Tytuvėnai gali tapti pensininkų rojumi

Ty­tu­vė­nai ga­li tap­ti pen­si­nin­kų ro­ju­mi

Prieš du de­šimt­me­čius Ty­tu­vė­nuo­se (Kelmės r.) gy­ve­no 3000 žmo­nių. Da­bar be­li­ko 2200. Pas­ta­ruo­ju me­tu mies­te sun­ko­kai per­ka­mas ne­kil­no­ja­masis tur­tas. Bu­tus per­ka čia li­ku­sios jau­nos šei­mos. Na­mus per­ka grį­žu­sie­ji iš emig­ra­ci­jos. Pas­te­bi­ma dar vie­na ten­den­ci­ja. Did­mies­čiuo­se par­da­vę bran­gius būs­tus ku­ror­tams ne­nu­si­lei­džan­čia­me mies­te ap­si­gy­ve­na pen­si­nin­kai.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Jau­ni dėl bu­tų kon­ku­ruo­ja su pen­si­nin­kais

Ty­tu­vė­nų kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­rė Al­ma Šli­vins­kie­nė jau­nys­tė­je tre­jus me­tus dir­bo Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne. „Kai rei­kė­da­vo iš­va­žiuo­ti iš Ty­tu­vė­nų, verk­da­vau“, – pri­si­me­na mo­te­ris, ak­cen­tuo­da­ma ne tik mies­to gam­tos gro­žį, bet ir ypa­tin­gą čia tvy­ran­čią au­rą.

Sa­vo mies­tą pa­mi­lę jau­ni žmo­nės lie­ka čia, jei tik kur nors gau­na bent eta­tą už ke­lis šim­tus eu­rų. Pas­ta­ruo­ju me­tu jau­nos, dar­bus tu­rin­čios spe­cia­lis­tės Ty­tu­vė­nuo­se nu­pir­ko tris bu­tus. Jos pa­sa­ko­ja ge­ro­kai pa­var­gu­sios, kol pa­vy­ko gau­ti nu­si­pirk­ti bu­tą. Su­ži­no, kad par­duo­da­mas, nu­va­žiuo­ja pa­žiū­rė­ti – jau par­duo­tas.

Bu­tų pa­klau­są di­di­na did­mies­čiuo­se gy­ve­nan­tys išei­viai iš Ty­tu­vė­nų. Išė­ję už­tar­nau­to poil­sio jie par­duo­da bran­gius būs­tus did­mies­čiuo­se. Ir ke­lia­si į Ty­tu­vė­nus. Čia už bu­tą mo­ka žy­miai pi­giau. Lie­ka san­tau­pų so­tes­niam pen­si­nin­ko gy­ve­ni­mui. Be to, ir se­nat­vės die­nas pa­pras­čiau leis­ti ra­mia­me, ne­di­de­lia­me mies­te, kur pu­šy­nas, daug ža­lu­mos ir eže­rų.

Ty­tu­vė­nų se­niū­ni­jos vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė Li­na Lu­ko­šie­nė pa­sa­ko­ja, jog to­kia ten­den­ci­ja ste­bi­ma jau ke­le­tas me­tų. Ty­tu­vė­nuo­se pra­leis­ti pen­si­nį am­žių no­ri ne tik bu­vę ty­tu­vė­niš­kiai, bet ir nie­kuo­met čia ne­gy­ve­nę žmo­nės. Tie, ku­rie čia at­va­žiuo­ja į Ty­tu­vė­nų va­sa­ros fes­ti­va­lio ren­gi­nius, at­vyks­ta su eks­kur­si­jo­mis, lan­kan­tys drau­gus ir pa­žįs­ta­mus.

Ma­no­ma, jog mies­tas ga­li tap­ti ir Lie­tu­von grįž­tan­čių į pen­si­ją išė­ju­sių emig­ran­tų trau­kos cent­ru.

Vie­tos po­li­ti­kai kar­tais pa­kal­ba, jog ne­pro­šal Ty­tu­vė­nuo­se bū­tų įkur­ti ir ge­riat­ri­jos cent­rą. At­si­ras­tų dau­giau dar­bo vie­tų jau­niems žmo­nėms. Pa­ge­rė­tų mies­to gy­ven­to­jų ba­lan­sas. Da­bar jau­ni ty­tu­vė­niš­kiai į did­mies­čius ar­ba už­sie­nį iš­va­žiuo­ja to­dėl, kad čia nė­ra dar­bo.

