
Naujausios
Vaiguvoje ūkininkauja trys seserys
Kelmės rajone, Vaiguvoje, net trys ūkiai priklauso seserims Onutei Andrulienei, Eugenijai Minčinauskienei ir Stefai Dapšienei. Savo tėviškėje likusios ir ūkius sukūrusios seserys į kaimą patraukė ir savo vaikus. Šalia tėvų jie kuria savo ūkius, o vėliau perims ir tėvų žemes bei gyvulius. „Mūsų vaikams nebereikės emigruoti“, – džiaugiasi vaiguviškės.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Karves pakeitė mėsiniai galvijai
Dešimt metų Vaiguvoje ūkininkaujantys Onutė ir Kastytis Andruliai keletą metų formavo bandą. Pradžia buvo sunki. Pirmąsias karves melžė rankomis. Pirmuosius keturis žemės hektarus arė „Belarusas“. Palaipsniui pieno ūkis sustiprėjo. Andruliai nusipirko porą traktorių, dar porai traktorių gavo paramos. Susipirko visą šienavimo techniką. Tačiau pradėjusios kristi pieno kainos kėlė abejonių, ar verta toliau plėsti pieno ūkį.
Prieš penketą metų šalia pieno ūkio Onutė Andrulienė pradėjo formuoti ir mėsinių galvijų bandą. Todėl atsisveikinti su karvėmis buvo lengviau.
30 savo išaugintų produktyvių karvių bandą Andruliai pardavė Lenkijos ūkininkams. Suspėjo pačiu laiku. Tuo metu Lenkijos ūkininkai už melžiamas karves lietuviams mokėjo dar palyginti normalias kainas.
„Kai išvežė karves, buvo labai gaila, – atvirai kalba O. Andrulienė. – Bet po kurio laiko nusiraminau, nes lengviau atsikvėpiau. Prie karvių esi labai pririštas. Ar lyja, ar sninga, ar sergi privalai keltis ir eiti melžti. O dar kai už pieną pradeda mokėti visiškus centus, tenka patirti nuostolius, nervintis.“
Iš Ūpainių kaimo ūkininko Vytauto Barkausko O. Andrulienė nusipirko devynias telyčaites ir veislinį bulių. Tačiau plėsti bandą pirmaisiais metais sekėsi sunkokai. Mat, karvės vedė jautukus. Šiuo metu banda išsiplėtė iki 16 mėsinių galvijų.
Andrulių pavardė vienija tris ūkius. Ponia Onutė užregistravusi galvijų, jos vyras Kastytis augalininkystės ūkį. Trečiasis ūkis sūnaus Egidijaus. A. Stulginskio universitetą baigęs vaikinas nuo vaikystės žinojo, jog liks kaime ir ūkininkaus. Jo žmona Birutė tvarko vadybos reikalus.
Ūkininkauti pasiryžęs ir jaunesnysis Andrulių sūnus gimnazistas Gabrielius. Agronomiją studijuoja ir dukra Dovilė bei jos vyras.
Kelis šimtus hektarų nuosavos ir nuomojamos žemės Vaiguvos bei Užvenčio seniūnijose dirbantys Andruliai tikisi, jog ir jie patys, ir visi jų vaikai pragyvens iš žemės ūkio, liks tėviškėje.
Kol kas jų ūkis darbu aprūpina ir porą vaiguviškių vyrų.
2008 metais Andruliai tapo konkurso „Jaunasis ūkininkas“ nugalėtojais. 2011 metais pelnė pirmąją vietą „Metų ūkio“ konkurse.
Su karvėmis nenori atsisveikinti
Ne vieną apdovanojimą yra pelnęs ir Onutės Andrulienės sesers Eugenijos Minčinauskienės ūkis. „Metų ūkio“ konkurse Minčinauskai 2009 metais pelnė antrąją, o 2014 metais – pirmąją vietą. Tais pačiais metais gražiausia rajone pripažinta ir jų sodyba.
