Vai­do­tas Ja­nu­lis. Kū­ry­ba – įtrau­kian­tis suau­gu­sių žmo­nių žai­di­mas

Vai­do­tas Ja­nu­lis. Kū­ry­ba – įtrau­kian­tis suau­gu­sių žmo­nių žai­di­mas

Vi­ta Mor­kū­nie­nė

Šiau­lių uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius gra­fi­kas Vai­do­tas Ja­nu­lis pa­sa­ko­ja grau­džiai juo­kin­gą is­to­ri­ją.

Va­do­va­vo Dai­lės fa­kul­te­to stu­den­tų va­sa­ros pra­kti­kai uni­ver­si­te­to ba­zė­je Bal­siuo­se. Bu­vo gra­žus va­sa­ros pa­va­ka­rys, ant Vir­vy­tės slė­nių gu­lė tirš­tas rū­kas. Gra­žus gam­to­vaiz­dis bū­si­mą­jį pro­fe­so­rių įkvė­pė im­tis ak­va­re­lės – nie­kas ki­tas ne­ga­lė­jo ge­riau per­teik­ti efe­me­riš­ko gam­tos gro­žio ir ro­man­tiš­kos nuo­tai­kos.

Ak­va­re­lė lie­jo­si lais­vai, bu­vo sma­gu par­si­neš­ti gra­žų dar­be­lį. Per tą įkve­pian­tį rū­ką par­bri­dęs na­mo, dar kar­tą pa­žvel­gė į švie­žią dar­bą. La­pas bu­vo tuš­čias, tik pa­čiuo­se jo pa­kraš­čiuo­se ga­lė­jai įžvelg­ti blyš­kius ak­va­re­lės pėd­sa­kus. Rū­kas, įkvė­pęs kū­ry­bai, pa­šnabž­dė­jęs mo­ty­vą ir leng­vai ve­džio­jęs me­ni­nin­ko ran­ką, taip pat leng­vai kū­ry­bos re­zul­ta­tą pa­siė­mė sau. Ke­rai iš­si­sklai­dė.

Is­to­ri­ja, sim­bo­li­zuo­jan­ti kiek­vie­no ku­rian­čio žmo­gaus si­tua­ci­ją. Re­gis, šią aki­mir­ką tu­ri vis­ką: emo­ci­ją, min­tį, no­rą kur­ti, ne­tgi re­zul­ta­tą, ku­riuo esi pa­ten­kin­tas. Praeis kiek lai­ko, ir ne­ži­nia, kas liks iš ta­vo jaus­mo, dar­bo ir pa­stan­gų. Gal­būt lai­kas, kaip tas rū­kas, pa­si­glemš ta­ve ir ta­vo dar­bus . Išt­rins, iš­blu­kins – praeis gy­ve­ni­mas, ku­rio pėd­sa­kų ne­be­bus li­kę.

Vai­do­tui Ja­nu­liui toks pa­vo­jus ne­beg­re­sia. Per­ne­lyg il­gas ke­lias nuei­tas iki šios die­nos, per­ne­lyg daug nu­veik­ta, pa­lik­ta ryš­ki bry­dė ir Šiau­lių uni­ver­si­te­to, ir mies­to gy­ve­ni­me. V. Ja­nu­lio kū­ry­ba to­li per­žen­gė ir Lie­tu­vos ri­bas – jo dar­bai nu­ke­lia­vo net iki Mek­si­kos ir Aust­ra­li­jos. Lau­žo­mos ri­bos, ve­dan­čios ne tik į to­lį, bet ir gi­lyn: me­ni­nin­kas dir­ba es­tam­po, eks­lib­rio, tai­ko­mo­sios gra­fi­kos, ka­lig­ra­fi­jos sri­ty­se, ku­ria ins­ta­lia­ci­jas ir me­no ob­jek­tus, do­mi­si ir kū­ry­bo­je pri­tai­ko nau­jas tech­no­lo­gi­jas.

V. Ja­nu­lio kū­ry­bos bran­dą, pro­fe­sio­na­lu­mą ir įvai­ro­vę liu­di­ja vi­są Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jos erd­vę uži­man­ti ju­bi­lie­ji­nė 60-me­čiui skir­ta pa­ro­da. Mū­sų po­kal­bis vyks­ta ša­lia pa­veiks­lų – apie tai, kas ne­tel­pa į jų rė­mus.

Kai ta­vo mies­tas ir ta­vo pu­pos

– Ne­ti­kė­tai sau at­ra­dau, kad esa­te gry­nas šiau­lie­tis. Ne­syk esu pa­gal­vo­ju­si, kad esa­te tik­ras že­mai­tis.

– Ga­liu pa­sa­ky­ti, ko­dėl. Su že­mai­čiais dir­bu ir drau­gau­ju se­niai ir daug, nuo 1990-ųjų: de­šimt me­tų lei­dau jų ka­len­do­rius. Ir drau­gų že­mai­čių tu­riu daug – že­mai­čiai man tin­ka.

– Ar neat­ro­do, kad ski­ria­si si­tua­ci­ja žmo­nių, ku­rie gi­mė ir užau­go ta­me pa­čia­me mies­te, vė­liau stu­di­ja­vo ir li­ko čia dirb­ti, ir tų, ku­rie tik kaž­ka­da čia at­va­žia­vo – pa­gal pa­sky­ri­mą ar su­si­klos­čius įvai­rioms gy­ve­ni­mo ap­lin­ky­bėms?

