Žmonių gerumas stipresnis už ugnį

Žmonių gerumas stipresnis už ugnį

Žmo­nių ge­ru­mas stip­res­nis už ug­nį

Kiek dau­giau nei prieš mė­ne­sį šiau­lie­čiai Eg­lė ir Ar­tū­ras Gruo­džiai bei trys jų duk­re­lės su­grį­žo na­mo – į tą pa­čią Šiau­lių „Vai­vo­rykš­tės“ so­dų bend­ri­ją, tą pa­čią gat­ve­lę ir ne­tgi tą pa­tį skly­pą. Vis­kas taip pat. Tik gy­ve­na­ma­sis šei­mos na­mas da­bar nau­jas.

Se­ną­jį na­mą per­nai rugp­jū­čio 26-ąją nuo že­mės pa­vir­šiaus nu­šla­vė ug­nis.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Žo­džiai – kaip auk­sas

Po­nia Eg­lė ap­ro­do da­žais te­bek­ve­pian­tį na­mą: štai sep­tyn­me­tės ir vie­nuo­li­ka­me­tės duk­rų kam­ba­rys, čia – vy­riau­sio­s, de­ši­niau – vo­nios kam­ba­rys, su­tuok­ti­nių mie­ga­ma­sis.

Mo­der­niai įreng­tas val­go­ma­sis. Ja­me šnypš­čia van­duo ar­ba­ti­nu­ke, prie sie­nos jau­kiai įsi­tai­sęs gė­lės va­zo­nas. Ant ak­me­ni­nės sie­nos čiauš­ka LG te­le­vi­zo­rius – pus­se­se­rės do­va­na.

Sa­ky­tum, vis­kas kaip pas vi­sus.

Vis dėl­to pri­sė­dus prie jau­kaus šei­mos sta­lo ir už­si­mi­nus apie praė­ju­sį lai­ką, E. Gruo­die­nės aky­se su­žvil­ga aša­ros – iš­gy­ven­tų skau­džių aki­mir­kų at­spin­dys.

„Ta­čiau kaž­ką pra­ra­dę, kaž­ką at­ra­do­me“, – šie na­mo šei­mi­nin­kės žo­džiai su­bliz­ga lyg auk­sas: bai­si ne­lai­mė Gruo­džiams pa­ro­dė, tarp ko­kių jaut­rių ir pa­dė­ti pa­si­ren­gu­sių žmo­nių jie gy­ve­na.

Gel­bė­ti ne­be­bu­vo ką

„Šiau­lių kraš­te“ ra­šy­ta apie Gruo­džių šei­mos na­mus per­nai rugp­jū­čio 26-ąją nu­siau­bu­sį gais­rą. Jis jau­ną šei­mą pa­li­ko be pa­sto­gės. Iš de­gan­čio na­mo spė­ta iš­gel­bė­ti tik ke­le­tą dra­bu­žių, skal­bi­mo ma­ši­ną ir ka­ti­ną – vi­sa ki­ta pra­ri­jo ug­nis.

Šian­dien E. Gruo­die­nė sun­kiai ren­ka pri­si­mi­ni­mus. At­si­me­na, te­le­fo­nas su­skam­bo jai bū­nant dar­be. Kai­my­nė iš­rė­kė pro na­mo lan­gus ma­tan­ti be­si­ver­žian­čius dū­mus. Eg­lei sun­ku at­si­min­ti, kaip iš dar­bo­vie­tės J. Ba­sa­na­vi­čiaus gat­vė­je at­si­dū­rė na­muo­se. Ug­nis jau siau­tė­jo, van­dens žar­nas tem­pė ug­nia­ge­siai.

Mo­te­ris pri­si­me­na va­žiuo­da­ma na­mo skam­bi­nu­si ko­man­di­ruo­tė­je Vil­niu­je bu­vu­siam vy­rui. Rei­kė­jo kaž­ką da­ry­ti.

Bet da­ry­ti jau ne­be­bu­vo ką – lieps­nos šė­lo.

Iš sos­ti­nės sku­biai su­grį­žęs A. Gruo­dis na­mų ne­be­ra­do. Tik sto­vė­jo kie­me ir ver­kė. Vis­ką, ką jau­na šei­ma bu­vo su­kū­ru­si sa­vo ran­ko­mis per ge­rą de­šimt­me­tį, ug­nis su­nio­ko­jo per ke­lias va­lan­das.

Tą­nakt vi­si pen­ki šei­mos na­riai ir au­gin­ti­niai nak­vo­jo pas ar­ti­muo­sius Kur­šė­nų apy­lin­kė­se.

