Šimtametėje protėvių sodyboje auga aštuntoji karta

Šim­ta­me­tė­je pro­tė­vių so­dy­bo­je au­ga aš­tun­to­ji kar­ta

Pak­ra­žan­čio se­niū­ni­jos Gri­nių kai­me, se­nu­tė­lė­je pu­sant­ro šim­to me­tų so­dy­bo­je, sa­vo gy­ve­ni­mą pra­de­da jau­na Er­nes­tos ir Eval­do Če­pu­lių šei­ma. Čia au­ga jų vai­kai: ket­ve­rių me­tu­kų Smil­tė ir me­tų Pi­jus.

Se­no­je pro­mo­čiu­tės tro­bo­je, ku­rią ji pa­vel­dė­jo iš sa­vo pro­se­ne­lių, pri­si­glau­du­si jau­na šei­ma pa­ty­rė ir emig­ran­to duo­nos sko­nį. Ta­čiau vai­kus au­gin­ti nu­spren­dė Lie­tu­vo­je. Mo­ko­si ap­siei­ti be pra­ban­gos, daug dir­ba ir ku­ria sa­vo ūkį.

Nors Eval­das kas­met po­rai mė­ne­sių iš­va­žiuo­ja dirb­ti į Ang­li­ją, Če­pu­liai apie emig­ra­ci­ją ne­gal­vo­ja.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Jau­nys­tė stip­ri­na vil­tis

Se­nu­tė­lė dvie­jų ga­lų tro­ba, at­si­tū­pu­si dau­bo­je, tar­si ap­sau­go­ta nuo pa­ša­li­nių akių, vė­jų ir ki­to­kių ne­gan­dų. Erd­via­me kie­me ba­tu­tas, pa­vė­si­nė, viš­čiu­kų na­me­lis, šilt­na­mis. So­dy­bo­je ver­da gy­ve­ni­mas. Ant dau­bos kran­to jau sto­vi nau­jas tvar­tas ke­lio­li­kai kar­vių. Gy­vu­liai 26 me­tų Er­nes­tos Če­pu­lie­nės pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nis.

„Jūs da­bar ge­riau ir pa­to­giau gy­ve­na­te už mus“,  kar­tais sa­kau sa­vo kar­vu­tėms“, – šyp­so­da­ma­si ir kvies­da­ma į kuk­lų ne­di­du­ką kam­ba­rė­lį, ku­rį be­veik vi­są uži­ma lo­vos, pa­sa­ko­ja jau­na mo­te­ris.

Ji tu­ri vil­ties, jog po ke­le­rių me­tų ir ji su vy­ru bei vai­kais per­si­kels į nau­ją ant kal­no pa­sta­ty­tą na­mą. Vy­ras – la­bai darbš­tus, ką ima tą pa­da­ro. Ko tik jis ne­mo­ka. Be­veik pa­ts vie­nas pa­si­sta­tė tvar­tą, tik mū­ri­nin­ką kvie­tė­si.

Jai prau­si­ma­sis du­be­ny­je, vai­kų mau­dy­mas vo­ne­lė­je pa­šil­džius van­de­nį puo­de – įpras­tas da­ly­kas. O vy­ras Eval­das – mies­tie­tis, gy­ve­no būs­te su pa­to­gu­mais. Jam gy­ve­ni­mo pra­džia se­no­vi­nė­je pu­sant­ro šim­to me­tų se­nu­mo tro­bo­je – sa­vo­tiš­kas iš­šū­kis.

Ta­čiau gy­ve­ni­mą pra­dė­ti pas pro­mo­čiu­tę jau­nai šei­mai bu­vo ge­riau­sias va­rian­tas. Ne­rei­kia nuo­mo­tis būs­to. Yra že­mės. Įsi­gi­jo gy­vu­lių. Ūki­nin­kaus ir su­si­kurs atei­tį. Čia daug erd­vės vai­kams.

Be to, džiau­gia­si ir pro­mo­čiu­tė. Jai ne­jau­ku bū­tų gy­ven­ti vie­nai di­džiu­lia­me se­na­me na­me.

Blaš­kė­si po už­sie­nius, bet grį­žo

Ir Er­nes­ta, ir jos vy­ras Eval­das ži­no emig­ran­tų duo­nos sko­nį. Bai­gu­si mo­kyk­lą ir pa­si­mo­kiu­si kir­pė­jos pro­fe­si­jos mer­gi­na va­ži­nė­da­vo į Is­pa­ni­ją skin­ti po­mi­do­rų.

Jos vy­ras Eval­das dir­bo Ang­li­jo­je fab­ri­kuo­se, vė­liau ka­la­ku­tų fer­mo­je. Ta­čiau abu su­grį­žo į Lie­tu­vą ir nu­spren­dė kur­ti gy­ve­ni­mą Tė­vy­nė­je. Sve­tur už­dirb­ti pi­ni­gai pra­ver­tė jųd­vie­jų ves­tu­vėms ir bū­ti­niau­siems daik­tams gy­ve­ni­mo pra­džio­je, ūki­nin­ka­vi­mo pra­džiai.

Eval­das ir su­kū­ręs šei­mą kas­met vė­lų ru­de­nį iš­skren­da į Ang­li­ją. To­je pa­čio­je ka­la­ku­tų fer­mo­je prieš Ka­lė­das rei­kia dau­giau dar­bo ran­kų. O pi­ni­gai pra­ver­čia ku­riant ūkį.

