
Naujausios
Laiškas „Atolankoms“
Padėjo mažyliams išvysti pasaulio šviesą
Akušerių akušerei Pranciškai Kaupytei (1925-2016) atminti
2016 m. vasario 3 d. mirė šiaulietė Pranciška Kaupytė, garbinga ir daug nusipelniusi Šiaulių miestui per savo 91 metų amžių. Tai buvo profesionali medikė-akušerė, su meile ir atsidavimu paaukojusi 48 metus Šiaulių gimdymo namų pacientėms, visų meiliai vadinama Pranute.
Pranutė gimė 1925 m. sausio 22 d. Gailiūnų vnk., Šiaulių valsčiuje. Tėvai Antanas Kaupis (1874-1949) ir Apolonija Čepaitė buvo ūkininkai. Jie turėjo 30 ha dirbamos žemės su gerai sutvarkyta sodyba. Beveik visi trobesiai buvo nauji, statyti po Pirmojo pasaulinio karo vietoj per karą sudegusių. Senam sode buvo išlikusios kelios labai aukštos kriaušės, dar XIX šimtmetyje sodintos. Taip pat išliko keletas senų obelų ir didžiulis klevas, jo storame kamiene buvo daug drevių, kurias mėgo voverės. Šalia to klevo buvo vyšnynas, o prie namo paradinių durų – darželis ,,kliomba“ ir takai su gėlėmis šalia. Antras didesnis darželis buvo namo priešakyje. Alyvų ir jazminų krūmai šį darželį skyrė nuo kiemo, o akacijų gyvatvorė – nuo sodo. Kiemo vidury buvo dar vienas gėlynas, apvali ,,kliomba”, kurioj nuo pavasario iki rudens šalnų žydėdavo gėlės. Tokioj gražioj aplinkoj tėvų mylima augo Pranutė.
Namuose jos pirmasis mokytojas drauge su broliu Vladu buvo dėdė Kazimieras Čepas (1896-1937). Būdama penkių metų jau mokėjo skaityti, rašyti ir aritmetikos. Toliau mokėsi Verbūnų pradžios mokykloje, o baigusi ją mokslus tęsė Šiaulių mergaičių gimnazijoje. Abitūros egzaminus išlaikiusi labai gerais pažymiais, įstojo į Kauno akušerių mokyklą, kurią bent du kartus turėjo palikti ir sugrįžti į tėviškę: pirmąsyk 1943 m. rudenį mokykloje užsikrėtusi geltlige (hepatitu A), antrąsyk 1944-1945 m. žiemą slaugyti dėmėtąja šiltine sergančią Motiną. Nuo šios ligos Motina mirė. O Pranutė slaugydama ją neišvengė dėmėtosios šiltinės užkrato ir vos liko gyva. Po sunkios ligos atsigavusi vėl sėkmingai mokėsi Kauno akušerių mokykloje. 1946 m. šią mokyklą baigė su akušerės diplomu. Tais pačiais metais, atlikusi praktiką Kauno m. klinikose, pradėjo dirbti Šiaulių m. gimdymo namuose ir juose išdirbo 48 metus.
Už gerą darbą buvo įvertinta ne vienu medaliu, pagyrimo raštu, kelialapiais į kurortus Sovietų Sąjungoje, dalyvaudavo pažintinėse ekskursijose.
Dirbdama Pranutė buvo įtraukta į visuomeninę veiklą, išrinkta į sovietinę Šiaulių miesto tarybą, nors kilusi ne iš ,,liaudies“ ar darbininkų, bet iš ,,buožių“, pasiturinčių ūkininkų šeimos, kuri buvo skaudžiai nukentėjusi nuo sovietinių okupantų. Tėvas miręs Sibiro tremtyje, ūkis nusavintas, o sodyba sudeginta. Nepilnametė sesuo Valentina nuteista penkeriems metams sunkiųjų darbų lageryje Mordovijoje. Daugiau kaip metus ją išlaikė Vilniuje KGB požemyje ir Lukiškių kalėjime. Nepaliko Pranutė savo sesers nelaimėje: kas mėnesį važiuodavo į Vilnių, stovėdavo ilgoje eilėje prie kalėjimo su maisto ryšeliu sesei. Vėliau siuntinėdavo ilgai negendančius produktus į Mordoviją. Tokia šeimos istorija neleido jai kaip savanorei iš Sovietų Sąjungos padirbėti Afrikoje.
