
Naujausios
Pensininkai suka galvas, kaip nusipirkti malkų
Vasaros pradžia malkų pirkimo metas. Individualių namų ir centralizuotai nešildomų butų gyventojams dabar pats sunkiausias metas. Po keletą šimtų eurų tenka atseikėti malkoms. Sunku tuos kelis šimtus sutaupyti dirbantiems. Dar sunkiau pensininkams.
Viename Užvenčio mieste, Vilties gatvėje, esančių šešiabučių gyvena tik keturi žmonės. Visi pensininkai, gaunantys 140 – 200 eurų. Kaip iš tokios sumos dar sutaupyti malkoms?
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Pusė butų negyvenami
Senas šešiabutis Užvenčio centre. Tik trijuose butuose dar gyvena žmonės. Trys būstai tušti. Jų šeimininkai iškeliavo Anapilin.
Prie namo, ant suolelio, sėdi miestelio senbūvis Jurgis Vitkevičius. Užventyje gimė ir užaugo. Dirbo taip vadinamuose „ryšiuose“ vairuotoju. Kai, atkūrus Nepriklausomybę, prasidėjo griūtis, panaikino jo darbovietę. Vyras neteko darbo. Kurį laiką dar važinėjo į dviračių gamyklą Šiauliuose. Bet buvo sunku kasdien trenktis kelias dešimtis kilometrų. Likus penkeriems metams iki pensinio amžiaus, pasirinko išankstinę pensiją. Užtat dabar jo senatvės pensija gerokai sumažėjo. Siekia vos porą šimtų eurų su našlio priedu.
Ponas Jurgis prisimena gyvą, pilną žmonių dar neištuštėjusį Užventį. Buvo daug darbo vietų: trikotažo fabriko filialas, kooperatyvas, kelios parduotuvės, ligoninė, paštas, telekomas, švietimo ir kultūros įstaigų, stiprus tarybinis ūkis. Daug jaunų šeimų ir vaikų! Dabar miestelis tarsi apmiręs.
Ponas Jurgis gyvenimu nemoka skųstis. Laikosi vyriškai, nors pripažįsta, kad pensininko dalia – nesaldi. „Turi taupyti ir taupyti, o mėnesio pabaigoje kartais dar tenka pasiskolinti. Juk kainos – velniškos. Drabužius įperku tik iš labdaryno. Yra du vaikai. Vienas gyvena Užventyje, dirba pašte, kitas Šiauliuose, darbuojasi servise. Ir jų atlyginimai neperdidžiausi. Patiems pinigas reikalingas. Padeda nebent daržą sukasti, padaro kitus sunkesnius darbus.“
„Išsidalinu, kiek galiu per dieną išleisti“
Į pokalbį įsijungia ir Jurgio kaimynė Elvyra Morkienė: „Visą gyvenimą puolėm, dirbom, kad užsidirbtumėm pensiją. O pensija – tiesiog pasityčiojimas, tik truputį daugiau kaip du šimtai eurų. Dabar reikia pirkti malkų ir brikečių. Tuos kelis šimtus kurui reikia kruvinai per žiemą taupyti. Jeigu gyvenčiau viena, iš savo pensijos nepragyvenčiau. Gerai, kad dar esame abu su vyru. Tenka griežtai skaičiuoti. Pasidalinu gautus pinigus, kiek galiu per dieną išleisti. Jeigu vieną dieną išleidau daugiau, kitą tenka išleisti mažiau negu numatyta. Netikėjau, kad išėjus į pensiją bus taip sunku.“
Ponia Elvyra visą gyvenimą dirbo pardavėja. Atlyginimai buvo nedideli. Buvo manoma, jog pardavėjos susikombinuoja „iš šalies“.
Ne ką geriau ir jauniems. Ponios Elvyros sūnus prieš krizę baigė inžinerijos aukštuosius mokslus. Buvo įsidarbinęs mieste. Bet per krizę visus jaunus specialistus atleido. Teko emigruoti. Dabar gyvena Airijoje. Iš pradžių dirbo fabrike, dabar gavo darbo biudžetinėje įstaigoje. Dukra gyvena ir dirba Šiauliuose.
Pasirinkimas: arba vaistai, arba maistas
Birutė Skersienė – pati najausioji senojo daugiabučio gyventoja. Į Užventį atsikėlė prieš 15 metų. Gyveno netoli miestelio esančiame Palonių kaime. Ten grįžo ūkininkauti, nes atgavo tėvų žemę. Atstatė seną sodybą, iškasė tvenkinius, sutvarkė aplinką. Dirbo žemę. Bet mirus vyrui, ponia Birutė bijojo viena gyventi atokioje sodyboje. Pardavė ūkį. Norėjo nusipirkti nedidelį namelį Užventyje. Bet tuo metu parduodamų namų nebuvo. Pirko butą. Daug lėšų sudėjo, kol padarė tinkamą gyventi, įsirengė patogumus.
Moteris kaip ir jos kaimynė dirbo pardavėja. Pensija siekia vos 140 eurų. „Taupau kaip įmanydama. Negaliu sau leisti nė laikraščio užsisakyti. Apie 40 eurų kas mėnesį išeina mokesčiams. Sveikata – nekokia. Reikia daug vaistų. Priemokoms prie kompensuojamų ir nekompensuojamiems vaistams išeina beveik pusė likusios pensijos dalies. O dar reikia pasitaupyti ir malkoms, briketams. Gyvenu taip, kad užtektų. Kai aplanko vaikai, atveža maisto. Kol gyvenau ūkyje, aš jiems padėjau“, – skurdaus pensininko gyvenimo aritmetiką dėsto moteris.
Kad pragyvenimas pigiau kainuotų, žemės plotelyje, šalia daugiabučio, užsiaugina morkų, svogūnų, burokėlių. Bulvių nusiperka rudenį iš ūkininkų. Kai daržovių yra, vis lengviau surasti ką dėti į puodą.
„Juk ir pensininkui visko reikia – ir muilo, ir šampūno, ir skalbimo miltelių, ir drabužių, – stebisi valdžių sprendimais, jog žmogus gali pragyventi iš tokios mažos pensijos, ponia Birutė. – Norisi laikyti ir kokį gyvūnėlį. Turiu kačiuką, šuniuką. Be jų jausčiausi labai vieniša. Ir juos reikia pašerti.“
Kuklūs kaimo pensininkai nereikalauja prabangos, tik normaliai patenkinti svarbiausius gyvybinius poreikius. Deja, daugelis po kelis dešimtmečius valstybės labui dirbusių žmonių dabar sulyginti su girtuokliais, valkatomis, pašalpininkais. „Skaudu“, – sakė užventiškiai.
Autorės nuotr.
„Žiemai reikia dviejų tonų briketų ir sunkvežimio malkų, kurui turiu atidėti daugiau kaip dvi savo pensijas“, – sako Birutė Skersienė.
Pensininkas Jurgis Vitkevičius sako, jog stengiasi traukti nuo pensijos iki pensijos, bet vistiek kartais tenka pasiskolinti.
Tuštėjančiame daugiabutyje gyvenami tik trys būstai. Beje, vienas butas nupirktas kaip socialinis būstas, suremontuotas, jame rudenį apsigyvens jauna šeima.