E. Če­pu­lis – šiau­lie­tis. Mies­to vai­kas, gi­męs ir užau­gęs ant grin­di­nio. Ta­čiau nuo pat vai­kys­tės at­va­žiuo­da­vo va­sa­ro­ti į Kel­mės ra­jo­ną, pas ūki­nin­kau­jan­tį dė­dę. Jam pa­dė­da­vo prie ūkio dar­bų ir ne­ju­čia tuos pa­pras­tus že­miš­kus dar­bus pa­mi­lo.

Kol kas Če­pu­lių ūke­lis – ne­di­de­lis. To­dėl Eval­das to­liau dar­buo­ja­si pas ūki­nin­ką dė­dę. Tai jo dar­bo vie­ta.

Džiau­gia­si tuo, ką tu­ri

Jau­nie­ji ūki­nin­kai šiuo me­tu tu­ri 11 mel­žia­mų kar­vių, ke­le­tą ver­še­lių, anks­čiau lai­kė ir kiau­lių, bet at­si­sa­kė dėl per­dėm di­de­lių rei­ka­la­vi­mų.

Er­nes­ta pa­sta­ruo­ju me­tu kas­dien par­duo­da apie 150 lit­rų pie­no. Koo­pe­ra­ty­vas mo­ka po 16 cen­tų už lit­rą. At­ly­gis – ne­di­de­lis, jei­gu skai­čiuo­tu­me ir in­ves­ti­ci­jas, ku­rių rei­kia, kad kar­vė duo­tų pie­no. Ta­čiau bent mi­ni­ma­lus at­ly­gi­ni­mas per mė­ne­sį at­lie­ka. Mo­te­ris įver­ti­na ir ga­li­my­bę tuo pa­čiu me­tu pri­žiū­rė­ti vai­kus.

Juk bū­da­ma sam­dy­ta dar­buo­to­ja to ne­ga­lė­tų sau leis­ti.

Če­pu­liai sva­jo­ja plės­ti ūkį. No­ri pri­siau­gin­ti dau­giau kar­vių. Bū­tų dau­giau pie­no, dau­giau ir pa­ja­mų.

Rei­kė­tų pirk­ti ir dau­giau že­mės. Da­bar nau­do­ja­si pro­mo­čiu­tės že­me. Ta­čiau jos ne­daug – tik ke­li hek­ta­rai. Ki­tą že­mę nuo­mo­ja­si. Bet ga­nyk­los to­lo­kai – už še­šių ki­lo­met­rų.

Tau­piai gy­ve­nan­ti jau­na šei­ma ne­se­niai pa­sta­tė nau­ją tvar­tą sa­vo kar­vu­tėms. Plu­šė­jo abu. Tik mū­ro sie­noms pra­šė meist­ro pa­gal­bos. Gy­vu­liams jau pa­to­gu. Tvar­tas šiuo­lai­kiš­kas. Se­na­sis jau bu­vo vi­siš­kai su­griu­vęs.

So­dy­bai – apie pu­sant­ro šim­to me­tų

Se­no­jo­je so­dy­bo­je pra­bė­go Er­nes­tos pro­mo­čiu­tės Jad­vy­gos Mi­ka­laus­kie­nės gy­ve­ni­mas. 92 me­tų mo­te­ris dar vi­siš­kai gu­vi, pa­sa­ko­ja so­dy­bą pa­vel­dė­ju­si iš sa­vo pro­se­ne­lių.

Tuo­met ją šiek tiek su­re­mon­ta­vę, pa­svė­rę, pa­kei­tę kai ku­riuos rąs­tus ir au­gi­no vai­kus, anū­kus. Prieg­lobs­tį čia ra­do ir proa­nū­kė. Er­nes­ta – jau sep­tin­to­ji gi­mi­nės kar­ta, gy­ve­nan­ti šio­je so­dy­bo­je. Jos vai­kai – au­gan­ti aš­tun­to­ji kar­ta.

„Ačiū ba­bai, kad ji mus įsi­lei­do“, – dė­kin­ga jau­na mo­te­ris. "Ba­ba" taip pat dė­kin­ga proa­nū­kei, kad nu­ve­ža ją pas gy­dy­to­jus, pa­rū­pi­na mal­kų ir bū­na ša­lia. Juk se­nam žmo­gui la­bai rei­kia, kad kas nors ša­lia bū­tų.

Au­to­rės nuo­tr.

26 me­tų Er­nes­ta Če­pu­lie­nė pa­si­rin­ko prio­ri­te­tus – pir­ma mo­ti­nys­tė, pa­skui ma­te­ria­li­nės ge­ro­vės kū­ri­mas. Vai­kai Smil­tė ir Pi­jus au­ga sau­gio­je ap­lin­ko­je, pu­sant­ro šim­to me­tų so­dy­bo­je.

Er­nes­ta Če­pu­lie­nė sa­ko ne­ma­tan­ti pro­ble­mos ku­rį lai­ką pa­gy­ven­ti be pa­to­gu­mų, džiau­gia­si, kad mies­te užau­gu­siam jos vy­rui Eval­dui pa­ti­ko kai­mas.

Dau­bo­je įsi­kū­ru­siai so­dy­bai jau apie pu­sant­ro šim­to me­tų. Jo­je au­ga jau aš­tun­to­ji kar­ta.