
Naujausios
Vokiečių kareivio kapą kuršėniškis mena beveik 70 metų
Kuršėniškį Kazimierą Pakalniškį į „Šiaulių krašto“ redakciją atvedė laikraščio straipsniai apie pastaruoju metu Šiaulių rajone rastus ir atkasamus vokiečių kareivių palaidojimus. Kuršėniškis nutarė atskleisti apie 70 metų saugomą atminimą – vokiečių kareivio kapas buvo supiltas ir dabartinėje T. Tilvyčio gatvėje, priešais dabartinį Kuršėnų turgų. Jauną kareivį laidojo kuršėniškiai.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Matydavo pro langą kapą
Kazimieras su jaunesniuoju broliu Julijonu tuoj po karo, maždaug nuo 1945 iki 1947 metų mokėsi Kuršėnų gimnazijoje (dabar – Kuršėnų S. Anglickio mokykla) ir gyveno „ant kambario“ namelyje, kurio adresas dabar T. Tilvyčio 12. Namelio šeimininkai, nuomoję kambarius, buvę Mockai. O šiek tiek toliau gyvenę Kir(i?)liauskai, tuomet jau buvę pagyvenę žmonės.
Senoji Kir(i)liauskienė Kazimierui yra pasakojusi, kad praūžus mūšiams 1944 metų spalio mėnesį senukai Kir(i)liauskai sugrįžę į namus rado juos sudegintus, o sklype gulėjo nušautas jaunas vokiečių kareivis.
Senieji Kir(i)liauskai kareivį palaidojo visai šalia, kur ir rado, savo darže.
Pro nuomojamo kambario langą K. Pakalniškis matydavo kapą, būdavę pasodinta ir gėlių.
1948 metais K. Pakalniškis išvažiavo mokytis į Kauno technikumą ryšininko specialybės. Į Kuršėnus grįžo tik 1956 metais, o 1959 metais su žmona pasistatė namą visai netoli tos vietos, kur mena buvus vokiečių kareivio kapą.
Kapo žymės jau nebebuvo. Toje vietoje, buvusioje vadinamoje klebono žemėje, buvo nutiesta ir akmenimis išgrįsta T. Tilvyčio gatvė, kurios jo moksleiviškais laikais nebuvo, kaip ir Kuršėnų turgaus.
Nutiesus gatvę ėmė statytis nauji namai, buvo tiesiamos komunikacijos. K. Pakalniškis kaimynystėje namą pasistačiusių Mockevičių šeimos yra klausęs, ar kasdami pamatus neradę kapo, bet kaimynai liudiję nieko neaptikę.
Priminė laikraščio straipsniai
K. Pakalniškis pasakojo, kad šioje vietoje jokių mūšių negalėję būti, nes fronto linija buvusi Ventos upė. Anapus Ventos buvę vokiečiai, o šiapus – rusai. K. Pakalniškis stebėjosi, kaip vokiečių kareivis galėjo atsidurti rusų kariuomenės pusėje.
„Senoji Kir(i)liauskienė man ne kartą pasakojo, kad rastas kareivis buvęs labai jaunas. Gaila, kai pagalvoji, kad artimieji net kapo nežino. Juk jis kažkieno sūnus, kažkieno brolis. Vokiečiai juk labai gerbia savo karių kapus, nori žinoti jų palaidojimo vietas“, – sakė K. Pakalniškis, lydėdamas prie tos vietos, kur mena buvus kapą. Jį galėtų parodyti ir archeologams ir istorikams ar beieškantiems savo tautiečių kapų vokiečiams.
K. Pakalniškis pasakojo besidomintis istorija, tremties likimais, nes jo šeima taip pat buvo tremtyje. Kuršėniškis kaupia laikraščių iškarpas apie istorinius įvykius.
Pro akis K. Pakalniškiui nepraslydo ir „Šiaulių krašto“ straipsniai apie atrastus vokiečių kareivių palaidojimus.
Straipsnyje „Mero žemėje aptikti vokiečių kapai“, ("Šiaulių kraštas“, 2017 05 09) rašėme, kad Šiaulių rajone Vilkiškės kaimo laukuose atkasta Antrojo pasaulinio karo vokiečių karių kapavietė, atkasta keliasdešimt kapų.
O publikacijoje „Kapinėse atguls dar penkios dešimtys vokiečių karių“, ("Šiaulių kraštas“, 2017 06 23), rašėme, kad taip pat Šiaulių rajone Šemetiškių kaimo lauke aptikta maždaug penkiasdešimt Antrojo pasaulinio karo vokiečių kapų. Abiem kasinėjimams vadovavo archeologas Simonas Sprindys.
Autorės nuotr.
Kuršėniškis Kazimieras Pakalniškis sako prisiminė apie vokiečių kareivio kapą po to, kai net keliose rajono vietose atkasta vokiečių karių palaidojimų.
Kazimieras Pakalniškis sako, kad vokiečių kareivio kapas galėjęs būti ties T. Tilvyčio gatvės 10-ojo namo gyvatvorės pabaiga.