Mariupolio kryptimi: karas keičia likimus ( 4)

Ma­riu­po­lio kryp­ti­mi: ka­ras kei­čia li­ki­mus ( 4)

Kry­mo anek­si­ja, Lu­gans­ko ir Do­nec­ko kraš­tų at­sky­ri­mas nuo Uk­rai­nos iš es­mės pa­kei­tė žmo­nių li­ki­mus.

Vy­tau­tas RUŠ­KYS

vytautas@skrastas.lt

Pa­var­dės ne­no­rin­tis mi­nė­ti Ar­tio­mas, su ku­riuo kal­bė­jau­si Ki­je­ve, pa­sa­ko­jo, kad dėl kai­my­ninės ša­lies in­ter­ven­ci­jos į Uk­rai­ną pa­si­kei­tė jo ir jo šei­mos gy­ve­ni­mas.

38 me­tų vy­ras stu­di­ja­vo ka­ro moks­lus, už­siė­mė vers­lu. Dir­bo di­de­lė­je įmo­nė­je, ku­ri pre­kia­vo Kry­me, Lu­gans­ke ir Do­nec­ke.

Ar­tio­mas bu­vo nu­vy­kęs į Kry­mą pir­mo­mis die­no­mis po at­plė­ši­mo ir su­pra­to: ga­li kil­ti ka­ras.

„Ne­sup­ran­tu Pu­ti­no įsi­ti­ki­ni­mo, jog ru­sai ir uk­rai­nie­čiai yra vie­no­di žmo­nės, – sa­kė Ar­tio­mas. – Rea­liai la­bai ski­ria­si men­ta­li­te­tas. To ne­sup­ras­da­mas Pu­ti­nas pra­dė­jo ka­rą. Gal jis tu­ri gau­sy­bę šni­pų, daug ži­no apie Uk­rai­ną, ta­čiau iš gau­tos in­for­ma­ci­jos da­ro ne­tei­sin­gas iš­va­das. To­dėl ma­nė, kad vi­si Kry­mo ka­ri­niai da­li­niai pa­si­duos per die­ną. O įvei­kė tik per tris sa­vai­tes.“

Tuo me­tu, kai Ru­si­jos ka­riš­kiai bu­vo per­me­ti­nė­ja­mi į Kry­mo pu­sia­sa­lį, bu­vo ir Ar­tio­mas:

„Ma­čiau, kaip Ru­si­jos ka­ri­nin­kai sė­dė­jo res­to­ra­nuo­se ir gė­rė. Net ne gė­rė, o la­kė: deg­ti­nė alus, deg­ti­nė alus. Va­duo­to­jai iš­ti­sai gė­rė.“

Jo įmo­nė nu­spren­dė ne­bend­ra­dar­biau­ti su oku­pan­tais. Sus­pė­jo iš­si­vež­ti tur­tą.

Ta­čiau ne­ma­žų nuo­sto­lių pa­ty­rė Do­nec­ke. Čia Ar­tio­mas ap­si­gy­ve­no, ne­nu­ma­ty­da­mas to, kas įvyks, nes Uk­rai­ną pa­lai­kė ir dau­gu­ma ru­sa­kal­bių.

„Bet vis­kas pra­si­dė­jo pa­gal ki­to­kį sce­na­ri­jų, ne­gu Kry­me“, – tei­gia Ar­tio­mas.

Pir­miau­sia pra­dė­jo or­ga­ni­zuo­ti an­tiuk­rai­nie­tiš­kus mi­tin­gus, į ku­riuos su­si­rink­da­vo nu­si­kal­tė­lių, "bom­žų" ar al­ko­ho­li­kų, nar­ko­ma­nų.

Ar­tio­mas ma­tė kaip to­kia gau­ja už­puo­lė uk­rai­nie­tį pa­trio­tą ir ga­liau­siai pa­pjo­vė.

„Tuo­met su­pra­tau, kad ne­ga­liu pa­pras­čiau­siai ste­bė­ti vyks­tan­čių pro­ce­sų, tu­riu veik­ti, ir įsi­jun­giau į prouk­rai­nie­tiš­ką ju­dė­ji­mą“, – sa­kė vy­ras.

Ar­tio­mas pri­si­dė­jo, kad prouk­rai­nie­tiš­kas mi­tin­gas 2014-ųjų ba­lan­džio 17-ąją vyk­tų sau­giai, be pro­vo­ka­ci­jų.

Ar­tio­mas vis dir­bo įmo­nė­je, o ki­tu lai­ku da­ly­va­vo pa­si­prie­ši­ni­mo se­pa­ra­tis­tams ak­ci­jo­se, teik­da­vo in­for­ma­ci­ją ir pa­siū­ly­mus koor­di­na­to­riams.