Pas­ta­rie­siems lyg ir leng­viau, pa­pras­čiau, ga­li at­si­ri­bo­ti. Ma­tai pro­ble­mas, bet ga­li sa­ky­ti, kad jos – ne ta­vo. Ne ta­vo mies­tas, ne ta­vo pu­pos.

Ga­li sto­vė­ti ant ba­los kraš­to ir žiū­rė­ti, kas jo­je vyks­ta: kas murk­do­si, kas murk­do, kaip taš­ko­si be gai­les­čio, rez­ga int­ri­gė­les, per­sta­ti­nė­ja kė­des, žong­li­ruo­ja žo­džiais ir pan. Pir­mie­siems tur­būt la­biau skau­da, la­biau rū­pi, nes la­biau sa­va. Bent kaž­kiek lai­ko, kol suau­gi su mies­tu ir ima skau­dė­ti.

– Apie tuos tik­ruo­sius kal­bė­ti su­dė­tin­ga, jų yra ne­daug. Žmo­nių, ku­rių jau ke­lios kar­tos čia gi­mu­sios ir nu­gy­ve­nu­sios. Ne tik Šiau­liuo­se taip, bet ir Vil­niu­je, Klai­pė­do­je, ki­tur. Dau­gu­ma – iš ar­čiau ar to­liau su­va­žia­vu­sių. Kas nu­sta­tys tik­ru­mą, kas jį pa­tik­rins?

Pats sa­ve lai­kau šiau­lie­čiu, ma­no tė­vai ki­lę iš ne­to­li­mų apy­lin­kių. Grįž­tant prie klau­si­mo: rū­pi ar ne­rū­pi? Kas iš to, jei man vie­nam rū­pės, ar kaž­kam ki­tam vie­nam rū­pės? Mies­tas taps sa­vas, jei­gu vi­si kar­tu rū­pin­si­mės, steng­si­mės dėl jo, o ne drabs­ty­si­mės pur­vais, pa­si­spjau­dy­sim pir­myn at­gal, kel­sim is­te­ri­jas, šau­dy­sim tuš­čiais šo­vi­niais.

– Trūks­tam bend­ruo­me­nės, gal pa­pras­čiau­sio drau­giš­ku­mo, bend­ru­mo, net tar­pu­sa­vio pa­kan­tu­mo. Sup­ra­ti­mo, kad vi­si, ku­rie čia da­bar gy­ve­na­me, tie­siog ne­tu­ri­me ki­tos išei­ties kaip im­ti ir pa­da­ry­ti kai ką konk­re­taus dėl tos vie­tos – kad vi­siems bū­tų gra­žiau ir ge­riau. Tu­ri­me iš­mok­ti kal­bė­tis: ir pa­sa­ky­ti, ir iš­girs­ti, o da­bar vos ne iki krau­jų su­si­plie­kiam dėl kaž­ko­kios ma­žos ver­kian­čios mer­gai­tės. Kas skau­džiau ir bai­siau.

– Ta mer­gai­tė – tik vie­nas pa­vyz­dys. Juk ta mer­gai­tė ten ne am­ži­nai. Tvar­kys aikš­tę ir nuims. Reak­ci­ja bu­vo nea­dek­va­ti. At­ro­do, kad vie­toj bu­vu­sio so­vie­tų ka­rei­vio bū­tų kas ant­rą to­kį pat ka­rei­vį pa­sta­tęs.

– Gal dėl to, kad Šiau­liuo­se iš vi­so ma­žai kas nau­jo sta­to­ma, nau­jų me­no ak­cen­tų ran­da­si iš­ties re­tai?

– Šiau­liai tik­rai at­ro­do skur­do­kai. Vi­si lau­kia­me grei­tai pra­si­dė­sian­čių mies­to – aikš­tės, par­ko, bul­va­ro da­lies, ki­tų erd­vių tvar­ky­mo dar­bų pa­gal „UR­BAN“ pro­gra­mą. Ti­ki­mės daug. Ta­čiau, ma­tyt, to­se tvar­ko­mo­se vie­to­se ne­nu­ma­ty­ti me­ni­niai ob­jek­tai, jiems ne­bus ski­ria­ma pi­ni­gų. Ta­čiau rei­kia pla­nuo­ti, gal­vo­ti apie atei­tį ir vi­su­mą. Pi­ni­gų at­si­ras, jei bus ge­ra konk­re­ti idė­ja. Jei bus ini­cia­ty­vos ir no­ro. Pa­si­žiū­rė­kim į Klai­pė­dą: se­na­sis pa­štas, ber­niu­kas prie­plau­ko­je, pe­liu­kas, mo­te­ris su ber­niu­ku prie ge­le­žin­ke­lio sto­ties, nau­ji ak­cen­tai Maž­vy­do alė­jo­je. At­si­ran­da vis nau­jų da­ly­kų. Vers­li­nin­kai pa­tys ro­do ini­cia­ty­vą, fun­duo­ja ob­jek­tus. O žmo­nės my­li tuos kū­ri­nius, praei­da­mi nu­glos­to iki bliz­gė­ji­mo.

