Išnykusius kaimus primins koplytstulpis

Išnykusius kaimus primins koplytstulpis

Iš­ny­ku­sius kai­mus pri­mins kop­lyts­tul­pis

Penk­ta­die­nį Moc­kai­čiuo­se su­reng­to­je tra­di­ci­nė­je šven­tė­je „Po lie­po­mis“ pa­šven­tin­tas iš­ny­ku­sius kai­mus įam­ži­nęs kop­lyts­tul­pis. Tik pa­va­di­ni­muo­se li­kę Ežė­nai, Už­miš­kiai, Ža­lik­nys, Pusd­va­ris, Pa­gi­rys, Lie­py­nų ir Pe­lė­diš­kės vien­sė­džiai. Kop­lyts­tul­pį iš ąžuo­lo iš­dro­žė Moc­kai­čių drau­gas iš Rad­vi­liš­kio – tau­to­dai­li­nin­kas Eu­ge­ni­jus Ar­bu­šaus­kas.

Šven­tė­je ne­trū­ko ge­ros liau­diš­kos mu­zi­kos, įvai­rių ap­do­va­no­ji­mų.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Sep­ty­ni kai­mai – tik pri­si­mi­ni­muo­se

Į Moc­kai­čius sau­lė­tą ir šil­tą šios va­sa­ros penk­ta­die­nio va­ka­rą rin­ko­si vie­ti­niai ir sve­čiai – par­ke­ly­je po lie­po­mis su­reng­ta to pa­ties pa­va­di­ni­mo tra­di­ci­nė šven­tė.

Vie­nas pa­grin­di­nių šven­tės ak­cen­tų – tau­to­dai­li­nin­ko iš Rad­vi­liš­kio Eu­ge­ni­jaus Ar­bu­šaus­ko iš ąžuo­lo iš­drož­tas kop­lyts­tul­pis, įam­ži­nan­tis sep­ty­nis iš­ny­ku­sius kai­mus. Pa­sak Ire­nos Sa­ba­liaus­kie­nės, Moc­kai­čių kai­mo bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kės, se­niū­nai­tės, kul­tū­ri­nių ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rės, su rad­vi­liš­kie­čių tau­to­dai­li­nin­ku Moc­kai­čius sie­ja ne­trum­pa, ket­ve­rius me­tus trun­kan­ti, ir gra­ži drau­gys­tė. Par­ke­ly­je – ke­tu­ri me­džio dro­žė­jo dar­bai. Nau­jau­sią­jį – kop­lyts­tul­pį iš­ny­ku­siems kai­mams – pa­šven­ti­no Ty­tu­vė­nų pa­ra­pi­jos kle­bo­nas Ri­man­tas Ža­roms­kis.

E. Ar­bu­šaus­kas sa­kė, jog kop­lyts­tul­pį dro­žė lau­ke, pa­si­tai­kė ne pa­čios tin­ka­miau­sios oro są­ly­gos. Užt­ru­ko maž­daug pu­sę mė­ne­sio. Bet ga­lu­ti­niu re­zul­ta­tu yra pa­ten­kin­tas. Įvai­rių gro­žy­bių iš lie­pų kaip ir kas­met pri­dro­žė vie­ti­nis meist­ras Sta­nis­lo­vas Šim­kus.

„Se­nų­jų kai­mų ir vien­sė­džių var­dai yra Lie­tu­vos kul­tū­ros, is­to­ri­jos ir kal­bos ver­ty­bė“, – tvir­ti­no I. Sa­ba­liaus­kie­nė. Sa­vo iš­ny­ku­sį kai­mą pri­si­mi­nė Ire­na Kan­čaus­kie­nė.

Li­jo do­va­nų lie­tus

Šven­tė­je ne­trū­ko ge­ros liau­diš­kos mu­zi­kos, dai­nų, ku­rių do­va­no­jo vie­ti­niai me­no mė­gė­jų ko­lek­ty­vai, sve­čiai iš Tel­šių ra­jo­no Ryš­kė­nų kul­tū­ros cent­ro – ka­pe­la „Čia ir da­bar“. Ty­tu­vė­nų apy­lin­kių se­niū­nas Val­das Iva­naus­kas už­de­gė sim­bo­li­nį ži­bin­tą, kad šven­tė bū­tų dar jau­kes­nė. „Ug­nis – ši­lu­mos ir ra­my­bės sim­bo­lis. Te­gul bū­na jū­sų na­muo­se vi­suo­met šil­ta ir jau­ku“, – lin­kė­jo seniūnas.

Moc­kai­tiš­kiai su­lau­kė ir sve­čių. Ra­jo­no me­ras Vac­lo­vas And­ru­lis pa­si­džiau­gė, jog darbš­tūs, tvar­kin­gi, kū­ry­bin­gi Moc­kai­čių žmo­nės su mei­le pri­žiū­ri sa­vo na­mus, dir­ba lau­kus, puo­se­lė­ja gy­ven­vie­tės gro­žį. No­rė­da­mi gy­ven­ti sau­giai ne­se­niai moc­kai­tiš­kiai įkū­rė Sau­gios kai­my­nys­tės gru­pę, juos svei­ki­no Vie­šo­sios po­li­ci­jos sky­riaus ty­rė­ja Vil­ma An­ci­ke­vi­čie­nė.