1994 m. Pranutė išėjo į pensiją. Laisvalaikiu, dar dirbdama, pradėjo teikti medicinines paslaugas savo daugiabučio namo kaimynams: matuodavo kraujospūdį, leido vaistus į veną. Tuos patarnavimus darė beveik iki gyvenimo galo, nors jos pačios jėgos menko, darėsi sunku lipti aukštyn laiptais, vaikščiodama greit pavargdavo. Bet vis dar buvo judri ir savarankiška. Mėgo daryti gerus darbus.
O laisvalaikiu važinėjo į ekskursijas, su turistų būrelio ,,Žingsniai“ nariais išvaikštinėjo miškus nuo Šiaulių iki Kelmės, maudėsi ežeruose, uogavo, grybavo. Buvo vaišinga, netingėjo rengti suėjimus draugams savo bute, kur buvo ne tik valgoma, bet ir dainuojama, ir šokama. Dažnai su bičiule Eleonora ir sese Valentina eidavo į muziejus ir Paveikslų galeriją žiūrėti naujų parodų. Mėgo teatrą, ,,Polifonijos“ ir berniukų choro ,,Dagilėlis“ koncertus.
2014 m. gruodžio mėnesį Pranutė buvo pagerbta ir apdovanota Šiauliuose vykusioje Lietuvos Akušerių asociacijos konferencijoje. Į ją suvažiavo iš Kauno ir Klaipėdos gydytojai ginekologai ir daugybė akušerių, jaunų ir senjorių. Gydytojai supažindino dalyvius su naujausiais mokslo išradimais ginekologijos srityje. Po to į sceną buvo pakviestos akušerės senjorės. Beje, viena iš pirmųjų tame garsiai skaitomame sąraše buvo Pranutė. Du ilgai su ja dirbę daktarai sugriebę ją užkėlė ant scenos. Ten Akušerių asociacijos pirmininkės ji buvo pristatyta kaip akušerių akušerė, pasveikinta artėjančio 90-ojo jubiliejaus proga, apdovanota.
Atšventusi jubiliejų Pranutė vyko į Kauną, kad pakeistų lęšiuką akyje. Jo negavusi, pati viena autobusu grįžo į Šiaulius. Lęšiuką pagaliau pakeitė rugsėjo mėnesį, ir viskas buvo gerai, kol kartą nuėjusi į parduotuvę, kur žmonėms leidžiama pagulėti ,,elektrinėje“ lovoje (Pranutė mėgo tą savotišką masažą), pavirto ir susilaužė kairįjį šlaunikaulį. Po sėkmingos operacijos buvo perkelta į ilgalaikio gydymo ir reabilitacijos ligoninę. Kūčių vakarą ją ištiko insultas. 2016 m. vasario 3 d. jos gyvybė tyliai užgeso.
Su gausia palyda jos urna buvo nuvežta į Kužių bažnyčią. Gedulingas mišias už Pranutės vėlę aukojo naujasis klebonas Tomas Reinys, bolševikų žiauriai nukankinto arkivyskupo M. Reinio giminaitis. Palaidota su visomis religinėmis apeigomis Kužių senosiose kapinėse šeimos kape.
Prabėgo vieneri metai, bet jos šeimai ir artimiesiems dar sunku susitaikyti su skaudžia netektimi.
Brolis Vladas KAUPAS
2017 m., Florida, JAV
Asmeninio albumo nuotr.
Pranutė Kaupytė – garbinga ir daug nusipelniusi Šiaulių miestui profesionali medikė.
Pranutė Kaupytė su broliu Vladu Kaupu Kryžių kalne.