Pas mus, aš ma­tau, yra gai­va­las, vel­ti­nis, ant­klo­dės tam­py­mas į vi­sas pu­ses. O kai ta ant­klo­dė ne­di­de­lė, to­kie ir re­zul­ta­tai.

Po­žiū­ry­je į mies­tą rei­kia ki­to­kių kri­te­ri­jų. Nie­kas neat­va­žiuos ir ne­pa­da­rys už mus. Kai ku­rios mies­to vie­tos tie­siog akis ba­do. Vien Kaš­to­nų alė­ja – auk­si­nė vie­ta, su praei­tim, su is­to­ri­ja, o da­bar – gė­da ir bė­da vie­nu me­tu. Ne­ti­kiu, kad nie­ko ne­ga­li­ma pa­da­ry­ti. Jei­gu Klai­pė­da ga­li, Ši­lu­tė, Ku­piš­kis, Anykš­čiai ga­li – ko­dėl ne­ga­li Šiau­liai?

– Ar ne­bu­vo pa­čiam ki­lu­si min­tis ne­be­bū­ti tik­ru šiau­lie­čiu ir trauk­ti kur nors iš čia – į Daug­pi­lį, Vil­nių ar Bir­žus?

– 2000-ai­siais tu­rė­jau bū­ti Klai­pė­do­je. Ma­ne kvie­tė, konk­re­čiai ži­no­jau, ko­kia bus ma­no dar­bo vie­ta, koks dar­bas. Neiš­va­žia­vau – sir­go ma­ma, bu­vo ki­tų ap­lin­ky­bių. Taip ir li­kau. Ta­da ten bu­vo toks pa­ki­li­mas! Ir da­bar jau­čia­mas. Ki­toks kvė­pa­vi­mas, ki­toks rit­mas. Jie tu­ri me­nų fab­ri­ką pa­čia­me mies­to cent­re, daug kul­tū­ros cent­rų, bet jiems vis dar ne­ga­na – kau­na­si dėl nau­jų kul­tū­ros erd­vių, rei­ka­lau­ja dar vie­no 5200 kvad­ra­ti­nių met­rų pa­sta­to. Pas mus to­kių kau­ty­nių dėl kul­tū­ros ne­ma­ty­ti. Ir to­kių rei­ka­la­vi­mų ne­gir­dė­ti.

Kas bus, kai uni­ver­si­te­to ne­bus

– Šiau­lių uni­ver­si­te­to per­spek­ty­vos niū­ro­kos, nors „mir­ties nuo­spren­dį“ Sei­mas trum­pam ati­dė­jo.

Kas bus po to? Juk ne­liks ne tik stu­den­tų ir dės­ty­to­jų. Kal­bant apie Me­nų fa­kul­te­tą – kas bus su Dai­lės ga­le­ri­ja, su Gra­fi­kos cent­ru, ver­tin­gu in­ven­to­riu­mi, su­kaup­tu dar­bų ar­chy­vu? Kaip tai at­si­lieps bend­rai mies­to kul­tū­ri­nei si­tua­ci­jai?

– Nie­ko ne­bus. Ne­bus uni­ver­si­te­to, ir jų ne­liks. Ne­be­liks dai­lio­kų stu­den­tų – dar la­biau su­ma­žės in­te­li­gen­ti­jos, dar la­biau su­si­trauks kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas. Su­ma­žės gy­vy­bės. Ma­ny­čiau, kad da­bar vyk­do­ma po­li­ti­ka yra ne­pro­tin­ga, kad ne vien Šiau­liams, bet vi­sam Šiau­rės Lie­tu­vos re­gio­nui yra rei­ka­lin­gas aka­de­mi­nės ir kū­ry­bi­nės min­ties ži­di­nys, bet, su­pran­tu, kad čia jau nie­ko ne­bus.

Žiū­riu į Lat­vi­ją – į Daug­pi­lį, Lie­po­ją, ku­riuos ge­rai pa­žįs­tu. Jie kiek pa­na­šūs į Šiau­lius: bu­vę už­da­ri mies­tai, juo­se yra uni­ver­si­te­tai, yra me­nų fa­kul­te­tai. Maž­daug prieš de­šimt­me­tį pas juos bu­vo to­kia blo­ga si­tua­ci­ja, kad aš net džiau­giau­si, kad pas mus vis­kas dar la­bai ge­rai, sta­bi­lu. Da­bar si­tua­ci­ja kar­di­na­liai pa­si­kei­tė – ga­lim tik žiū­rė­ti ir pa­vy­dė­ti. Vis­kas pri­klau­so nuo vals­ty­bės po­li­ti­kos. Jie su­si­tvar­kė taip, kad ir Daug­pi­ly­je, ir Lie­po­jo­je yra ir uni­ver­si­te­tai, ir me­nų fa­kul­te­tai. Prob­le­mų vi­sur yra, ir žmo­nių trūks­ta. Bet ieš­kan­čiam vi­sa­da at­si­ran­da išei­tis. Daug­pi­lis tu­ri dai­lės ma­gist­ran­tū­rą, į ku­rią žmo­nės at­va­žiuo­ja iš Re­zek­nės, iš Ry­gos – 80 ir dau­giau ki­lo­met­rų. Jie su­ge­bė­jo į ma­gist­ro stu­di­jas pri­trauk­ti ne­ma­žai vy­res­nio am­žiaus žmo­nių. Pa­vyz­džiui, ke­tu­rias­de­šimt­me­čių mo­te­rų, jau užau­gi­nu­sių vai­kus ir no­rin­čių to­bu­lė­ti.

