­fe­so­rius Gdans­ke ra­do že­mė­la­pį su už­ra­šu, kad Lie­tu­va ir Len­ki­ja – Eu­ro­pos aruo­das.

„Mes be jų ge­lum­bės ir šil­kų ga­lė­jo­me gy­ven­ti, o jie be mū­sų duo­nos – ne“, – pa­pras­tai ir aiš­kiai pri­va­lu­mus įvar­di­jo pro­fe­so­rius.

Grū­dai anuo­met bu­vo sa­vo­tiš­ka va­liu­ta, pri­dū­rė S. Pal­ta­na­vi­čius. Ir dar me­die­na. Ple­čian­tis žem­dir­bys­tės plo­tams, ma­žė­jo miš­kų. Už­tat da­bar Va­rė­nos ra­jo­no miš­kin­gu­mas sie­kia dau­giau kaip 60 pro­cen­tų te­ri­to­ri­jos, o Jo­niš­kio ir kai­my­ni­niuo­se ra­jo­nuo­se, kur dir­vo­že­mis itin der­lin­gas – tris­kart ma­žiau.

Kal­bė­da­mas apie Ža­ga­rės re­gio­ni­nį par­ką, gam­ti­nin­kas at­krei­pė dė­me­sį, kad iš vi­so Lie­tu­vo­je yra 17 pro­cen­tų sau­go­mų te­ri­to­ri­jų. Kai kas dėl to pa­bur­ba, ta­čiau nie­kas nie­ko neužd­rau­dė, tik prie žmo­gaus priar­ti­no gam­tą: da­bar jis ge­riau ži­no, kur nuei­ti, kaip elg­tis. Vis dėl­to ne­ra­si­te ta­ko, nu­ties­to iki juo­do­jo gand­ro liz­do, ne­rei­kia no­rė­ti į slap­čiau­sias gam­tos ker­te­les pa­tek­ti kaip į sa­vo na­mus.

Ko­kia Ža­ga­rės atei­tis?..

Su­si­rin­ku­sius vie­tos gy­ven­to­jus ir mies­to sve­čius do­mi­no, koks iš tie­sų yra Ža­ga­rės am­žius – 818 (nuo pi­lies pa­mi­nė­ji­mo šal­ti­niuo­se 1198 me­tais) ar 763 (nuo vie­to­vės pa­mi­nė­ji­mo 1254 me­tų Žiem­ga­los da­ly­bų ak­te) me­tai, ta­čiau tiks­laus at­sa­ky­mo pro­fe­so­rius A. Bumb­laus­kas ne­bu­vo lin­kęs duo­ti. Pa­sak jo, vie­ni skai­čiuo­ja mies­tų me­tus nuo Mag­de­bur­go tei­sių su­tei­ki­mo, ki­ti – nuo pi­lies, dvar­vie­tės pa­mi­nė­ji­mo ar pa­si­ren­ka dar ki­tą at­skai­tos taš­ką, ir „vie­nos tei­sy­bės iki ga­lo nie­ka­da ne­su­ra­sim“. To­dėl jis juo­kais siū­lė ap­skri­tai pa­si­rink­ti ko­kią nors ap­va­lią da­tą, ku­ri so­li­džiau at­ro­dy­tų.

Į klau­si­mą, ko­kia atei­tis lau­kia to­kio se­no ir gar­bin­go mies­to, dis­ku­si­jos mo­de­ra­to­rius Ed­mun­das Ja­ki­lai­tis rea­ga­vo pastatba, kad atei­tį lai pro­gno­zuo­ja ir ku­ria po­li­ti­kai, o is­to­ri­kai ir gam­ti­nin­kai kal­ba apie šim­tų ir tūks­tan­čių me­tų praei­tį. Vis­tik pro­fe­so­rius Alf­re­das Bumb­laus­kas iš­sa­kė min­tį, kad svar­bu bū­tų emig­ra­ci­jos ban­gą bent jau pa­suk­ti iš Va­ka­rų kryp­ties į mū­sų ša­lies did­mies­čius.

Se­le­mo­nas Pal­ta­na­vi­čius pa­ste­bi iš­si­kė­lu­sių­jų iš mies­tų į kai­mus sėk­mės is­to­ri­jas. Jas pa­sa­ko­jan­tys žmo­nės nie­ka­da neuž­si­me­na, kad kaž­ko ne­ga­li pa­siek­ti, nes šiuo­lai­ki­nės tech­no­lo­gi­jos įga­li­na dirb­ti iš na­mų, tvar­ky­ti vers­lus bū­nant ki­to­je ša­ly­je, o ir at­stu­mai Lie­tu­vo­je ne­di­de­li, kai yra nuo­sa­vas trans­por­tas.

„Žmo­gui vis­ko rei­kia, bet gal la­biau­siai ti­kė­ji­mo, kad ten kur esi, ta­vo na­mai“, – sa­kė S. Pal­ta­na­vi­čius.

Au­to­rės nuo­tr.

Sve­čiai (iš kai­rės) pro­fe­so­rius Alf­re­das Bumb­laus­kas, gam­ti­nin­kas Se­le­mo­nas Pal­ta­na­vi­čius ir žur­na­lis­tas, dis­ku­si­jos mo­de­ra­to­rius Ed­mun­das Ja­ki­lai­tis bu­vo ap­do­va­no­ti ža­gar­vyš­nių so­di­nu­kais.

Gam­ti­nin­kas Se­le­mo­nas Pal­ta­na­vi­čius ir is­to­ri­kas, pro­fe­so­rius Alf­re­das Bumb­laus­kas var­di­jo bu­vu­sios di­din­gos Ža­ga­rės pri­va­lu­mus ir da­bar­ties tur­tus: gau­sią gar­sių žy­dų išei­vi­ją, ku­ni­gaikš­tį Žvel­gai­tį, der­lin­gas že­mes, tau­rių­jų el­nių po­pu­lia­ci­ją.

Dis­ku­si­jos apie Ža­ga­rės atei­tį pa­si­klau­sy­ti su­si­rin­ko daug ne tik vie­ti­nių gy­ven­to­jų, bet ir mies­to sve­čių.