Nak­tį su­tuok­ti­nių lau­kė dar vie­na siau­bin­ga ži­nia – tai, kas iš na­mo dar bu­vo li­kę po pir­mo­jo gais­ro, už­si­lieps­no­jo ant­rą­syk. Gruo­džiai į gais­ra­vie­tę ne­be­va­žia­vo.

Gais­rų ty­rė­jai tą­kart nu­sta­tė, kad pir­mo­jo gais­ro prie­žas­tis – prieš pen­ke­rius me­tus įsi­gy­to te­le­vi­zo­riaus ge­di­mas. Ši ver­si­ja su­tuok­ti­niams iki da­bar ke­lia klaus­tu­kų: kaip ga­lė­jo už­si­deg­ti nuo te­le­vi­zo­riaus, jei vi­są gais­ro die­ną gat­ve­lė­je ne­bu­vo elekt­ros?

Apie nak­tį ki­lu­sio ant­ro gais­ro prie­žas­tį Eg­lė kal­bė­ti ne­no­ri. Ji ži­no – ko­dėl.

Duo­ti leng­viau, ne­gu im­ti

Ta­čiau šian­dien ver­ta kal­bė­ti ne apie vis­ką atė­mu­sią šei­mos ne­lai­mę, o apie po jos se­ku­sį vil­tin­gą lai­ką ir da­bar­ti­nį džiaugs­mą, už ku­rį Eg­lė ir Ar­tū­ras sa­ko di­džiu­lį ačiū ne tik sa­viems, bet ir vi­sai ne­pa­žįs­ta­miems žmo­nėms iš vi­sos Lie­tu­vos.

Po ne­lai­mės pir­mas pa­gal­bos ran­ką iš­tie­sė grin­dų be­to­nuo­to­ju Šiau­lių įmo­nė­je „Grin­be­ta“ dir­ban­čio A. Gruo­džio va­do­vas. Po­nios Eg­lės žo­džiais, šio kil­naus žmo­gaus dė­ka šei­mai bu­vo iš­nuo­mo­tas tri­jų kam­ba­rių bu­tas Gin­kū­nuo­se, Šiau­lių ra­jo­ne.

Apie gais­rą pa­ra­šius „Šiau­lių kraš­te“, be na­mų li­ku­siai šei­mai ne­li­ko abe­jin­gi ir ge­rie­ji Šiau­lių kraš­to žmo­nės: pa­dė­jo sta­tyb­vie­tė­je, au­ko­jo daik­tų, dra­bu­žių, sta­ty­bi­nių me­džia­gų, pi­ni­gų – jų paau­ko­ta kiek dau­giau nei 5 000 eu­rų.

„Į nu­ro­dy­tą są­skai­tą žmo­nės ve­dė, kiek kas ga­li – tris eu­rus, pen­kis, šim­tą, o „Šau­kė­nų duo­nos“ sa­vi­nin­kai – net tūks­tan­tį eu­rų“, – su­si­jau­di­nu­si ge­ra­da­rius var­di­ja mo­te­ris.

Ji pa­ty­rė, jog žmo­nių ge­ru­mas yra neiš­ma­tuo­ja­mas, o paau­ko­ti kad ir trys eu­rai – įro­dy­mas, ko­kie žmo­nės yra nea­be­jin­gi ki­tų ne­lai­mei.

Ne­lai­mė Gruo­džių šei­mai at­sklei­dė ir dar vie­ną da­ly­ką: priim­ti žmo­nių sun­kiai už­dirb­tus pi­ni­gus yra la­bai sun­ku – duo­ti kur kas leng­viau. Eg­lė pri­si­pa­žįs­ta jau­tu­si komp­lek­są priim­ti au­ką, jau­tė­si sko­lin­ga.

„Bū­da­vo, skam­bi­na sve­ti­mi žmo­nės ir tei­rau­ja­si, ko mums la­biau­siai rei­kia. Ne­ži­nau, ką sa­ky­ti. Ne­jau­ku pra­šy­ti. Tie­siog sa­ky­da­vau, kad ne­tu­ri­me nie­ko“, – pri­si­me­na pa­šne­ko­vė.

Kaip na­muo­se

Kad ne­gniuž­dy­tų šiur­pūs vaiz­dai, su­nio­ko­to na­mo li­ku­čius Gruo­džiai išar­dė pir­mo­sio­mis die­no­mis po gais­ro: sun­ku ir fi­ziš­kai, ir emo­ciš­kai. Pas­kui, sa­ko, pra­si­dė­jo „par­duo­ti va­ka­rai ir nak­tys par­duo­tos“. Po dar­bo ir tik juo­du, ir su ge­ra­da­riais tal­ki­nin­kais – vis į sta­tyb­vie­tę.