– No­rin­čių to­bu­lė­ti ir pas mus bū­tų dau­giau, ta­čiau nuo me­no stu­di­jų –bakalauro ir ma­gist­ro – at­gra­so di­džiu­lės stu­di­jų kai­nos. Gal te­ko pa­si­do­mė­ti, kaip yra pas kai­my­nus – Lat­vi­jo­je, Len­ki­jo­je, kur jūs daž­nai lan­ko­tės aka­de­mi­niais ir kū­ry­bos in­te­re­sais?

– Ly­gi­ni­mas ne mū­sų nau­dai. Mū­sų ba­ka­lau­ro stu­di­jos kai­nuo­ja per 3 tūks­tan­čius eu­rų, ma­gist­ran­tū­ra – 4250 eu­rų. Len­ki­jo­je ir ma­gist­ras, ir ba­ka­lau­ras per me­tus kai­nuo­ja 2 tūkst eu­rų. Lat­vi­jo­je taip pat ge­ro­kai pi­giau. Rei­kia pri­si­min­ti ir tai, kad kai kur už­sie­ny­je stu­di­jos vi­sai ne­kai­nuo­ja.

Mes ne­ga­li­me kon­ku­ruo­ti, tad apie ko­kią sis­te­mą ir ko­kią vals­ty­bės po­li­ti­ką ir per­spek­ty­vas ga­li­me kal­bė­ti?

– At­ro­do, kad jei­gu tik kur yra ko­kia pro­ble­ma, ir jei­gu tik ga­li­ma už jos už­kliū­ti, tai Lie­tu­va ir už­kliū­va. Vals­ty­bės be­jė­gys­tė ma­to­ma dau­ge­ly­je sri­čių, ku­rios mums yra gy­vy­biš­kai svar­bios, lem­tin­gos. Eko­no­mi­kos eks­per­tas R. Kuo­dis pa­sta­ruo­ju me­tu daug ra­šo apie eko­no­mi­nę si­tua­ci­ją – apie bai­sią atei­tį, ku­ri mū­sų lau­kia – bet jo iš­va­dos tin­ka vis­kam: „At­si­bus­ki­te, po­nai, mes jau to­je atei­ty­je gy­ve­na­me...“

Šiau­liai – sa­vi­tas lie­tu­vių dai­lės vie­ne­tas

– Kar­tais ten­ka gir­dė­ti tei­giant, kad Šiau­liai tu­ri sa­vi­tą dai­lės mo­kyk­lą, ša­lia Vil­niaus, Kau­no. Ko­kia jū­sų nuo­mo­nė?

– Ne­ži­nau mo­men­to, ka­da pra­si­de­da ta dai­lės mo­kyk­la ir ka­da ji bai­gia­si. Kau­nas yra Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos pa­da­li­nys – bū­tų lyg ir ta pa­ti mo­kyk­la. Ne­ži­nau, kaip dėl mo­kyk­los, bet mes iš tie­sų esa­me toks sa­vi­tas vie­ne­tas. Dar so­viet­me­čiu, ku­rį aš va­di­nu rub­li­niais lai­kais, Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­ja (ta­da ins­ti­tu­tas) mus jau įvar­dy­da­vo kaip kon­ku­ren­tus. Me­nai bu­vo po­pu­lia­rūs – į mū­sų Dai­lės fa­kul­te­tą bu­vo di­de­li kon­kur­sai – po sep­ty­nis de­vy­nis žmo­nes į vie­ną vie­tą, Šiau­liuo­se dir­bo daug pa­jė­gių, ta­len­tin­gų dai­li­nin­kų, ku­rie tuo me­tu bu­vo pa­čio­je sa­vo kū­ry­bos vir­šū­nė­je. Daug mū­sų ab­sol­ven­tų su sa­vo kū­ry­ba ir dar­bais ryš­kiai įsi­ra­šė į Lie­tu­vos dai­lės kon­teks­tą, ak­ty­viai reiš­kia­si ir da­bar.

Pas­tu­di­ja­vę, kas, kiek ir ko­kio­se pa­ro­do­se yra da­ly­va­vę ir su­ži­bė­ję, ras­tu­me ne­ma­žai, bai­gu­sių Šiau­lius. Ir ne­tgi la­bai ge­rų au­to­rių, bet nie­kas ne­ži­no, kad jie stu­di­ja­vo Šiau­liuo­se. Vie­šo­jo­je erd­vė­je tai neak­cen­tuo­ja­ma, kar­tais net spe­cia­liai nu­ty­li­ma. Pri­min­siu tik ke­le­tą pa­vyz­džių iš nau­jes­nių lai­kų. Sa­ky­kim, me­ni­nin­kė Lau­ra Guo­kė, to­kius pri­zus nu­sky­nu­si, apie ku­riuos ki­tiems tik pa­sva­jo­ti. Jos ta­py­ti po­rtre­tai ka­bo­jo Lon­do­no na­cio­na­li­nė­je ga­le­ri­jo­je. Bent jau šia­me am­žiu­je ki­to lie­tu­vio ten ne­bu­vo. Ar­ba Mar­ty­nas Pet­rei­kis, pel­nęs Bal­ti­jos ša­lių jau­no­jo ta­py­to­jo pri­zą. Kiek bu­vo spau­di­mo, kad tik ne­ra­šy­tų, kad jis iš Šiau­lių. Ar­ba Ka­kė Ma­kė – Žu­tau­tė Li­na – mū­sų ma­gist­ran­tū­rą bai­gu­si gra­fi­kė. Mar­ty­nas Gau­bas. Bai­gė moks­lus ir Šiau­liuo­se, ir Vil­niu­je. Tai tik ke­le­tas pa­vyz­džių – są­ra­šas ga­lė­tų bū­ti il­gas.

