Pensininkai suka galvas, kaip nusipirkti malkų

Pen­si­nin­kai su­ka gal­vas, kaip nu­si­pirk­ti mal­kų

Va­sa­ros pra­džia mal­kų pir­ki­mo me­tas. In­di­vi­dua­lių na­mų ir cent­ra­li­zuo­tai ne­šil­do­mų bu­tų gy­ven­to­jams da­bar pa­ts sun­kiau­sias me­tas. Po ke­le­tą šim­tų eu­rų ten­ka at­sei­kė­ti mal­koms. Sun­ku tuos ke­lis šim­tus su­tau­py­ti dir­ban­tiems. Dar sun­kiau pen­si­nin­kams.

Vie­na­me Už­ven­čio mies­te, Vil­ties gat­vė­je, esan­čių še­šia­bu­čių gy­ve­na tik ke­tu­ri žmo­nės. Vi­si pen­si­nin­kai, gau­nan­tys 140 – 200 eu­rų. Kaip iš to­kios su­mos dar su­tau­py­ti mal­koms?

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Pu­sė bu­tų ne­gy­ve­na­mi

Se­nas še­šia­bu­tis Už­ven­čio cent­re. Tik tri­juo­se bu­tuo­se dar gy­ve­na žmo­nės. Trys būs­tai tuš­ti. Jų šei­mi­nin­kai iš­ke­lia­vo Ana­pi­lin.

Prie na­mo, ant suo­le­lio, sė­di mies­te­lio sen­bū­vis Jur­gis Vit­ke­vi­čius. Už­ven­ty­je gi­mė ir užau­go. Dir­bo taip va­di­na­muo­se „ry­šiuo­se“ vai­ruo­to­ju. Kai, at­kū­rus Nep­rik­lau­so­my­bę, pra­si­dė­jo griū­tis, pa­nai­ki­no jo dar­bo­vie­tę. Vy­ras ne­te­ko dar­bo. Ku­rį lai­ką dar va­ži­nė­jo į dvi­ra­čių ga­myk­lą Šiau­liuo­se. Bet bu­vo sun­ku kas­dien trenk­tis ke­lias de­šim­tis ki­lo­met­rų. Li­kus pen­ke­riems me­tams iki pen­si­nio am­žiaus, pa­si­rin­ko išanks­ti­nę pen­si­ją. Už­tat da­bar jo se­nat­vės pen­si­ja ge­ro­kai su­ma­žė­jo. Sie­kia vos po­rą šim­tų eu­rų su naš­lio prie­du.

Po­nas Jur­gis pri­si­me­na gy­vą, pil­ną žmo­nių dar neiš­tuš­tė­ju­sį Už­ven­tį. Bu­vo daug dar­bo vie­tų: tri­ko­ta­žo fab­ri­ko fi­lia­las, koo­pe­ra­ty­vas, ke­lios par­duo­tu­vės, li­go­ni­nė, pa­štas, te­le­ko­mas, švie­ti­mo ir kul­tū­ros įstai­gų, stip­rus ta­ry­bi­nis ūkis. Daug jau­nų šei­mų ir vai­kų! Da­bar mies­te­lis tar­si ap­mi­ręs.

Po­nas Jur­gis gy­ve­ni­mu ne­mo­ka skųs­tis. Lai­ko­si vy­riš­kai, nors pri­pa­žįs­ta, kad pen­si­nin­ko da­lia – ne­sal­di. „Tu­ri tau­py­ti ir tau­py­ti, o mė­ne­sio pa­bai­go­je kar­tais dar ten­ka pa­si­sko­lin­ti. Juk kai­nos – vel­niš­kos. Dra­bu­žius įper­ku tik iš lab­da­ry­no. Yra du vai­kai. Vie­nas gy­ve­na Už­ven­ty­je, dir­ba pa­šte, ki­tas Šiau­liuo­se, dar­buo­ja­si ser­vi­se. Ir jų at­ly­gi­ni­mai ne­per­di­džiau­si. Pa­tiems pi­ni­gas rei­ka­lin­gas. Pa­de­da ne­bent dar­žą su­kas­ti, pa­da­ro ki­tus sun­kes­nius dar­bus.“

„Iš­si­da­li­nu, kiek ga­liu per die­ną iš­leis­ti“

Į po­kal­bį įsi­jun­gia ir Jur­gio kai­my­nė El­vy­ra Mor­kie­nė: „Vi­są gy­ve­ni­mą puo­lėm, dir­bom, kad už­si­dirb­tu­mėm pen­si­ją. O pen­si­ja – tie­siog pa­si­ty­čio­ji­mas, tik tru­pu­tį dau­giau kaip du šim­tai eu­rų. Da­bar rei­kia pirk­ti mal­kų ir bri­ke­čių. Tuos ke­lis šim­tus ku­rui rei­kia kru­vi­nai per žie­mą tau­py­ti. Jei­gu gy­ven­čiau vie­na, iš sa­vo pen­si­jos ne­pra­gy­ven­čiau. Ge­rai, kad dar esa­me abu su vy­ru. Ten­ka griež­tai skai­čiuo­ti. Pa­si­da­li­nu gau­tus pi­ni­gus, kiek ga­liu per die­ną iš­leis­ti. Jei­gu vie­ną die­ną iš­lei­dau dau­giau, ki­tą ten­ka iš­leis­ti ma­žiau ne­gu nu­ma­ty­ta. Ne­ti­kė­jau, kad išė­jus į pen­si­ją bus taip sun­ku.“

Po­nia El­vy­ra vi­są gy­ve­ni­mą dir­bo par­da­vė­ja. At­ly­gi­ni­mai bu­vo ne­di­de­li. Bu­vo ma­no­ma, jog par­da­vė­jos su­si­kom­bi­nuo­ja „iš ša­lies“.

