Vaiguvoje ūkininkauja trys seserys

Vai­gu­vo­je ūki­nin­kau­ja trys se­se­rys

Kel­mės ra­jo­ne, Vai­gu­vo­je, net trys ūkiai pri­klau­so se­se­rims Onu­tei And­ru­lie­nei, Eu­ge­ni­jai Min­či­naus­kie­nei ir Ste­fai Dap­šie­nei. Sa­vo tė­viš­kė­je li­ku­sios ir ūkius su­kū­ru­sios se­se­rys į kai­mą pa­trau­kė ir sa­vo vai­kus. Ša­lia tė­vų jie ku­ria sa­vo ūkius, o vė­liau pe­rims ir tė­vų že­mes bei gy­vu­lius. „Mū­sų vai­kams ne­be­rei­kės emig­ruo­ti“, – džiau­gia­si vai­gu­viš­kės.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Kar­ves pa­kei­tė mė­si­niai gal­vi­jai

De­šimt me­tų Vai­gu­vo­je ūki­nin­kau­jan­tys Onu­tė ir Kas­ty­tis And­ru­liai ke­le­tą me­tų for­ma­vo ban­dą. Pra­džia bu­vo sun­ki. Pir­mą­sias kar­ves mel­žė ran­ko­mis. Pir­muo­sius ke­tu­ris že­mės hek­ta­rus arė „Be­la­ru­sas“. Pa­laips­niui pie­no ūkis su­stip­rė­jo. And­ru­liai nu­si­pir­ko po­rą trak­to­rių, dar po­rai trak­to­rių ga­vo pa­ra­mos. Su­si­pir­ko vi­są šie­na­vi­mo tech­ni­ką. Ta­čiau pra­dė­ju­sios kris­ti pie­no kai­nos kė­lė abe­jo­nių, ar ver­ta to­liau plės­ti pie­no ūkį.

Prieš pen­ke­tą me­tų ša­lia pie­no ūkio Onu­tė And­ru­lie­nė pra­dė­jo for­muo­ti ir mė­si­nių gal­vi­jų ban­dą. To­dėl at­si­svei­kin­ti su kar­vė­mis bu­vo leng­viau.

30 sa­vo išau­gin­tų pro­duk­ty­vių kar­vių ban­dą And­ru­liai par­da­vė Len­ki­jos ūki­nin­kams. Sus­pė­jo pa­čiu lai­ku. Tuo me­tu Len­ki­jos ūki­nin­kai už mel­žia­mas kar­ves lie­tu­viams mo­kė­jo dar pa­ly­gin­ti nor­ma­lias kai­nas.

„Kai iš­ve­žė kar­ves, bu­vo la­bai gai­la, – at­vi­rai kal­ba O. And­ru­lie­nė. – Bet po ku­rio lai­ko nu­si­ra­mi­nau, nes leng­viau at­si­kvė­piau. Prie kar­vių esi la­bai pri­riš­tas. Ar ly­ja, ar snin­ga, ar ser­gi pri­va­lai kel­tis ir ei­ti melž­ti. O dar kai už pie­ną pra­de­da mo­kė­ti vi­siš­kus cen­tus, ten­ka pa­tir­ti nuo­sto­lius, ner­vin­tis.“

Iš Ūpai­nių kai­mo ūki­nin­ko Vy­tau­to Bar­kaus­ko O. And­ru­lie­nė nu­si­pir­ko de­vy­nias te­ly­čai­tes ir veis­li­nį bu­lių. Ta­čiau plės­ti ban­dą pir­mai­siais me­tais se­kė­si sun­ko­kai. Mat, kar­vės ve­dė jau­tu­kus. Šiuo me­tu ban­da iš­si­plė­tė iki 16 mė­si­nių gal­vi­jų.