Tarp kū­ry­bos ir va­dy­bos

– Be­veik vi­si Šiau­lių dai­li­nin­kai yra pa­ži­nę ir aka­de­mi­nio dar­bo sko­nį. Ar tai ne­su­ku­ria prieš­prie­šos: kai dai­li­nin­kas no­ri vi­są sa­ve tu­rė­ti sau ir at­si­duo­ti kū­ry­bai, o kaip pe­da­go­gas ir­gi tu­ri ati­duo­ti daug ener­gi­jos ir jė­gų, nes dar­bas per­ne­lyg svar­bus ir at­sa­kin­gas?

– Yra ir to, ir to. Ir duo­di, ir gau­ni. Ati­duo­di ne tik ži­nias, ne­re­tai stu­den­tui ati­duo­di ir sa­vo il­gai puo­se­lė­tą te­mą. Ge­rai, jei­gu ge­rai pa­da­ro. Jei­gu ne – bū­na gai­la, nes ir pa­ts prie jos ne­beg­rį­ši, at­ro­dys, kad nu­gvel­bei iš stu­den­to.

Tai tik de­ta­lė. Kal­bant api­bend­rin­tai, pliu­sų yra dau­giau. Jei­gu im­tu­me ki­tus mies­tus, kad ir tą pa­tį Vil­nių, ma­tyt dau­gu­ma ne­spjau­tų į dar­bą Aka­de­mi­jo­je.

Aka­de­mi­nis krū­vis pla­nuo­ja­mas vi­siems moks­lo me­tams. Daž­nai bū­na, kad vie­ną se­mest­rą dir­bi dau­giau, ki­tą esi lais­ves­nis. Ži­no­ma, rei­kia tvar­kos, dis­cip­li­nos, bū­ti­na su­si­pla­nuo­ti lai­ką, įsi­dar­bin­ti kū­ry­bo­je. Be to, ne taip leng­va bū­ti vien lais­vu me­ni­nin­ku.

– Ku­rian­čiam dės­ty­to­jui gal­būt leng­viau tarp stu­den­tų įgy­ti au­to­ri­te­tą?

– Taip, svar­bu, kad dės­ty­to­jas bū­tų ma­to­mas pa­ro­do­se, vie­šu­mo­je. Kad stu­den­tas sa­vo dar­bą ga­lė­tų pa­ly­gin­ti su dės­ty­to­jo. Sek­ti jį, pa­neig­ti ar­ba pra­nok­ti.

– Ar gal­vo­jo­te ka­da apie sa­vo aka­de­mi­nę kar­je­rą iki pro­fe­so­riaus ir ad­mi­nist­ra­ci­nę iki fa­kul­te­to de­ka­no?

– Ne, na­tū­ra­liai taip su­si­klos­tė. 1995 me­tais pa­siū­lė bū­ti Pie­ši­mo ka­ted­ros ve­dė­ju. Ne­bu­vo ar­gu­men­tų at­si­sa­ky­ti. Pa­sa­ky­siu štai ką. Kai at­si­ra­do tos pa­rei­gos, at­si­ra­do ir nau­jos veik­los. Tuoj pra­dė­jom ra­šy­ti nau­jas stu­di­jų pro­gra­mas ir jau po po­ros me­tų priė­mėm pir­muo­sius stu­den­tus į gra­fi­kos spe­cia­ly­bę. Ki­tais me­tais – ta­py­to­jai, di­zai­ne­riai. Ge­ro­kai iš­si­plė­tė spe­cia­ly­bių spekt­ras.

–2011 me­tais ta­po­te Me­nų fa­kul­te­to de­ka­nu. Kaip se­kė­si la­vi­ruo­ti tarp kū­ry­bos ir va­dy­bos? Lai­ko juk ne­pa­dau­gė­jo.

– Se­na tai­syk­lė: kuo dau­giau da­rai, tuo dau­giau pa­da­rai. O lai­ką pla­nuo­ji – rei­kia su­si­kon­cent­ruo­ti.

Tarp kit­ko, ei­da­mas į šias pa­rei­gas, aš jau tu­rė­jau ne­blo­gų pra­kti­nės va­dy­bos įgū­džių – ne taip trum­pai te­ko bū­ti ūkis­kai­ti­nių su­tar­čių vadovu– tuo­me­ti­nia­me pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te vei­kė toks mi­ni dai­lės kom­bi­na­tas.

– Ko­kius svar­biau­sius dar­bus pa­vy­ko nu­dirb­ti kaip ka­ted­ros ir fa­kul­te­to va­do­vui?