Skirtingai nei sesuo Eugenija Minčinauskienė vis dar neatsisako pieno ūkio. Laiko 52 melžiamas karves. Šiuo metu „Žemaitijos pienui“ kasdien parduoda maždaug po 500 kilogramų pieno, vasarą, kai karvės išeina į ganyklas, po visą toną.
Pastaruoju metu perdirbėjai vėl mažina žaliavinio pieno kainas. Vienu centu sumažino ir vaiguviškei ūkininkei. „Nors tik vienas centas, bet per dieną mažiau gaunu penkiais eurais. Per dekadą susidaro visas šimtas eurų. Kaime tai nemaži pinigai. Karvėms jau galiu nupirkti papildų, chemikalų pieno indams plauti. Kai parduosiu po visą toną pieno, nuostolis bus dar didesnis. Tikuosi, kad perdirbėjai daugiau nemažins kainų“, – viliasi E. Minčinauskienė.
Zooinžinierės išsilavinimą turinti moteris juokauja, jog ji turbūt ir numirsianti su karvėmis. Ji myli gyvulius. Ūkio neatsisako, nors neseniai mirė jos vyras Povilas. Be ūkio ponia Eugenija dar turi ir parduotuvę. Pati galėtų gyventi iš verslo, tačiau sunkiai kurtam ir jau 25 metus gyvuojančiam ūkiui jaučia didelius sentimentus.
160 hektarų žemės maitina ne tik ją, bet ir sūnaus Andriaus šeimą. Jis kasdien važinėja iš Kelmės darbuotis ūkyje. Ūkyje įdarbintas sūnus Tomas. Jis kol kas ir gyvena mamos namuose Vaiguvoje.
Dar 4 darbo vietos sukurtos ir kitiems vaiguviškiams. Pora vyrų dirba ūkyje, dvi moterys – E. Minčinauskienės parduotuvėje.
Mišraus pieno ir augalininkystės ūkio šeimininkė pasakoja, jog jos vaikai nenorėtų emigruoti, nuo mažens prisirišę prie žemės. Todėl nedrasko ūkio, nors pripažįsta, jog ūkininkauti nėra lengva. Esi visiškai priklausomas nuo gamtos ir perdirbėjų. Štai ir šiemet pavasaris vėlavo. Dar tik prieš savaitę karvės išvestos į ganyklas. Pieno mažiau. Karves teko ilgiau šerti šienu ir kitais pašarais. Nekoks pavasaris ir augalininkystei. Ilgai buvo šalta, mažai lietaus.
Vaiguvoje likusi ūkininkauja ir trečioji sesuo Stefa Dapšienė. Su ponia Stefa nepavyko susisiekti. Seserys pasakojo, jog jos ūkis – mažesnis. Taip pat mišrus. Jos vaikai taip pat liko Vaiguvoje.
Seseris jungia ne tik giminystė, bet ir panašus gyvenimo būdas. Gyvena viena kitai padėdamos, pasitardamos. Artimi ir jų vaikai, kuriuos vienija meilė tėviškei ir prieraišumas žemei.
Autorės nuotr.
Savo tėviškėje, Vaiguvoje, ūkininkaujančios seserys Onutė Andrulienė (kairėje) ir Eugenija Minčinauskienė sako, jog Nepriklausomybės pradžioje, kai žemė buvo pigi, žmonės jos neįvertino, nežinojo, ką su žeme daryti. Dabar laisvų plotų jau nebėra. Bet paaiškėjo, jog žemė gali sukurti darbo vietų ir išmaitinti ne vieną šeimą.
Gražiai tvarkoma Onutės ir Kastyčio Andrulių sodyba panaši į Minčinauskų sodybą, pelniusią gražiausios rajone titulą.
Andrulių namuose – daugybė padėkų, pelnytų per ūkininkavimą.