And­ru­lių pa­var­dė vie­ni­ja tris ūkius. Po­nia Onu­tė užre­gist­ra­vu­si gal­vi­jų, jos vy­ras Kas­ty­tis au­ga­li­nin­kys­tės ūkį. Tre­čia­sis ūkis sū­naus Egi­di­jaus. A. Stul­gins­kio uni­ver­si­te­tą bai­gęs vai­ki­nas nuo vai­kys­tės ži­no­jo, jog liks kai­me ir ūki­nin­kaus. Jo žmo­na Bi­ru­tė tvar­ko va­dy­bos rei­ka­lus.

Ūki­nin­kau­ti pa­si­ry­žęs ir jau­nes­ny­sis And­ru­lių sū­nus gim­na­zis­tas Gab­rie­lius. Ag­ro­no­mi­ją stu­di­juo­ja ir duk­ra Do­vi­lė bei jos vy­ras.

Ke­lis šim­tus hek­ta­rų nuo­sa­vos ir nuo­mo­ja­mos že­mės Vai­gu­vos bei Už­ven­čio se­niū­ni­jo­se dir­ban­tys And­ru­liai ti­ki­si, jog ir jie pa­tys, ir vi­si jų vai­kai pra­gy­vens iš že­mės ūkio, liks tė­viš­kė­je.

Kol kas jų ūkis dar­bu ap­rū­pi­na ir po­rą vai­gu­viš­kių vy­rų.

2008 me­tais And­ru­liai ta­po kon­kur­so „Jau­na­sis ūki­nin­kas“ nu­ga­lė­to­jais. 2011 me­tais pel­nė pir­mą­ją vie­tą „Me­tų ūkio“ kon­kur­se.

Su kar­vė­mis ne­no­ri at­si­svei­kin­ti

Ne vie­ną ap­do­va­no­ji­mą yra pel­nęs ir Onu­tės And­ru­lie­nės se­sers Eu­ge­ni­jos Min­či­naus­kie­nės ūkis. „Me­tų ūkio“ kon­kur­se Min­či­naus­kai 2009 me­tais pel­nė ant­rą­ją, o 2014 me­tais – pir­mą­ją vie­tą. Tais pa­čiais me­tais gra­žiau­sia ra­jo­ne pri­pa­žin­ta ir jų so­dy­ba.

Skir­tin­gai nei se­suo Eu­ge­ni­ja Min­či­naus­kie­nė vis dar neat­si­sa­ko pie­no ūkio. Lai­ko 52 mel­žia­mas kar­ves. Šiuo me­tu „Že­mai­ti­jos pie­nui“ kas­dien par­duo­da maž­daug po 500 ki­log­ra­mų pie­no, va­sa­rą, kai kar­vės išei­na į ga­nyk­las, po vi­są to­ną.

Pas­ta­ruo­ju me­tu per­dir­bė­jai vėl ma­ži­na ža­lia­vi­nio pie­no kai­nas. Vie­nu cen­tu su­ma­ži­no ir vai­gu­viš­kei ūki­nin­kei. „Nors tik vie­nas cen­tas, bet per die­ną ma­žiau gau­nu pen­kiais eu­rais. Per de­ka­dą su­si­da­ro vi­sas šim­tas eu­rų. Kai­me tai ne­ma­ži pi­ni­gai. Kar­vėms jau ga­liu nu­pirk­ti pa­pil­dų, che­mi­ka­lų pie­no in­dams plauti. Kai par­duo­siu po vi­są to­ną pie­no, nuo­sto­lis bus dar di­des­nis. Ti­kuo­si, kad per­dir­bė­jai dau­giau ne­ma­žins kai­nų“, – vi­lia­si E. Min­či­naus­kie­nė.

Zooin­ži­nie­rės iš­si­la­vi­ni­mą tu­rin­ti mo­te­ris juo­kau­ja, jog ji tur­būt ir nu­mir­sian­ti su kar­vė­mis. Ji my­li gy­vu­lius. Ūkio neat­si­sa­ko, nors ne­se­niai mi­rė jos vy­ras Po­vi­las. Be ūkio po­nia Eu­ge­ni­ja dar tu­ri ir par­duo­tu­vę. Pa­ti ga­lė­tų gy­ven­ti iš vers­lo, ta­čiau sun­kiai kur­tam ir jau 25 me­tus gy­vuo­jan­čiam ūkiui jau­čia di­de­lius sen­ti­men­tus.