– Nep­ri­sis­ki­riu vi­sų nuo­pel­nų sau, tai ko­man­di­nis dar­bas.

Reikš­min­gas fa­kul­te­tui bu­vo Gra­fi­kos cent­ro ati­da­ry­mas 1998 me­tais. Be­veik de­šimt­me­tį mes bu­vom aukš­tu­moj, tu­rė­jom tik­rai ge­rą ir mo­der­nią gra­fi­kos ba­zę. Pas­kui ne­be­li­ko in­te­re­so pa­lai­ky­ti pa­siek­tą ly­gį. Kar­tais at­ro­do, kad yra ne­tgi prie­šin­gas in­te­re­sas – su­žlug­dy­ti.

Ži­no­ma, ir po 10 me­tų pau­zės at­gai­vin­ta uni­ver­si­te­to Dai­lės ga­le­ri­ja. Su ja bu­vo tik­ras ku­rio­zas: Me­nų fa­kul­te­tas iš­gy­ve­no pa­ki­li­mą, ga­le­ri­ja bu­vo už­da­ry­ta, o si­tua­ci­ja, re­gis, vi­sus ten­ki­no. Rei­kė­jo įro­di­nė­ti, kad ji rei­ka­lin­ga.

Lai­kui bė­gant ati­da­rė­me gar­so įra­šų stu­di­ją Mu­zi­kos ka­ted­ro­je, P. Vi­šins­kio gat­vė­je.

Kū­ry­ba – įtrau­kian­tis suau­gu­sių žmo­nių žai­di­mas

– Koks yra jaus­mas, su­ren­gus ap­žval­gi­nę kū­ry­bos pa­ro­dą, lyg po jos ne­be­bū­tų ko ap­žvelg­ti? Kaip ver­ti­na­te sa­vo lai­ką, sa­vo pa­ro­dą ir si­tua­ci­ją šia­me lai­ko taš­ke?

Pas­vars­tau, kad dai­li­nin­kai yra lai­min­gi žmo­nės, jiems lyg ir duo­ta il­ges­nė jau­nys­tė, dau­giau lai­ko su­bręs­ti ir il­giau dirb­ti. Ki­tų pro­fe­si­jų žmo­nės, su­lau­kę še­šias­de­šim­ties, jau ima sva­jo­ti apie pen­si­ją, dai­li­nin­kui – tai pa­ti bran­da. Lie­žu­vis ne­si­ver­čia pa­ties va­din­ti gar­baus am­žiaus me­ni­nin­ku. Kū­ry­bą – so­li­džia, bran­džia – taip.

– Da­bar su jau­nais me­ni­nin­kais si­tua­ci­ja ki­to­kia. Jie daž­niau­siai vyk­do pro­jek­tus – tai yra pa­rem­ta pi­ni­gais ir už­sa­ky­mais. Da­rai, tai, kas su­pro­jek­tuo­ta, kas nu­ma­ty­ta ir už ką rei­kės at­si­skai­ty­ti. Ta­ve pa­kvie­tė, da­ly­vau­ji. Ne­lie­ka vie­tos ir ga­li­my­bių pa­čiam ke­ro­tis, skleis­tis, aug­ti ir sa­ve au­gin­ti. Vis dėl­to, tau mo­ka pi­ni­gus, tu esi pri­klau­so­mas.

Mū­sų jau­nys­tė­je jo­kių pro­jek­tų ne­bu­vo. Kū­rei tai, ką tu pa­ts jau­tei, ką su­gal­vo­jai, ieš­ko­jai sa­vo te­mų, plas­ti­nių spren­di­mų. Tech­no­lo­gi­jas rin­kai­si pa­gal ba­zę, ku­rią su­ge­bė­jai su­si­kur­ti. Ma­no ark­liu­kas bu­vo šil­kog­ra­fi­ja. Aš kau­piau, rin­kau, do­mė­jau­si, eks­pe­ri­men­ta­vau.

– Ko­dėl kaž­ka­da pa­si­rin­ko­te gra­fi­ką, o ne ką ki­ta. Sa­vo va­lia, ar su­si­klos­čius ko­kioms ap­lin­ky­bėms?

– Man pa­ti­ko. Dėl pa­si­rin­ki­mo nea­be­jo­jau.

Esu daug ką iš­ban­dęs, ka­dai­se lie­jau ne­ma­žai ak­va­re­lių – pa­ti­ko mo­no­ti­pi­ja, do­mė­jau­si fo­tog­ra­fi­ja. Daug kuo, bet ne­lai­kiau to pa­grin­di­niais dar­bais – la­biau pa­ruo­šia­mai­siais, ran­kos ir vaiz­duo­tės la­vi­ni­mo dar­bais.

– Tech­ni­kos, at­li­ki­mo po­žiū­riu jū­sų kū­ry­ba la­bai įvai­ri. Aki­vaiz­du, kad kai ku­rios sri­tys įtrau­kė il­gam. Pa­vyz­džiui, ka­lig­ra­fi­ja, eks­lib­ris – šiuo­se ba­ruo­se tu­ri­te kuo pa­si­džiaug­ti ir pa­si­gir­ti.