„Bu­vo ir taip: ei­na trys te­ro­ris­tai, mes juo nu­gink­luo­ja­me“, – la­bai at­sar­giai at­sklei­džia pa­slap­tį Ar­tio­mas.

Se­pa­ra­tis­tai Do­nec­ke už­grob­da­vo vie­ną po ki­to ob­jek­tus. Be pa­si­prie­ši­ni­mo ati­te­ko ne vie­na Uk­rai­nos ka­ri­nė struk­tū­ra. Bu­vo jau­čia­ma Ru­si­jos žval­gy­bos ir ki­tų struk­tū­rų įta­ka ir veik­la,

„Kaip ir dau­ge­liui uk­rai­nie­čių, man ne­sup­ran­ta­ma at­ro­dė, kad Uk­rai­nos ka­ri­nių struk­tū­rų va­do­vy­bė neor­ga­ni­zuo­ja pa­si­prie­ši­ni­mų“, – me­na Ar­tio­mas.

Rea­lų pa­si­prie­ši­ni­mą pa­ju­to, kai už­vi­rė kau­ty­nės dėl Do­nec­ko ae­rouos­to. Uk­rai­na sėk­min­gai pa­nau­do­jo avia­ci­ją.

„Sup­ra­tau, kad tai – ne se­pa­ra­tiz­mas, o ka­ras, ins­pi­ruo­tas Ru­si­jos, ir ga­lu­ti­nai at­si­dė­jau ko­vai, – sa­kė Ar­tio­mas. – Kaip? Api­bend­rin­tai ga­liu at­skleis­ti: ėmiau į ran­kas gink­lą, bet ne­bu­vau uni­for­muo­tas“.

Jis ne­sle­pia kar­tė­lio, kad Uk­rai­nos ka­riuo­me­nė ne­sus­tab­dė nuo Sla­vians­ko į Do­nec­ką pa­su­ku­sių prie­šiš­kų ka­ri­nių da­li­nių ir jį ga­lu­ti­nai už­gro­bu­sių 2014-ųjų lie­pos pa­bai­go­je.

Ar­tio­mas sku­bė­jo iš Do­nec­ko iš­vež­ti sa­vo šei­mą, po ke­lių die­nų ir pa­ts iš­vy­ko. Pa­li­ko ne­kil­no­ja­mas tur­tas. Vie­ną au­to­mo­bi­lį su­spė­jo par­duo­ti, ki­tu iš­va­žia­vo.

Būs­tą nuo­mojo Ber­dians­ke.

„Bu­vo daug pai­nia­vos, to­dėl ta­po su­dė­tin­ga priim­ti vie­na­reikš­mius spren­di­mus, – me­na Ar­tio­mas. – Žmo­gaus pri­gim­čiai bū­din­ga žvelg­ti tai­kos kryp­ti­mi, tad at­ro­dė, kad tuoj vis­kas baig­sis“.

Ma­tė, kaip ko­vai yra pa­si­ruo­šu­sios Uk­rai­nos ka­ri­nės pa­jė­gos, su­vo­kė, kad jos grei­tai ga­li nu­šluo­ti te­ro­ris­tus.

Ne­bu­vo po­li­ti­nio spren­di­mo. Ar­tio­mas nu­spren­dė pail­sė­ti. Už­si­dirb­ti pi­ni­gų, to­dėl įsi­dar­bi­no Ki­je­ve.

„Su­si­da­rė pa­to si­tua­ci­ja, – ma­no Ari­tio­mas. – Uk­rai­na iš­ga­li mo­kė­ti at­ly­gi­ni­mus, už­tik­rin­ti so­cia­li­nes ga­ran­ti­jas, ta­čiau ne­tu­ri iš ko nu­pirk­ti mo­der­nios ka­ri­nės tech­ni­kos. Se­pa­ra­tis­tai iš Do­nec­ko pa­jė­gūs at­kąs­ti dar ko­kį lo­pi­nė­lį Uk­rai­nos. Ta­čiau konf­lik­tas nie­ka­da ne­si­baigs tai­kiai, o tik ka­ri­niu bū­du. Pri­reiks dar ne vie­ne­rių me­tų, kol Uk­rai­na su­stip­rės ir at­siims sa­vo te­ri­to­ri­jas. Grei­čiau tai ga­li įvyk­ti, jei bus ati­tin­ka­ma po­li­ti­nė va­lia“.

Au­to­riaus nuo­tr.

Ar­tio­mas ti­ki Uk­rai­nos atei­ti­mi.

Ak­me­nės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės de­le­ga­ci­jos vieš­na­gę or­ga­ni­za­vu­siai In­gai Shven­dikh pa­dė­jo da­bar Ki­je­ve gy­ve­nan­tis Ar­tio­mas – abu pa­bė­gė­liai iš Do­nec­ko.