Kai ant se­no­jo na­mo pa­ma­tų ėmė aug­ti aky­to be­to­no blo­ke­lių sie­nos – ėmė ryš­kė­ti bū­si­mo šei­mos na­mo vaiz­das.

Už­den­gus sto­gą, pra­si­dė­jo vi­daus įren­gi­mo dar­bai. Jiems įsi­bė­gė­jus, Gruo­džiai pa­si­ju­to lyg jau bū­tų na­muo­se.

„Pa­si­da­rė­me iš putp­las­čio sta­lą, stal­tie­sę už­den­giau – su­sė­do­me ap­lin­kui. Jaus­mas bu­vo toks, lyg ne­lai­mės ne­bu­vo“, – sa­ko E. Gruo­die­nė.

Sta­ty­boms pri­rei­kė ne vie­nos pa­sko­los – jas mo­kės ne vie­ne­rius me­tus.

Šių me­tų ge­gu­žės 26 die­na bu­vo ta, kai Gruo­džiai pa­li­ko iš­nuo­mo­tą bu­tą ir at­vė­rė sa­vo na­mo du­ris.

Pri­si­me­na: sun­ki bu­vo pir­ma nak­tis ant čiu­ži­nio nau­ja­me na­me.

Svar­biau­sia – svei­ki

Daug ko Gruo­džių na­muo­se dar trūks­ta, daug ką dar rei­kės pa­be­to­nuo­ti, iš­kal­ti, pa­deng­ti, nu­da­žy­ti.

Ran­kų šau­kia­si ir na­mo ap­lin­ka. Eg­lė ne­sku­ba – svar­biau­sia, sa­ko, kad yra na­mai, nes jaus­mas, kad na­mų ne­bė­ra, tie­siog va­rė iš pro­to.

Pir­miau­sia pa­baigs na­mą, pa­skui – iš­si­be­to­nuos kie­mą, ap­lin­kui na­mą pa­so­dins de­ko­ra­ty­vi­nių me­de­lių, bū­ti­nai už­si­veis avie­ty­ną. Ant te­ra­sos pri­sta­tys daug gė­lių va­zo­nų. Vis­kas grįš į se­nas vė­žes.

Vis dėlto, ne­pai­sant švie­sių gy­ve­ni­mo pla­nų, anot E. Gruo­die­nės, su­de­gu­sio se­no­jo na­mo vaiz­dai ją vis dar ap­lan­ko.

„Vie­ną ry­tą iš­si­vi­riau ka­vos, at­si­sė­dau prie sta­lo, ne­ju­čiom vis­ką at­si­mi­niau: kaip, kas ir kur sto­vė­jo, ko­kia­me aukš­ty­je bu­vo pa­ka­bin­ta, kaip sie­nos bu­vo iš­da­žy­tos“, – sa­ko 33-ejų mo­te­ris.

Eg­lę, iš­gir­dus ope­ra­ty­vių­jų tar­ny­bų si­re­nų gar­są, vis dar iš­pi­la šal­tas pra­kai­tas.

Gruo­džių mer­gai­tes taip pat. Nau­jas šei­mos na­mas yra pui­kus, bet pri­si­mi­ni­mai apie se­ną­jį duk­roms te­bė­ra la­bai skaus­min­gi – rei­kia lai­ko, kad at­min­ty­je iš­blės­tų gais­ro vaiz­dai.

Eg­lė ir Ar­tū­ras da­bar, po ne­lai­mės praė­jus ko­ne me­tams, vis­ką, ką te­ko iš­gy­ven­ti, ver­ti­na šiek tiek ki­taip nei tuo­jau po gais­ro.

„Svar­biau­sia, kad vi­si iš­li­ko­me svei­ki. Kas bū­tų, jei ug­nis bū­tų pa­si­glem­žu­si kaž­ku­rį iš mū­sų... At­sis­to­ti bū­tų bu­vę kur kas sun­kiau, o gal net neį­ma­no­ma“, – sa­ko mo­te­ris.

E. Gruo­die­nė pri­si­pa­žįs­ta, kad, ne­pai­sant kar­tkartėmis vis dar už­plūs­tan­čio grau­du­lio, ji jau yra lai­min­ga.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Nau­ja­jam šei­mos na­mui dar daug ko rei­kia, bet po­nia Eg­lė ne­su­reikš­mi­na: svar­biau­sia, kad šei­ma vėl tu­ri na­mus.

Eg­lė Gruo­die­nė šyp­so­si: taip, ji ir vėl lai­min­ga.

2016 me­tų rugp­jū­čio pa­bai­ga. Vis­kas, kas li­ko po Eg­lės ir Ar­tū­ro Gruo­džių na­mo gais­ro.