Iš prisiminimų apie dvariškių pasitraukimą

Iš pri­si­mi­ni­mų apie dva­riš­kių pa­si­trau­ki­mą

Gi­dė Ži­vi­lė Va­liu­šai­ty­tė ėmė­si di­džiu­lio ir su­dė­tin­go dar­bo – su­rink­ti dar gy­vų liu­di­nin­kų pri­si­mi­ni­mus apie Pak­ruo­jo dva­rą, jo gy­va­vi­mą val­dant vo­kie­čių kil­mės ba­ro­nams von der Rop­pams, su­dė­tin­gą laik­me­tį ar­tė­jant Ant­ra­jam pa­sau­li­niam ka­rui. Au­to­rė „Pak­ruo­jo kraš­to“ skai­ty­to­jams pri­sta­to sa­vo už­ra­šų iš­trau­kas.

Vo­kie­čių kil­mės di­di­kai pa­kvies­ti grįž­ti

Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro auš­ro­je po­li­ti­niai di­džių­jų vals­ty­bių va­dų su­si­ta­ri­mai, po to se­kę veiks­mai Eu­ro­po­je, pa­kei­tė ke­lis šim­tus me­tų Bal­ti­jos ša­ly­se gy­ve­nu­sios Rop­pų gi­mi­nės is­to­ri­ją.

Praė­jus po­rai mė­ne­sių po Mo­lo­to­vo ir Ri­bent­ro­po pa­kto ( pa­si­ra­šy­to 1939 08 23) per ra­di­ją bu­vo skel­bia­mas Hit­le­rio ra­gi­ni­mas at­si­liep­ti į fiu­re­rio kvie­ti­mą ir grįž­ti na­mo, į rei­chą. Net­ru­kus pra­si­dė­jo vo­kie­čių kil­mės as­me­nų re­pat­ria­ci­ja.

Bal­ti­jos vo­kie­čiams (re­pat­rian­tams) bu­vo nu­ma­ty­tos oku­puo­tos Len­ki­jos že­mės. O tas, nau­jai oku­puo­tas že­mes, su­jun­gus su iki ka­ro bu­vu­sio­mis Vo­kie­ti­jos že­mė­mis, no­rė­ta su­kur­ti nau­ją­ją Di­džią­ją Vo­kie­ti­ją.

Bal­ti­jos vo­kie­čiai at­si­lie­pė į fiu­re­rio kvie­ti­mą, re­pat­ria­ci­ja vy­ko 1940 ir 1941 me­tais. Pak­ruo­jo dva­ro sa­vi­nin­kai ba­ro­nai von der Rop­pai taip pat nu­spren­dė trauk­tis. Tuo me­tu Pak­ruo­jo dva­ro val­dy­to­jas bu­vo Ju­lius von der Rop­pas, Pak­ruo­jo dva­rą pa­vel­dė­jęs iš be­vai­kio dė­dės ba­ro­no Leo­no.

Ju­lius von der Rop­pas su dva­riš­kiais iš­ke­lia­vo link Lat­vi­jos. Ti­kė­ti­na, šiam įvy­kiui bu­vo ruo­šia­ma­si. Da­bar­ti­nia­me M. K. Čiur­lio­nio mu­zie­ju­je Kau­ne sau­go­ma da­lis Rop­pų ko­lek­ci­jos pa­veiks­lų. Apie pa­veiks­lus sa­ko­ma, kad jie bu­vo įsi­gy­ti iš Leo von der Rop­po ko­lek­ci­jos.

Ba­ro­no ke­lio­nė vai­ko aki­mis

Apie ba­ro­nų von der Rop­pų pa­si­trau­ki­mą iš sa­vo val­dų pa­sa­ko­ja bu­vu­sio dva­ro šor­ni­ko duk­tė, pa­kruo­jie­tė Ve­ro­ni­ka Al­do­na Jac­kū­nai­tė Mie­žie­nė.

„Bu­vau dva­ro ku­me­čio vai­kas. Bu­vau pen­ke­rių, kai 1938-ai­siais tė­vas pra­dė­jo dirb­ti dva­re, per­si­kė­lė­me gy­ven­ti į ku­me­čiams skir­tą pa­sta­tą. Vai­kų dar­bas bu­vo ga­ny­ti dva­ro ku­me­čių gy­vu­lius“ – anuos lai­kus pri­si­me­na V. Mie­žie­nė.

Vie­ną die­ną Ve­ro­ni­ka pa­ma­tė, neįp­ras­tą re­gi­nį: dva­ro ir ku­me­čių gy­vu­liai su­gin­ti kar­tu. Die­na ėjo va­ka­rop,to­dėl Ve­ro­ni­ka su se­se­ri­mi nuė­jo par­si­va­ry­ti sa­vų­jų. Ir, čia pat ga­vo kaž­ku­rio dva­riš­kių už­duo­tį: gin­ti ba­ro­no gy­vu­lius.

Ke­li vai­kai ir suau­gu­sie­ji bu­vo sku­biai pri­sta­ty­ti prie dva­ro ban­dos va­ry­mo. Ve­ro­ni­ka iš va­ro­vų bu­vo ma­žiau­sia – jai ėjo sep­tin­ti. Mo­te­ris me­na, bu­vę ta­da ir ap­sia­ša­ro­ju­sių, bet po­nų pa­lie­pi­mo ne­vyk­dy­ti – ne­va­lia.