Šven­tė džiu­gi­no pui­kiu oru, ta­čiau ly­te li­jo do­va­nų lie­tus. Pa­gerb­ti įvai­rius ju­bi­lie­jus nuo praė­ju­sių me­tų lie­pos mi­nė­ję Moc­kai­čių gy­ven­to­jai: Ja­ni­na Sa­mu­šie­nė, Eu­ge­ni­ja Pa­šiš­ke­vi­čie­nė, Ja­ni­na Ba­nie­nė, Apo­lo­ni­ja Le­gec­kie­nė, Sta­nis­la­va Emi­li­ja Už­miš­kie­nė, Jad­vy­ga Ki­vy­lie­nė, Sta­nis­lo­vas Venc­kus. Ap­do­va­no­ta se­niau­sia kai­mo gy­ven­to­ja Sta­nis­la­va Rač­kaus­kie­nė ir pa­ts ma­žiau­sias moc­kai­tiš­kis – Do­mas Šim­kus. Do­va­nų su­lau­kė ir gra­žiau­sio mo­čiu­tės dar­že­lio sa­vi­nin­kė Ja­ni­na Gri­ga­lai­tie­nė, pa­vyz­din­gos sen­jo­rų so­dy­bos šei­mi­nin­kai Da­nu­tė ir Sta­nis­lo­vas Šim­kai, pa­vyz­din­gi nau­ja­ku­riai Aud­ro­nė ir Da­lius Ke­žiai, Me­tų po­ky­čio no­mi­na­ci­ją pel­nė Ire­na ir Alek­sas Kan­čaus­kai, Ge­ros pra­džios – Ie­va Ba­ra­naus­kai­tė ir Ar­man­das Krikš­čiū­nas iš Šei­my­lau­kio kai­mo. Me­tų su­tuok­ti­niai – dau­giau kaip 50 me­tų kar­tu iš­gy­ve­nę Apo­lo­ni­ja ir Kons­tan­ti­nas Le­gec­kai.

„Žmo­gus yra nie­kas be sa­vo šak­nų. Te­gul tai bus ma­žy­tė oa­zė dy­ku­mo­je ar rau­do­nas rie­bus mol­že­mis, kal­no šlai­tas. Kiek­vie­nas tar­si su­lei­džia­me šak­nis, kad ga­lė­tu­me pa­va­din­ti šią vie­tą vie­nin­te­liu žo­džiu – na­mai. Tik čia, mū­sų na­muo­se, ku­riuo­se gy­ve­na­me, dir­ba­me, il­si­mės, links­mi­na­mės, at­ro­do ir me­džiai ža­les­ni, ir sau­lė skais­čiau švie­čia, ir ge­gu­tė skam­biau ku­kuo­ja. Ir dai­nos – gra­žiau­sios, ir duo­na – ska­niau­sia. Nie­kur ki­tur žmo­gus ne­bus taip su­pras­tas, kaip sa­vo na­muo­se“, – tvir­ti­no I. Sa­ba­liaus­kie­nė, o jos žo­džiams su­si­rin­ku­sie­ji pri­ta­rė plo­ji­mais.

Ren­gi­nį „Po lie­po­mis“ ve­dė dvi moc­kai­tiš­kės Auš­ros – Jo­cie­nė ir Biels­ky­tė. Šven­tę rė­mė Kel­mės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė, Ty­tu­vė­nų apy­lin­kių se­niū­ni­ja, ūki­nin­kai, vers­li­nin­kai: Ni­jo­lė Dau­jo­tie­nė, Jo­li­tos ir Si­gi­to Ra­sic­kų par­duo­tu­vė, Ire­na ir An­ta­nas Gri­ga­lai­čiai, Da­lia ir Al­vy­das Poš­kos, vy­res­nio­jo ir jau­nes­nio­jo Sa­ba­liaus­kų šei­mos, bend­ruo­me­nės na­riai. Šven­tę įgar­sin­ti pa­dė­jo Ty­tu­vė­nų kul­tū­ros cent­ro me­no va­do­vas Re­gi­man­tas Ze­naus­kas.

Moc­kai­tiš­kai il­gai va­ka­ro­jo po jau me­du­mi kve­pian­čio­mis lie­po­mis.

Au­to­rės nuo­tr.

Tau­to­dai­li­nin­kas Eu­ge­ni­jus Ar­bu­šaus­kas Moc­kai­čiams iš­dro­žė kop­lyts­tul­pį sep­ty­niems iš­ny­ku­siems kai­mams at­min­ti.

Šven­tė vie­ti­nių my­li­ma­me ir gra­žiai pri­žiū­ri­ma­me par­ke­ly­je po lie­po­mis Moc­kai­čuo­se vyks­ta ne vie­ne­ri me­tai.

Vie­nin­te­lį il­gaam­žį kai­mo se­no­lį Sta­nis­lo­vą Venc­kų svei­ki­no ra­jo­no me­ras Vac­lo­vas And­ru­lis.

Šven­tė­je pa­gerb­tos ir ap­do­va­no­tos ju­bi­lie­jus nuo praė­ju­sių me­tų šven­tu­sios Moc­kai­čių mo­te­rys bu­vo ge­ros nuo­tai­kos.

Skam­bių dai­nų do­va­no­jo Moc­kai­čių ka­pe­la.