– Ka­lig­ra­fi­ja – at­ski­ras me­nas, čia yra vis­ko. Su ka­lig­ra­fi­jos dar­bais da­ly­vau­ju pa­ro­do­se. Ka­lig­ra­fi­ja už­krė­tė ko­le­gų klai­pė­die­čių pa­vyz­dys. Jie tu­rė­jo ka­lig­ra­fi­jos fa­na­ti­ką, maest­ro pro­f. Al­gį Kli­še­vi­čių. Bu­vo ke­ti­ni­mų kur­ti ka­lig­ra­fi­jos mo­kyk­lą.

Eks­lib­riai ly­di ma­ne daug me­tų, nie­ka­da ne­bu­vau jų už­me­tęs.

Ga­li pa­si­ro­dy­ti, kad eks­lib­ris – ma­žas dar­biu­kas, ku­rį leng­va pa­da­ry­ti. Nie­ko pa­na­šaus. Ki­tas da­ly­kas, kad kur­da­mas ma­žus dar­bus, kar­tais at­ran­di tai, kas vė­liau pra­ver­čia ki­tur. Eks­lib­ris lei­džia iš­mė­gin­ti nau­jo­ves. Eks­lib­riui esu dė­kin­gas ir už nau­ją –sakralinę – te­mą sa­vo kū­ry­bo­je: su­kū­riau eks­lib­rius Po­pie­žiui Jo­nui Pau­liui II, vie­nuo­liams pran­ciš­ko­nams, vys­ku­pui E. Bar­tu­liui, pre­la­tui St. Ylai. Ne­se­niai su­skai­čia­vau – esu su­kū­ręs apie 130 eks­lib­rių. Ne taip ir daug.

– Esa­te ne kar­tą pa­si­sa­kęs apie bū­ti­ny­bę kū­ry­bo­je ei­ti pir­myn, at­si­nau­jin­ti, ieš­ko­ti. Ar ne­jau­čia­te prieš­prie­šos tarp nau­jo­vių paieš­kų, ki­ti­mo ir no­ro iš­lik­ti sa­vi­mi, bū­ti at­pa­žįs­ta­mam?

– Sa­vo plas­ti­nį vei­dą at­ras­ti yra la­bai su­dė­tin­ga. Ne­ga­lė­čiau teig­ti, kad to­kį tu­riu, ta­čiau to sie­kiu. Sie­kiu at­ras­ti sa­vo kal­bą, kom­po­zi­ci­nę ar­ti­ku­lia­ci­ją per­tei­kiant skir­tin­gas te­mas. Gal ir gru­bo­kai pa­ly­gin­siu: poe­zi­jo­je Mai­ro­nio nie­kaip ne­su­mai­šy­si su Er­lic­ku.

Atė­jo skait­me­ni­nė tech­no­lo­gi­ja – vi­si me­tė­si į ją. Ir aš ne išim­tis. At­si­ra­do daug nau­jų in­terp­re­ta­ci­jos, spal­vos, for­ma­to ga­li­my­bių. No­ri­si vis­ką iš­ban­dy­ti.

Kū­ry­ba įtrau­kia, jo­je svar­bus žai­di­mo ele­men­tas.

Ma­tyt, svar­biau­sia, kas pa­ts esi , ko­kį pa­sau­lį ma­tai ir kas tau ja­me svar­bu. Pas­kui ką be­da­ry­tum – ta­py­tum, rai­žy­tum, fo­tog­ra­fuo­tum, ra­šy­tum ei­lė­raš­čius – iš pa­sau­lio iš­trau­ki tai, kas yra ta­vo: svar­bu, ar­ti­ma, jau­di­namo.

Apie pe­dan­tiz­mą, hie­rar­chi­ją ir tik­rą me­ną

– Me­no­ty­ri­nin­kai jū­sų dar­bus ne­re­tai api­bū­di­na ne tik kaip ori­gi­na­lius, pro­fe­sio­na­lius, bet ir pre­ci­ziš­kai iš­baig­tus. Kar­tais ko­le­gos tars­te­li, kad esa­te pe­dan­tas.

– Ma­nau, kad yra pe­dan­tiš­kes­nių už ma­ne, tik­rai. Pe­dan­tą įsi­vaiz­duo­ju žmo­gų, ku­ris ne tik sa­vo dar­bais, bet ir sa­vo esy­be yra pe­dan­tas. Aš toks ne­su – esu emo­cin­gas.

Ki­ta ver­tus, pe­dan­tiš­ku­mo gra­fi­ko­je rei­kia. Rei­kia la­bai griež­to sa­vęs reg­la­men­ta­vi­mo. Gra­fi­ka yra toks da­ly­kas, kad pir­miau­sia vis­ką tu­ri nu­si­pai­šy­ti gal­vo­je – tiks­liai, iki smulk­me­nų. Tik ta­da ga­li ei­ti į dirb­tu­vę ir vis­ką „su­gro­ti“ vie­nu įkvė­pi­mu, ne­si­blaš­ky­da­mas, per­ne­lyg ne­nuk­ryp­da­mas nuo pra­di­nio su­ma­ny­mo. Ta­py­bo­je ga­li pra­dė­ti vie­naip, o ki­tą­syk atė­jęs į dirb­tu­vę nu­vai­ruo­ti į vie­ną ar ki­tą pu­sę.