Ve­ro­ni­ka pa­sa­ko­ja, jog per aša­ras net ne­ma­tė, neat­si­me­na ku­riuo ke­liu va­rė dva­ro gy­vu­lius. Pri­si­me­na tik, kad va­rant ban­dą bu­vo da­ro­mos per­trau­kos, sto­ja­ma pail­sė­ti. Pie­tų per­trau­kų me­tu, ku­me­čiams bu­vo liep­ta pa­si­melž­ti kar­ves ir at­si­gai­vin­ti pie­nu, dar pri­dė­ta po kiau­ši­nį ir py­ra­go ga­ba­lą pa­si­stip­rin­ti.

V. Mie­žie­nė sa­ko, jog ba­ro­nas trau­kė­si ne vie­nas, o su vi­su dva­riš­kių bū­riu. Gy­vu­lių ban­dos prie­ky­je, per vi­du­rį ir ga­le bu­vo dva­riš­kių ka­rie­tos. Tarp jų bū­ta ir pri­žiū­rė­to­jų: vie­nam gy­vu­lių va­ro­vų stai­ga me­tu­sis į miš­ką bėg­ti iš ka­rie­tos bu­vo iš­šau­ta. Šau­ta ne į bėg­lį, o tik ki­tiems su­draus­min­ti. Bėg­lio nie­kas ne­gau­dė, o ir bė­gan­čių dau­giau ne­be­bu­vo“, – pa­sa­ko­ja pa­kruo­jie­tė.

„Ry­tą dva­riš­kiai su gy­vu­lių ban­da ir va­ro­vais pa­sie­kė Rau­don­pa­mū­šį“, – pri­si­me­na dva­ro šor­ni­ko duk­tė. (Nuo Pak­ruo­jo dva­ro tie­siai per lau­kus bu­vo nuei­ta apie 20 ki­lo­met­rų – aut. pa­st.) Čia Ve­ro­ni­kos dar­bas bai­gė­si, ta­čiau dva­riš­kių ke­lio­nė su gy­vu­liais bu­vo tę­sia­ma, tik jau ly­dint ki­tiems ku­me­čiams.

Ve­ro­ni­ka sa­ko, jog už ku­me­čių pa­slau­gą trau­kian­tis, ba­ro­nas dos­niai at­si­ly­gi­no. Kiek­vie­nam lie­pė pa­si­rink­ti: ar­ba kar­vė, ar­ba dvi avys.

Tur­būt vie­nin­te­lė Ve­ro­ni­ka už at­ly­gį pa­si­rin­ko dvi avis. Mat vai­ko aki­mis avys pa­si­ro­dė gra­žes­nės nei kar­vė. Na o pa­ta­rė­jų, kad vie­na kar­vė ge­riau nei dvi avys, sa­ko, neat­si­ra­do.

Ga­vu­si už­mo­kes­tį, Ve­ro­ni­ka pa­su­ko at­gal, link na­mų. Su sa­vo ave­lėm mer­gai­tė per miš­kus ir lau­kus vėl be­veik pa­rą ke­lia­vo na­mo. Ta­čiau na­mus pa­sie­kė tik su vie­na ave­le, ki­ta pa­ke­liui pa­si­me­tė.

O jau su­grį­žu­si na­mo Ve­ro­ni­ka ra­do ne tik jos lau­kian­čius tė­vus, bet ir bū­rį uni­for­muo­tų ka­rei­vių. To­kia ka­ro pra­džia iš­li­ko Ve­ro­ni­kos at­min­ty­je.

Pak­ruo­jo dva­ras po ba­ro­nų pa­si­trau­ki­mo li­ko be tik­rų­jų šei­mi­nin­kų. Bu­vo pa­skir­ti iš­tuš­tė­ju­sių dva­rų ad­mi­nist­ra­to­riai – val­dy­to­jai. Ta­čiau ir to­kio pri­žiū­rė­to­jo aki­vaiz­do­je, Pak­ruo­jo dva­ro pa­li­ki­mas ir di­dy­bė ny­ko.

Vla­do ŠČIA­VINS­KO nuo­tr.

Praė­ju­sių me­tų va­sa­rą ba­ro­nų Rop­pų pa­li­kuo­nys lan­kė­si Pak­ruo­jo dva­re, ku­rį ke­lis šimt­me­čius val­dė Lat­vi­jo­je ir Lie­tu­vo­je gy­ve­nu­si pla­ti gi­mi­nė.

As­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Gi­dė Ži­vi­lė Va­liu­šai­ty­tė ren­ka žmo­nių pri­si­mi­ni­mus apie Pak­ruo­jo dva­ro praei­tį.

Pak­ruo­jie­tės Ve­ro­ni­kos Mie­žie­nės at­min­ty­je – ba­ro­no ir dva­riš­kių pa­si­trau­ki­mas, ka­ro pra­džia.

Ar­tė­jant ka­rui vo­kie­čių kil­mės dva­ri­nin­kai su da­li­mi sa­vo tur­tų trau­kė­si per Ry­gos uos­tą.

Pas­ku­ti­nis Pak­ruo­jo dva­re tar­na­vęs šor­ni­kas Pra­nas Jac­kū­nas su Gent­rū­da – Ve­ro­ni­kos tė­vai.