160 hek­ta­rų že­mės mai­ti­na ne tik ją, bet ir sū­naus And­riaus šei­mą. Jis kas­dien va­ži­nė­ja iš Kel­mės dar­buo­tis ūky­je. Ūky­je įdar­bin­tas sū­nus To­mas. Jis kol kas ir gy­ve­na ma­mos na­muo­se Vai­gu­vo­je.

Dar 4 dar­bo vie­tos su­kur­tos ir ki­tiems vai­gu­viš­kiams. Po­ra vy­rų dir­ba ūky­je, dvi mo­te­rys – E. Min­či­naus­kie­nės par­duo­tu­vė­je.

Miš­raus pie­no ir au­ga­li­nin­kys­tės ūkio šei­mi­nin­kė pa­sa­ko­ja, jog jos vai­kai ne­no­rė­tų emig­ruo­ti, nuo ma­žens pri­si­ri­šę prie že­mės. To­dėl ne­dras­ko ūkio, nors pri­pa­žįs­ta, jog ūki­nin­kau­ti nė­ra leng­va. Esi vi­siš­kai pri­klau­so­mas nuo gam­tos ir per­dir­bė­jų. Štai ir šie­met pa­va­sa­ris vė­la­vo. Dar tik prieš sa­vai­tę kar­vės iš­ves­tos į ga­nyk­las. Pie­no ma­žiau. Kar­ves te­ko il­giau šer­ti šie­nu ir ki­tais pa­ša­rais. Ne­koks pa­va­sa­ris ir au­ga­li­nin­kys­tei. Il­gai bu­vo šal­ta, mažai lie­taus.

Vai­gu­vo­je li­ku­si ūki­nin­kau­ja ir tre­čio­ji se­suo Ste­fa Dap­šie­nė. Su po­nia Ste­fa ne­pa­vy­ko su­si­siek­ti. Se­se­rys pa­sa­ko­jo, jog jos ūkis – ma­žes­nis. Taip pat miš­rus. Jos vai­kai taip pat li­ko Vai­gu­vo­je.

Se­se­ris jun­gia ne tik gi­mi­nys­tė, bet ir pa­na­šus gy­ve­ni­mo bū­das. Gy­ve­na vie­na ki­tai pa­dė­da­mos, pa­si­tar­da­mos. Ar­ti­mi ir jų vai­kai, ku­riuos vie­ni­ja mei­lė tė­viš­kei ir prie­rai­šu­mas že­mei.

Au­to­rės nuo­tr.

Sa­vo tė­viš­kė­je, Vai­gu­vo­je, ūki­nin­kau­jan­čios se­se­rys Onu­tė And­ru­lie­nė (kai­rė­je) ir Eu­ge­ni­ja Min­či­naus­kie­nė sa­ko, jog Ne­prik­lau­so­my­bės pra­džio­je, kai že­mė bu­vo pi­gi, žmo­nės jos neį­ver­ti­no, ne­ži­no­jo, ką su že­me da­ry­ti. Da­bar lais­vų plo­tų jau ne­bė­ra. Bet paaiš­kė­jo, jog že­mė ga­li su­kur­ti dar­bo vie­tų ir iš­mai­tin­ti ne vie­ną šei­mą.

Gra­žiai tvar­ko­ma Onu­tės ir Kas­ty­čio And­ru­lių so­dy­ba pa­na­ši į Min­či­naus­kų so­dy­bą, pel­niu­sią gra­žiau­sios ra­jo­ne ti­tu­lą.

And­ru­lių na­muo­se – dau­gy­bė pa­dė­kų, pel­ny­tų per ūki­nin­ka­vi­mą.