A. Šli­vins­kie­nė var­di­ja ke­le­tą Ty­tu­vė­nų kul­tū­ros cent­re dir­bu­sių jau­nų spe­cia­lis­tų. Jie iš­vy­ko, nes kul­tū­ros cent­ras te­ga­lė­jo skir­ti tik po pu­sę eta­to. Kaip iš­gy­ven­ti iš to­kių men­kų pa­ja­mų? Be to, ir dar­bo są­ly­gos se­na­me pa­sta­te, kur kiek­vie­nu mo­men­tu ga­li įlūž­ti grin­dys ar už­griū­ti lu­bos, jau­nų mak­si­ma­lis­tų ne­ten­ki­no.

Mies­tas trau­kia­si dėl ne­dar­bo

L. Lu­ko­šie­nė pa­sa­ko­ja, jog Ty­tu­vė­nus prieš ke­le­tą de­šimt­me­čių ir iš­plė­tė bū­tent dar­bo vie­tos. Įsi­kū­rė dur­pių įmo­nė. Mies­to pa­kraš­ty­je pa­sta­ty­ta vi­sa Dur­py­no gy­ven­vie­tė – aš­tuon­bu­čių na­mų kvar­ta­las.

Ne­be­li­ko dar­bo vie­tų – trau­kia­si ir mies­tas. Per po­rą pa­sta­rų­jų de­šimt­me­čių su­ma­žė­jo 800 gy­ven­to­jų. Pas­ta­ruo­ju me­tu kas­met su­ma­žė­ja po pus­šim­tį. Praė­ju­siais me­tais mi­rė 48 žmo­nės. Dar po ke­lias­de­šimt gy­ven­to­jų iš­vyks­ta į did­mies­čius ar­ba emig­ruo­ja. Pag­rin­di­nės emig­ra­ci­jos kryp­tys Vo­kie­ti­ja, Jung­ti­nė Ka­ra­lys­tė, Ai­ri­ja, Nor­ve­gi­ja. Per­nai pir­mą­jį pus­me­tį emig­ra­vo 10 ty­tu­vė­niš­kių, šie­met per tą pa­tį lai­ką – 24. Di­džią­ją dau­gu­mą į sve­ti­mas ša­lis iš­ge­na eko­no­mi­nė si­tua­ci­ja.

Da­lį pra­ras­tų gy­ven­to­jų skai­čiaus pa­den­gia gims­tan­tys vai­kai, grįž­tan­tys iš did­mies­čių ar­ba emig­ra­ci­jos bei nau­jai at­vyks­tan­tys gy­ven­to­jai. Per­nai iš už­sie­nio grį­žo 16 ty­tu­vė­niš­kių, šie­met – 6.

Se­niū­ni­jos va­do­vų ne­ri­mą ke­lia tai, kad mies­te ma­žė­ja ne tik gy­ven­to­jų, bet ir ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to pa­klau­sa. Pas­ta­ruo­ju me­tu sto­vi ne­ma­žai tuš­čių na­mų, ku­rių šei­mi­nin­kams ne­pa­vyks­ta par­duo­ti. Pa­sak se­niū­ni­jos dar­buo­to­jų, anks­čiau iš mies­tų at­vy­kę gy­ven­to­jai pra­šy­da­vo pra­neš­ti, kai bus par­duo­da­mas koks na­mas. Da­bar na­mus par­da­vi­nė­jan­tys šei­mi­nin­kai pra­šo, kad in­for­muo­tų apie at­si­ra­du­sį ga­li­mą pir­kė­ją.

Ti­ki­ma­si, jog atei­ty­je ne­kil­no­ja­mą­jį tur­tą pirks emig­ra­ci­jo­je pen­si­jas už­si­dir­bu­sių ir į Lie­tu­vą grį­šian­čių pir­mų­jų emig­ran­tų kar­ta.

Au­to­rės nuo­tr.

Ty­tu­vė­nų mies­to se­niū­ni­jos vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė Li­na Lu­ko­šie­nė ti­ki­si, jog pa­sta­ruo­ju me­tu ka­pi­ta­liai tvar­ko­mas mies­tas ne­liks tuš­čias. Ty­tu­vė­niš­kiai ne tik emig­ruo­ja, bet ir grįž­ta.

Ro­mo Čer­kaus­ko nuo­tr.

Ty­tu­vė­nai tu­ri ne­ma­žai gra­žių tra­di­ci­jų ir spal­vin­gų ren­gi­nių. Vie­nas iš jų Aly­vų šven­tė.

Ty­tu­vė­nų baž­ny­čios ir vie­nuo­ly­no an­samb­lis trau­kia tu­ris­tus. Pa­bu­vo­ję ža­lia­me eže­rų mies­te kai ku­rie tu­ris­tai nu­spren­džia čia pra­leis­ti li­ku­sį gy­ve­ni­mą.

Daug žmo­nių Ty­tu­vė­nus pa­žįs­ta per va­sa­ros fes­ti­va­lius.

Vy­res­nio am­žiaus žmo­nėms la­bai svar­bu ir gra­ži Ty­tu­vė­nų baž­ny­čia.