Ne ką ge­riau ir jau­niems. Po­nios El­vy­ros sū­nus prieš kri­zę bai­gė in­ži­ne­ri­jos aukš­tuo­sius moks­lus. Bu­vo įsi­dar­bi­nęs mies­te. Bet per kri­zę vi­sus jau­nus spe­cia­lis­tus at­lei­do. Te­ko emig­ruo­ti. Da­bar gy­ve­na Ai­ri­jo­je. Iš pra­džių dir­bo fab­ri­ke, da­bar ga­vo dar­bo biu­dže­ti­nė­je įstai­go­je. Duk­ra gy­ve­na ir dir­ba Šiau­liuo­se.

Pa­si­rin­ki­mas: ar­ba vais­tai, ar­ba mais­tas

Bi­ru­tė Sker­sie­nė – pa­ti na­jau­sio­ji se­no­jo dau­gia­bu­čio gy­ven­to­ja. Į Už­ven­tį at­si­kė­lė prieš 15 me­tų. Gy­ve­no ne­to­li mies­te­lio esan­čia­me Pa­lo­nių kai­me. Ten grį­žo ūki­nin­kau­ti, nes at­ga­vo tė­vų že­mę. Ats­ta­tė se­ną so­dy­bą, iš­ka­sė tven­ki­nius, su­tvar­kė ap­lin­ką. Dir­bo že­mę. Bet mi­rus vy­rui, po­nia Bi­ru­tė bi­jo­jo vie­na gy­ven­ti ato­kio­je so­dy­bo­je. Par­da­vė ūkį. No­rė­jo nu­si­pirk­ti ne­di­de­lį na­me­lį Už­ven­ty­je. Bet tuo me­tu par­duo­da­mų na­mų ne­bu­vo. Pir­ko bu­tą. Daug lė­šų su­dė­jo, kol pa­da­rė tin­ka­mą gy­ven­ti, įsi­ren­gė pa­to­gu­mus.

Mo­te­ris kaip ir jos kai­my­nė dir­bo par­da­vė­ja. Pen­si­ja sie­kia vos 140 eu­rų. „Tau­pau kaip įma­ny­da­ma. Ne­ga­liu sau leis­ti nė laik­raš­čio už­si­sa­ky­ti. Apie 40 eu­rų kas mė­ne­sį išei­na mo­kes­čiams. Svei­ka­ta – ne­ko­kia. Rei­kia daug vais­tų. Prie­mo­koms prie kom­pen­suo­ja­mų ir ne­kom­pen­suo­ja­miems vais­tams išei­na be­veik pu­sė li­ku­sios pen­si­jos da­lies. O dar rei­kia pa­si­tau­py­ti ir mal­koms, bri­ke­tams. Gy­ve­nu taip, kad už­tek­tų. Kai ap­lan­ko vai­kai, at­ve­ža mais­to. Kol gy­ve­nau ūky­je, aš jiems pa­dė­jau“, – skur­daus pen­si­nin­ko gy­ve­ni­mo arit­me­ti­ką dės­to mo­te­ris.

Kad pra­gy­ve­ni­mas pi­giau kai­nuo­tų, že­mės plo­te­ly­je, ša­lia dau­gia­bu­čio, už­siau­gi­na mor­kų, svo­gū­nų, bu­ro­kė­lių. Bul­vių nu­si­per­ka ru­de­nį iš ūki­nin­kų. Kai dar­žo­vių yra, vis leng­viau su­ras­ti ką dė­ti į puo­dą.

„Juk ir pen­si­nin­kui vis­ko rei­kia – ir mui­lo, ir šam­pū­no, ir skal­bi­mo mil­te­lių, ir dra­bu­žių, – ste­bi­si val­džių spren­di­mais, jog žmo­gus ga­li pra­gy­ven­ti iš to­kios ma­žos pen­si­jos, po­nia Bi­ru­tė. – No­ri­si lai­ky­ti ir ko­kį gy­vū­nė­lį. Tu­riu ka­čiu­ką, šu­niu­ką. Be jų jaus­čiau­si la­bai vie­ni­ša. Ir juos rei­kia pa­šer­ti.“

Kuk­lūs kai­mo pen­si­nin­kai ne­rei­ka­lau­ja pra­ban­gos, tik nor­ma­liai pa­ten­kin­ti svar­biau­sius gy­vy­bi­nius po­rei­kius. De­ja, dau­ge­lis po ke­lis de­šimt­me­čius vals­ty­bės la­bui dir­bu­sių žmo­nių da­bar su­ly­gin­ti su gir­tuok­liais, val­ka­to­mis, pa­šal­pi­nin­kais. „Skau­du“, – sa­kė už­ven­tiš­kiai.

Au­to­rės nuo­tr.

„Žie­mai rei­kia dvie­jų to­nų bri­ke­tų ir sunk­ve­ži­mio mal­kų, ku­rui tu­riu ati­dė­ti dau­giau kaip dvi sa­vo pen­si­jas“, – sa­ko Bi­ru­tė Sker­sie­nė.

Pen­si­nin­kas Jur­gis Vit­ke­vi­čius sa­ko, jog sten­gia­si trauk­ti nuo pen­si­jos iki pen­si­jos, bet vis­tiek kar­tais ten­ka pa­si­sko­lin­ti.

Tuš­tė­jan­čia­me dau­gia­bu­ty­je gy­ve­na­mi tik trys būs­tai. Be­je, vie­nas bu­tas nu­pirk­tas kaip so­cia­li­nis būs­tas, su­re­mon­tuo­tas, ja­me ru­de­nį ap­si­gy­vens jau­na šei­ma.