– Ką at­sa­ky­tu­mėt į ta­py­to­jų ar­gu­men­tą, kad gra­fi­kui daug leng­viau su­reng­ti to­kią di­de­lę pa­ro­dą, už­pil­dy­ti to­kią erd­ves kaip mū­sų ga­le­ri­ja?

– Ko­dėl leng­viau, kas taip sa­ko? Gra­fi­kui leng­viau gal tik ta­da, kai dar­bas jau pa­da­ry­tas, kai jį ti­ra­žuo­ji, bet iki tol?.. Vi­so ti­ra­žo juk neeks­po­nuo­si. Va­žiuo­ju į ple­ne­rus, į ta­py­to­jų ple­ne­rus pa­sta­rai­siais me­tais – taip pat. Ma­tau, kiek ga­li­ma pa­da­ry­ti per ple­ne­ro lai­ką. Aš pa­da­rau pen­kis še­šis dar­bus. Ma­tau, kad ir ta­py­to­jai su­ku­ria daug dar­bų.

– Gal čia tam tik­ras pa­si­žnai­by­mas ce­cho vi­du­je, sten­gian­tis iš­kel­ti sa­vo sri­tį, sa­vo tech­ni­ką?

– Taip, čia yra ce­cho rei­ka­lai. Sa­ko ir ki­taip: kad gra­fi­kams esą pa­pras­ta da­ly­vau­ti tarp­tau­ti­nė­se pa­ro­do­se, nes dar­bai ne­di­de­lio for­ma­to – su­pa­ka­vai ir nu­siun­tei. Bet kas no­ri ir ga­li, da­ly­vau­ja ir su di­de­liais dar­bais – ir ta­py­to­jai, net skulp­to­riai. Taip kad dėl to verkš­len­ti ne­rei­kė­tų. Kad tik kvies­tų.

– Ar te­beeg­zis­tuo­ja dai­lės žan­rų hie­rar­chi­ja, kas pir­miau, aukš­čiau, ver­tin­giau? Ar ta­py­ba – vis dar dai­lės ka­ra­lie­nė?

– Kuo to­liau, tuo dau­giau tarp me­no ša­kų at­si­ran­da tarp­dis­cip­li­niš­ku­mo. Nyks­ta ri­bos: yra in­te­rak­ty­vi gra­fi­ka, yra ta­py­ba su skait­me­na, dau­gy­bė įvai­riau­sių va­rian­tų. Vi­si tu­ri tei­sę eg­zis­tuo­ti. Kaž­kas la­biau ver­ti­na ta­py­bą, kaž­kas – gra­fi­ką ar dar kai ką. Tik kar­tais per daug dek­la­ruo­ja­ma, kad čia tai jau yra me­nas, o čia – jau ne­be me­nas. Lai­kas pa­ro­dys, kas yra me­nas. Ga­le­ri­jos, ko­lek­ci­nin­kai vis dar no­riau per­ka gra­fi­ką ar­ba ta­py­bą.

Ri­tua­lų nė­ra

–Gal tu­ri­te ko­kių įkvė­pi­mą ža­di­nan­čių, kū­ry­bi­nę tem­pe­ra­tū­rą pa­lai­kan­čių ri­tua­lų?

– Ri­tua­lų nė­ra. Tik il­gas, nuo da­žų vis sun­kė­jan­tis ir dau­giau spal­vų įgy­jan­tis dar­bi­nis cha­la­tas, gu­mi­nės pirš­ti­nės ir nuo pra­džios iki pa­bai­gos gal­vo­je su­si­klos­čiu­si, vaiz­duo­tė­je pa­vi­da­lą ir spal­vas įga­vu­si idė­ja. Be jos nė­ra ko ei­ti į dirb­tu­vę.

Ki­tų žmo­nių kar­tais pa­va­di­na­mas pe­dan­tu, me­ni­nin­kas Vai­do­tas Ja­nu­lis lai­ko sa­ve emo­cin­gu žmo­gu­mi.

Man, kaip ir ki­tiems au­to­riams, įdo­mu pa­žiū­rė­ti į sa­vo dar­bus pa­ro­do­je. Čia jie at­si­du­ria lyg ir ki­ta­me kon­teks­te – imi juos ki­taip ver­tin­ti.

Iš cik­lo „Kar­tos“. Me­ni­niai ob­jek­tai, su­kur­ti nau­do­jant ko­rius, vaš­ką, se­nas fo­tog­ra­fi­jas – tik­ras vi­di­nės at­min­ties ar­chy­vas. Glaus­ta šei­mos ir Lie­tu­vos is­to­ri­ja. ko­rių.

Eks­lib­riai ly­di V.Ja­nu­lį vi­są jo kū­ry­bi­nį ke­lią.

Me­ni­nin­kas yra su­kū­ręs įspū­din­gų že­mės me­no dar­bų. „Ver­ti­ka­lios ban­gos gar­sai“. Me­dis, smė­lis, ak­muo.

60-me­čio pro­ga  Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jo­je su­reng­ta per­so­na­li­nė pa­ro­da ir iš­leis­tas ka­ta­lo­gas api­bend­ri­na ke­lių de­šimt­me­čių kū­ry­bos ke­lią.

„Juo­do­sios ko­pos sap­nas“. Miš­ri tech­ni­ka, 2009 m.

„Dvi­gal­vio tram­dy­mas“. Gra­fi­tas, 1997 m.